- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-10
- Bylos Nr.
- A-3821-520/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03895-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- M. E. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. E. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. E. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Egipte (toliau – ir Ambasada) 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. LTU-44-000000000000000000000-5656 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą; 2) įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam nacionalinę vizą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2019 m. spalio 24 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą tuo pagrindu, jog jis vyksta į Lietuvos Respubliką kartu su savo sutuoktine Lietuvos Respublikos piliete I. E. A., pateikdamas jų santuokos liudijimo originalą, banko išrašo originalą, notarinį dokumentą, kad kliento tėvas atsakingas dėl pragyvenimo lėšų suteikimo, bei teistumo pažymą. Ambasada 2019 m. lapkričio 4 d. priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą.
3. Pareiškėjas teigė, kad jo teisė atvykti į Lietuvos Respubliką apribota, jam trukdoma kartu su savo sutuoktine atvykti į Lietuvą, bendrauti su ja ir jos šeimos nariais. Santuoką su Lietuvos Respublikos piliete I. E. A. yra sudaręs Libane 2019 m. sausio 22 d., o Lietuvos Respublikoje jų santuoka registruota 2019 m. vasario 19 d. Nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2019 m. lapkričio 5 d. jie kartu su sutuoktine gyveno Libane, vedė bendrą šeimos ūkį.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi Ambasada nepaaiškino ir neargumentavo, kokiu pagrindu ir kuo remiantis buvo nuspręsta, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai, kodėl kyla jo nelegalios migracijos grėsmė, o byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę ar grėsmę nacionaliniam saugumui.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 9 d. pateikė paraišką dėl vizos išdavimo, nurodydamas, jog keliauja turistiniais tikslais, yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete, Šengene nekeliavęs. Pareiškėjas anketoje nuslėpė faktą, kad buvo pateikęs prašymą dėl vizos gavimo AT ambasadoje Beirute, negalėjo paaiškinti, kodėl prašo Šengeno zonos vizos turistiniais tikslais, jei tikrąjį tikslą aiškina – lankyti sutuoktinę. Atsakovo teigimu, deklaruojamas kelionės tikslas skiriasi nuo realaus. Draudimo polisas neapima vizos prašymo laikotarpio, nepateikta viešbučio rezervacija, pareiškėjas yra jaunas, bedarbis, todėl patenka į neteisėtos migracijos rizikos grupę.
7. Atsakovas paaiškino, kad Ambasados konsulas 2019 m. spalio 9 d. kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas. Valstybės saugumo departamentas 2019 m. spalio 10 d. bei Valstybės sienos apsaugos tarnyba 2019 m. spalio 15 d. raštais atsakė, jog esant pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo vykimo tikslo, rekomenduojama vizos neišduoti. Ambasados konsulas 2019 m. spalio 20 d. sprendimu atsisakė išduoti vizą, kadangi pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą; nepagrindė, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo trukmei ir grįžimui į savo kilmės šalį arba gyvenamąją vietą arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį; nepateikė įrodymo, kad turi tinkamą ir galiojantį sveikatos draudimą; nebuvo galima numanyti, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė.
8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 24 d. Ambasadai pateikė naują prašymą išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog jo dabartinė profesinė veikla – bedarbis; pagrindinis kelionės tikslas – pateiktas prašymas vykti gyventi su žmona; numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2019 m. lapkričio 5 d., numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2020 m. balandžio 4 d.; kviečiantis asmuo – I. E. A., Kauno miesto savivaldybė – (duomenys neskelbtini); kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia pats asmuo, rėmėjas, suteikiama gyvenamoji vieta. Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus (draudimo poliso kopiją, paso kopiją, banko apie padėtą indėlį kopiją, teistumo pažymos kopiją, vedybų sutarties kopiją, pareiškėjo tėvo įsipareigojimą išlaikyti sūnų, tėvo banko sąskaitos išrašo kopiją, skrydžio rezervaciją, teisinių paslaugų sutartį, Libano ambasados Kaire notos kopiją). Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 19 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 10 punktais.
9. Atsakovas nurodė, kad konsulinis pareigūnas, priimdamas Sprendimą, iš pareiškėjo pateiktų dokumentų ir gautos informacijos analizės padarė išvadą, jog: 1) pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, per vienus metus buvo 21 kartą baustas administracine tvarka, iš jų – 2 kartus už nelegalų darbą, baudų nemokėjo tol, kol Lietuvos Respublikos ambasada Ankaroje ir Lietuvos Respublikos ambasada Beirute neišdavė vizos; 2) nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio studijavo Kauno technologijos universitete dvejus metus, tačiau studijų nebaigė, nes ketinimai nebuvo rimti, už studijas mokėjo tėvas; 3) pareiškėjas konsului nepateikė jokių duomenų apie tai, ar turės Lietuvoje tinkamą gyvenamąjį plotą, todėl neatitinka buvimo Šengeno erdvėje sąlygų; 4) pokalbio metu pareiškėjas kelis kartus guodėsi, negalįs grįžti į Libaną, nes šią šalį apėmė neramumai ir jam šalyje kyla grėsmė; į konsulo klausimą, ar kilę šie neramumai paveikė jo sprendimą palikti šalį ir išvykti gyventi į Lietuvą, pareiškėjas tvirtai pareiškė, jog „taip“, o paklaustas, ar buvo Libane persekiojamas už politines pažiūras, ar buvo už tai sulaikytas, ar dalyvavo demonstracijose, atsakė neigiamai, kas liudija, jog pareiškėjas bando palikti šalį tik dėl ekonominių priežasčių ir yra ekonominis migrantas, o legalizuotis Europos Sąjungoje siekia pasinaudodamas santuokos su Europos Sąjungos piliete institutu; 5) Ambasados konsulo pokalbio su užsieniečiu metu dalyvavo ir sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė; buvo aiškiai matyti, kad pareiškėjas manipuliuoja sutuoktine ir spaudžia konsulinį pareigūną išduoti vizą; 6) Ambasados konsulo pokalbio su pareiškėju metu jis vis akcentavo, kad visos 21 baudos buvo skirtos „per klaidą“, „už nieką“, „už nežymius pažeidimus“ ir pan., t. y. iš esmės pripažino, jog baudas sumokėjo, nes norėjo gauti vizą.
10. Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjas 2019 metų pradžioje po to, kai turėjo išvykti iš Lietuvos ir jam nebuvo išduota viza Lietuvos Respublikos Ambasadoje Ankaroje (Turkija), susituokė su Lietuvos Respublikos piliete, taip, tikėtina, bandydamas rasti papildomų argumentų gauti vizą vykti į Lietuvą.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo M. E. A. skundą atmetė.
12. Teismas vertino teismo posėdyje duotus pareiškėjo, atsakovo atstovų bei apklaustų liudytojų – pareiškėjo sutuoktinės I. E. A. ir jos motinos I. S. – paaiškinimus bei bylos įrodymus ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste ir nustatė, kad Sprendimu pareiškėjui viza neišduota tokiais pagrindais: 1) užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų; 2) nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo; 3) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; 4) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo nesutikimo su Sprendimu argumentus, jog jis vizai gauti pateikė visus reikalingus dokumentus, o Sprendime nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindai prieštarauja vienas kitam, pagrįstumą, pažymėjo, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo Ambasadai su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas. Teismas sprendė, kad konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktų ir surinktų duomenų visumą.
14. Teismas, vertindamas Sprendimo išvados, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė aplinkybės, kad Ambasadai nebuvo pateikęs kokius nors dokumentus, patvirtinančius, jog jis Lietuvoje turės tinkamą gyvenamąjį plotą (pvz., viešbučio rezervaciją, būsto nuomos sutartį, nekilnojamojo turto savininko sutikimą dėl pareiškėjo apgyvendinimo ir pan.), todėl darė išvadą, jog šis nacionalinės vizos neišdavimo pagrindas pareiškėjo prašymo nagrinėjimo ir Sprendimo priėmimo metu egzistavo ir jis yra vienas iš savarankiškų pagrindų Ambasadai priimti Sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą.
15. Teismas pritarė Sprendimo išvadai, kad pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo bei kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Teismas pažymėjo, kad prašyme kaip pagrindinį kelionės tikslą pareiškėjas nurodė, jog vyksta gyventi su žmona, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, kad kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia pats pareiškėjas, rėmėjas, suteikiama gyvenamoji vieta, kt.
16. Iš Sprendimo turinio teismas nustatė, kad konsuliniam pareigūnui iš pateiktų dokumentų bei informacijos, gautos pokalbio metu, kilo įtarimas, jog pareiškėjo vedybos su Lietuvos Respublikos piliete buvo tik pagrindų teisėtai atvykti į Lietuvą paieška, kadangi pareiškėjas susituokė 2019 m. sausio 22 d., t. y. tik po to, kai turėjo reikalų su teisėsauga Lietuvoje. Teismas pritarė šiam vertinimui, kadangi vien tik santuokos sudarymo faktas, kuris nepatvirtintas jokiais kitais įrodymais (pvz., vestuvių, šeimos švenčių, bendrų atostogų nuotraukomis, vykusiomis kelionėmis ir pan.), neduoda pagrindo daryti išvadą, kad santuoka nėra fiktyvi. Teismas atkreipė dėmesį ir į tą aplinkybę, kad, kaip nurodė liudytoja I. S., jos dukros I. vestuvėse niekas iš šeimos narių ar giminaičių nedalyvavo, o tai taip pat kelia abejonių sudarytos santuokos realumu. Teismas sprendė, kad pokalbio su konsulu metu pareiškėjo nurodytos aplinkybės (neva uždarytas Beiruto oro uostas, šalį apėmę neramumai ir dėl jų jam kyla grėsmė) buvo pagrįstai įvertintos kaip jo bandymas palikti kilmės šalį dėl ekonominių priežasčių ir ieškoti geresnio gyvenimo Europoje ir joje legalizuotis, prisidengiant sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliete, taip sudarant grėsmę nelegaliai migracijai.
17. Teismas vertino, kad pagrįsta yra Sprendimo išvada, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, per vienus metus buvo 21 vieną kartą baustas administracine tvarka, iš jų – 2 kartus už nelegalų darbą, todėl konsului kilo pagrįstų abejonių, jog pareiškėjui paskirtos baudos nėra pasiekusios savo tikslo atgrasyti jį nuo nusižengimų darymo, kadangi pokalbio metu pareiškėjas vis akcentavo, kad baudos skirtos „per klaidą“, „už nieką“, „už nežymius pažeidimus“, kad tai „teismo klaida“. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas administracine tvarka buvo baustas ne už 21 administracinį nusižengimą, kaip nurodyta Sprendime, o už 16 administracinių nusižengimų, tai neturi esminės reikšmės ir nepaneigia Sprendime padarytos išvados.
18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas net 12 kartų buvo baustas už tą patį administracinį nusižengimą (kas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 40 straipsnio nuostatas laikytina pakartotinumu)) – vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimą, taip akivaizdžiai sąmoningai vengdamas mokėti rinkliavą už naudojimąsi mokamomis transporto priemonių statymo paslaugomis. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 16 d. buvo baustas už ANK 538 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą, kadangi gyveno Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą laikinai gyventi, kurio galiojimas pasibaigė; 2018 m. spalio 24 d. buvo baustas pagal ANK 95 straipsnio 2 dalį, 99 straipsnio 3 dalį ir 162 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas bendrovės direktoriumi, sudarė sąlygas dirbti Italijos piliečiui, nesudaręs su juo rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens įdarbinimą, be to, trims darbuotojams išmokėjo darbo užmokestį, kuris neapskaitytas bendrovės buhalteriniuose dokumentuose; 2018 m. birželio 20 d. buvo baustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas bendrovės vadovu, bendrovei priklausančioje kavinėje nelegaliai leido dirbti trims asmenims (tarp jų ir I. S., po santuokos sudarymo pakeitusiai pavardę į E. A.). Teismas darė išvadą, kad Ambasada Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir labai tikėtina, kad ir toliau darys priešingus teisei veiksmus.
19. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė teisėto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų ir tai sudarė pagrindą abejoti dėl pareiškėjo deklaruojamo nacionalinės vizos gavimo tikslo, Ambasada, neviršydama savo diskrecijos ribų, pagrįstai pareiškėjo atvejui pritaikė Sprendime nurodytus atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
20. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, pažymėjo, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio keliamus reikalavimus. Teismas taip pat nenustatė kitų Spendimo panaikinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalyje. Teismas, konstatavęs Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atmetė išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
21. Pareiškėjas M. E. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą.
22. Pareiškėjas nurodo, kad egzistuoja absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte, t. y. teismo sprendimas yra be motyvų. Teismas tik citavo teisės aktus ir pakartojo Ambasados Sprendime nurodytus motyvus, juos tik iš dalies grįsdamas nustatytais faktais, kurie buvo pateikti teismo posėdyje, bei ignoravo skundo argumentus ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų nurodytas aplinkybes, nevertino Sprendimo atitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, nepasisakė dėl skunde pateikto teisinio ginčo santykių kvalifikavimo bei Ambasados pareigos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizų aprašas) 14 punkte, įvykdymo.
23. Pareiškėjas teigia, kad teismo išvada dėl jo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nebuvimo prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir teisiniams reikalavimams dėl vizų išdavimo. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas neturi nuosavo būsto Lietuvoje, nedirba, tačiau šie reikalavimai jam negali būti taikomi, kadangi pareiškėjas turi šeimą Lietuvoje, su Lietuva jį sieja glaudus socialinis ryšys. Aplinkybę, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvens su sutuoktine pas jos motiną, buvo nurodęs prašyme Ambasadai ir tai patvirtino teismo posėdyje apklaustos liudytojos. Šeimos susijungimo atveju iš užsieniečio nereikalaujama turėti nuosavą būstą, nuomos sutartį ar viešbučio rezervaciją, taip pat nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti ar turėti darbą, nes tai yra perteklinis reikalavimas. Be to, Ambasada, nereikalaudama pateikti papildomų įrodymų dėl gyvenamosios vietos Lietuvoje pagrindimo, dar 2019 m. spalio 20 d. konstatavo, kad pareiškėjo šiuo aspektu pateikta informacija yra pakankama ir nereikalaujanti papildomų patvirtinimų.
24. Pareiškėjo teigimu, teismo motyvai dėl jo santuokos fiktyvumo abstraktūs. Teismo išvadas šiuo aspektu paneigia teismo posėdyje duoti sutuoktinės paaiškinimai. Tačiau teismas, apklausdamas liudytoją, analogiškai kaip ir Ambasada, buvo išimtinai pasyvus, t. y. neužduodamas tikslinamųjų klausimų, nesiekė įsitikinti liudytojos duotų paaiškinimų realumu ir teisingumu. Be to, teismo posėdyje sutuoktinės motina nurodė konkrečias nedalyvavimo santuokos ceremonijoje priežastis, kurias teismas ignoravo. Pareiškėjas akcentuoja, kad siekia ilgalaikio buvimo Lietuvos Respublikoje kartu su savo šeima, o šią jo teisę gina tarptautinės teisės normos.
25. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo išvadomis dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai, akcentuoja, kad Policijos departamentas nepateikė jokios informacijos apie jo grėsmę visuomenės saugumui, o tai reiškia, kad pareiškėjas nekelia grėsmės. Pareiškėjas pažymi, kad visos jam skirtos administracinės baudos yra sumokėtos ir nuobaudos nebegalioja. Vertinant padarytus administracinės teisės pažeidimus transporto, kelių ūkio ir asmens darbo srityje, negalima teigti, kad tokiais pažeidimais yra pasikėsinta į viešąją tvarką. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 35 skirsnyje nurodytų veikų nėra padaręs, todėl negali būti vertinamas kaip asmuo, keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Reikšmingas aplinkybes apie pareiškėjo padarytus nusižengimus darbo srityje teismo posėdyje nurodė pareiškėjo sutuoktinė. Pareiškėjo vertinimu, teismas sprendimą šiuo aspektu turėjo priimti vadovaudamasis proporcingumo principu bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo teisė į asmeninį ir šeimos gyvenimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, įvertinus pareigą rūpintis šeima, yra didesnė vertybė už viešąją tvarką.
26. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepasisakė ir ignoravo faktines aplinkybes, kurios iš esmės nulėmė nacionalinės vizos neišdavimą, t. y. dėl sveikatos draudimo trukmės; Ambasados atsakingo asmens, kuris, nurodydamas dokumentuose tikrovės neatitinkančią informaciją, pademonstravo subjektyvų asmeniškumą ir išankstinį nusistatymą; šio asmens nepagrįsto atsisakymo pareiškėjui grąžinti pateiktų dokumentų originalus ir šių dokumentų pareiškėjo skundo pagrindu Ministerijos pareikalavimu pareiškėjui grąžinimo; Valstybės saugumo departamento ir Policijos departamento duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai nebuvimo; Ambasados nesiaiškinimo dėl santuokos sudarymo aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl skundas turi būti tenkintas priimant naują sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo M. E. A. (Libano piliečio) skundo reikalavimai panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Egipte 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti jo (pareiškėjo) prašymą išduoti nacionalinę vizą, pagrįstumas ir teisėtumas.
28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad Sprendimas yra pagrįstas ir nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo jį panaikinti dėl skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, nes Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio bei Vizų aprašo 14 punkto reikalavimų, nepagrįsti Sprendimo motyvai dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos nebuvimo Lietuvos Respublikoje, dėl fiktyvios santuokos, dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, dėl administracinių nuobaudų.
29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad kompetentingos institucijos prašymą išduoti vizą turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12). Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5191-502/2019).
30. Taigi nagrinėjamu atveju Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis ir atitinkamai savo nuožiūra spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Tačiau ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.) ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis; bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti, remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014; kt.).
31. Nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašė išduoti vizą tam, jog galėtų vykti gyventi pas šeimos narę (Lietuvos Respublikos pilietę, gyvenančią Lietuvoje), pažymėtina, jog Vizų aprašo 14 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio, pasinaudojusio laisvo asmenų judėjimo teise, šeimos narį apie sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą vizų tarnybos valstybės tarnautojas informuoja raštu, šiam užsieniečiui išsamiai išdėstomos priežastys, kuriomis buvo grindžiamas sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą, išskyrus tokius atvejus, kai informavimas keltų grėsmę valstybės saugumui.
32. Pareiškėjo skundžiamas Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (Įstatymo 19 str. 1 d. 1 p.); užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikos tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.); užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 str. 1 d. 10 p.).
33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kartu su prašymu gauti vizą pateikė dokumentus, jog 2019 m. sausio 22 d. Libane yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete (santuoka registruota Lietuvoje 2019 m. vasario 19 d.), o prašymą grindė tuo, kad viza jam reikalinga tam, jog galėtų kartu savo sutuoktine atvykti į Lietuvą gyventi. Pagal bylos duomenis pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje turi gyvenamąją vietą, pareiškėjo sutuoktinė konsului paaiškino, kad „abu kartu nori gyventi Lietuvoje“ (Sprendime nėra jokių motyvų apie tai, kad pokalbio metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas negalės gyventi kartu sutuoktine jos gyvenamojoje vietoje, kurią nurodė pareiškėjas – (duomenys neskelbtini)).
34. Pareiškėjo nurodytu vykimo į Lietuvos Respublikos tikslu buvo suabejota, konstatuojant, kad pareiškėjas bando palikti šalį dėl ekonominių priežasčių ir yra ekonominis migrantas, bandantis ieškoti geresnio gyvenimo Europoje ir ten legalizuotis, išnaudodamas santuoką, sudarydamas grėsmę nelegaliai migracijai. Sprendime taip pat nurodyta, kad konsuliniam pareigūnui kelia pagrįstų abejonių ir santuokos sudarymo aplinkybės, nes yra požymių, rodančių, jog galbūt tai būdas įsitvirtinti Europoje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Sprendime nėra nurodytos jokios konkrečios aplinkybės, susijusios su santuokos fiktyvumu, bei nėra konstatuota, jog santuoka vertinama kaip fiktyvi, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų sektų išvada, kad buvo nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su santuokos fiktyvumu, nes yra nurodyta, jog vien tik santuokos sudarymo faktas, kuris nepatvirtintas jokiais kitais įrodymais (pvz., vestuvių, šeimos švenčių, bendrų atostogų nuotraukomis, vykusiomis kelionėmis ir pan.), neduoda pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad santuoka nėra fiktyvi.
35. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (gyventi Lietuvos Respublikoje su šeima) ypač svarbu buvo tinkamai išnagrinėti aplinkybes, susijusias su santuokos fiktyvumu (jei Ambasada laikosi tokios pozicijos), abejones dėl santuokos sudarymo motyvuotai pagrįsti Sprendime. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog priemonėmis, apribojančiomis užsieniečio teisę gyventi šalyje, tam tikrais atvejais gali būti pažeistas Konvencijos 8 straipsnis, jei šios priemonės turi neproporcingas pasekmes privačiam arba šeimos gyvenimui (žr. 2012 m. birželio 26 d. sprendimą Kurić ir kiti prieš Slovėniją, pareiškimo Nr. 26828/06).
36. Santuoka negali būti laikoma fiktyvia vien todėl, kad ji suteikia imigracijos arba bet kokį kitą privalumą. Darant išvadas dėl santuokos fiktyvumo, negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, priešingu atveju, būtų padaryta nepataisoma žala žmogaus teisių apsaugai, būtent – žmogaus teisei į privataus gyvenimo apsaugą, be kita ko, įtvirtintai Konvencijos 8 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje, bei būtų pažeista asmens teisė į santuoką, be kita ko, įtvirtinta Konvencijos 12 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnyje. Nors šios teisės nėra absoliučios ir, kaip savo praktikoje yra pripažinęs EŽTT, valstybė turi vertinimo nuožiūros laisvę imigracijos įstatymų kontekste nustatyti tokį reguliavimą, kuris, esant pagrįstoms priežastims manyti, kad santuoka sudaroma išimtinai siekiant užtikrinti imigracinį pranašumą (pvz., gauti leidimą atvykti ar gyventi priimančiojoje šalyje), užkirstų kelią tokių fiktyvių santuokų sudarymui, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar toks kišimasis į žmogaus teisę nėra savavališkas ir neproporcingas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje O'Donoghue ir kiti prieš Didžiąją Britaniją, pareiškimo Nr.34848/07; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1727/2012; kt.).
37. Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje X. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 11223/04; kt.). Turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
38. Nagrinėjamu atveju Sprendime nėra išsiaiškinti ir įvertinti abiejų sutuoktinių paaiškinimai apie jų tarpusavio bendravimą, gyvenimą kartu, santuokos sudarymą, šeimos ryšių susiformavimą, santuokos trukmę ar kitus faktorius, atskleidžiančius poros šeimos gyvenimo tikrumą, aplinkybės ir veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad buvo sudaryta fiktyvi santuoka, todėl Sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo akcentuotas aplinkybes, dėl kurių santuoka įvertinta kaip fiktyvi, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog santuokos ceremonijos pobūdis, kviestų svečių skaičius, vestuvinio žiedo nešiojimas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad santuoka sudaryta fiktyviai (žr. 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5058-968/2019).
39. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės šeiminių ryšių buvimas / nebuvimas yra labai svarbus vertinant aplinkybes, susijusias su vizos neišdavimu ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, nes nustačius, kad pareiškėjo santuoka nėra fiktyvi, būtina vertinti pusiausvyrą tarp šeimos interesų bei valstybės ir visuomenės saugumo.
40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018; kt.).
41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.
42. Sprendime yra nurodyta, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, tačiau nėra jokių argumentų šiuo aspektu. Sprendime nurodyti pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai (pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas padarė 16 administracinių nusižengimų) ir jų pobūdis galėtų būti vertinami kaip grėsmė visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, nes šie nusižengimai ir jų pobūdis yra pagrindas neigiamai vertinti pareiškėjo asmenybę (jo elgesys rodo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų ir ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus), tačiau šiuo atveju turi būti įvertinta ir nustatyta, kad pareiškėjo galbūt keliama grėsmė viešajai tvarkai yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir vizos neišdavimas (neleidimas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką) yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant ją su pareiškėjo teise gyventi su šeima (aišku, jei nebus nustatyta, jog santuoka yra fiktyvi) (šiuo aspektu išsamiau žiūrėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. A-4432-575/2019; Nr. A-2744-756/2017; Nr. A-4617-492/2018; Nr. eA-376-822/2017; kt.).
43. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad kompetentinga institucija privalo individualiai išnagrinėti atitinkamo užsienio piliečio ir jo šeimos situaciją, proporcingai ir pagrįstai įvertinti visus esamus interesus.
44. Šioje byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, atsakovo atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai, t. y. nesurinkęs pakankamai duomenų ir jų tinkamai neįvertinęs, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
45. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas dėl atlikto tyrimo neišsamumo yra neteisėtas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo panaikinamas Sprendimas ir Ambasada įpareigojama iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą įpareigojama Ambasada, o ne Ministerija, atsižvelgiant į teismų praktikoje nurodomas aplinkybes, susijusias su tuo, kad prašymą dėl vizos išdavimo turi iš naujo nagrinėti Ambasada (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3997-552/2020; 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3865-556/2020; kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. E. A. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo M. E. A. skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Egipte 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. LTU-44-000000000000000000000-5656 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Egipte iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.
Sprendimas neskundžiamas.