Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3512-565/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės “Swedbank lizingas” ieškinį atsakovui A. Č. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė “Čekona”.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal lizingo sutartis (nemokėjo lizingo įmokų), todėl ieškovas vienašališkai prieš terminus nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo sumokėti įsiskolinimą pagal lizingo sutartis ir grąžinti lizingo sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Trečiasis asmuo šiuos reikalavimus įvykdė iš dalies. Dėl netinkamo trečiojo asmens įsipareigojimų pagal lizingo sutartis vykdymo susidariusią skolą, negrąžinto turto likutinę vertę, palūkanas, ieškovo patirtus nuostolius ir turėtas papildomas išlaidas, iš viso 175 068,29 Lt, ieškovui kaip laiduotojas turi atlyginti atsakovas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai taikant procesinės bei materialinės teisės normas, todėl naikintinas.

Priteisdamas 1 531,59 Lt skolą, susidariusią iki lizingo sutarties Nr. LT043229 nutraukimo, teismas neatsižvelgė į tai, kad lizingo sutartis Nr. LT043229 jau buvo pasibaigusi anksčiau, t. y. 2010-12-30, ir ji nebuvo pratęsta, todėl netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. CK 6.88 straipsnio 1 dalies.

Reikalavimams dėl 44 264,46 Lt nuostolių bei 15 953,45 Lt palūkanų priteisimo taip pat turėjo būti taikomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, be to, jo manymu, turtas buvo realizuotas už žemesnę nei preliminariai paskaičiuota greito realizavimo (likvidacinę) kainą, tokiu nesąžiningu elgesiu ieškovas pasididino nuostolius ir todėl pats turi už tai atsakyti.

Dėl 18 748,74 Lt papildomų išlaidų apeliantas nurodo, kad ieškovas nepagrindė duomenimis, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ atliko paslaugą, t. y. surado bei perdavė lizinguoto turto objektą (sutartis Nr. LT036626), todėl sąskaitoje nurodyta 1 500 Lt suma yra nepagrįsta. Be to, teismo priteista 8 983,72 Lt suma nepagrįsta, kadangi nėra aišku, kokias realiai paslaugas atliko UAB „Turto rizikos sprendimai“, su kuria sudaryta sutartis dėl ieškovui priklausančio turto atsiėmimo iš ieškovo skolininkų, turto demontavimo, paruošimo transportavimui, pakrovimui / iškrovimui, transportavimo į ieškovo nurodytą vietą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo BUAB “Čekona” (buvusi Č. A. individuali įmonė) sudarė lizingos sutartis: Nr.LT036626 (2006-07-26), Nr.LT037155 (2006-08-07), Nr.LT038196 (2006-09-01), Nr.LT038197 (2006-09-01), Nr.LT043229 (2006-12-08), Nr.LT078701 (2008-09-10) ir Nr.LT07802 (2008-09-10) (t. 1, 7-12, 18-23, 29-36, 45-50, 56-57, 58-63). Lizingo sutartimis ieškovas įsipareigojo nupirkti lizingo sutartyse nurodytas transporto priemones ir perduoti jas trečiajam asmeniui valdyti ir naudoti, o trečiasis asmuo įsipareigojo mokėti lizingo įmokas. Lizingo sutartimis ieškovas ir trečiasis asmuo taip pat susitarė, kad, trečiajam asmeniui įvykdžius visus įsipareigojimus pagal lizingo sutartis, lizinguotas turtas bus perduotas trečiojo asmens nuosavybėn. Ieškovas ir atsakovas sudarė laidavimo sutartis: Nr.LT036626/L (2006-07-26), Nr.LT037155/L (2006-08-07), Nr.LT038196/L (2006-09-01), Nr.LT038197/L (2006-09-01), Nr.LT043229/L (2006-12-08), Nr.LT078701/L (2008-09-10) ir Nr.LT07802/L (2008-09-10) (t. 1, b. l. 13-14, 24-25, 37-38, 39-40, 51-52, 64-65, 66-67). Laidavimo sutartimis atsakovas įsipareigojo atsakyti ieškovui kaip solidarus skolininkas su trečiuoju asmeniui, jei trečiasis asmuo netinkamai vykdys įsipareigojimus pagal lizingo sutartis.

Dėl laidavimo pabaigos

Šalys nesutaria dėl laidavimo sutarčių 21 punkto aiškinimo. Jame nustatyta, kad šios sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Apeliantas nesutinka su teismo pateiktu šio punkto aiškinimu, jog, nors lizingo sutartyse buvo nurodyta konkreti turto išpirkimo laikotarpio pabaiga, o lizingo sutartys buvo nutrauktos prieš terminą, trečiojo asmens prievolės pagal lizingo sutartis nepasibaigė, todėl nepasibaigė ir laidavimo sutarčių galiojimas.

Pagal CK 6.193 straipsnio, nustatančio sutarties aiškinimo taisykles, 2 dalį visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju tai reikštų, kad aiškinant minėtą laidavimo sutarčių nuostatą būtina atsižvelgti tiek į kitas laidavimo sutarčių sąlygas, tiek į lizingo sutartyje numatytas sąlygas. Laidavimo sutarčių 11 punkte numatyta, kad tuo atveju, jeigu ieškovas nutraukia lizingo sutartį lizingo gavėjui ją pažeidus, laiduotojas privalo apmokėti lizingo gavėjo įsiskolinimus ir delspinigius, sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę pagal lizingo sutartį bei įvykdyti kitus lizingo gavėjo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį. Laidavimo sutarčių 13 punktu laiduotojai įsipareigojo ieškovui padengti visas lizingo sutarties nutraukimo ir kitas ieškovo išlaidas, susijusias su laidavimo sutarties vykdymu. Kaip matyti iš laidavimo sutarčių 21 punkto, šalys laidavimo galiojimo pasibaigimą susiejo su juo užtikrintų lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį pasibaigimu, o lizingo sutarties 2.1 punkte įtvirtinta, kad sutartis laikoma sudaryta nuo šalių įgaliotų atstovų tinkamo pasirašymo ir galioja iki visiško joje numatytų sąlygų įvykdymo. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šalys aiškiai susitarė, kad laidavimo sutartys galioja iki tol, kol lizingo gavėjas įvykdys lizingo sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Dėl nurodytų priežasčių sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių padarinių, t. y. kad laidavimo sutarčių galiojimas pasibaigs tada, kai bus visiškai įvykdytos lizingo sutartimi lizingo gavėjo prisiimtos prievolės.

Be to, apelianto nuomone, ieškovas iš viso negalėjo nutraukti lizingo sutarčių prieš terminą, kadangi jos pasibaigė lizingo sutarčių bendrosiose dalyse nurodytais terminais, tačiau teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Kaip matyti iš lizingo sutarčių sąlygų, šalys susitarė, kad mokėjimai yra atliekami pagal įmokų mokėjimo grafikus. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad lizingo sutartims vykdyti buvo sudaryti turto išpirkimo įmokų grafikai už laikotarpį nuo 2010-02-28 iki 2014-07-30, kurių laikydamasis trečiasis asmuo turėjo mokėti turto išpirkimo įmokas (lizingo sutarčių 2.4 p.), todėl tokie įrodymai sudaro pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad būtent įmokų grafikuose nurodyta paskutinė įmokų mokėjimo data apibrėžia lizingo sutarčių pabaigą, jeigu šie įsipareigojimai būtų tinkamai įvykdyti (sutarčių 10.1.1 p.). Iš šių grafikų matyti, kad paskutinis įmokos mokėjimas numatytas 2014-07-30 (t. 1, b. l. 8, 19, 30, 32, 46, 57, 59). Atsakovui bei trečiajam asmeniui nepateikus įrodymų, paneigiančių šalių sudarytą susitarimą dėl tokios įmokų mokėjimo tvarkos ir terminų, darytina išvada, kad ieškovas su trečiuoju asmeniu susitarė dėl tokio mokėjimo grafiko išdėstymo ir atitinkamai dėl turto išpirkimo įmokų mokėjimo pabaigos (2014-07-30).

Dėl skolos ir nuostolių dydžio pagrįstumo

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl laidavimo galiojimo pabaigos, t. y. kad nagrinėjamu atveju šalys buvo susitarusios netaikyti CK 6.88 straipsnyje nustatyto laidavimo pabaigos termino, atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, priteisdamas iš atsakovo ieškovui 1 531,59 Lt einamųjų įmokų pagal lizingo sutartį Nr. LT043229, taip pat 44 264,46 Lt nuostolių iš turto pardavimo bei 15 953,45 Lt palūkanų, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias CK 6.88 straipsnio 1 dalį.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas klaidingai nurodė turto likutinę vertę pagal lizingo sutartį Nr. LT036626, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas vertino turto likutinę vertę pagal lizingo sutartį Nr. LT043229, tačiau per klaidą nurodė lizingo sutarties LT036626 numerį, todėl toks suklydimas vertintinas kaip formalus ir neturintis įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliantas, nesutikdamas su 44 264,46 Lt nuostolių, kuriuos sudaro skirtumas tarp likusios neišpirktos grąžintų lizinguotų transporto priemonių vertės (be PVM) ir šių transporto priemonių pardavimo kainos (be PVM), dydžiu, nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad turtas buvo parduotas už kainą, kuri yra didesnė nei preliminariose išvadose dėl turto vertės (t. 2, b. l. 19-29). Pasak apelianto, važiuoklės MAN 26.413 su tentiniu kėbulu (lizingo sutartis Nr. LT078701) greito realizavimo kaina (likvidacinė) nustatyta 55 244 Lt, turto rinkos vertė – apie 69 000 Lt (be PVM), o parduota – už 43 246,32 Lt; važiuoklės MAN TGA 26.430 (lizingo sutartis Nr. LT037155) greito realizavimo kaina (likvidacinė) nustatyta 51 792 Lt, turto rinkos vertė – apie 69 056 Lt (be PVM), o parduota – už 34 390,66 Lt, todėl akivaizdu, kad turtas nebuvo parduotas už kainą, kuri yra didesnė nei preliminariose išvadose nustatyta greito realizavimo kaina, tuo labiau neatitinka turto rinkos vertės kainos. Tokiu būdu ieškovas savo nesąžiningu elgesiu pasididino nuostolius 29 399,02 Lt suma ir turi prisiimti atsakomybę. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad CK 6.574 straipsnyje numatyta, kad lizingo gavėjui pažeidžiant sutartį, lizingo davėjas gali reikalauti, kad lizingo gavėjas pašalintų sutarties pažeidimą, o jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties objektą bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Nurodyta CK 6.574 straipsnio nuostata numato dvi alternatyvias lizingo davėjo interesų gynimo, lizingo gavėjui pažeidus sutartį, priemones, iš kurių gali būti pasirinkta tik viena – arba teisė reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, arba teisė nutraukti sutartį išsireikalaujant sutarties objektą ir išieškant atsiradusius nuostolius. Aiškinant lizingo davėjo teisę pasirinkti vieną iš dviejų įstatyme numatytų jo interesų gynimo priemonių, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į lizingo davėjo siekius ir interesą sudarant lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo davėjas turi grynai finansinį interesą sudarydamas lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo gavėjo nemokumas, susigrąžinto sutarties objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Atsižvelgiant į tai, kad lizingo (finansinės nuomos) sutarties šalys yra verslininkai, laikytina, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį.

Apeliantui nesutinkant su turto realizavimo kaina, jis turi pareigą įrodyti, kad ieškovas pardavė turtą už nepagrįstai mažą ar ekonomiškai nenaudingą kainą (CPK 178 str.). Tai paaiškinama tuo, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes pagal CK 6.248 straipsnį preziumuojama skolininko kaltė, todėl kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Parama“ v. UAB „Klaipėdos keliai“, bylos Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. T. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2011, 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A.S., bylos Nr. 3K-3-367/2013). Taigi atsakovas, nesutikdamas su turto pardavimo kaina bei nurodydamas, kad turtas galėjo būti realizuotas už žymiai didesnę kainą, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau tokių įrodymų į bylą nėra pateikta. Vien tai, kad realizuoto turto kaina yra mažesnė už turto vidutinę rinkos vertę, nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokia kaina yra nepagrįstai maža, kadangi turto pardavimo kainą sąlygoja įvairūs ekonominiai veiksniai, kurių pardavėjas negali kontroliuoti. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad nurodytas turtas galėjo būti parduotas už jam ekonomiškai naudingesnę kainą, taip pat šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, kad nei atsakovas, nei trečiasis asmuo, kurima atstovavo atsakovas, nepateikė konkrečių pasiūlymų dėl šio turto realizavimo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl lizinguoto turto pagal lizingo sutartį Nr. LT078701 realizavimo kainos neatitikimo turto rinkos vertei nepagrįsti ir dėl tos priežasties, kad, kaip matyti iš pažymos dėl nuostolių iš turto pardavimo paskaičiavimo (t. 1, b. l. 77), nurodytas turtas (1 važiuoklė MAN 26.413 su tentiniu kėbulu), kurio likutinė (neišpirkta) vertė buvo 31 225,72 Lt, buvo parduotas už 43 246,32 Lt, taigi iš šio turto pardavimo ieškovas patyrė ne nuostolius, tačiau pelną – 12 020,60 Lt sumai. Tokie duomenys paneigia apelianto argumentus, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai ar vilkino šio turto pardavimą ir dėl to prisidėjo prie nuostolių.

Taip pat nepagrįstas ir neturintis įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui apelianto argumentas, kad lizinguotas turtas pagal lizingo sutartį Nr. LT037155 parduotas už mažesnę nei preliminariai paskaičiuotą greito realizavimo (likvidacinę) kainą, kadangi toks kainos nustatymas nėra privalomas turto pardavėjui, be to, šiuo atveju pažymėtina, kad lizingo sutartimi Nr. LT037155 buvo lizinguotas turtas – 1 nauja važiuoklė MAN TGA 26.430 6X2-2 LL, kėbulo Nr. WMAH21ZZ67W075414 (t. 1, b. l. 18), o lizingo sutartimi Nr. LT38196 – 1 nauja priekaba KRONE, kėbulo Nr. WKEZZF18061264448 (t. 1, b. l. 29), o preliminarioje išvadoje dėl transporto priemonės vertės nustatyta greito realizavimo (likvidacinė) kaina – 44 886 Lt, paskaičiuota vertinant nurodytą važiuoklę kartu su priekaba. Todėl sutiktina su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktais argumentais, kad apelianto išvados yra nepagrįstos bylos duomenimis, jiems prieštarauja. Apeliantui nepateikus konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad šis turtas galėjo būti parduotas už didesnę nei 48 077,88 Lt bendrą kainą, nėra pagrindo teismo padarytas išvadas pripažinti neteisėtomis ar nepagrįstomis.

Nors apeliantas ginčija ir teismo priteistas 15 953,45 Lt palūkanas, tačiau konkrečių argumentų šiuo aspektu nenurodo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako, kadangi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliantas, o šiuo atveju nėra aiškūs nesutikimo su šia teismo sprendimo dalimi argumentai (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius ieškovo turėtų papildomų išlaidų, susijusių su lizinguoto turto atsiėmimu bei pardavimu, dydį (18 748,74 Lt), o apelianto dėstomi argumentai teismo padarytų išvadų nepaneigia. Pažymėtina, kad teismas sprendimu priteisdamas nurodytas išlaidas, padarė neesminį rašymo apsirikimą rezoliucinėje dalyje nurodydamas 18 746,74 Lt vietoje 18 748,74 Lt, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad bendra iš atsakovo ieškovui priteistina suma (175 068,29 Lt) atitinka tenkintus ieškinio reikalavimus (175 068,29 Lt), sprendimas nėra tikslintinas. Apeliantas nurodo, kad į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Turto rizikos sprendimai“ atliko paslaugą, t. y. surado ir perdavė ieškovui lizinguotą turtą pagal lizingo sutartį Nr. LT036626, todėl nepagrįstai ieškovui priteista 1 500 Lt suma, numatyta kaip atlyginimas UAB „Turto rizikos sprendimai“ už sugrąžintą turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, nesutikdamas su šiomis išlaidomis, kurios pagrįstos į bylą pateiktais paslaugų teikimo sutartimi, PVM sąskaita faktūra, turto perdavimo – priėmimo aktu, privalo pateikti įrodymus, paneigiančius šių išlaidų pagrįstumą, kadangi šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.), o jam neįrodžius savo atsikirtimų, nėra pagrindo pripažinti ieškovo prašomų priteisti išlaidų nepagrįstomis.

Apelianto teigimu, 8 983,72 Lt suma, prašoma priteisti remiantis PVM sąskaita faktūra TRU11 Nr. 078, yra nepagrįsta jokiais rašytiniais duomenimis, nėra aišku, kokias realiai paslaugas atliko UAB „Turto rizikos sprendimai“. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas šių išlaidų dydžio pagrįstumo neginčijo pirmosios instancijose teisme, o ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė šias išlaidas pagrindžiantį dokumentą – preliminarią sąskaitą (t. 2, b. l. 103), sprendžia, kad yra pagrindas priimti šį įrodymą apeliacinės instancijos teisme ir juo vadovautis nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes jo pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Pažymėtina, kad šioje preliminarioje sąskaitoje detalizuojami UAB „Turto rizikos sprendimai“ atlikti darbai, jų bendra suma, įskaitant PVM – 8 983,72 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad į bylą nėra pateikta duomenų, paneigiančių tokių darbų atlikimą (juos sudaro transportavimo išlaidos vykstant iš Klaipėdos į Balchash Kazachstane ir gabenant lizinguotą turtą pagal lizingo sutartis Nr. LT078701 ir LT078702 iš Balchash į Klaipėdą), pripažintina, kad apeliantas nepaneigė šių išlaidų pagrįstumo (CPK 178 str.).

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, susiję su tuo, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“, įsigijęs iš ieškovo transporto priemones ir sumokėjęs pirkimo kainą, neturi pagrindo reikalauti atlyginimo už turto pardavimą bei už kitas paslaugas (automobilių draudimas ir registracijos mokestis). Šiuo atveju dar kartą atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad „Swedbank lizingas“, UAB yra finansų įstaiga, jos pagrindinis veiklos tikslas yra finansavimo teikimas, tačiau ji neužsiima transporto priemonių paieškos, transportavimo, pardavimo veikla, todėl dėl kitų papildomų paslaugų ieškovas sudarydamas sutartis su kitomis įmonėmis ir susitardamas dėl atlyginimo už turto pardavimą, imperatyvių teisės normų nepažeidžia. Sutiktina su ieškovu, kad tokiu atveju nėra svarbu, ar turtą nuperka tarpininkas, ar tarpininko surastas klientas, atlyginimas tarpininkui už suteiktas paslaugas priklauso bet kuriuo atveju, tai atitinka paslaugų teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CK 6.716, 6.720 str.).

Esant nustatytoms aplinkybėms, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant materialinės teisės normų, reglamentuojančių nuostolių atlyginimą, lizingo teisinius santykius, tinkamai įvertinant į bylą pateiktus įrodymus, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.