Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-15 · Administracinė byla Nr. I-464-243/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-15
Bylos Nr.
I-464-243/2017
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-02889-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vida Stonkuvienė
Pareiškėjas
K. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-464-243/2017Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02889-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOSADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 15 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė,dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 12 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas K. J. skundu nurodo, jog įvairiais laikotarpiais buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygomis, žeminančiomis jo orumą, sukeliančiomis papildomų išgyvenimų, intensyviai viršijančiomis kalinimui būdingus suvaržymus ir prilygstančiomis kankinimui, atitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, buvo laikomas perpildytose kamerose neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus 5 kv.m. ploto reikalavimų neįskaitant baldų bei neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Nurodo, jog kamerose žiemą buvo šalta ir drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, nepakankama ventiliacija, tvyrojo nemalonus kvapas, o asmens krata atliekama šaltose patalpose. Neužtikrintas privatus naudojimasis sanitariniais mazgais, jie atitverti 120 cm sienele, neįrengti sėdimi unitazai, tai ribojo jo orumą ir jis patyrė ilgalaikius nemalonius išgyvenimus. Teigia, jog areštinėje nesuteikiama pilnavertė sveikatos priežiūra, skiriami netinkami medikamentai, todėl jis patyrė nežymius, bet ilgalaikius sveikatos sutrikimus. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių jo laikymo sąlygų areštinėje patyrė neigiamus išgyvenimus ir vakarais ilgai nebeužmiega slegiamas minčių ir ieškodamas išeities iš susidariusios situacijos, nerimauja, nes negali rasti išeities, prarado orumą, tapo nervingesnis, jautriai reaguoja. Teigia, jog gyvendamas tokiomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 12 000,00 Eur (b.l. 2-4).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Areštinių veiklos taisyklių 80 punktą vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau 5 kv.m. gyvenamojo ploto (sanitarinio mazgo plotas į bendrą plotą neįskaičiuojamas). Nurodo, jog pareiškėjas areštinėje laikytas iš viso dvi paras nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 17 d. ir minimalaus ploto reikalavimas jo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Nurodo, jog areštinė, kurioje laikytas pareiškėjas, veikė iki 2015 m. gruodžio 27 d., jos rekonstrukcija vyko dviem etapais: 1999 m. birželį ir 2005 m. vasarį. Pažymi, jog pareiškėjas dėl jo laikymo areštinėje sąlygų nėra reiškęs nusiskundimų, dėl sveikatos sutrikimų nesikreipė, nors areštinėje dirba bendruomenės slaugytoja visą parą, o vien asmenų laikymas areštinėje savaime jų sveikatos nežaloja. Pareiškėjo laikymo areštinėje metu 2015-03-30 ir 2015-10-02 atlikti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimai, pažeidimų nenustatyta, pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko higienos normų reikalavimus. Pažymi, jog kamerose įrengti sėdimi unitazai, o sanitariniai mazgai įrengti pagal higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nuo gyvenamosios patalpos atitverti 120 – 130 cm pertvara, kiti kameroje esantys asmenys neturi galimybės stebėti besinaudojančiojo sanitariniais mazgais. Argumentuoja, jog pagal teisės aktų reikalavimus įrengti sanitariniai mazgai negalėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Atsakovės teigimu, valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą, nes nenustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos (b. l. 12-14).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui K. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Civilinio kodekso (toliau – CK) CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.).

Pareiškėjas K. J. patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu jam nebuvo užtikrinti minimalaus ploto ir higienos normų reikalavimai. Nagrinėjamu atveju nustatant areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv.m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės viršininko 2017 m. sausio 3 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-125 matyti, jog pareiškėjas areštinėje laikytas dvi paras nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 17 d. (b. l. 15). Pareiškėjas savo skunde nenurodo nei jo laikymo areštinėje trukmės, nei laikotarpių, todėl teismas neturi pagrindo netikėti pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis. Iš pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas jo laikymo areštinėje metu, t. y. jis laikytas kameroje Nr. 22, kurios plotas 16,57 kv. m., kurioje vienam asmeniui teko (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą) 5,12 kv. m. ploto. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančių baldų užimamą plotą teismas pažymi, kad Taisyklių 80 punktas numato skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį areštinės kameros plotą atsižvelgti į sanitarinio mazgo užimamą plotą, bet ne į kito kameros inventoriaus užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Tai reiškia, jog baldų ir kitų įrenginių (išskyrus sanitarinį mazgą) užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016, 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017, 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2472-525/2017, kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nenustačius minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė dėl baldų užimamo ploto kameroje.

Higienos reikalavimus, taikomus policijos areštinėms laikotarpiu, kuriuo buvo laikomas pareiškėjas, nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), galiojusi iki 2015 lapkričio 1 d.

Iš byloje pateikto Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98 matyti, kad 2015 m. kovo 30 d. atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas ir jo metu nenustatyta oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų. Patikrinimo aktu taip pat konstatuota, jog visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per atidaromus skaidraus stiklo langus, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją vykdo UAB „Kauno grūdai“, t.y. kameros atitinka HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal HN 37:2009 60 punkto reikalavimus, dušo patalpos sienos, grindys lygios, lengvai valomos, dezinfekuojamos, kamerose, dušinėje ant sienų ar lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti. Patikrinimo aktu konstatuota, jog dirbtinis apšvietimas neatitinka HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, tačiau tai nelaikytina pažeidimu, nes pagal HN 37:2009 2 punktą šis reikalavimas susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (b.l. 16-19). Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 2 d. atlikto patikrinimo ir 2015 m. spalio 8 d. surašyto patikrinimo akto Nr. K3-472 duomenys taip pat patvirtina, jog tikrintos areštinės kameros Nr. 14 ir 23 atitiko HN 37:2009 reikalavimus ir nepasitvirtino laikomų asmenų nusiskundimai, jog yra šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, yra pelėsis, čiužiniai smirdi ir pūva, išdraskytos rozetės, išdaužyta pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, nešvarūs langai ir pan. (b.l. 20-22). Patikrinimo akte nurodyta, jog sanitariniai mazgai įrengti pagal HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm aukščio pertvara, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, kanalizacija veikianti, smarvės ir tvaiko nesijaučia. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai ir nėra pagrindo manyti, kad sąlygos patikrintose kamerose ir kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, galėjo iš esmės pasikeisti ar būti kitokios nei konstatuota patikrinimo aktuose.

Pareiškėjui skundžiantis privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimu pažymėtina, jog pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš bylos duomenų matyti, jog sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015) ir pareiškėjui teigiant, jog naudojantis tualetu galimai buvo pažeistas jo orumas, konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.

Pareiškėjui teigiant, jog Klaipėdos apskrities VPK areštinėje neužtikrinamas tinkamas gydymas, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų ir pats pareiškėjas nenurodo, kad kreipėsi medicinos pagalbos ar kam jam buvo sutrikusi sveikata jo laikymo areštinėje metu. Pareiškėjui dėstant bendro pobūdžio teiginius ir jų nekonkretizuojant, šie argumentai pripažinti nepagrįstais. Reikalavimą dėl neturtinės žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo gydymo, atlyginimo pareiškėjas turėtų reikšti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu tokią žalą patyrė.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo nekonkretizavo, nenurodė, kaip galimas neatitikimas neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu lėmė atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą, pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo bei į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo pažeidimų pabaigos. Teismas nenustatė, kad šis galimas neatitikimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas nurodydamas, jo teigimu, patirtos 12 000,00 Eur neturtinės žalos dydį, jo nediferencijuoja pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėsto tik bendro pobūdžio teiginius. Byloje taip pat nenustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas, darydamas nusikalstamas veikas, turėjo suvokti, jog bus apribojama jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, ir tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia yra bausmės paskirtis. Teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galimai patyrė tam tikrą neturtinę žalą, pasireiškusią dvi sulaikymo paras momentiniais nepatogumais dėl galimo privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau dėl to nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu. Pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo galimai pažeistai teisei apginti, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas. Pareiškėjo skundas dalyje dėl 12 000, 00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-89 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo K. J. skundą patenkinti iš dalies,

pripažinti, kad buvo pažeista K. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas,

atmesti pareiškėjo K. K. skundą dalyje dėl 12 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Vida Stonkuvienė