Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025 m. balandžio 28 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas akcentavo, kad įvardintos aplinkybės patvirtina, jog konvojavimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, jų metu jautė įtampą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, pažeminimą, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės.

Specialieji automobiliai atitiko teisės aktų reikalavimus, yra išduoti jų eksploatavimui reikalingi dokumentai, kurie liudija apie automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Prieš pradedant konvojavimą, konvojus privalomai patikrino automobilio būklę, jo tinkamumą konvojavimui , pastabų neturėjo.

Tarnyba nurodė, jog specialiuose automobiliuose esančiose kamerose nėra įrengti saugos diržai, tačiau pabrėžė, kad juose sėdimos vietos konvojuojamiesiems vežti yra techniškai įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Teisės aktuose, numatančiuose specialios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje privalo būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Taip pat transporto priemonių, kuriomis ginčo laikotarpiu buvo vykdomas pareiškėjo konvojavimas, techninės apžiūros ataskaitose yra pateikta išvada, jog jos atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundo argumentai susiję su saugos diržų nebūvimu atmestini kaip nepagrįsti.

Teisės aktuose nenurodyta, jog specialiuose automobiliuose privaloma įrengti tualetus. Asmenys planinių konvojų metu į tualetą vedami tik pasikeitimo punktuose ir patiems prašant. Pabrėžė, kad nėra duomenų, jog konkretaus konvojavimo metu, pareiškėjui prašant pareigūnų leisti jam pasinaudoti tualetu, jam nebuvo suteikta tokia galimybė. Pareiškėjas skunde nedetalizavo kokios konkrečios kelionės metu pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu pasikeitimo punkte. Iš kelionių žiniaraščių įrašų matyti, kad 2024 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui buvo leista nueiti į tualetą pasikeitimo punkte. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis sveikatos priežiūros specialisto nurodymu, privalėjo būti konvojuojamas išskirtinėmis sąlygomis, todėl pareiškėjo teiginiai, dėl jo teisės pasinaudoti tualetu ribojimo vertintini kaip deklaratyvūs.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, jog konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu turėjo teisę konvojaus viršininkui ar pasikeitimo punkto įstaigos budėtojui pateikti žodinį ar rašytinį skundą. Toks savalaikis kreipimasis būtų sudaręs galimybes objektyviai bei visapusiškai ištirti nusiskundimus, o nustačius pažeidimus – imtis prevencinių priemonių jiems užkardinti. Nagrinėjamu atveju Tarnyba neturi duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo tokia galimybe ginti savo teises.

Tarnybos nuomone pareiškėjas neįrodė jos neteisėtų veiksmų, atsiradusios neturtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp galimai neteisėtų veiksmų ir patirtos neturtinės žalos, todėl nėra visų sąlygų atsirasti valstybės civilinei atsakomybei, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydama priteisti neturtinę žalą, jo teigimu atsiradusią dėl neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų veiksmų.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Iš teismui pateikto Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo 2024 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. SN-23-2718 „Atsakymas į prašymą“ matyti, jog pareiškėjas iš Pravieniškių 2-ojo kalėjimo į Šiaulių kalėjimą buvo konvojuotas: 1) 2024 m. liepos 1 d.; 2) 2024 m. rugsėjo 11 d.; 3) 2024 m. spalio 7 d.; 4) 2024 m. spalio 14 d.; 5) 2024 m. lapkričio 13 d.; 6) 2024 m. gruodžio 2 d.; 7) 2024 m. gruodžio 16 d. Tuo tarpu pareiškėjas iš Šiaulių kalėjimo į Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą buvo konvojuotas: 1) 2024 m. birželio 26 d.; 2) 2024 m. rugsėjo 4 d.; 3) 2024 m. rugsėjo 30 d.; 4) 2024 m. spalio 16 d.; 5) 2024 m. lapkričio 20 d.; 6) 2024 m. gruodžio 9 d.

Tarnyba atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu planinių konvojų metu buvo naudoti specialieji automobiliai Iveco (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Volkswagen (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Mercedes – Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valst Nr. (duomenys neskelbtini) valst Nr. (duomenys neskelbtini) ir valst Nr. (duomenys neskelbtini)

Įvertinus pareiškėjo skundo turinį matyti, kad jis patirtą neturtinę žalą kildina iš dviejų aplinkybių: 1) Tarnybos konvojavimui naudojamuose automobiliuose esančiose kamerose nėra įrengti saugos diržai; 2) konvojavimo metu Tarnybos pareigūnai nesudarydavo galimybės pasinaudoti tualetu.

Dėl saugos diržų nebuvimo specialiajame automobilyje

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1V-823 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriose nustatyta sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų asmenų konvojavimo organizavimo ir vykdymo tvarka, konvojavimą vykdančių vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinių įstaigų ar jų padalinių pareigūnų ir konvojuojamųjų teisės ir pareigos (Taisyklių 1 punktas).

Taisyklių 3.4 papunktis teigia, kad konvojavimas – ginkluotas ir (ar) specialiai ekipuotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, transporto priemonėmis ir jų pristatymas į paskirties ar pasikeitimo punktus užtikrinant apsaugą. Konvojus – Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos įstaigų, atliekančių ikiteisminį tyrimą ir vykdančių kriminalinę žvalgybą, ginkluotų ir (ar) specialiai ekipuotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties ar pasikeitimo punktus užtikrinant apsaugą (Taisyklių 3.6 papunktis). Konvojuojamasis – sulaikytasis, suimtasis ar nuteistasis, kurį konvojus konvojuoja į paskirties ar pasikeitimo punktus (Taisyklių 3.7 papunktis).

Taisyklių 54 punktas reglamentuoja, kad asmenų konvojavimui naudojamos šios transporto priemonės: 1) specialiai įrengtos transporto priemonės su įrengtomis atskiromis kameromis konvojuojamiems asmenims laikyti; 2) specialiai įrengtos transporto priemonės, neturinčios atskirų kamerų, bet turinčios atskirtą zoną (skyrių) konvojuojamiems asmenims laikyti; 3) kitos transporto priemonės.

Specialiai įrengtose transporto priemonėse turi būti: 1) nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, transporto priemonės langai; 2) atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; 3) tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; 4) veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); 5) techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; 6) radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; 7) su specialiaisiais šviesos ir garso signalais arba tik su specialiaisiais šviesos signalais; 8) 2 gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); 9) elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai; 10) 2 kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas – vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje) (Taisyklių 55 punktas). Konvojavimo metu transporto priemonėje konvojuotojų ir konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei transporto priemonėje esantis sėdimų vietų skaičius (Taisyklių 56 punktas).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad Taisyklės nenumato prievolės įrengti saugos diržus konvojavimui naudojamose transporto priemonėse. Šios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-770-556/2017, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-619-552/2017, 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-609-602/2023 ir kt.).

Iš teismui pateiktų privalomųjų transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų ataskaitų ir valstybės įmonės „Regitra“ išduotų registracijos liudijimų matyti, jog specialiosios transporto priemonės, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas atitinka techninius reikalavimus. Akivaizdu, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė patikra buvo atlikta, šie automobiliai buvo tinkami naudojimui pagal paskirtį ir atitiko saugumo bei kitus techninius reikalavimus. Teismo vertinimu, Tarnybos pateikti duomenys patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti, jų atitikimą saugumo reikalavimams, todėl pareiškėjo skundas šioje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl galimybės pasinaudoti tualetu

Taisyklių 38 punktas reglamentuoja, jog konvojavimo metu konvojuojamieji į tualetą (iš tualeto) lydimi po vieną tiktai į paskirties ar pasikeitimo punktuose įrengtus tualetus ir tik jų pačių prašymu. Akivaizdu, jog teisės aktai numato konvojuojamiems asmenims teisę pasinaudoti tualetu tik kai jie yra paskirties ar pasikeitimo punktuose ir tik jiems išreiškus tokį pageidavimą.

Byloje nėra duomenų, kad Tarnybos pareigūnai konvojaus paskirties ar pasikeitimo punktuose būtu ignoravę pareiškėjo prašymus leisti pasinaudoti tualetu. Priešingai, 2024 m. gruodžio 2 d. Konvojavimo žiniaraštyje (b. l. 36) fiksuotas įrašas, kad 09:35 konvojuojami asmenys nuvesti į WC (tualetą). Taip pat analizuojant teismui pateiktus konvojavimo žiniaraščius nenustatyta, kad pareiškėjas ar kiti konvojuojami asmenys dėl galimai netinkamų konvojavimo sąlygų būtu kreipęsis į konvojaus vyresnįjį ar kitus pareigūnus vykdžiusius konvojavimą.

Įvertinus nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuojama, jog pareiškėjo argumentai dėl konvojavimo sąlygų yra deklaratyvaus pobūdžio, kuriais nėra pagrindžiamas jo skundo reikalavimo pagrindas ir pagrindžiam žalos atsiradimo faktas. Taigi nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo I. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.