- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-28
- Bylos Nr.
- eA-5058-968/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00863-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Skirgailė Žalimienė, Rytis Krasauskas (pran.)
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- A. M.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. M.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00162 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui V. K.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir LLG) tuo pagrindu, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog jo sudaryta santuoka su A. M. yra fiktyvi. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad LLG gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 6² dalį fiktyvia santuoka pripažįstama tokia, kuri sudaroma siekiant gauti LLG ir nesiekiant sukurti kitų teisės aktuose nustatytų santuokos teisinių pasekmių.
2.2. Migracijos departamentas išvadą dėl santuokos fiktyvumo grindė iš esmės šiomis aplinkybėmis: 1) pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu nerado pareiškėjo daiktų; 2) kaimynė paliudijo, kad pas sutuoktinę (A. M.) atvažiuoja tik dukros; 3) sutuoktinės dukra G. Z. nurodė, kad su pareiškėju A. M. susipažino prieš trejus metus, kai tuo tarpu pati A. M. nurodė, kad su pareiškėju susipažino 2017 m. gegužės mėnesį; 4) nesutapo atsakymai apie gyvenamąjį plotą – pareiškėjas nurodė, kad namuose yra du kambariai, o sutuoktinė – kad viena didelė erdvė ir du miegamieji.
2.3. Migracijos departamento darbuotojai buvo atvykę į gyvenamąją vietą kaip tik tuo metu, kai pareiškėjas buvo išvykęs, nors atsakovas apie tai buvo informuotas. Pareiškėjas apskritai neturi daug daiktų ir neaišku, kokia kaimynė paliudijo, jog nėra mačiusi pareiškėjo, nes pareiškėjas su kaimynais bendrauja. Vien kaimynės liudijimas, kad mato tik A. M. dukras, nėra nepaliekantis abejonių. A. M. negyvena su savo dukra, kuri yra sukūrusi savo šeimą, jai visų detalių apie pažintį su pareiškėju nėra pasakojusi, kaip ir tikslaus pažinties laiko. Atsakovas sprendime pripažįsta, kad sutuoktinių anketose atsakymai iš esmės sutapo. Be to, pareiškėjas nekalba lietuviškai, jo supratimu, du miegamieji ir yra du kambariai.
2.4. Pareiškėjas su sutuoktine A. M. bendrauja nuo 2017 m., o (duomenys neskelbtini) susituokė. Pareiškėjas artimai bendrauja su sutuoktinės dukromis, draugais. Migracijos departamentas paviršutiniškai, formaliai nagrinėjo prašymą, neįsigilino į santykių savitumą, tačiau teismas, vertindamas ir apibendrindamas aktualias aplinkybes, susijusias su santuokos fiktyvumo nustatymu, negali vadovautis vien formaliu požiūriu, negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, priešingu atveju būtų padaryta neatitaisoma žala žmogaus teisių apsaugai.
2.5. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtintu atsisakymo išduoti LLG pagrindu (yra pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė). Pagal Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 6.2 papunktį, konstatuoti tokią grėsmę galima tuomet, kai pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Šiuo atveju tokių duomenų nebuvo pateikta. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Taisyklės) 7 punktas numato, kad pagrindas manyti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė yra ir tuomet, kai vertinami kiti kriterijai ir nustatoma, kad užsieniečio atvykimo į Lietuvą tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvoje sąlygų. Atsakovas nenurodo, kokius kitus nei pareiškėjo oficialiai deklaruoti tikslai, yra nustatęs. Atsakovas priėmė visiškai nemotyvuotą bei niekuo nepagrįstą sprendimą, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:
3.1. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 11 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui (toliau – Migracijos skyrius) pateikė prašymą išduoti LLG Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (šeimos susijungimas). Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka; pagal 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą – jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
3.2. Įstatymo 51 straipsnio 5 dalis nustato, kad tvarką, kaip įvertinama, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, nustato Taisyklės, kuriose įtvirtinti veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad sudaryta santuoka arba registruota partnerystė yra fiktyvi – susituokus negyvenama kartu, sutuoktiniai netvarko bendro ūkio ir kt. Migracijos departamentas, išsamiai išnagrinėjęs pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktus dokumentus, įvertinęs Migracijos skyriaus atlikto patikrinimo rezultatus, padarė išvadą, kad pareiškėjas ir A. M. negyvena kartu, netvarko bendro ūkio.
3.3. Apklausos Migracijos skyriuje metu pareiškėjas į pateiktus anketos klausimus atsakinėjo nenoriai, neišsamiai, neinformatyviai. Nesutapo sutuoktinių atsakymas apie jų gyvenamąjį plotą: sutuoktinė nurodė, kad yra „viena didelė erdvė su virtuve ir svetaine ir du miegamieji“, o pareiškėjas nurodė, kad yra du kambariai. Sutuoktinių atsakymai į anketoje kitus pateiktus klausimus dalinai sutapo, tačiau jie buvo neinformatyvūs ir neišsamūs. Migracijos skyriaus darbuotojams, nuvykusiems sutuoktinių nurodytu gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini) – namuose buvusi A. M. paaiškino, kad jos vyras 2019 m. vasario 10 d. išvyko į (duomenys neskelbtini). Darbuotojams paprašius parodyti namuose esančius sutuoktinio asmens daiktus, A. M. nurodė, kad vyro daiktų nėra, jis visus turimus daiktus išsivežė į (duomenys neskelbtini). Paklausus, kada jis grįš, A. M. atsakyti negalėjo. Kaimynė paliudijo, kad pas A. M. mato tik atvažiuojančias dukras. A. M. dukra G. Z. nurodė, kad jos motina su pareiškėju susipažino prieš trejus metus. Tuo tarpu A. M. nurodė, kad su pareiškėju susipažino 2017 m. gegužės mėn.
3.4. Nurodyti veiksmai patvirtina, kad Migracijos departamentas ir Migracijos skyrius ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami išsiaiškinti, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog sudaryta santuoka yra fiktyvi, sudarė sąlygas pareiškėjui pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjo tikslas yra leidimo laikinai gyventi gavimas. Tokiu būdu pareiškėjas siekia legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir įgyti teisę judėti visoje Šengeno erdvėje, o ne sukurti šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikos piliete. Abejonių, dėl Migracijos departamento priimto sprendimo pagrindimo objektyviais duomenimis, nekyla, užfiksuoti duomenys yra tikslūs ir objektyvūs.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Migracijos departamento 2019 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00162 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui V. K.“ ir įpareigojo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje išnagrinėti iš naujo. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą grindė tuo, kad: 1) A. M. dukra G. Z. teigė, jog jos motina su pareiškėju bendrauja jau trejus metus, nors pati A. M. teigė, kad susipažino su pareiškėju tik 2017 m. gegužės mėn.; 2) pareiškėjas į anketos klausimus atsakinėjo nenoriai, neinformatyviai, nesutapo atsakymai dėl kambarių skaičiaus gyvenamojoje vietoje – A. M. nurodė, kad yra didelė erdvė (svetainė su virtuve) ir du kambariai, o pareiškėjas – kad yra du kambariai; 3) apžiūros nurodytoje sutuoktinių gyvenamojoje vietoje metu A. M. paaiškino, kad pareiškėjo daiktų nėra, nes jis šiuo metu išvykęs, paaiškinti, kada sugrįš, negalėjo; 3) kaimynė paliudijo, kad mato tik pas A. M. atvažiuojančias dukras.
6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ir A. M. atsakymai dėl kambarių skaičiaus negali būti vienareikšmiškai vertinami kaip neatitinkantys vienas kito. Iš esmės pareiškėjo teiginys, kad name yra du kambariai, atitinka realybę ir A. M. teiginį, jog namą sudaro viena didelė erdvė (svetainė su virtuve) ir du miegamieji kambariai, nes galimas kambarių skaičiavimas ir atmetus bendras erdves, t. y. skaičiuojant tik miegamuosius. Darydamas tokią išvadą teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas yra iš kitos šalies, dėl ko galėjo kitaip interpretuoti kambarių skaičių, o apie pareiškėjo buvimą A. M. namuose (nors ir atsakovas tokį buvimą laiko esant epizodišku) liudija ir į bylą pateiktos nuotraukos. Teismas akcentavo, kad kilus neaiškumui, Migracijos departamento pareigūnai galėjo užduoti patikslinančius klausimus.
7. Pirmosios instancijos teismas atsakovo teiginį apie nenoriai ir neinformatyviai pareiškėjo pildytą anketą vertino kaip pernelyg abstraktų, kadangi neaišku, kokios informacijos pareiškėjas nepateikė, be to, kaip yra nurodyta išvadoje, pareiškėjas rusiškai (šia kalba pildė anketą) apskritai nemoka rašyti, kas taip pat galėjo lemti ribotas jo galimybes pateikti išsamius atsakymus. Įvertinęs pareiškėjo ir jo sutuoktinės anketas, pildomas pagal Taisyklių 93 punktą, Migracijos departamento pareigūnas padarė išvadą, kad nors pareiškėjas anketą pildė nenoriai, neinformatyviai, tačiau nėra Taisyklių 91 punkte nurodytų pagrindų, kurie leistų manyti, jog santuoka yra fiktyvi. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad neigiamą Migracijos departamento sprendimą labiausiai nulėmė kontrolės veiksmai sutuoktinių gyvenamojoje vietoje.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Migracijos skyriaus pareigūnų patikrinimo metu pareiškėjo asmeninių daiktų namuose, adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo, vienareikšmiškai neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas teisėto buvimo Lietuvoje metu, kuris yra ribotas, nes neturi leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, negyvena kartu su A. M.. Teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjo teiginys, jog jis apskritai neturi daug asmeninių daiktų Lietuvoje, tokiomis aplinkybėmis lieka nepaneigtas. Gyvenamosios vietos kontrolės metu apklaustos nežinomos gyventojos paaiškinimas, kad pas kaimynę mato tik atvažiuojančias dukras, taip pat neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjas negyvena kartu su A. M.. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad apklausta gyventoja pati nurodė, jog nebendrauja su kaimynais, todėl galėjo nežinoti ar nepastebėti pareiškėjo. Teismas akcentavo, kad buvo apklausta tik viena šalia A. M. namų pastebėta gyventoja, jos apklausos protokolo byloje nėra. Tuo tarpu pavedime buvo nurodyta apklausti kaimynus (daugiskaita), tačiau Migracijos departamento pareigūnai gyvenamąją vietą tikrino tik vieną kartą, daugiau kaimynų neapklausė.
9. Dėl Migracijos departamento argumentų, kad rėmėsi A. M. dukters G. Z. parodymais, jog jos motina su dabartiniu vyru yra pažįstama apie trejus metus, kai tuo tarpu pati A. M. nurodė, kad su pareiškėju yra pažįstami nuo 2017 m. gegužės, teismas pažymėjo, jog apklausa atlikta 2019 m. vasario 8 d., t. y. nuo 2017 m. gegužės jau buvo praėję vieneri metai ir daugiau nei 10 mėnesių. Kadangi A. M. dukra yra sukūrusi savo šeimą, konkrečių detalių apie motinos ir pareiškėjo santykius galėjo ir nežinoti. Tuo tarpu ji iš esmės teisingai nurodė, kad jos motina buvo pas pareiškėją (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir kartu su pareiškėju buvo Švedijoje. Taip pat paaiškino, kad jos motina su dabartiniu vyru gyvena kartu jos namuose (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad atsakovas pernelyg sureikšmino neatitikimą tarp to, kokį pažinties laiko tarpą nurodė A. M. ir jos dukra, bei nekreipė dėmesio į kitus G. Z. parodymus. Be to, liko neapklausta A. M. kita pilnametė dukra (G. M.), kurios adresą ir telefoną apklausos metu buvo nurodžiusi G. Z.. Migracijos departamentas taip pat nesiaiškino tarp pareiškėjo ir A. M. vykusio susirašinėjimo susipažinimo metu ir vėlesnio bendravimo intensyvumo bei turinio (pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose).
10. Įvertinęs išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjas negyvena kartu su A. M. ir bendro ūkio neveda, buvo padaryta neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, paviršutiniškai ir skubotai. Išvada ir procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai neleidžia vienareikšmiškai paneigti pareiškėjo, trečiojo suinteresuoto asmens, liudytojų teismo posėdžio duotų paaiškinimų. Migracijos departamento išvada dėl pareiškėjo santuokos su A. M. fiktyvumo teismui sukėlė abejonių, todėl teismas sprendė, kad ginčijamas Migracijos departamento 2019 m. vasario 15 d. sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimų, atsakingo valdymo (gero administravimo) principo. Dėl nurodytų priežasčių teismas Sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo išnagrinėti iš naujo.
III.
11. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
12. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:
12.1. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus, Migracijos skyriaus atliktą patikrinimą, liudytojų teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus padarė esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams, teismo sprendime motyvai išdėstyti nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.
12.2. Migracijos departamentas ginčijamame sprendime konstatavo, kad ne tik yra rimtas pagrindas manyti, jog A. M. ir pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi, bet ir kad tikrieji pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respublika tikslai yra kitokie, nei jie deklaruoja. Tikrasis pareiškėjo tikslas yra įgyti teisę judėti visoje Šengeno erdvėje, o ne sukurti šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikos piliete. Taigi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Apie tai, kad tikrasis pareiškėjo tikslas yra leidimo laikinai gyventi gavimas, siekiant legalizuoti savo buvimą visoje Šengeno erdvėje, teismo posėdžio metu neneigė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas, nesuvokdamas tikrosios leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu prasmės, aiškiai ir nedviprasmiškai teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi reikalingas siekiant įsidarbinti. Pareiškėjo atstovei uždavus jam klausimą, kodėl jis nusprendė susituokti ir kam jam reikalingas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas nurodė, kad „jam leidimas laikinai gyventi reikalingas, kad galėtų dirbti, lengviau atvykti į Lietuvą“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 30:00 iki 31:13 min.). Tačiau teismas šios aplinkybės ne tik kad neištyrė, bet ir ignoravo, nors tai buvo akcentuota ir teismo posėdžio metu, kuomet tik pasitvirtino Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, kad tikrasis pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra siekis legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje.
12.3. Teismo posėdžio metu taip pat paaiškėjo, kad pareiškėjo ir A. M. vestuvės įvyko to pareikalavus pareiškėjui, sutuoktiniai nenešioja vestuvinių žiedų, sudarant santuoką artimieji nedalyvavo. Pareiškėjas niekaip neprisideda prie bendro ūkio, nemoka mokesčių, A. M. finansiškai neišlaiko ir kitaip prie namų gerovės ar jų puoselėjimo neprisideda. A. M. kartu su pareiškėju tik kelis kartus yra keliavusi, palaiko ryšius internetu, tačiau šeimyninių ryšių nekuria. Teismas šių aplinkybių skundžiamame sprendime neįvertino.
Žemesnės instancijos teismas
12.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tai, jog Migracijos skyriaus atlikto patikrinimo metu pareiškėjo asmeninių daiktų namuose nebuvo, vienareikšmiškai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas teisėto buvimo Lietuvoje metu negyvena kartu su A. M.. Pareiškėjas turėjo daugkartinę nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2019 m. vasario 11 d., todėl pasibaigus šios vizos galiojimo laikotarpiui pareiškėjas turėjo teisę būti Lietuvoje 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, tačiau, pareiškėjo teigimu, jis nusprendė iškart išvykti iš Lietuvos ir Lietuvoje nepalikti nei vieno asmeninio daikto. Faktas, jog patikrinimo metu Migracijos skyriaus pareigūnai nerado jokių pareiškėjo rūbų, higienos reikmenų ar kitų asmeninių daiktų ne tik patvirtina, bet ir įrodo, kad pareiškėjas su A. M. negyvena, nesiekia sukurti tvirtų šeimyninių ryšių, o jeigu ir atvyksta pasisvečiuoti, tai jo tikslas nėra bendras ūkio vedimas ir šeimyninio gyvenimo kūrimas, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir formuojama teismų praktika. Ginčijamas Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas įvertinus ne tik patikrinimo rezultatus, bet surinktų duomenų visumą.
12.5. Migracijos departamento išvados, padarytos įvertinus A. M. dukros G. Z. duotus paaiškinimus, taip pat Migracijos skyriaus apklaustos gyventojos paaiškinimus, buvo įvertinti duomenų visumoje, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Migracijos skyriaus atliktą patikrinimą, tokiu būdu pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.
12.6. Dėl teismo argumento, kad Migracijos departamentas nesiaiškino tarp pareiškėjo ir A. M. vykusio susirašinėjimo susipažinimo metu ir vėlesnio bendravimo socialiniuose tinkluose, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo pateikęs jokio susirašinėjimo tarp jo ir A. M., o su skundu teismui pateiktas susirašinėjimas socialiniuose tinkluose niekaip neįrodo pareiškėjo ir A. M. gyvenimo kartu, šeimos kūrimo bei bendro ūkio vedimo.
12.7. Teismas sprendime nurodė, kad Migracijos departamento nustatytos aplinkybės neleidžia paneigti pareiškėjo, A. M. ir liudytojų teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų ir atitinkamai remiasi A. M. draugės R. J.-J. paaiškinimais, kad pareiškėjas A. M. padeda buityje ir rūpinasi kartu gyvenančia dukra, nors pati R. J.-J. pareiškėjo niekada nėra mačiusi ir sutikusi. Toks teismo įrodymų vertinimas, kai teismas Migracijos skyriaus apklaustos kaimynės paaiškinimus vertina kaip keliančius abejones, tačiau teigiamai vertina A. M. geros draugės paaiškinimus, kuri pareiškėjo net nepažįsta (teismo posėdžio garso įrašas nuo 58:47 iki 58:53 min.), neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių.
12.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad Migracijos departamentas nesielgė atidžiai ir rūpestingai priimdamas ginčijamą sprendimą, kadangi atliekant patikrinimą nėra atliekama administracinė procedūra, kaip nurodyta VAĮ 19 straipsnyje, tačiau patikrinimas atliekamas vadovaujantis Aprašu, kuris nustato leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo tvarką, kuria ir vadovaujasi Migracijos departamentas priimdamas sprendimus. Kiekvieno užsieniečio byla yra nagrinėjama individualiai, įrodymų rinkimo pasirinkimo būdai yra patikrinimą vykdančių institucijų nuožiūroje, todėl kiekvienu konkrečiu atveju yra pasirenkamos tos priemonės, kurios, institucijų vertinimu, gali padėti išsamiausiai ir objektyviausiai atskleisti svarbias aplinkybes. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas tiek įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, tiek atlikus reikalingus patikrinimo veiksmus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsiliepimas
13. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas atsiliepime nurodo:
13.1. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (pareiškėjo paso kopija, nuotraukos, vaizdo įrašai), taip pat pareiškėjo, A. M. ir liudytojų paaiškinimai teismo posėdžio metu, paneigia atsakovo argumentus apie pareiškėjo santuokos su A. M. fiktyvumą ir įrodo, kad šalių santykiai yra tikri ir besitęsiantys nuo 2017 m. iki šios dienos. Pareiškėjas atskrisdavo pas A. M. iki santuokos sudarymo (santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini)) ir po jos bei būdavo kartu su sutuoktine Lietuvoje neviršydamas Įstatyme nustatytų terminų. Taip pat pareiškėjas atskrisdavo pas A. M. ir po ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo dienos. Iš į bylą pateiktų nuotraukų ir vaizdo įrašo matyti pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. M. leidžiamas laikas kartu, nuotraukos darytos tiek bendrų išvykų metu, tiek A. M. namuose.
13.2. Teismo posėdžio metu tiek pats pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė A. M., tiek liudytojai patvirtino, kad pareiškėjas, būdamas atskirai nuo žmonos, nuolat su ja bendrauja „Skype“ ir „Messenger“ programų pagalba (teismo posėdžio garso įrašo 42:17 min., 56:47 min., 59:37 min.). Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad „jis parneša namo maisto“ (posėdžio garso įrašo 25:41 min.), „remontuoja žmonos mašiną“ (teismo posėdžio garso įrašo 25:48 min.), „žino apie žmonos šeimą, bendrauja su žmonos vaikais“ (teismo posėdžio garso įrašo 27:54 min.), kad „nusprendė tuoktis, nes atskirai sunku ir nori dirbti bei kažko siekti“ (teismo posėdžio garso įrašo 30:45 min.), kad „jam leidimas laikinai gyventi Lietuvoje yra reikalingas tam, jog jis galėtų dirbti ir būti kartu su savo žmona“ (teismo posėdžio garso įrašo 31:13 min.), kad „žmonai finansiškai padeda“ (teismo posėdžio garso įrašo 32:36 min), kad „žmona finansiškai padeda ir jam“ (teismo posėdžio garso įrašo 32:36 min.). A. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad „kai buvo sulaužyta ranka vyras jai visą biznį padėjo daryti“ (teismo posėdžio garso įrašo 41:29 min), kad „vyras nupirko jai gerą kompiuterį“ (teismo posėdžio garso įrašo 45:13 min.), „prisidėjo prie naujo telefono pirkimo“ (teismo posėdžio garso įrašo 45:16 min), „nori prisidėti prie naujos mašinos pirkimo“ (teismo posėdžio garso įrašo 45:20 min.), kad „vyras perka maistą, įpila dyzelio“ (teismo posėdžio garso įrašo 48:59 min.), kad „jie kartu gamina, tačiau vyras daugiau gamina, nes puikiai tai moka“ (teismo posėdžio garso įrašo 49:04 min.), kad „vyras pradėjo žole apsodinti namų sklypą“ (teismo posėdžio garso įrašo 51:35 min.), kad „vyras mokėjo už atostogas (duomenys neskelbtini)“ (teismo posėdžio garso įrašo 52:10 min.), kad „(duomenys neskelbtini) susipažino su vyro šeima, broliais ir seserimis“ (teismo posėdžio garso įrašo 42:24 min.), kad „vyras perka jai dovanas“ (teismo posėdžio garso įrašo 01:18:33 min.).
13.3. Atsakovas apeliaciniame skunde iškraipo pareiškėjo paaiškinimus. Apeliaciniame skunde yra akcentuojama, jog neva pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog leidimas laikinai gyventi jam yra reikalingas dėl darbo, tačiau pareiškėjas, atsakydamas į klausimą „kodėl jums yra reikalingas leidimas gyventi Lietuvoje“, nurodė, jog „tam, kad galėtų dirbti ir būti kartu su žmona“ (teismo posėdžio garso įrašo 31:13 min.). Dirbti Lietuvoje yra normalus pareiškėjo noras, kadangi darbas jam yra reikalingas tam, jog jis galėtų išlaikyti savo žmoną. Tai, kad pareiškėjas nori dirbti su tikslu išlaikyti savo žmoną teismo posėdžio metu patvirtino ir pati pareiškėjo sutuoktinė (teismo posėdžio garso įrašo 01:18:29 min.).
13.4. Atsakovas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas niekaip neprisideda prie bendro ūkio, nemoka mokesčių, A. M. finansiškai neišlaiko ir kitaip prie namų gerovės ar jų puoselėjimo neprisideda. Šie atsakovo teiginiai apeliaciniame skunde prieštarauja pareiškėjo ir jo sutuoktinės pasisakymams teismo posėdyje.
13.5. Pareiškėjo daiktų neradimas jo sutuoktinės namuose neįrodo santuokos fiktyvumo. Teismo posėdžio metu tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė nurodė, kad pareiškėjas neturi daug daiktų, jis atskrenda su lagamine sudėtais savo daiktais ir pasibaigus įstatyme nurodytam buvimo laikui išskrenda su lagamine sudėtais daiktais. Pareiškėjui yra leidžiama būti Lietuvoje 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas negali palikti savo daiktų pas savo sutuoktinę Lietuvoje, kadangi jam tų pačių daiktų reikia (duomenys neskelbtini), todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo daiktų neradimas pas jo sutuoktinę namuose negali būti laikomas santuokos fiktyvumo įrodymu.
13.6. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovo argumentų, susijusių su A. M. kaimynės ir dukros G. Z. duotais paaiškinimais. Atsakovas neatliko visapusiško ir išsamaus tyrimo – neapklausė visų A. M. dukrų, kaimynų, nepatikrino šalių susirašinėjimo socialiniais tinklais ir kt., klaidingai įvertino tam tikrus faktus. Migracijos departamento sprendimas susijęs su svarbiausią vertybę — šeimą, todėl atsakovas turėjo atlikti visus veiksmus, kad išsamiai išsiaiškintų visas aplinkybes ir nebūtų išardyta šeima.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. vasario 15 d. Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui (Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui), teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimo sprendė, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas ir surinkti įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog A. M. ir pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi, o tikrasis pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respublika tikslas yra įgyti teisę judėti visoje Šengeno erdvėje, o ne sukurti šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikos piliete. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
16. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
17. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
18. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie argumentai atmetami. Atsakovo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
19. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame spendime neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu neneigė, jog jo tikrasis tikslas yra leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimas. Teismo posėdžio metu taip pat paaiškėjo, kad pareiškėjo ir A. M. vestuvės įvyko to pareikalavus pareiškėjui, sutuoktiniai nenešioja vestuvinių žiedų, sudarant santuoką artimieji nedalyvavo, pareiškėjas niekaip neprisideda prie bendro ūkio, nemoka mokesčių, A. M. finansiškai neišlaiko ir kitaip prie namų gerovės ar jų puoselėjimo neprisideda, su A. M. kartu keliavo tik kelis kartus, palaiko ryšius internetu, tačiau šeimyninių ryšių nekuria.
20. Teisėjų kolegija, išklausiusi 2019 m. gegužės 29 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašą, neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais (žr. nutarties 12.2 p.). Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jam „leidimas laikinai gyventi reikalingas, nes jis nori būti su žmona ir dirbti, nori būti kartu“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 30:55 iki 31:12 min.). Atsakydamas į klausimą „kodėl nusprendė tuoktis“, pareiškėjas paaiškino, kad „nori gyventi kartu; kažko pasiekti; išbūti 3 mėn. be jos (sutuoktinės) jam yra sunku“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 30:00 iki 30:49 min.). Taigi atsakovas, teigdamas, jog pareiškėjas pripažino, kad jo tikrasis tikslas yra leidimo laikinai gyventi gavimas, vadovaujasi tik atskirais pareiškėjo pateiktų atsakymų fragmentais, tačiau nevertina visų atsakymų visumos.
21. Atsakovo argumentus, kad pareiškėjas ir A. M. netvarko bendro ūkio (žr. nutarties 12.3 p.) paneigia pareiškėjo ir A. M. paaiškinimai teismo posėdžio metu. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimus, susijusius su bendru ūkiu, nurodė, kad „jis parneša namo maisto“ (teismo posėdžio garso įrašo 25:41 min.), „remontuoja žmonos mašiną“ (teismo posėdžio garso įrašo 25:48 min.), „žino apie žmonos šeimą, bendrauja su žmonos vaikais“ (teismo posėdžio garso įrašo 27:54 min.), „žmonai finansiškai padeda“ (teismo posėdžio garso įrašo 32:36 min.), „kartais moka už komunalines paslaugas“ (teismo posėdžio garso įrašo nuo 25:30 iki 26:45 min.). Pareiškėjo sutuoktinė A. M. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad „kai buvo sulaužyta ranka vyras jai padėjo, verslo veikla nebuvo nutraukta“ (teismo posėdžio garso įrašo 41:29 min), „vyras nupirko jai gerą kompiuterį“ (teismo posėdžio garso įrašo 45:13 min.), „prisidėjo prie naujo telefono pirkimo“ (teismo posėdžio garso įrašo 45:16 min), „nori prisidėti prie naujos mašinos pirkimo“ (teismo posėdžio garso įrašo 45:20 min.), „vyras perka maistą“ (teismo posėdžio garso įrašo 48:59 min.), „jie kartu gamina, tačiau vyras daugiau gamina, nes puikiai tai moka“ (teismo posėdžio garso įrašo 49:04 min.), „vyras pradėjo žole apsodinti namų sklypą“ (teismo posėdžio garso įrašo 51:35 min.), „(duomenys neskelbtini) susipažino su vyro šeima, broliais ir seserimis“ (teismo posėdžio garso įrašo 42:24 min.), „vyras perka jai dovanas“ (teismo posėdžio garso įrašo 01:18:33 min.).
22. Aplinkybės, kad vestuvės įvyko to pareikalavus pareiškėjui, sutuoktiniai nenešioja vestuvinių žiedų, sudarant santuoką artimieji nedalyvavo (žr. nutarties 12.3 p.), šiuo nagrinėjamu atveju taip pat nesudaro pagrindo nustatyti santuokos fiktyvumą. A. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad „pareiškėjas spaudė ją susituokti, nes jo tokios vertybės, jis negali gyventi su moterimi nesusituokus ir turėti tokius santykius, kokius jie turi“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 44:35 iki 44:55 min.). A. M. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad „santuoka sudaryta ne bažnyčioje, o Civilinės metrikacijos įstaigoje Birštone, santuokos sudarymo metu vaikai ir kiti artimieji nedalyvavo, nes sutuoktiniai dėl amžiau skirtumo nenorėjo svečių ceremonijos metu“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 45:55 iki 47:45 min.). Pareiškėjas paaiškino, kad „vestuvinių žiedo nenešioja, nes jis jam trukto dirbti“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 27:17 iki 29:34 min.), o A. M. nurodė, jog „yra alergiška auksui“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 50:51 iki 51:00 min.). Atsakovas nepaneigė šių pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimų. Be to, santuokos ceremonijos pobūdis, kviestų svečių skaičius, vestuvinio žiedo nešiojimas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad santuoka sudaryta fiktyviai.
23. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo asmeninių daiktų pas A. M. neradimu (žr., nutarties 12.4 p.), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmeninių daiktų neradimas neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas ir A. M. negyvena kartu. Teismo posėdžio metu A. M. paaiškino, kad „pareiškėjas daug daiktų neturi, jis jų nekaupia, taupo pinigus, susideda daiktus į lagaminą ir išvažiuoja“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 46:34 iki 47:13 min.). Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieni santykiai yra individualūs ir negali būti vertintini paviršutiniškai, neįsigilinus į santykių savitumą.
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjo prašymo suteikti leidimą laikinai gyventi tyrimas buvo atliktas išsamiai (žr. nutarties 12.8 p.), o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinto atsakovo atliktą patikrinimą ir proceso dalyvių paaiškinimus (žr. nutarties 12.5 p.).
25. Pažymėtina, kad pagrindiniai įrodymai, kurių pagrindu Migracijos departamentas nustatė, jog minėta santuoka yra fiktyvi, buvo pareiškėjo ir jo sutuoktinės užpildyti apklausos lapai, A. M. dukters paaiškinimai, tarnybinis patikrinimas sutuoktinių nurodytoje gyvenamoje vietoje ir A. M. kaimynės, kurios apklauso protokolo byloje nėra, paaiškinimai. Kaip matyti iš apklausos lapų, sutuoktiniai į daugumą klausimų atsakė iš esmės vienodai, skyrėsi tik atsakymai apie name esantį kambarių skaičių. Migracijos departamentas nesiaiškino, kodėl susidarė tam tikri pareiškėjo ir jo sutuoktinės atsakymų neatitikimai, neuždavė patikslinančių klausimų. Migracijos departamentas apklausė tik vieną iš A. M. dukrų G. Z., tačiau neapklausė G. M., nors turėjo jos kontaktus. Teismas taip pat negalėjo įvertinti Migracijos departamento nurodytos A. M. kaimynės paaiškinimų, nes byloje nėra pateiktas nei apklausos protokolas, nei nurodyti apklaustos kaimynės asmens duomenys, kad teismas galėtų minėtą asmenį iškviesti liudyti teisme. Be to, teismo posėdžio metu A. M. paaiškino aplinkybes dėl: apklausos lapuose pateiktų atsakymų apie kambarių skaičių (teismo posėdžio garso įrašas nuo 44:43 iki 44:55 min.), G. Z. paaiškinimų dėl pareiškėjo ir jos motinos pažinties laiko, kurie nesutapo su A. M. paaiškinimais (teismo posėdžio garso įrašas nuo 42:42 iki 43:10 min.), santykių su kaimynais (teismo posėdžio garso įrašas nuo 43:14 iki 43:10 min.).
26. Pabrėžtina, kad santuoka negali būti laikoma fiktyvia vien todėl, kad ji suteikia imigracijos arba bet kokį kitą privalumą. Teismas, vertindamas ir apibendrindamas aktualias aplinkybes, susijusias su santuokos fiktyvumo nustatymu, negali vadovautis vien formaliu požiūriu. Priimant galutinį sprendimą arba darant išvadas dėl santuokos fiktyvumo, negali likti pagrįstų abejonių dėl konkrečios santuokos fiktyvumo, priešingu atveju, būtų padaryta nepataisoma žala žmogaus teisių apsaugai, būtent – žmogaus teisei į privataus gyvenimo apsaugą, be kita ko, įtvirtintai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnyje, bei būtų pažeista asmens teisė į santuoką, be kita ko, įtvirtinta Konvencijos 12 straipsnyje, Chartijos 9 straipsnyje. Nors šios teisės nėra absoliučios ir, kaip savo praktikoje yra pripažinęs EŽTT, valstybė (taip pat ir nacionaliniai teismai) turi vertinimo nuožiūros laisvę imigracijos įstatymų kontekste nustatyti tokį reguliavimą, kuris, esant pagrįstoms priežastims manyti, kad santuoka sudaroma išimtinai siekiant užtikrinti imigracinį pranašumą (pvz., gauti leidimą atvykti ar gyventi priimančiojoje šalyje), užkirstų kelią tokių fiktyvių santuokų sudarymui, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar toks kišimasis į žmogaus teisę nėra savavališkas ir neproporcingas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą byloje O'Donoghue ir kiti prieš Didžiąją Britaniją, pareiškimo Nr.34848/07, LVAT 2012 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1727/2012).
27. Teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, ar pareiškėjo santuokos sudarymas su Lietuvos Respublikos piliete 2018 m. rugpjūčio 2 d. turėjo fiktyvios santuokos vieną esminių elementų – specialųjį tikslą, kad santuoka buvo sudaroma išimtinai siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir nesiekiant sukurti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų kitų santuokos teisinių pasekmių. Šiuo nagrinėjamu atveju nutarties 5 punkte nurodytų argumentų, kuriais Migracijos departamentas grindė grindžiamą sprendimą, nepakanka nustatyti santuokos fiktyvumą. Atsakovas tinkamai neįsigilino į nagrinėjamų santykių individualumą, pareiškėjo atžvilgiu priėmė nepakankamai pagrįstą sprendimą, neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog surinktų duomenų nepakanka išvadai, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog sudaryta fiktyvi santuoka (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.) ir gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.). Visapusiškam, išsamiam ir objektyviam susiklosčiusios situacijos įvertinimui, ar pareiškėjo sudaryta santuoka iš tikrųjų yra sudaryta dėl akių, siekiant pareiškėjui gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, reikia surinkti ir įvertinti daugiau įrodymų.
28. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
29. Pareiškėjas prašo priteisti 320 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjas prašomas priteisti išlaidas grindžia 2019 m. liepos 19 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 93/2019, 2019 m. liepos 20 d. ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimo nurodymais, patvirtinančiais 2019 m. liepos 19 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 93/2019 apmokėjimą (II t., b. l. 94–96).
30. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
31. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.
32. Pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,3. Atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslauga suteikta 2019 m. III ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2019 m. I ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 262,70 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1 641,51 Eur. Taigi prašoma priteisit 320 Eur suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio.
33. Atsižvelgiant į tai, kad iš byloje pateiktų įrodymų apie 2019 m. liepos 19 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 93/2019 apmokėjimą matyti, jog 320 Eur sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo A. M., 320 Eur išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovo priteistinos A. M..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Trečiajam suinteresuotam asmeniui A. M. priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 320 Eur (tris šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.