Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir jai paskirta 51 MGL (2550 eurų) dydžio bauda, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsniu sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 34 MGL (1700 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. S. uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams, terminą skaičiuojant nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos (2019 m. kovo 20 d.).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalies 3 punktu, konfiskuotas P. S. priklausantis automobilis „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini) laikomas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini).

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas P. S. automobiliui „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbitni), paliktas galioti iki automobilio konfiskavimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. S. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nuteista už tai, kad 2019 m. kovo 7 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 989 redakcija) Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (nustatyta 2,30 promilių etilo alkoholio kraujyje).

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, sutiktina su apylinkės teismo sprendimu netaikyti A. S. atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleisti kaltinamosios nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu ir naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

8. Sutiktina su apeliantės skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju yra visos formalios sąlygos, numatytos BK 40 straipsnyje: ji padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 281 straipsnio 7 dalis), anksčiau neteista, naujų ikiteisminių tyrimų jos atžvilgiu nėra (t. 1, b. l. 64-65), tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai, davė nuoseklius parodymus apie įvykį, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto, teigė padariusi išvadas dėl neteisėto savo elgesio (b. l. 56, 132), tačiau tik šių aplinkybių nepakanka laidavimo instituto taikymui. Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018). Tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-329/2013, 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018).

9. Minėtos teismų praktikos kontekste, atmetant apeliantės skundo argumentus, pažymėtina, jog bylos duomenimis nustatyta, kad A. S. vairavo automobilį, kai jai buvo nustatytas artimas sunkiam girtumo laipsniui - 2,30 promilių neblaivumas, žinodama, jog turi problemų dėl alkoholio vartojimo (nuo 2014 m. lapkričio 24 d. yra įrašyta į Respublikiniame priklausomybės ligų centro (duomenys neskelbtini) filialo priežiūros / dispanserinę grupę dėl žalingo alkoholio vartojimo, psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį), ji sąmoningai, suprasdama, kad yra neblaivi, netrukus po to, kai vartojo alkoholinius gėrimus, sėdo už automobilio vairo ir išvažiavo, kai tam nebuvo jokios pateisinamos būtinybės. A. S. polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų patvirtina ir tai, kad ji ne kartą bausta administracine tvarka, tame tarpe ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 1, b. l. 66-69). Šie duomenys itin neigiamai charakterizuoja nuteistąją. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog A. S. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

10. Manyti priešingai aukštesniajam teismui neleidžia ir apeliantės apeliacinio skundo motyvai, jog ji padarė tinkamas išvadas dėl savo netinkamo elgesio, kreipėsi į psichologą, nuo šio įvykio nebevartoja alkoholio, nėra nuo jo priklausoma, o jos padarytas nusikaltimas tėra tik atsitiktinis įvykis jos gyvenime. Kaip matyti iš nuteistosios parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, ji jau anksčiau turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo, tačiau tai jai nesutrukdė sėstis už automobilio vairo esant stipriai apsvaigus nuo alkoholio, esant intensyviam eismui, dienos metu (15.00 val. - 17.00 val.). Jokių duomenų, patvirtinančių, kad buvo neatidėliotina būtinybė apeliantei vairuoti ir važiuoti už miesto, pas mamą, byloje nėra. Šie duomenys pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas išsamiai įvertino visas aplinkybes, reikšmingas asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygoms nustatyti ir padarė motyvuotą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, būtinų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikyti, t. y. nėra pagrindo manyti, kad A. S. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

11. Šių duomenų kontekste sprendžiant klausimą dėl A. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo, pažymėtina ir tai, kad be BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos vertinimo, spręsdamas klausimą dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismas privalo atsižvelgti ir į laiduotojo tinkamumą (BK 40 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kt. duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010).

12. Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvų, teismas nelaikė nuteistosios A. S. dukros A. M. tinkama laiduotoja ir nemanė, kad ji turės teigiamos įtakos kaltininkei, su kuo nesutikti apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliantės dukra yra jai didelis autoritetas, su kuria ji gyvena kartu ir betarpiškai bendrauja, todėl dukra turi realią galimybę daryti teigiamą įtaką A. S. ir kontroliuoti jos elgesį, tačiau šių apeliantės argumentų pagrindžiančių duomenų byloje nenustatyta ir jie vertintini tik kaip subjektyvi nuteistosios nuomonė ir siekis būti atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus byloje esančius duomenis, nuteistosios ir A. M. parodymus, teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, kad pasirinkta laiduotoja turės realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkei. Visų pirma pažymėtina, į ką pagrįstai dėmesį atkreipė ir apylinkės teismas, kad A. M. yra dar labai jauno amžiaus (20 metų), jos moralinės vertybės dar tik formuojasi, be to, ji pati yra materialiai priklausoma nuo apeliantės, pastaroji jai padeda auginti jos mažametį vaiką, todėl abejotina, kad ji gali būti daryti kokią nors įtaką A. S.. Tuo tarpu A. S. yra brandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo yra susiformavęs. Visi šie duomenys, neleidžia daryti išvados, kad galima laiduotoja ateityje užtikrintų, jog nuteistoji laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, klausytų jos kaip autoriteto. Juolab, kad ir iki įvykio A. S., ir jos dukra taip pat gyveno kartu, tačiau A. M. nesustabdė apeliantės nuo netinkamo jos elgesio – alkoholio vartojimo ir po to vairavimo esant neblaiviai.

13. Aukščiau aptartų duomenų kontekste darytina išvada, kad laidavimo instituto taikymas nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgiant į šios veikos kriminalizavimu siektinus valstybės baudžiamosios politikos tikslus, tokio pobūdžio bylose net ir esant formalioms sąlygoms, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymas turėtų būti daugiau išimtis, o ne taisyklė tam, kad būtų realiai formuojama, ne bausmės griežtumo, o baudžiamosios atsakomybės ir bausmės neišvengiamumo praktika. Pažymėtina, kad apeliantės padaryta nusikalstama veika pasireiškė dideliu pavojingumu tiek asmeniškai pačiam vairuotojui, tiek visuomenės saugumui, kadangi esant neblaiviai, kai nustatytas 2.30 promilės neblaivumas, buvo vairuojama miesto gatvėse, magistralėje. Bylos duomenimis, nuteistoji veikos padarymo metu važiavo pavojingai manevruodama ir vinguriuodama po kelią ir tik laimingo atsitiktinumo dėka pavyko išvengti skaudžių pasekmių. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistoji A. S., vairuodama automobilį neblaivi (kai nustatytas artimas sunkiam girtumo laipsniui), visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas rodo nuteistosios neatsakingumą, į ką taip pat būtina atsižvelgti sprendžiant jos atsakomybės klausimą. Juolab, kad nei byloje, nei apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių kitų išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos nuosprendį ir apeliacinį skundą tenkinti.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino

14. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje. Komentuojamame straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytas nusikaltimas (veikos padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija), svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009 ir kt.). BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

15. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad A. S. jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasi specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Apeliaciniu skundu neginčijamas šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo teisėtumas bei pagrįstumas, tačiau nesutinkama su jo trukme – uždraudimu vairuoti transporto priemones 2 metams, prašant taikyti 1 metų uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios A. S. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. S. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, kai jai nustatytas didesnis nei 1,5 promilių girtumas. Nors A. S. padarė nesunkų nusikaltimą, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, teisiama pirmą kartą, dirba, nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau praeityje apeliantė yra ne kartą bausta administracinėmis nuobaudomis (5 kartus, t. 1 b. l. 66-69), tame tarpe ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, turi galiojančių nuobaudų, o jos neteisėti veiksmai, kai ji vairavo transporto priemonę būdama apsvaigus nuo alkoholio (2,3 promilės alkoholio kraujyje), kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei pačios kaltininkės sveikatai ar net gyvybei. Įvertinusi minėtas aplinkybes apibūdinančias A. S. asmenybę ir turinčias reikšmės baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė A. S. mažesnį nei vidurkis - 2 metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Pažymėtina, kad maksimalus minėtos poveikio priemonės taikymo terminas yra net 5 metai, todėl apeliantei paskirtą teisės vairuoti uždraudimo terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra jokio pagrindo. Nustačius trumpesnį baudžiamojo poveikio priemones terminą, tokia baudžiamojo poveikio priemonė nebūtų veiksminga ir nepadėtų įgyvendinti bausmės paskirties.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.