Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovo atstovas), 578,97 Eur turtinę žalą ir 20 000 Eur neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo atžvilgiu policijos pareigūnai panaudojo fizinę prievartą, kai jis apsilankė 2018 m. spalio 29 d. picerijoje „Čili Pizza“, adresu Viršuliškių g. 42, Vilniuje, kurioje įvyko kitų picerijos lankytojų konfliktas ir į įvykio vietą atvykusi policija nepagrįstai pareiškėją sulaikė bei jam iškėlė administracinio nusižengimo bylą. Pareiškėjas teigė, kad policijos pareigūnas V. P., panaudodamas fizinę prievartą, uždėjo pareiškėjui antrankius, pareiškėjas policijos pareigūnų buvo patalpintas į policijos tarnybinį automobilį, pristatytas į Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą bei patalpintas į laikino sulaikymo kamerą. Sulaikymo priežastis pareiškėjui nebuvo nurodyta, neišaiškintos jo teisės, nepateikti su sulaikymu ir asmens krata susiję dokumentai, su pareiškėju buvo grubiai elgiamasi, nebuvo kreipiamas dėmesys į jo prašymą suteikti medicininę pagalbą. Ryte išleidžiant pareiškėją iš laikino sulaikymo kameros buvo įteiktas administracinio nusižengimo protokolas už viešosios tvarkos pažeidimą ir pasipriešinimą policijos pareigūnams, grąžinti asmeniniai daiktai, išskyrus telefoną, kuris pareiškėjui buvo grąžintas po savaitės nuo išleidimo iš policijos įstaigos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį, kuriais garantuojama teisė į nuosavybę, asmeninio susižinojimo, privataus gyvenimo neliačiamumo principus. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuvykus į viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę (toliau – ir RVUL) jam buvo nustatyta dešinės pėdos pirmo piršto trauma, sugipsuota pėda. Gydymas užtruko mėnesį, nedarbingumas tęsėsi nuo 2018 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d.

3. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A18.-3797-929/2018 jis buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 481 straipsnio 2 dalį ir 506 straipsnio 4 dalį, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarimu byloje Nr. AN2-63-574/2019 buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutarimas ir administracinio nusižengimo teisena pareiškėjo atžvilgiu nutraukta. Pareiškėjas tvirtino, kad gindamas savo teises jis su 2019 m. gegužės 21 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, siekdamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl policijos pareigūnų V. P. ir A. J. veiksmų, dėl kurių jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjas apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, tačiau 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Nr. IBPS-V-1628435-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 12 d. nutartis palikta nepakeista.

4. Pareiškėjo teigimu, jo teisinis persekiojimas buvo nepagrįstas, nes administracinio nusižengimo teisena dėl visų pareiškėjui pareikštų kaltinimų buvo nutraukta. Pasak pareiškėjo, administracinio nusižengimo teisenos nutraukimu iš esmės pripažinta, kad visa administracinė teisena (pareiškėjo atžvilgiu vartota fizinė prievarta, pareiškėjo patalpinimas į laikiną sulaikymo kamerą) buvo neteisėta.