Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. (toliau tekste ir - apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 184 straipsnio 2 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dvidešimties parų arešto bausme.

BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 2 punkto pagrindu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. A. paskirta galutinė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. A. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

BK 63 straipsnio 2 dalies, 9 dalies pagrindu paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausme ir G. A. paskirta galutinė vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidėtas vieneriems metams, ir nuteistajam paskirtas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš G. A. BUAB „V.“ naudai priteista 14 987,78 Eur (keturiolika tūkstančių devyni šimtai aštuoniasdešimt septyni eurai 78 ct) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. A. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Alytus, direktoriumi ir einamų pareigų pagrindu turėdamas teisę pavaldiems pareigūnams duoti nurodymus dėl bendrovės turto panaudojimo, 2008 m. rugpjūčio 5 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2008/1428 UAB „V.“ iš UAB „Baltijos realizacijos centras“ įsigijus naudotą puspriekabę „KOEGEL (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), 66 411,16 Lt vertės, už puspriekabę per sutartyje nustatytą laiką iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. pilnai neatsiskaičius ir likus skolingu 55 911,16 Lt, 2008 m. lapkričio 25 d. UAB „Baltijos realizacijos centras“ pateikus ieškinį teismui dėl skolos iš UAB „V.“ priteisimo, 2008 metų lapkričio mėnesio laikotarpyje, tiksliau nenustatytu laiku, iššvaistė svetimą, UAB „V.“ didelės vertės turtą - nurodęs vairuotojui V. P. puspriekabę „KOGEL SNCO24“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), nuvaryti į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą ir perduoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, nepagrįsdamas puspriekabės perdavimo pagrįstumo ir teisėtumo jokiais dokumentais ir negaudamas jos perdavimo faktą patvirtinančio dokumento, tokiu būdu neteisėtai ir neatlygintinai tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „V.“ puspriekabę „HAAGIS KOGEL SNCO24“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), padarydamas UAB „V.“ 51 749,84 Lt turtinę žalą.

G. A. pagal BK 245 straipsnį taip pat nuteistas už tai, kad būdamas UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Alytus, direktoriumi ir žinodamas, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi UAB „V.“ iškelta bankroto byla, įmonės veikla sustabdyta, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „O.“ bei privalėdamas ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus, nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent, per teismo nustatytą laikotarpį bankroto administratoriui įmonės dokumentų neperdavė, nevykdė antstolio S. V. patvarkymų dėl dokumentų ir kito turto perdavimo bankroto administratoriui, dėl ko Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi jam buvo paskirta bauda, tačiau ir toliau iki 2014 m. rugsėjo 19 d. savo namuose, (duomenys neskelbtini), Alytus, laikė ir bankroto administratoriui neperdavė prekių, skirtų perparduoti, atsargų ir kuro apyvartinių žiniaraščių, nurašymo aktų, 2008 metų kovo – rugpjūčio mėnesių, 2009 metų sausio – kovo mėnesių laikotarpių kasos dokumentų, pirkimų dokumentų, 2008/2009 metų kasos knygos, 2009 metų kasos knygos, deklaracijų, kuriuos 2014 m. rugsėjo 19 d. pateikė policijos pareigūnams pridėti prie ikiteisminio tyrimo, dėl ko bankroto administratorius negalėjo vykdyti UAB „V.“ bankroto procedūros.

Taip pat jis pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „V.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Alytus, direktoriumi ir vieninteliu akcininku ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas, kaip šio ūkio subjekto vadovas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 24 d. iki 2012 m. gegužės 7 d., pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nurodymus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 16 straipsnio 1 dalies nurodymus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; 16 straipsnio 3 dalį, kad apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka,

nes 2008 m. liepos 2 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 73-1 iš kasos V. A. išlaiduota 33 000,00 Lt (9 557,46 eurų) suma, išlaidavimo pagrindu nurodant ,,kasos pajamų orderio kvitas Nr. 356“, šis kasos pajamų kvitas neišsaugotas, ši suma neregistruota V. A. avanso apyskaitoje, tyrimui nepateikti tiekėjų, atskaitingų asmenų registrai, pagal tvarkomą apskaitą negalima nustatyti kam buvo panaudota ši suma; ji nedeklaruota kaip ir skolos grąžinimas;

pagal dokumentus dėl įsiskolinimo likučių 2012 m. gegužės 7 d. negalima nustatyti kokia buvo kreditorinių įsiskolinimų suma, Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje patvirtinti kreditorių reikalavimai 400 746,23 Lt sumai, suvestiniame registre ,,Bandomas balansas“ 2009 m. rugsėjo 30 d. ir balanse bankroto iškėlimo dienai įsipareigojimai sutampa ir nurodyti 497 196,59 Lt, tačiau neišsaugoti detalių įsipareigojimų registrų, pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti kurios įsipareigojimų sumos yra teisingos, kodėl teismo patvirtintame kreditorių sąraše nėra G. A. IĮ ir UAB ,,AGVA prekyba“, o suvestiniame registre 2009 m. rugsėjo 30 d. tarp 419 883,16 Lt (121 606,57 eurų) mokėtinų sumų nurodytas 48 035,49 Lt (13 912,04 eurų) įsipareigojimas G. A. IĮ ir 43 468,78 Lt (12589,43 eurų) įsipareigojimas UAB ,,AGVA prekyba“, pagal tvarkomą apskaitą negalima nustatyti iš kokių sumų susidaro įsiskolinimas valstybinei mokesčių inspekcijai, kada ir iš kokių lėšų buvo atsiskaityta ir ar atsiskaityta su darbuotojais (2009 m. rugsėjo 30 d. skola 4 869,62 Lt (1410,34 eurų), negalima nustatyti kodėl skiriasi skola „DnB lizingui“, nes 2009 m. rugsėjo 30 d. ji nurodyta 78 805,26 Lt (22 823,58 eurų), o teismo patvirtintame sąraše 31 746,03 Lt (9 194,29 eurų), negalima nustatyti kodėl susidarė 47 059,23 Lt (13 629,30 eurų) skirtumas (78 805,26 Lt - 31 746,03 Lt), ir jei jis sumokėtas, tai iš kokių lėšų;

bendrovės apskaitoje ilgalaikiame turte, pagal suvestinį registrą ,,Bandomas balansas“ automobilio priekaba „KOEGEL (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) apskaityta, nusidėvėjimas jai neskaičiuotas nuo 2008 metų gruodžio mėnesio, tačiau bendrovėje jos nėra, tyrimui nepateikti jokie dokumentai, įrodantys, kad priekaba buvo grąžinta pardavėjui - UAB ,,Baltijos realizacijos centras“. Tvarkomoje buhalterinėje apskaitoje neregistruotas turto perdavimas, nesurašytas joks dokumentas, nurodantis, kad bendrovė neturi ilgalaikio turto už likutinę 51 749,84 Lt (14 987,79 eurų) sumą, neregistruotas ilgalaikio turto sumažėjimas. Dėl šių pažeidimų tiriamuoju laikotarpiu pagal tvarkomą apskaitą iš dalies negalima nustatyti asmens - UAB ,,V.“ – veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros;

pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nurodymus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies nurodymus, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 12 straipsnio 4 dalies nurodymus, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti; 16 straipsnio 1 dalies nurodymus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; 16 straipsnio 3 dalį, kur sakoma, kad apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka,

2008 m. vasario 1 d. sudaryta Sutartis 2008/02/01, tarp G. A. IĮ (paskolos davėjo) ir UAB ,,V.“ (paskolos gavėjo), dėl beprocentės paskolos iki 100 000,00 Lt, nukreipiant įplaukas už pardavimus į paskolos gavėjo sąskaitą, paskolos gavėjas įsipareigoja apmokėti paskolos davėjo raštu pateiktus mokėjimus, kol bus pilnai grąžinta visa paimtos paskolos suma, tačiau neišsaugojo suvestinio registro, kuriame būtų registruotos pagal šią sutartį gautos ar apmokėtos sumos, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 25 d. iki 2008 m. liepos 18 d. į UAB ,,V.“ banko sąskaitą gauta 76 026,70 Lt (22 018,85 eurų) įmokų, mokėjimuose nurodant sąskaitų numerius, nenurodant už kokį juridinį asmenį mokama, tarp UAB ,,V.“ pateiktų išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, sąskaitų nurodytais numeriais, nurodytiems asmenims ir sumomis nepateikta, šie mokėjimai buvo galimai už G. A. IĮ, tačiau neišsaugoti suvestiniai registrai, kuriuose būtų registruotos ūkinės operacijos, vykusios tarp G. A. IĮ ir UAB ,,V.“ pagal 2008 m. vasario 1 d. sutartį 2008/02/01, neaišku kokia gautos 76 026,7 Lt (22 018,85 eurų) sumos paskirtis,

2008 m. vasario mėnesį į banko sąskaitą per kelis kartus G. A. įnešė 45897,00 Lt (13 292,69 eurų), V. A. įnešė 12 000,00 Lt (3 475,44 eurų), įmokėjimo paskirtis visais atvejais nurodyta: ,,UAB ,,V.“ sąskaitos papildymas“, pateiktame suvestiniame registre ,,Bandomas balansas 2008 m. vasario 1 d. – 2008 m. vasario 28 d.“ nenurodyta atskaitingų asmenų panaudotos sumos ar kiti įsipareigojimai G. ir V. A., pagal dokumentus negalima nustatyti kokios lėšos 2008 metų vasarį buvo įneštos į banko sąskaitą, neišsaugoti jokie pirminiai ar suvestiniai dokumentai, pagrindžiantys 57 897,00 Lt (16 768,13 eurų) sumos įmokėjimą, dėl šių įmokėjimų bendrovė neteikė deklaracijų valstybinei mokesčių inspekcijai, pažeisdamas 2004 m. spalio 29 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. VA-172 patvirtintos Juridinių asmenų duomenų apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas deklaracijos FR0711 forma ir priedai bei formos pildymo taisyklių 4 punktą nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijos FR0711, už 2008 metus, tai yra aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko pagal tvarkomą apskaitą iš dalies negalima nustatyti asmens - UAB ,,V.“ – veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Nuteistasis G. A. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį paskirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, t.y. piniginę baudą.

Apelianto teigimu, apygardos teismas, skirdamas jam bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, tinkamai jų nemotyvavo, netinkamai taikė bausmių skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo normas. Už BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, kuri nėra tokia pavojinga kaip smurtiniai nusikaltimai, teismas paskyrė jam neproporcingai didelę, neatitinkančią teisingumo principo reikalavimų, neadekvačią ir per griežtą laisvės atėmimo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmę. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, į jo amžių ir šeimyninę padėtį atsižvelgė tik parinkdamas skirtinos bausmės rūšį, o ne jos dydį. Nustatydamas bausmės rūšį šis teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis darbe ir visuomeniniame gyvenime apibūdinamas teigiamai, duomenys apie šias aplinkybes iš viso nebuvo renkami. Neanalizuota jo turtinė padėtis, kuri yra sunki. Nors apeliantas dirba, tačiau jo pajamos yra minimalios. Be to, jis vienintelis išlaiko šeimą, nes sveikatos problemų turinti žmona nedirba, o dvi jų dukros tęsia mokslus, viena dukra yra nepilnametė. Tvirti apelianto socialiniai ryšiai taip pat rodo, kad padaryti nusikaltimai nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė. Nuo BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo praėjo jau septyneri metai. Tuo tarpu, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau tekste - EŽTT) praktika, esant nepateisinamiems procesiniams delsimams, ilga proceso trukmė yra pagrindas švelninti nuteistiesiems skiriamas bausmes.

Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatas, nes nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Vis dėlto, anot apelianto, skirdamas jam bausmę, apygardos teismas turėjo vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – piniginę baudą, ir tokiu būdu įgyvendinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą teisingumo principą. Be to, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės skyrimas nagrinėjamu atveju atitiktų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Dėl to individualizuojant bausmę, ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, šiuo atveju turima galvoje visų pirma padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Nusistovėjusioje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas nuosprendyje, skirdamas bausmę, privalo nurodyti bausmės skyrimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Nagrinėjamu atveju G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, bei vieno baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, padarymą. Apeliantas teisus teigdamas, kad apygardos teismas nuosprendyje skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, jų tinkamai nemotyvavo. Teismas, apsiribojęs BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų pakartojimu, vos kelias iš įstatyme nurodytų aplinkybių susiejo su nagrinėjamos bylos konkrečiomis aplinkybėmis, svarbiomis individualizuojant bausmę. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos ir tinkamai nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, kolegija neturi pagrindo išvadai, jog nuteistajam buvo paskirta neproporcingai didelė ir neteisinga bausmė.

Kaip jau buvo minėta, G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, t. y. už nusikalstamos veikos, priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai padarymą. Šio baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų. BK 245 straipsnyje nurodyta veika laikoma baudžiamuoju nusižengimu, minėto straipsnio sankcijoje numatyta griežčiausia bausmė yra areštas. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma nesunkiu nusikaltimu, užtraukiančiu viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmę. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nurodytos nusikalstamos veikos yra pavojingos visuomenei, jų pavojingumo laipsnis nustatytas vadovaujantis BK 11 straipsnio nuostatomis. Be to, visos šios nusikalstamos veikos yra baigtos, padarytos nuteistajam veikiant tiesiogine tyčia, savanaudiškais motyvais. Jomis kėsinamasi tiek į nuosavybę, tiek į teismo veiklą vykdant teisingumą, tiek į normalų finansinės sistemos funkcionavimą. Apeliaciniame skunde akcentuojama nuteistojo asmenybę charakterizuojantys teigiami bruožai, kad jis yra faktinėje santuokoje, turi vieną nepilnametę dukrą, kita dukra studentė, turi darbą, teigiamai apibūdinamas, atkreipiamas dėmesys į sunkią nuteistojo ir jo šeimos materialinę būklę. Iš tikrųjų BK 54 straipsnio 2 dalyje viena iš pagrindinių nurodytų aplinkybių, į kurias teismas atsižvelgia, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, taip pat yra nurodęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006). Įstatymas nereglamentuoja, kokie duomenys apibūdina kaltininko asmenybę, kiekvienu atveju dėl to sprendžia teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nekyla abejonių, kad tvirti nuteistojo socialiniai ryšiai, artima aplinka, šeiminė padėtis teigiamai apibūdina kaltininko asmenybę, tačiau dėl to nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė G. A. per griežtą bausmę. Be to, šios aplinkybės nesumažina nuteistojo asmenybės pavojingumo. G. A. Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, 2006 metų rugpjūčio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, padarymą. Aplinkybė, kad G. A. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas už BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, o nagrinėjamu atveju padarė ne tik analogišką tik sunkesnį nusikaltimą, bet ir daugiau nei vieną nusikalstamą veiką, paneigia apeliacinio skundo argumentą, neva naujai padarytos nusikalstamos veikos nebuvo dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė. Priešingai, jos padarytos aktyviais nuteistojo veiksmais, pilnai suvokiant nusikalstamą savo veiksmų pobūdį. Kolegija pažymi, kad kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Todėl, pavyzdžiui, tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, kad tokia asmenybė yra linkusi nusikalsti ir yra pavojingesnė visuomenei. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Pavyzdžiui, iš padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio spręstina apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2014). Be aptartų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Įvertinus G. A. asmenybę, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį ir kitas reikšmingas teisingos bausmės paskyrimui aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį skirdamas jam vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. parinkdamas gerokai mažesnę bausmę nei šio straipsnio sankcijoje numatytas jos dydžio vidurkis, o pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir BK 245 straipsnį – alternatyvias arešto dvidešimčiai parų bausmes, už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam paskyrė teisingas bausmes. Kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovavosi BK 64¹ straipsnio nuostatomis, nuteistajam paskirtą subendrintą laisvės atėmimo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bausmę dar sumažino vienu trečdaliu, nustatydamas vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Be to, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausme, nuteistajam paskirtos galutinės vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas.

Nuteistojo teigimu pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą paskirti jam baudą. Kaip jau buvo minėta, šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, taigi skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas galėjo tik nustatęs, jog egzistuoja išimtinės aplinkybės, dėl kurių laisvės atėmimo bausmės paskyrimas G. A. pažeistų teisingumo principo reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog į kaltininko asmenybę, šeimines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, bei kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi, teismas turi argumentuotai nurodyti, kokios yra išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodo, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-355/2012 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios BK 54 straipsnio 3 dalies prasme galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, nėra, jų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis. Vien tik sunki nuteistojo materialinė padėtis ir stiprūs socialiniai ryšiai nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jo pageidaujamą bausmę – baudą. Juo labiau, kad dėl blogos nuteistojo finansinės būklės tokia bausmė būtų neefektyvi ir neatitiktų savo paskirties.

Pagal EŽTT sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, lėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (Jakumas prieš Lietuvą, Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, judgement of 18 July 2006). Apeliaciniame skunde iš viso nenurodoma, kurie baudžiamojo proceso laikotarpiai, apelianto vertinimu, turėtų būti laikomi pagrindžiančiais išvadą, kad proceso trukmė prieš jį buvo nepateisinamai ilga. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2013 m. sausio 1 d. (t. 1, b. l. 3), o pirminis pranešimas apie įtarimą G. A. įteiktas 2013 m. kovo 29 d., tą pačią dieną atlikta jo apklausa (t. 1, b. l. 82, 85-86). Pirmosios instancijos teismui baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu perduota 2015 m. balandžio 8 d. Skundžiamas nuosprendis pirmosios instancijos teisme paskelbtas 2015 m. rugsėjo 4 d., t. y. nepraėjus nė pusmečiui nuo baudžiamosios bylos teisme gavimo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vadovaujantis EŽTT praktika, baudžiamojo proceso pradžia prieš asmenį skaičiuojama ne nuo jo padarytos veikos, o nuo pirmosios jo, kaip įtariamojo, apklausos momento. Nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas prieš G. A. prasidėjo 2013 m. kovo 29 d. ir tęsiasi šiek tiek ilgiau nei pusantrų metų. Baudžiamosios bylos medžiagoje surinkti duomenys nepatvirtina išvados, kad ikiteisminio tyrimo metu, ar bylos nagrinėjimo teisme metu buvo kokių nors nepateisinamų delsimų. Tiek ikiteisminis tyrimas, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimas vyko sklandžiai, nuolatos buvo atliekami būtini procesiniai veiksmai, gauti specialių žinių reikalaujantys specialistų tyrimai. Nuteistajam nuo 2013 m. kovo 29 d. taikyta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, taip pat proceso metu nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2014 m. sausio 31 d., t. y. aštuoniolikai parų, jis buvo patalpintas į valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinį skyrių prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (t. 5, b. l. 54-56, 122-124). Šis laikotarpis nuosprendžiu buvo įskaitytas į nuteistajam paskirtos bausmės laiką. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad baudžiamojo proceso metu G. A. teisės buvo itin varžomos, o procesas dėl nepateisinamo institucijų delsimo ar kitokio nekvalifikuoto elgesio truko nepateisinamai ilgą laiką. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, pagrįstai nesivadovavo BK 54 straipsnio 3 dalimi. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog net ir teisės į įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo atveju, tai nereiškia, kad bausmė bus sušvelninta būtent taip, kaip to prašo asmuo, kurio teisė buvo pažeista.

Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog G. A. tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek paskirtoji galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis buvo atidėtas vieneriems metams, nėra akivaizdžiai per griežtos, todėl jų keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. A. apeliacinį skundą atmesti.