Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Albino Čeplinsko ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. J. V. ieškinį atsakovei L. B., tretiesiems asmenims V. B., B. J., R. J., AB DNB bankui, Z. G., A. B., AB „Kauno energija“, Ž. R., AB „Lietuvos draudimas“, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Dokumentinio proceso tvarka Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 24 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės ieškovei 63 750 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas 957 Lt žyminį mokestį (1 t., b. l. 54-55).

Atsakovė L. B. pateikė prieštaravimus (teisme gauti 2012 m. gegužės 17 d.), kurie buvo priimti. Prieštaravimuose nurodė, kad 2008 m. vasario 28 d. sudarytas hipotekos lakštas Nr. 02120080003574, kurio pagrindu AB DNB banko naudai įkeistas atsakovei priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaunas (0,0994 ha) ir (duomenys neskelbtini), Kaunas (0,0626 ha). Sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ir kitas turtas. Ieškovė nepagrįstai pardavė savo turtą, nelaukdama išieškojimo rezultato, tokiu būdu piktnaudžiavo savo teisėmis (1 t., b. l. 101-104).

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai:

Priimant sprendimą buvo pažeistos tiek materialinės, tiek procesinės teisės normos, kas sudarė pagrindą priimti neteisingą sprendimą. Teismo pozicija, kad ieškovės atžvilgiu negalima konstatuoti piktnaudžiavimo teise, priimta netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus bei faktines jos aplinkybes. Kredito linijos sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo įkeista visa eilė kitų nekilnojamųjų daiktų (ne tik ieškovės žemės sklypas). Ieškovė nepagrįstai, nelaukdama koks bus išieškojimo rezultatas, savo iniciatyva ir nepranešus atsakovei susitarė, su banku dėl ieškovės turto pardavimo jos pasiūlytam pirkėjui. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovės ieškinį nesiaiškino, kad vien to turto, kurio įrengimui ir buvo skirtas Kredito linijos sutarties pagrindu gautas finansavimas, priverstinis realizavimas yra pakankamas prievolių pagal Kredito linijos sutartį vykdymui. Nors turto vertė mažėja, tai neeliminuoja galimybės įvykdyti viso įsiskolinimo, kadangi 2008 m. kovo 13 d. hipotekos lakštu Nr. 02120080004223 įkeistas itin vertingas turtas, kurio statybai iš esmės ir buvo skirtas Kredito linijos sutarties pagrindu gautas kreditas.Ieškovė teigia, kad įkeistą turtą pardavė už 255 000 Lt, tačiau nenurodomas nei vienas įrodymas, kuris pagrįstų tokio dydžio turto rinkos vertę. Hipotekos lakšte šio turto rinkos vertė 875 000 Lt, kas reiškia, kad turtas parduotas už mažesnę nei rinkos kainą (neadekvati rinkos vertei). Jokie realūs turto realizavimo veiksmai neatlikti, todėl nebuvo jokios realios grėsmės, kurį sąlygotų būtinybę parduoti turtą už itin žemą kainą. Ieškovė apie turto realizavimo veiksmus atsakovės neinformavo, jie atlikti atsakovei iš esmės nieko nežinant. Toks atsakovės teisių realizavimo būdas prilyginamas piktnaudžiavimui savo teise ir taikytinos su tuo susijusios teisinės pasekmės remiantis CK 1.137 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Sprendime iš esmės nėra pasisakyta, ar ieškovė, pareikšdama reikalavimą dėl skolos priteisimo, laikėsi CK nustatyto tokio reikalavimo pareiškimo tvarkos ir sąlygų (tokių sąlygų absoliučiai nebuvo laikomasi). CK 6.53 straipsnio 1-2 dalyse įtvirtinta privaloma ikiteisminė stadija prieš pateikiant reikalavimą dėl prievolės, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, įvykdymo. Šiuo atveju ieškovė tokio reikalavimo atsakovui nebuvo nustačiusi, todėl ieškovė neturėjo teisės kreiptis į teismą.

Apeliacinis skundas nepagrįstas ir jame nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti sprendimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė neturėjo jokio pasirinkimo nerealizuoti jai priklausančio ir bankui įkeisto turto, kadangi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4670-285/2011 ieškovei priklausantis ir atsakovės naudai įkeistas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas ir inicijuota priverstinė jo pardavimo varžytinėse procedūra. Ieškovė negalėjo laukti priverstinio savo turto realizavimo proceso pabaigos, todėl pagrįstai ėmėsi ginti savo turtines teises. Atsakovės argumentai dėl ieškovės piktnaudžiavimo yra nepagrįsti, jos pozicija nenuosekli, kadangi civilinėje byloje Nr. 2-5757-199/2012 (Kauno miesto apylinkės teisme pagal V. B. ieškinį dėl įkeisto turto eilės nustatymo) ji palaiko reikalavimą dėl jos įsiskolinimo bankui padengimo pirmiausiai išieškant iš ieškovės turto, o apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė turėjo laukti atsakovės leidimo realizuoti turtą. Apeliaciniame skunde nurodyti pasvarstymai, kad ieškovė turtą pardavė galimai mažesne nei rinkos kaina yra deklaratyvūs, teisiškai nereikšmingi, nepagrįsti jokiais leistinais įrodymais, kurie sudarytų pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą. Argumentas, kad ieškovė nesilaikė ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Įkeisto turto savininkui pardavus turtą ir padengus skolininko įsipareigojimus kreditoriui nauja prievolė su neapibrėžtu reikalavimo terminu neatsiranda. Ieškovė neprivalėjo kreiptis į atsakovę su papildomu pareikalavimu pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį. Iš atsakovės turto vykdomas išieškojimas ir kitų trečiųjų asmenų naudai, tačiau atsakovė neturi pakankamai turto padengti savo įsiskolinimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nustatyta, kad ieškovė iš atsakovės prašo priteisti įsiskolinimą, kuris susidarė ieškovei įkeičiant AB DNB bankui jai priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas (0,0994 h) ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Kaunas (0,0626 ha) už AB DNB banko L. B., V. B., B. J. ir R. J. suteiktą 7 827 849,86 Eur kreditą.

Byloje spręstinas ginčas – ar pagrįstai parduotas 2008 m. vasario 28 d. hipotekos lakštu Nr. 02120080003574, ieškovei priklausantis, įkeistas turtas (nesant būtinybės jo parduoti, jos pasirinktam pirkėjui, nepranešus atsakovei ir už itin žemą kainą), dėl ko atsakovė ieškovei liko skolinga 63 750 Lt sumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės L. B., tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išsamiai ir aiškiai, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymų visumą, išdėstė savo išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija visiškai sutinka.

Skolininkams B. J., R. J., L. B., V. B. tinkamai bei laiku nevykdžius prievolės kreditoriui AB DNB bankui pagal 2008 m. vasario 20 d. kredito linijos sutartį Nr. K-2500-2008-52, 2011 m. vasario 7 d. hipotekos nutartimi ieškovės įkeistam turtui buvo uždėtas areštas. Per nutartyje numatytą vieno mėnesio terminą skola kreditoriui negrąžinta, todėl 2011 m. gruodžio 29 d. Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos nutartimi nutarta šį įkeistą turtą parduoti iš varžytinių (1 t., b. l. 188-189).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė, pradėjus priverstinius turto realizavimo veiksmus bei gavusi kreditoriaus AB DNB banko sutikimą (1 t., b. l. 27), turėjo teisę parduoti įkeistą turtą V. T., kadangi, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, parduodant turtą priverstine tvarka (iš varžytinių) jis būtų parduotas už mažesnę kainą ir ieškovė patirtų su turto priverstinio realizavimo procedūra ir vykdymo išlaidomis susijusių nuostolių. Priešingai, ieškovės veiksmai parduodant turtą nelaukiant varžytinių paskelbimo (aplinkybė, kad skolininkas pats parduota turtą, nepaneigia fakto, jog turtas yra realizuojamas priverstinai) yra teisėti ir pagrįsti, kadangi ji ne tik kad išvengė papildomų išlaidų, bet būdama išieškojimo objekto (įkeisto turto) savininkė turėjo suinteresuotumą parduoti jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus už galimai didžiausią kainą (atitinkančią rinką).

Iš 2012 m. sausio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir V. T., turinio aiškiai matyti, kad įkeistas turtas parduotas už 255 000 Lt sumą (3.1 p.), sutartyje konkrečiai nurodyta atsiskaitymo su AB DNB banku tvarka (4.1-4.2 p.). Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentą, kad įkeistas turtas parduotas už galimai mažesnę nei rinkos kainą (itin žemą kainą), laiko nepagrįstu. Apeliantė nepateikė jokių objektyvių jos teiginius pagrindžiančių įrodymų (kad įkeisto turto rinkos kaina didesnė nei 255 000 Lt ir jį galima parduoti brangiau). Be to pažymėtina, kad, šiuo atveju, pardavimo kaina yra svarbi (aktuali) būtent ieškovei, kaip turto savininkei, bei kreditoriui, kurie yra suinteresuoti parduoti turtą kuo didesne kaina (ieškovė kuo brangiau parduos, tuo daugiau galės susigrąžinti iš skolininkų), bet ne atsakovei L. B., kurios įsiskolinimai nuo to nei padidėja, nei sumažėja, pasikeičia tik kreditorius. Taigi, turto pardavimo kaina, iš esmės neturėjo įtakos atsakovės teisėms ir pareigoms.

Atsakovė nurodė, kad ieškovė, atlikdama turto realizavimo veiksmus (parduodama įkeistą turtą V. T.), turėjo apie tai ją informuoti, tačiau to neatlikusi piktnaudžiavimo savo teise ir pažeidė CK 1.137 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo aplinkybe, kadangi piktnaudžiavimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai civilinės teisės yra įgyvendinamos tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ar varžo kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, ar daro žalą kitiems asmenims, arba prieštarauja subjektinių teisių paskirčiai (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju ieškovės veiksmai neatitinka piktnaudžiavimo teise požymių. Priešingai, ieškovės veiksmai atitinka protingumo principo turinį, kadangi parduodama savo įkeistą turtą ieškovė siekė parduoti jį už kiek įmanoma didesnę kainą (didesnę nei pardavus iš varžytinių), o jį pardavus – grąžindama visą 255 000 Lt sumą AB DNB bankui – parodė atsakingumą ir rūpestingumą kuo greičiau ir kuo didesne dalimi padengti skolininkų AB DNB bankui negrąžinto kredito dalį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neturėjo pareigos pranešti atsakovei apie įkeisto turto pardavimą, nes tokios pareigos įstatymas nenustato. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.53 straipsnyje nėra įtvirtinta privaloma ikiteisminė skolos išieškojimo stadija, šiame straipsnyje numatyta tik prievolės įvykdymo terminas, kuris gali būti tik pagrindas vertinti, ar buvo sutarties pažeidimas, ar ne (ar praleistas skolos mokėjimo terminas). Nagrinėjamu atveju, atsakovei prievolės įvykdymo terminas (kreditoriui AB DNB bankas) baigėsi 2010 m. rugsėjo 30 d., toliau prasidėjo priverstinio skolos išieškojimo procedūros, kurių pasekoje, pardavus ieškovės įkeistą turtą, ši įgijo regreso teisę į dalį atsakovės skolos, t. y. atsakovei neatsirado nauja prievolė (nauja skola), kurią reikia reikalauti įvykdyti, pasikeitė tik kreditorius skolos išieškojimo procese, kuriam perėjo pradinio kreditoriaus reikalavimas tomis pačiomis sąlygomis ir terminais (CK 6.111 str., 6.112 str. 1 p.).

Pažymėtina, kad CK 4.195 straipsnio 3 dalyje reglamentuota įkeisto daikto savininko atgręžtinio reikalavimo teisė į skolininką dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo, kai įvykdytas skolininko įsipareigojimas arba įkeistas daiktas parduotas iš viešųjų varžytynių. Taigi, ieškovei teisėtai realizavus turtą už 255 000 Lt sumą (pardavus pasirinktam pirkėjui) ir padengus dalį AB DNB banko kredito (įvykdžius skolininkų prievolės dalį), ieškovei perėjo kreditoriaus AB DNB banko teisės, susijusios su skolininke L. B., kuri ieškovei liko skolinga 63 750 Lt sumą (255 000 Lt /4).

Apibendrinant, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ieškovės įkeisto turto pardavimo būdo pakeitimo buvo suderinta su kreditoriumi AB DNB banku, o turto pardavimas nepranešus apie tai atsakovei neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Iš bylos duomenų viseto matyti, kad ieškovei pardavus įkeistą turtą pasiektas įkeitimo hipoteka instituto tikslas (pardavus įkeistą turtą AB DNB bankui grąžinta kredito dalis) ir nepriklausomai nuo to, ar įkeistas turtas parduotas ieškovės pasirinktam pirkėjui, ar būtų parduotas iš varžytinių, negali būti ginčijamas L. B. įsiskolinimo ieškovei faktas, kuris bet kokiu atveju sudaro ¼ už parduotą įkeistą turtą gautos sumos (šiuo atveju pardavus pasirinktam pirkėjui už 255 000 Lt, apeliantės skola ieškovei sudaro 63 750 Lt).

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nesvarstytini.

Esant ankščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant nei procesinės, nei materialinės teisės normų, todėl apeliacinis skundas, jame nurodytais motyvais, atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Už apeliacinį skundą iš viso mokėtinas 1 913 Lt dydžio žyminis mokestis. Atsakovė už apeliacinį skundą yra sumokėjusi 500 Lt žyminį mokestį (2 t., b. l. 119). Kitos dalies žyminio mokesčio (1 413 Lt) sumokėjimas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsakovei (apeliantei) buvo atidėta iki civilinė byla Nr. 2-11401-329/2012 bus išnagrinėta apeliacine tvarka (2 t., b. l. 129-130). Kadangi teismas atsakovės apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, atsakovė privalo valstybei sumokėti 1 413 Lt atidėto žyminio mokesčio dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 413 Lt (tūkstantį keturis šimtus trylika litų) bylinėjimosi išlaidų valstybei.