Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2018 m. lapkričio 8 d. buvo priimtas Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimas Nr. DGKS-6036, kuriame nuspręsta:

- pripažinti darbuotojos K. D. (toliau - atsakovė, darbuotoja) atleidimą iš darbo Lietuvos ir JAV uždarojoje akcinėje bendrovėje „Regėjimas“ (toliau - ieškovas, Bendrovė) pagal Darbo kodekso 58 str. 2 d. 1 p. neteisėtu;

- laikyti, kad darbo sutartis tarp Bendrovės ir darbuotojos nutraukta darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną;

- išieškoti iš Bendrovės darbuotojos naudai 449,36 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (imtinai) ir po 10,96 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo įvykdymo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus;

- išieškoti iš Bendrovės darbuotojos naudai 464,17 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį ir susijusias išmokas už 2018 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius;

- išieškoti iš Bendrovės darbuotojos naudai 4,07 Eur delspinigių už nustatytais terminais neišmokėtą darbo užmokestį už 2018 m. liepos ir rugpjūčio mėnesius;

- išieškoti iš Bendrovės darbuotojos naudai 252,08 Eur (neatskaičius mokesčių) apmokėjimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2018-08-09 iki 2018-09-11.

Ieškovas Lietuvos ir JAV uždaroji akcinė bendrovė „Regėjimas“ su ankščiau nurodytu darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinka, todėl teikia teismui šį ieškinį ir jį grindžia žemiau išdėstytomis aplinkybėmis.

2. Dėl darbuotojos atleidimo iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p.

Darbo ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendime nurodyta, kad atsakovė 2018 m. rugsėjo 11 d. prašymu kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydama pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos ir neišmokėtą darbo užmokestį.

Pasak darbuotojos, ji dirbo pardavėja - konsultante Bendrovės parduotuvėje Šiaulių mieste, iki 2018 m. rugpjūčio 8 d. ėjo į darbą ir vykdė inventorizaciją pagal Bendrovės vadovo 2018 m. liepos 23 d. įsakymą. 2018 m. rugpjūčio 8 d. mažmeninės prekybos vadovė R. B. iš jos paėmė patalpų raktus bei sakė laukti informacijos apie darbo santykių tęstinumą. Darbuotoja jokios informacijos negavo, nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. ateidavo į darbą, tačiau darbo vieta buvo užrakinta. Darbuotoja nurodė sužinojusi, jog nuo 2018-09-11 yra atleista iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p., tačiau jokio darbo pareigų pažeidimo nepadarė, darbdavys nesikreipė dėl pasiaiškinimo apie galimą pareigų pažeidimą, todėl nežino dėl kokios priežasties darbo sutartis buvo nutraukta.

Nesutikdami su darbuotojos teiginiais ir priimtu darbo ginčų komisijos sprendimu, visų pirma pažymime, kad iš tiesų 2018-07-23 Bendrovės vadovas priėmė įsakymą Nr. P-000933, kuriame nurodė, jog nuo 2018-07-23 10:00 val. sustabdoma įmonės didmeninės ir mažmeninės prekybos veikla, o mažmeninės prekybos vadovė R. B. įpareigota suformuoti komisijas ir atlikti inventorizacijas sandėliuose. Šio įsakymo tikslas buvo atlikti visų Bendrovės sandėlių inventorizaciją, o ne nutraukti veiklą ir uždaryti visas veikusias Bendrovės parduotuves, kaip interpretuoja darbuotojai. Įsakyme nė žodžiu nebuvo užsiminta apie tai, kad darbuotojams dėl vykdomos inventorizacijos leidžiama nevykti į darbą, o ypač - kad inventorizacija baigiama 2018 m. rugpjūčio 8 d. ir po to į darbą galima nevykti.

Paaiškiname teismui, kad 2018 m. liepos 17 d. į nuolatinio Bendrovės direktoriaus pareigas buvo paskirtas G. G., būtent kuris ir priėmė įsakymą dėl inventorizacijos atlikimo ir laikino įmonės veiklos sustabdymo. Tuo tarpu darbuotojai naująjį direktorių priėmė priešiškai, buvo nuteikinėjami iš direktorės pareigų atšauktos ir į mažmeninės prekybos vadovės pareigas paskirtos R. B.. Nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. visi turėję dirbti Bendrovės darbuotojai (tie, kurie nebuvo išėję atostogų bei nebuvo nedarbingi) neatvyko į darbą, jau nekalbant apie įsakymu paskirtos inventorizacijos vykdymą. Iš darbuotojų buvo pareikalauta pasiaiškinimų, kodėl jie nevyksta į darbą, bei iš visų gauti vienodi paaiškinimai, kad yra vykdomas 2018-07-23 Bendrovės vadovo įsakymas Nr. P-000933. Nė vienas iš darbuotojų nenurodė jokių svarbių neatvykimo į darbą priežasčių, ko pasėkoje darbuotojai buvo atleisti pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. Visi darbuotojai kreipėsi į darbo ginčų komisijas, surašydami beveik identiškus pareiškimus ir tas pačias aplinkybes, jog neva jiems buvo nesuteiktos darbo vietos, užrakintos patalpos ir pan., o darbo ginčų komisijos be išsamesnės situacijos analizės tenkino darbuotojų prašymus ir jų atleidimus laikė neteisėtais.

Taigi atsakovė, lygiai taip pat kaip ir kiti Bendrovės darbuotojai, nebuvo gavusi nurodymo nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. neiti į darbą, savo nuožiūra interpretavo 2018-07-23 įsakymą ir nuo 2018-08-09 iki atleidimo iš darbo dienos 2018-09-11 darbe nepasirodė, o jokių svarbių nepasirodymo darbe priežasčių nenurodė. Bendrovei nėra suprantama atsakovės pozicija, jog neva ji vykdė 2018-07-23 įsakymą, atidavė patalpų raktus, laukė kažkokių nurodymų ir todėl nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nėjo į darbą, kadangi visą laikotarpį nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. atsakovė darbe buvo, minėtam įsakymui jau galiojant. Neatvykimas į darbą nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. iki pat atsakovės atleidimo iš darbo dienos nėra pagrįstas jokiomis svarbiomis priežastimis - liga, nelaimingas atsitikimas ar pan.

Be to, 2018 m. liepos 23 d. įsakyme darbuotojams buvo nurodyta atlikti inventorizaciją, joks konkretus inventorizacijos užbaigimo ar įmonės veiklos nutraukimo terminas (t. y. 2018 m. rugpjūčio 8 d., kaip teigia atsakovė) nurodytas nebuvo, todėl atsakovė vienašališkai nusprendė, kad inventorizacija yra baigta ir nuo 2018-08-09 į darbą gali nevykti. Nėra jokių duomenų, kad darbuotoja 2018 m. rugpjūčio 9 d. ir vėlesnėmis dienomis atvykdavo į darbą, ji nesikreipė į Bendrovės vadovą, nesakė, kad negali įeiti į patalpas, nerašė jokių pranešimų raštu, todėl jos teiginiai apie darbo vietos nesuteikimą yra deklaratyvūs ir neįrodyti.

Atkreipiame dėmesį į tai, kad atsakovė teigia parduotuvės raktus 2018 m. rugpjūčio 8 d. atidavusi mažmeninės prekybos vadovei R. B., po ko į patalpas patekti nebegalėjo. Pažymime, kad atsakovei nebuvo duota jokių nurodymų atiduoti darbo vietos raktus, o R. B. jokių įgaliojimų, susijusių su patalpų raktų paėmimu iš darbuotojų, taip pat neturėjo. Taigi atsakovė elgėsi nerūpestingai, pati atidavė patalpų raktus, neturėdama tam jokio Bendrovės direktoriaus nurodymo, negana to klausė ne Bendrovės vadovo, o kitos Bendrovės darbuotojos nurodymų ir į darbą nevyko. Tokio įsakymo, kuris įpareigotų darbuotojus atiduoti patalpų raktus ir nebeiti į darbą, Bendrovės vadovas nebuvo paskelbęs, todėl darbuotojos veiksmai yra neteisėti, atliktos pravaikštos, ko pasėkoje atsakovės atleidimas iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. yra visiškai teisėtas.

LR darbo kodekso 58 str. 1 d. įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Pagal Darbo kodekso 58 str. 2 d. 1 p., priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas. LR darbo kodekso 58 str. 3 d. 1 p. įtvirtinta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties. Kadangi nebuvo nustatyta jokių svarbių neatvykimo į darbą priežasčių nuo pat 2018-08-09, atsakovė buvo atleista būtent dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p.

Bendrovės manymu, atsakovė iš darbo DK 58 str. 2 d. 1 p. pagrindu atleista visiškai teisėtai, laikantis nustatytos tvarkos, todėl darbo ginčų komisijos 2018-11-08 sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Pripažįstant, jog atsakovės atleidimas iš darbo buvo visiškai teisėtas, nėra pagrindo atsakovei priteisti kokių nors kompensacijų, išmokų už priverstinę pravaikštą. Ieškovas nustatė atsakovės padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (neatvykimą į darbą be pateisinamos priežasties), nenustatė jokių svarbių neatvykimo į darbą priežasčių ir tik tuomet atleido darbuotoją iš darbo. Bendrovė nesutinka su atsakovės teiginiais, kad jai nebuvo suteikta darbo vieta ir darbuotoja patyrė priverstinę pravaikštą. Būtent atsakovė savo vienašališku sprendimu nevyko į darbą ir buvo atleista už pravaikštą, todėl Bendrovė darbuotojai neturi mokėti darbo ginčų komisijos priskaičiuotinų sumų.

Atsižvelgiant į tai, kad visos darbo ginčų komisijos priskaičiuotos sumos yra pasekmė pripažinimo, kad atsakovė iš darbo buvo atleista neteisėtai, išsamiau dėl atsakovės naudai išieškotinų sumų nepasisakome, kadangi pripažinus atsakovės atleidimą iš darbo teisėtu, darbo ginčų komisijos paskaičiavimai dėl kompensacijų priteisimo netektų galios.

3. Dėl darbo užmokesčio ir kitų, su darbo santykiais susijusių sumų, išmokėjimo.

Darbo ginčų komisijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendime nurodyta, kad atsakovė 2018 m. rugsėjo 11 d. prašymu kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų, su darbo santykiais susijusių sumų, išieškojimo. Pasak atsakovės, Bendrovė jai nėra išmokėjusi darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2018-07-01 iki 2018-09-11, o laikotarpis nuo 2018-08-09 iki 2018-09-11 nepagrįstai pažymėtas kaip pravaikšta. Darbuotoja nurodė, kad šiuo laikotarpiu ji negalėjo atlikti darbo funkcijų, nes darbdavys jai nesuteikė darbo.

Pasisakydami dėl šių atsakovės argumentų, visų pirma nurodome, kad laikotarpis nuo 2018-08-09 iki 2018-09-11 yra pagrįstai laikomas darbuotojos pravaikšta, ir dėl to yra išsamiai pasisakyta šio ieškinio 2 dalyje, t. y., jog darbuotoja savo vienašališku sprendimu nuo 2018-08-09 nusprendė nevykti į darbą, padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir dėl to buvo atleista DK 58 str. 2 d. 1 p. pagrindu. Taigi Bendrovė nesutinka, kad darbo užmokestis darbuotojai turėjo būti skaičiuojamas nuo 2018-08-09 iki 2018-09-11.

Antra, Bendrovė pripažįsta, kad atsakovei darbo užmokestis nėra išmokėtas už laikotarpį nuo 2018-07-01 iki 2018-08-09, kol prasidėjo darbuotojos pravaikštos. Paaiškiname, kad 2018 m. liepos mėnesį buvo kreiptasi dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, 2018 m. liepos 31 d. nutartimi buvo nuspręsta Bendrovės turtui ir piniginėms lėšoms taikyti areštą, ko pasėkoje Bendrovė negalėjo išmokėti atsakovei darbo užmokesčio. Bankroto bylos iškėlimo klausimo svarstymas nėra baigtas iki šiol. Kai tik Bendrovė galės vykdyti atsiskaitymus, atsakovei bus išmokėtas jai priklausantis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2018-07-01 iki 2018-08-09.

Taigi, atsižvelgiant į ankščiau išdėstytas aplinkybes, su 2018 m. lapkričio 8 d. darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinkame, atsakovei darbo užmokestis priklauso tik už laikotarpį nuo 2018-07-01 iki 2018-08-09, o ne iki 2018-09-11 kaip nusprendė darbo ginčų komisija.

4. Kiti procesiniai klausimai

Byla per advokatą vedama nebus.

Ieškovas prašo priimti sprendimą už akių tuo atveju, jeigu atsakovė nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų ir kitais CPK numatytais atvejais.

Šioje ginčo stadijoje ieškovas nepageidauja teikti savo pozicijos dėl galimybės sudaryti taikos sutartį.

5. Dėl žyminio mokesčio

CPK 84 straipsnyje nustatyta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Šios nuostatos tikslas - užtikrinti asmeniui realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti šio mokesčio. Sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė padėtis kreipimosi į teismą metu yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė būklė gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-425/2011; 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1670-943/2015).

Kaip minėta šiame ieškinyje, Kauno apygardos teisme yra sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo, civilinės bylos Nr. B2-2095-945/2018, kas patvirtina, kad Bendrovė šiuo metu yra susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais ir neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio šio ieškinio pateikimo metu. CPK 179 str. 3 d. yra numatyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Atsižvelgiant į šią nuostatą, nagrinėjamą civilinę bylą Nr. B2-2095-945/2018 dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo bei siekdami papildoma medžiaga neišplėsti šio ieškinio pagrindu nagrinėtinos bylos, prašome teismo patikrinti civilinėje byloje Nr. B2-2095- 945/2018 pateiktus buhalterinius duomenis apie Bendrovės finansinę situaciją, kiek tai yra įmanoma ir būtina klausimui dėl žyminio mokesčio atidėjimo išspręsti.

Pažymime, kad visi pravaikštas padarę ir dėl to atleisti Bendrovės darbuotojai kreipėsi į darbo ginčų komisijas, joms nurodė neteisingas aplinkybes, ko pasėkoje Bendrovė šiuos sprendimus turi skųsti ir ginčyti darbuotojams priteistas sumas. Šiuo metu Kauno, Vilniaus ir Šiaulių apylinkės teismuose yra nagrinėjama net 18 bylų pagal Bendrovės ieškinius jos darbuotojams, skundžiant darbo ginčų komisijų patenkintus reikalavimus. Bendrovei jau net 17 bylų yra išspręstas žyminio mokesčio klausimas ir atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimo terminas, atsižvelgiant būtent į bankroto bylos nagrinėjimą bei nereikalaujant iš ieškovo jokių papildomų sunkios finansinės padėties įrodymų.

Šiuo metu ieškovo piniginėms lėšoms yra taikomas areštas, todėl ieškovas neturi galimybių atlikti jokių atsiskaitymų ar žyminio mokesčio mokėjimų. Kai kurie Bendrovės darbuotojai jau yra kreipęsi į antstolius dėl darbo ginčų komisijų sprendimų vykdymo, ko pasėkoje Bendrovės sąskaitos ir turtas yra areštuoti, o mokėjimai šiuo metu negalimi. Taigi teismo įpareigojimas sumokėti žyminį mokestį užkirstų Bendrovei galimybę pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Tačiau, atkreipiame dėmesį į tai, kad jeigu Bendrovei bankroto byla nebus iškelta, o veikla bus atnaujinta, Bendrovė turės galimybę žyminį mokestį sumokėti vėliau, būtent todėl prašome atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimo. Kita vertus, tuo atveju, jeigu Bendrovei vis tik būtų iškeltas bankrotas, ji būtų atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo, vadovaujantis CPK 83 str. 1 d. 8 p., todėl prašomas viso mokėtino žyminio mokesčio atidėjimas, šiuo metu galėtų būti laikinas ir ieškovo teisės į teisminę gynybą neribojantis sprendimas.

Ieškovas savo reikalavimus atsakovei grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.