- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-08
- Bylos Nr.
- e2-1257-790/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00254-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Atsakovas
- mažosios bendrijos „GMT Investicija“
- Ieškovas
- mažosios bendrijos „Luritz“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos „GMT Investicija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nutarties, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Luritz“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „GMT investicija“ dėl paskolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Luritz“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės MB „GMT investicija“ 74 176,09 Eur paskolos, 5 881,96 Eur palūkanų, 4 323,13 Eur delspinigių, 6 proc. metines palūkanas nuo paskolos sumos, skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki paskolos grąžinimo dienos, ir 6 proc. metines procesines palūkanas, skaičiuojamas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, lėšas ar turtines teises, priklausančius atsakovei ir esančius pas atsakovę arba trečiuosius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir areštavo 84 381,18 Eur vertės atsakovės nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, lėšas ar turtines teises.
3. Atsakovė pateikė teismui prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį, kuria atsakovės atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir leisti jai atlikti būtinuosius mokėjimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija), valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui, akcinei bendrovei (toliau – AB) „Swedbank“, bendrovei „Seesam Vienna Insurance group“, vadovavimo paslaugas atsakovei teikiančiam asmeniui; leisti atsakovei gauti mokėjimus iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Polichroma“. Atsakovė nurodė, kad ji privalo kiekvieną mėnesį atsiskaityti su savo vadovu už teikiamas vadovavimo paslaugas, atsiskaityti pagal sutartinės hipotekos sutartį, mokėti periodines nekilnojamojo turto draudimo įmokas, mokėti mokesčius į valstybės biudžetą, mokėti VĮ Registrų centrui mokesčius, susijusios su jos ūkine komercine veikla. Apribojus atsakovei teisę atlikti bet kokias finansines operacijas, buvo sutrikdyta atsakovės veikla ir pakenkta jos mokumui, pažeisti proporcingumo ir ekonomiškumo principai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 4 d. nutartimi atsakovės prašymą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė 2020 m. vasario 19 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir leido atsakovei iš areštuotų lėšų atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba), VĮ Registrų centru, atsakovės darbuotojais ir ieškove.
5. Teismas nurodė, kad atsakovė vykdo veiklą, todėl jai turi būti užtikrinta galimybė atlikti tam tikrus mokėjimus iš areštuoto turto. Atsakovei negalint atsiskaityti su teismo nutartyje išvardintais kreditoriais, jos įsiskolinimas gali didėti, o galimybės įvykdyti teismo sprendimą – mažėti, todėl nebūtų pasiekti laikinųjų apsaugos priemonių tikslai. Atsakovės prašymas leisti jai atsiskaityti su AB „Swedbank“ ir „Seesam Vienna Insurance group“, teismo vertinimu, netenkintinas, nes tokiu būdu būtų suteiktas prioritetas kitų kreditorių, o ne ieškovės, interesams, būtų paneigtas turto arešto tikslas ir prasmė.
6. Teismas pažymėjo, kad atsakovė prašė leisti jai gauti mokėjimus iš UAB „Polichroma“, tačiau 2020 m. vasario 19 d. nutartyje, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovei nebuvo uždrausta gauti skolininkų mokėtinas sumas. Teismas netenkino šio atsakovės prašymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nutarties dalį, kuria atsakovei neleista atsiskaityti su AB „Swedbank“ ir „Seesam Vienna Insurance group“ ir leisti jai atlikti mokėjimus šiems subjektams, taip pat leisti atsakovei atsiskaityti su jos vadovu, veikiančiu vadovavimo sutarties pagrindu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. AB „Swedbank“ reikalavimas atsakovei yra užtikrintas hipotekos sutartimi. Pagal minėtą sutartį AB „Swedbank“, laiku negavusi įmokų iš atsakovės, turi teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę prieš terminą. Atsakovė šiuo metu neturi galimybės sumokėti visą įsiskolinimo AB „Swedbank“ sumą, todėl tinkamai neatsiskaitydama su šia savo kreditore ji galėtų tapti nemoki, be to, atsakovė prarastų įkeistą turtą, kurį naudodama ji gauna pelną. Atsakovei vėluojant atsiskaityti, jai yra skaičiuojami delspinigiai ir tokiu būdu bloginama jos finansinė padėtis. Nevykdydama savo prievolių šiai kreditorei atsakovė ateityje neturės galimybės įvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą.
7.2. Teismui neleidus atsakovei atsiskaityti su draudimo bendrove bus pažeista jos ir AB „Swedbank“ sudaryta sutartis, kurioje atsakovei nustatyta pareiga apdrausti įkeičiamus daiktus. Įkeistame pastate yra vykdoma veikla, todėl nutikus draudiminiam įvykiui atsakovės finansinė padėtis dar labiau pablogėtų. Įvykus draudiminiam įvykiui atsakovė būtų priversta kreiptis dėl žalos, kilusios dėl jai pritaikytų neproporcingų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo, nes būtent dėl jų atsakovė neturi galimybės užtikrinti draudimo apsaugos savo nekilnojamajam turtui.
7.3. Teismas visiškai neįvertino atsakovės prašymo leisti jai atsiskaityti su savo vadovu. Nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, kad atsakovei leidžiama atsiskaityti su savo darbuotojais, tačiau ši formuluotė neatitinka atsakovės suformuluoto prašymo. Pagal įstatymus, mažąją bendriją ir jos vadovą sieja ne darbo, o civiliniai santykiai. Atsakovė neturi kitų darbuotojų ar kitais pagrindais jos naudai veikiančių asmenų, visa jos veikla yra vykdoma per vadovą. Kol atsakovei taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jos vadovas, negaudamas atlyginimo, nevykdys savo pareigų ir atsakovės veikla bus sustabdyta. Teismas pripažino, kad atsakovė turi teisę atsiskaityti su darbuotojais, tačiau vien dėl savo teisinės formos atsakovė nepagrįstai prarado teisę atsiskaityti su vadovu.
Atsiliepimas
8. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
8.1. Prašydama pakeisti laikinąsias apsaugos priemones atsakovė suformulavo prašymą leisti jai atlikti tik būtinuosius mokėjimus nurodytiems asmenims, savo ruožtu atskirajame skunde ji pakeitė savo reikalavimą ir prašo leisti jai atsiskaityti su šiais asmenimis.
8.2. Teismas pagrįstai nurodė, kad tenkinus atsakovės prašymą leisti atlikti mokėjimus AB „Swedbank“ ir „Seesam Vienna Insurance group“ būtų suteiktas prioritetas kitiems kreditoriams, o ne ieškovei. Pati atsakovė atskirajame skunde patvirtina, kad šios kreditorės yra tokios pačios jos kreditorės, kaip ir ieškovė, tik AB „Swedbank“ padėtis yra palankesnė, nes jos reikalavimų įvykdymas yra užtikrintas atsakovės turto hipoteka, kuri buvo nustatyta tuo metu, kai atsakovė jau turėjo vykdyti prievolę ieškovei. Atsakovė gali tapti nemoki ne tik dėl to, kad neatsiskaito su AB „Swedbank“, bet ir dėl to, kad neatsiskaito su ieškove. Pati atsakovė pripažįsta neturinti resursų prievolėms įvykdyti. Atsakovė, atsiskaitydama su kreditoriais, suteikia pirmenybę savo pasirinktiems kreditoriams ir neatsiskaito su ieškove.
8.3. Atskirasis skundas yra grindžiamas prielaidomis. Byloje nėra duomenų, kad AB „Swedbank“ pareikalavo atsakovės įvykdyti visą prievolę ar kad atsakovei priklausančiame pastate įvyko draudiminis įvykis.
8.4. Atsakovės vadovas yra toks pat jos kreditorius, kaip ir kiti kreditoriai, kurių reikalavimo teisė kyla iš civilinių sutarčių. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai ir pagrįstai nurodė, kad atsakovės prašymas leisti jai atsiskaityti su kreditoriais pagal civilinių sutarčių pagrindu kylančias prievoles netenkinamas, nes tokiu būdu jiems būtų suteikta pirmenybė ir būtų paneigtas laikinųjų apsaugos priemonių tikslas. Atsakovės vadovas yra jos narys, jis teikia vadovavimo paslaugas savo ir savo brolio valdomai mažajai bendrijai, todėl atsakovės teiginiai, kad jam negavus užmokesčio atsakovės veikla bus sustabdyta, yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas iš dalies tenkino atsakovės prašymą pakeisti jos atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
10. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir užtikrinti teismo sprendimo privalomumą.
11. Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys yra išvardintos CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Aptariamos nuostatos 3 punkte nurodyta, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas, be kita ko, gali areštuoti kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį arba trečiuosius asmenis. CPK 145 straipsnio 6 dalyje yra detalizuota, kad areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, su jomis yra leidžiama atlikti tik tas operacijas, kurios yra nurodytos teismo nutartyje. Teismas, leisdamas atlikti tam tikras operacijas, nurodo antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti.
12. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad tuo atveju kai vienas ar keletas kreditorių dėl pažeistos teisės gynimo kreipiasi į teismą ir jų reikalavimai yra užtikrinami laikinosiomis apsaugos priemonėmis, faktinė situacija nebeatitinka įprastos ūkinės veiklos kriterijų, kai kreditorių reikalavimai yra tenkinami įprasta teisės aktuose nustatyta tvarka, kadangi atsakovui tam tikru mastu yra taikomi apribojimai, kurie gali lemti galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais praradimą. Tai lemia, kad siekdamas užtikrinti atsakovo intereso išsaugoti įmonės veiklą ir ieškovo intereso užtikinti jo pareikšto reikalavimo įvykdymo galimumą, teismas turi išskirti prioritetines atsakovo veiklos sritis, kurių veiklos apribojimas galėtų būti vertinamas kaip neadekvati, pernelyg varžanti, žalinga priemonė ir atitinkamai, įvertinęs faktinę situaciją, spręsti dėl kreditorių rato, su kuriais atsiskaitymas turėtų (galėtų) būti leidžiamas, o su kuriais – ne. Leidimas atsiskaityti su absoliučiai visais kreditoriais, kai su vienu (ieškove) nėra atsiskaitoma, o pastaroji dėl to kreipėsi į teismą, paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-831-516/2017).
13. Jeigu teismas nustato, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar nepakankamai užtikrina būsimo ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą, arba priešingai, laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas pernelyg varžo atsakovo teises, laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos. Teismas gali vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui prilyginami ir tie atvejai, kai nekeičiant taikytos laikinosios apsaugos priemonės rūšies, atsakovo atžvilgiu panaikinami tam tikri turtinio pobūdžio suvaržymai (žr., pvz., pirmiau minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-831-516/2017).
14. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas yra skirtas tiek ieškovo, tiek ir atsakovo interesams apsaugoti, todėl spręsdamas, ar prašymas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ar jas pakeisti kitomis yra pagrįstas, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, kokie padariniai kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos atsakovo pageidaujamu būdu, o ieškinys būtų patenkintas, ir kokie padariniai kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pakeistos, o ieškinys – atmestas. Be to, visais atvejais teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1205-196/2017).
15. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas, tenkinęs ieškovės prašymą, 2020 m. vasario 19 d. nutartimi taikė atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovės nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją arba trečiuosius asmenis, nustatydamas, kad areštuoto turto vertė neturi viršyti 84 381,18 Eur. Atsakovė neginčijo šios nutarties apeliacine tvarka, tačiau pateikė teismui prašymą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant jai iš areštuotų lėšų atlikti mokėjimus Valstybinei mokesčių inspekcijai, VĮ Registrų centrui, AB „Swedbank“, „Seesam Vienna Insurance group“ ir vadovavimo paslaugas atsakovei teikiančiam asmeniui, taip pat leidžiant atsakovei gauti mokėjimus iš atsakovės skolininkės UAB „Polichroma“.
16. Skundžiama nutartimi teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė vykdo veiklą, jos prašymą patenkino iš dalies ir pakeitė jai pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, leisdamas atsakovei iš areštuotų lėšų atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, VĮ Registrų centru, atsakovės darbuotojais ir ieškove. Atskirajame skunde atsakovė nekvestionuoja teismo nutarties dalies, kuria jai leista atsiskaityti su minėtais kreditoriais, bet prašo teismo taip pat leisti jai atlikti mokėjimus kreditorėms AB „Swedbank“, „Seesam Vienna Insurance group“ ir atsakovės vadovui, kuris nėra jos darbuotoju, bet teikia paslaugas civilinės sutarties pagrindu. Atsakovės vertinimu, draudimas atsiskaityti su išvardintais atsakovės kreditoriais galėtų nulemti jos nemokumą ir vykdomos veiklos sustabdymą, kai tuo tarpu teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturėtų sustabdyti įmonės, kurios turtas yra areštuojamas, ūkinės veiklos, suvaržyti jos įsipareigojimų vykdymo ir lemti nemokumo. Vertinant atsakovės reikalavimų pagrįstumą, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar teismui netenkinus atsakovės prašymo leisti jai atsiskaityti su jos nurodytais kreditoriais iš areštuotų lėšų nebuvo neproporcingai ir nepagrįstai suvaržytos atsakovės teisės, ar atsakovė įrodė, kad siekiant tęsti veiklą jai yra objektyviai būtina atlikti nurodytus mokėjimus.
17. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2016 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė sudarė su AB „Swedbank“ kredito sutartį, kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas 799 000 Eur kreditas pastatui ir žemės sklypui įgyti. Tą pačią dieną sudarytame priede prie kredito sutarties šalys išdėstė kredito grąžinimo grafiką, nurodydamos, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2021 m. liepos 31 d. kiekvieno mėnesio paskutinę kalendorinę dieną kredito gavėja (atsakovė) mokės AB „Swedbank“ po 5 550 Eur, o 2021 m. rugpjūčio 31 d. sumokės jai 532 600 Eur. 2016 m. rugpjūčio 31 d. šalys taip pat sudarė sutartinės maksimalios hipotekos sutartį, kuria atsakovė, užtikrindama savo įsipareigojimų, prisiimtų kredito sutartimi, įvykdymą, įkeitė AB „Swedbank“ žemės sklypą ir pastatą, kurių bendra vertė 1 278 000 Eur. Hipotekos sutartyje šalys susitarė, kad atsakovė įsipareigoja apdrausti įkeičiamus daiktus, išskyrus žemės sklypus ir kitus aiškiai įvardintus daiktus, ir draudimo sutartyse nustatytais terminais mokėti draudimo įmokas. Byloje yra pateiktas draudimo bendrovės „Seesam Vienna Isurance group“ draudimo polisas, iš kurio matyti, kad atsakovė yra apdraudusi AB „Swedbank“ įkeistą pastatą.
18. Atsakovė, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nurodo, kad nesuteikus jai galimybės atsiskaityti su AB „Swedbank“ pagal jų sudarytas sutartis, AB „Swedbank“ įgytų teisę reikalauti, kad atsakovė prieš terminą sumokėtų visą kredito sumą, o atsakovė šiuo metu nėra finansiškai pajėgi įvykdyti visą savo prievolę AB „Swedbank“. Atsakovės teigimu, tinkamai neįvykdžiusi savo įsipareigojimų AB „Swedbank“ ji ne tik taptų visiškai nemoki, tačiau taip pat prarastų AB „Swedbank“ naudai įkeistą pagrindinį savo turtą, iš kurio nuomos gauna pajamų. Atsakovė taip pat nurodo, kad neleidus jai atsiskaityti su draudimo bendrove „Seesam Vienna Insurance group“ būtų pažeistos jos ir AB „Swedbank“ sudarytos hipotekos sutarties sąlygos, pagal kurias atsakovės yra įpareigota apdrausti įkeistą turtą. Atsakovės teigimu, draudimo objektu esančiame pastate yra vykdoma ūkinė veikla ir tuo atveju, jei, nesant draudiminės apsaugos, pastate nutiktų bet koks draudiminis įvykis, jos finansinė padėtis dar labiau pablogėtų, o galimybė ateityje atsiskaityti su kreditoriais sumažėtų.
19. Teismo vertinimu, tokios atsakovės nurodytos aplinkybės nepagrindžia poreikio tenkinti jos prašymą ir leisti atsakovei atsiskaityti iš šioje byloje areštuotų lėšų su pirmiau nurodytomis kreditorėmis. Atsakovė, išdėsčiusi aplinkybes, jos vertinimu, pagrindžiančias jai kilsiančią žalą tuo atveju, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebus pakeistos, jų nedetalizavo ir nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Atsakovė, be kita ko, neįrodė, kad nagrinėjamu atveju AB „Swedbank“ realiai pareikalavo iš jos įvykdyti visą jos turto hipoteka užtikrintą prievolę, nukreipė išieškojimą į įkeistą turtą ar įspėjo atsakovę pradėsianti išieškojimą iš jo. Nors atsakovė įrodinėjo, kad, jai neatsiskaičius su draudimo bendrove už pastato draudimą, įvykus draudiminiam įvykiui jai galėtų kilti žala, ji nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, kokia veikla yra vykdoma pastate, nepagrindė, kad ši veikla yra išskirtinai rizikinga, kad pastate anksčiau buvo įvykę draudiminiai įvykiai ir pan. Atsakovė taip pat nepateikė byloje jokių duomenų apie savo vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, galimybę atsiskaityti su pirmiau minėtomis kreditorėmis iš kito savo turto ar iš pajamų, gaunamų iš vykdomos veiklos. Atsakovė rėmėsi deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis, kad netenkinus jos prašymo pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones jos nurodytu būdu, jai galėtų būti sukelta neproporcingai didelė žala (atsakovė galėtų tapti nemoki, galėtų prarasti savo turtą, iš kurio gauna pajamų ir kt.), tačiau tokios aplinkybės pačios savaime, nesant jas bent tikėtinai pagrindžiančių įrodymų, nesudaro pagrindo tenkinti atsakovės prašymą ir keisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leidžiant atsakovei atsiskaityti su konkrečiais jos nurodytais kreditoriais.
20. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo vertinti, kad iškilo objektyvus ir neatidėliotinas poreikis leisti atsakovei iš areštuotų lėšų atsiskaityti su jos vadovu, nes priešingu atveju šis asmuo nustos teikti atsakovei vadovavimo paslaugas ir dėl šios priežasties bus sustabdyta jos veikla. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, pagal Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo 22 straipsnio 2 dalį su mažosios bendrijos vadovu yra sudaroma ne darbo, bet civilinė (paslaugų) sutartis. Byloje yra pateikta 2015 m. spalio 1 d. vadovavimo mažajai bendrijai paslaugų teikimo sutartis, kuria M. G. įsipareigojo teikti atsakovei vadovavimo paslaugas, o pastaroji įsipareigojo sumokėti jam už teikiamas paslaugas šioje sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 3.1 papunktyje nustatyta, kad atsakovė įsipareigojo mokėti savo vadovui už jo teikiamas paslaugas 4 752 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (5 747,50 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu) per mėnesį. Taigi, atsakovė pagrįstai nurodė, kad ji turi atsiskaityti su savo vadovu civilinės sutarties pagrindu ir, teismui leidus jai iš areštuotų lėšų atsiskaityti su darbuotojais, atsakovė neįgijo teisės atsiskaityti su šiuo asmeniu. Kita vertus, pati atsakovė šioje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, triplike) pateikė duomenis, kad vadovavimo paslaugas atsakovei teikiantis asmuo – tai vienas iš jos narių. Šias aplinkybes pagrindžia ir byloje kartu su atsakovės tripliku pateikti dokumentai, kaip antai, atsakovės steigimo sutartis ir atsakovės narių sąrašas. Esant tokioms aplinkybėms, kai atsakovės vadovo pareigas teikiantis asmuo kartu yra ir atsakovės narys, kuris yra suinteresuotas atsakovės veiklos tęstinumu, teismas neturi pagrindo vertinti, kad atsakovei neatsiskaičius su šiuo asmeniu jos veikla bus neabejotinai nutraukta. Atsakovė neįrodė, kad nurodytu aspektu nepakeitus jos atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jai bus sukelta neproporcingai didelė žala.
21. Be pirmiau išdėstytų aplinkybių, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl atsakovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo aktualu yra ir tai, kad jos nurodyti kreditoriai AB „Swedbank“, „Seesam Vienna Isurance group“ ir M. G., su kuriais atsakovė siekia atsiskaityti lėšomis, areštuotomis užtikrinant ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą, yra tos pačios eilės kreditoriais, kaip ir ieškovė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad tokiu atveju patenkinus atsakovės prašymą būtų suteiktas prioritetas šiems atsakovės kreditoriams, o ne ieškovei, ir kartu būtų paneigti šioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslai ir prasmė.
22. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkinęs atsakovės prašymo leisti jai areštuotomis lėšomis atsiskaityti su jos kreditoriais AB „Swedbank“, draudimo bendrove „Seesam Vienna Insurance group“ ir atsakovės vadovu, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, atsižvelgė į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Atsakovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.