Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjai yra paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba – teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. kovo 23 d. paskirta eiti Darbo biržos direktorės pareigas. Nuo 2018 m. spalio 1 d. Lietuvos teritorinėms darbo biržoms tapus viena įstaiga – Užimtumo tarnyba, pareiškėja eina Užimtumo tarnybos direktorės pareigas.

Darbo biržoje 2018 m. liepos 11 d. gautas Darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus raštas Nr. SD-05- 9030 „Dėl socialinės įmonės patikrinimo“, kuriame nurodyta, kad 2018 m. birželio 11 d. Bendrovės direktoriui T. L. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. VDI-ANR_P-1031-2018 su administraciniu nurodymu už tai, kad Bendrovės direktorius neužtikrino, kad Bendrovėje būtų laikomasi DK reikalavimų darbo laiko režimų klausimais. Neplaninio Bendrovės patikrinimo metu nustatyta, kad viena iš Bendrovės darbuotojų dirbo ne pagal Bendrovės sudarytą darbo laiko grafiką, už šį pažeidimą Bendrovės direktoriui paskirta 40 Eur dydžio bauda.

Darbo birža 2018 m. liepos 26 d. raštu Nr. Sd-1703 „Dėl socialinių įmonių reikalų komisijos posėdžio“ kreipėsi į Komisiją, kurios prašė per nustatytą terminą pateikti rekomendaciją dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.

2018 m. rugpjūčio 2 d. vyko Komisijos posėdis, kuriame svarstytas socialinės įmonės UAB „A. I.“ socialinės įmonės statuso panaikinimo klausimas. Komisijos posėdžio protokole pažymėta, kad pažeidus DK teisės normas (įmonės vadovas neužtikrino darbuotojo darbo pagal įmonės nustatytą darbo laiko grafiką), atsiranda socialinės įmonės statuso netekimo pagrindas, nurodytas SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies 5 punkte, t. y. socialinės įmonės statuso netenkama, jeigu paaiškėja, kad socialinė įmonė kitaip pažeidė jos veikla reglamentuojančius teisės aktus. Komisijos narių nuomone, Darbo birža nėra kompetentinga vertinti, ar Darbo inspekcijos nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai. SĮĮ 11 straipsnio 1 dalis nesuteikia pasirinkimo laisvės panaikinti ar nenaikinti socialinės įmonės statuso, nustačius, kad socialinė įmonė kitaip pažeidė jos veikla reglamentuojančius teisės aktus. Komisija priėmė nutarimą rekomenduoti Darbo biržos direktorei panaikinti socialinei įmonei UAB „A. I.“ socialinės įmonės statusą, nutraukiant visos valstybės pagalbos mokėjimą.

Užimtumo tarnybos direktorė 2018 m. rugpjūčio 9 d. priėmė įsakymą Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „A. I.“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“. Bendrovė, nesutikdama su Įsakymu dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris administracinėje byloje 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. eI-4385-1047/2018 šį įsakymą panaikino. Teismas sprendė, kad Užimtumo tarnyba, priimdama skundžiamą įsakymą, nevertino Bendrovės padaryto pažeidimo pobūdžio, sunkumo. LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT vertino, kad Užimtumo tarnyba, priimdama ginčijamą įsakymą, neanalizavo individualios situacijos, nevertino pažeidimo pobūdžio, todėl priėmė visiškai formalų sprendimą. Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjo 2019 m. liepos 22 d. tarnybiniu pranešimu Nr. D5-314 „Dėl teismo sprendimo“ socialinės apsaugos ir darbo ministrui pranešta apie galimą tarnybinį nusižengimą, susijusį su LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019, paliktu galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4385-1047/2018, kuriuo panaikintas pareiškėjos Įsakymas dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2019 m. liepos 22 d. rezoliucija įpareigojo Ministerijos Darbo teisės skyriaus vedėją, atliekančią ministerijos kanclerio pareigas, organizuoti tyrimo komisijos sudarymą ir atlikti galimą tarnybinio nusižengimo tyrimą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. A1-421 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimo ir komisijos sudarymo“ sudaryta Tyrimo komisija Užimtumo tarnybos direktorės galimo tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti. Komisijai buvo pavesta teisės aktų nustatyta tvarka atlikti tyrimą dėl Užimtumo tarnybos direktorės galimo tarnybinio nusižengimo.

VAĮ 3 straipsnio 1 dalyje be kita ko nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais principais: proporcingumo. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (3 punktas).

Teismas sutinka su pareiškėjos išsakyta pozicija, jog Įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo konstatuotas vien tik blanketinės teisės normos pažeidimas negalėtų būti vertinamas pakankamu pagrindu tarnybinei atsakomybei atsirasti. Pažymėtina, kad ir pagal suformuotą LVAT praktiką, tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padaręs tarnybinį pažeidimą, negalima apsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normas, kurios iš esmės yra blanketinės teisės normos, o būtina nustatyti, kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamais savo veiksmais ar neveikimu (LVAT 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-2476/2012, LVAT 2014 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-146-1449/2014). Be to, ir LVAT 2019 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-484-556/2019 nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė - tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018)

Teismas pažymi, kad tiek Išvadoje, tiek Įsakyme nurodyta, kad tarnybinė nuobauda - pastaba – pareiškėjai, kaip Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorei, buvo paskirta dėl to, kad ji padarė tarnybinį nusižengimą, priimdama Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. V-375 „Dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB „A. I.“ ir valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo“, kuriuo neteisėtai panaikino socialinės įmonės statusą UAB „A. I.“. Tiek Išvadoje, tiek Įsakyme nurodyta, kad tokiais savo neteisėtais veiksmais ji pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 3 - 4 punktus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos aprašo, pavirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ IV skyriaus nuostatas, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų, patvirtintų 2006 m. lapkričio 13 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al -306 „Dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. A1-202 redakcija) 17.1, 17.2 ir 17.11 papunkčius, Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. Al-535 „Dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pareigybės aprašymo patvirtinimo“ 7.2-7.5 papunkčius. Taigi, teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad priimant Įsakymą padarytas esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimas, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjos veika kvalifikuota konkretizuojant ir aiškiai nurodant ne tik bendrąsias, bet ir specialiąsias teisės aktų normas.

Teismas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad Aprašo IV skyriuje numatytos tik procedūrinės nuostatos, susijusios su socialinės įmonės statuso panaikinimo terminais ar įforminimo tvarka. Pažymėtina, kad Aprašo 21. punkte numatyta, kad Socialinės įmonės statusas juridiniams asmenims, turintiems šį statusą, gali būti panaikinamas esant bent vienam Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui; Aprašo 28. punkte numatyta, kad Komisija motyvuotą rekomendaciją panaikinti socialinės įmonės statusą ar jo nepanaikinti turi priimti per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie atsiradusį pagrindą naikinti socialinės įmonės statusą gavimo dienos. Užimtumo tarnyba sprendimą panaikinti socialinės įmonės statusą ar jo nepanaikinti priima ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo komisijos motyvuotos rekomendacijos pateikimo dienos. Sprendimas įforminamas Užimtumo tarnybos direktoriaus įsakymu. Įvertinus minėtas Aprašo normas, darytina išvada, kad jose yra numatyta konkreti Užimtumo tarnybos direktoriaus diskrecijos teisė kiekvienu kokrečiu atveju ištirti visas aplinkybes, jas įvertinti ir tik jas ištyrus ir įvertinus spręsti dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo.

Teismas pažymi, jog Aprašo 27. punkte numatyta, kad Komisija išnagrinėja jai pateiktus dokumentus ir nustato, ar yra Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai panaikinti socialinės įmonės statusą. Prireikus komisija turi teisę kviestis ekspertus dokumentų vertinimui atlikti. Jeigu komisija nustato, kad yra pagrindas naikinti socialinės įmonės statusą arba pagrindo panaikinti socialinės įmonės statusą nėra, ji pateikia Užimtumo tarnybos direktoriui motyvuotą rekomendaciją panaikinti socialinės įmonės statusą ar jo nenaikinti.

Teismo vertinimu, minėta nuostata aiškiai reglementuoja, jog Komisija pateikta rekomendacija, ką patvirtina jau pats teikiamo dokumento pavadinimas – rekomendacija, tik pataria Užimtumo tarnybos direktoriui dėl socialinės įmonės status panaikinimo ar jo nenaikinimo, tačiau remiantis SĮĮ 26 str. 2 p., Aprašo 28 p., sprendimą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ar panaikinimo juridiniams asmenims, nustačiusios ir įvertinusios padarytą pažeidimą ir jo aplinkybes, priima socialinės įmonės statusą suteikiančios Vyriausybės įgaliotos institucijos, t.y. nagrinėjamu atveju Užimtumo tarnyba, o vadovaujantis Užimtumo tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.2-7.5 papunkčiais - Užimtumo tarnybos direktorius. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019 spręsdamas klausimą dėl Darbo biržos įsakymo dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo UAB “A. I.” nurodydamas, kad atsakovas, t. y. Darbo birža (dabar - Užimtumos tarnyba), vadovaudamasi Apraše įtvirtinta socialinės įmonės statuso panaikinimo procedūra, turėjo vertinti ir nustatyti, kokia Darbo kodekso norma buvo pažeista, ar VDI nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį ir pasekmes sudaro pakankamą pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą.

Pareiškėja teigia, kad tarp SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatų ir Aprašo 21 punkto nuostatų yra susidariusi kolizija, o visi neaiškumai ar teisinio reguliavimo spragos negali būti aiškinami tarnybinėn atsakomybėn traukiamo pareigūno nenaudai.

Dėl šių pareiškėjos argumentų teismas pažymi, kad LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019 pasisakė, jog SĮĮ 11 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami socialinės įmonės statuso netekimo pagrindai detalizuojami Aprašo 21 punkte nurodant, jog socialinės įmonės statusas juridiniams asmenims, turintiems šį statusą gali būti panaikinamas esant bent vienam Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui. LVAT teisėjų kolegija vertino, kad tokiu teisiniu reglamentavimu akivaizdžiai siekiama, kad vyktų ne formali socialinės įmonės statuso panaikinimo juridiniam asmeniui procedūra, o reali ir efektyvi administracinė procedūra, kurios metu būtų įvertintos visos socialinės įmonės statuso panaikinimui svarbios aplinkybės. Teismo vertinimu, pareiškėja gavusi Komisijos rekomendaciją panaikinti socialinės įmonės statusą, turėjo diskrecijos teisę priimti sprendimą panaikinti arba palikti suteiktą socialinės įmonės statusą Bendrovei, kadangi Aprašo 21 punkto nuostata neabejotinai suteikia diskrecijos teisę spręsti dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, net ir esant nustatytam SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies pagrindui, atsižvelgiant į viešojo administravimo principus, analizuojamos situacijos individualumą, įvertinant pažeidimo pobūdį, pasekmes. Atsižvelgiant į tai, argumentas dėl teisės aktų kolizijos buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Be to, pareiškėja yra biudžetinės įstaigos vadovė, kuri organizuoja Užimtumo tarnybos darbą taip, kad būtų pasiekti jos veiklos tikslai ir vykdomos jai nustatytos funkcijos bei vadovaudamasi Užimtumo tarnybos nuostatų 17.2 papunkčiu, turi užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, tame tarpe ir VTĮ 16 str. nuostatos įpareigojančios laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir VAĮ 3 str. nuostatos, susijusios su proporcingumo principo, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus, taikymu. Teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo rėmėsi vien tik Komisijos išvada, kurioje buvo konstatuota, jog Įmonė pažeidė SĮĮ 11 str. 1 d. 5 p., tačiau nevertino įmonės padaryto pažeidimo pobūdžio, neindividualizavo situacijos, o tik priėmė formalų sprendimą, tokiais savo veiksmais netinkamai pritaikydama teisės aktų nuostatas.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas prieina prie išvados, kad pareiškėja neįvertindama ir nenustatydama, kokia Darbo kodekso norma buvo pažeista, ar VDI nustatytas pažeidimas pagal savo pobūdį ir pasekmes sudaro pakankamą pagrindą panaikinti socialinės įmonės statusą ir tik vadovaudamasi Socialinių įmonių reikalų komisijos rekomendacija, priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, tokiais savo neteisėtais veiksmais pažeidė VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 1, 3 - 4 punktus, VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Aprašo IV skyriaus nuostatas, Užimtumo tarnybos nuostatų 17.1, 17.2 ir 17.11 papunkčius, Užimtumo tarnybos pareigybės aprašymo 7.2-7.5 papunkčius.

Teismas pažymi, kad pareiškėjos neteisėtų veiksmų atlikimą (objektyviąją pusę) vienareikšmiškai patvirtina tai, jog jos, kaip Užimtumo tarnybos direktorės priimtas Įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4385-1047/2018 buvo panaikintas, o minėtas sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3315-525/2019 buvo paliktas nepakeistas, be kita ko, konstatavus ne tai, kad jos priimtas Įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo yra neteisėtas dėl netinkamo teisės normų pritaikymo netinkamai aiškinant jos turinį, o nustačius, kad Įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo yra visiškai formalus, kadangi priimtas neanalizuojant individualios situacijos bei nevertinant Bendrovės padaryto pažeidimo pobūdžio.

Pareiškėja nurodo, kad jos veiksmuose nėra kaltės, kadangi teismų praktika SĮĮ 11 str. 1 d. nuostatų taikymo aiškinime buvo nenuosekli, o visi neaiškumai ar teisinio reguliavimo spragos negali būti aiškinami tarnybinėn atsakomybėn traukiamo pareigūno nenaudai. Šiam argumentui pagrįsti pareiškėja nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-171-189/2018 ir 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2774-535/2019.

Teismas pirmiausiai pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-171-189/2018 ir šioje administracinėje byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės skiriasi, kadangi administracinėje byloje Nr. I-171-189/2018 buvo ginčijamas įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo, kuris buvo priimtas vadovaujantis dviem socialinės įmonės statuso netekimo pagrindais, t. y. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų pagrindu, dėl to, kad įmonė vykdė laikinojo įdarbinimo veiklą, o taip pat pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Be to, priešingai nei nurodo pareiškėja, minėtame teismo sprendime kaip tik pažymėta, kad prieš priimdama ginčijamą įsakymą dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo atsakovas (Darbo birža), „siekdama nustatyti, ar UAB „Valymo ir priežiūros centras“ vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą atliko tyrimą, kurio metu buvo gauta informacija iš Vilniaus teritorinės darbo biržos, Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, iš kurio matyti, jog UAB „Valymo ir priežiūros centras“ vykdė laikinojo įdarbinimo veiklą“ (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-171-189/2018 8 psl. 4 pastraipa). Iš to seka, kad atsakovas prieš priimdamas ginčijamą įsakymą dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo, išanalizavo situacijos individualumą, padarytų pažeidimų pobūdį. Teismas įvertinęs minėtas nustatytas aplinkybes priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju „Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nesuteikia atsakovei pasirinkimo laisvės panaikinti ar nenaikinti socialinės įmonės statuso juridiniam asmeniui, nustačius, kad juridinis asmuo vykdė laikinojo įdarbinimo veiklą daugiau nei šešis mėnesius iš eilės per einamųjų metų laikotarpį bei nustačius, kad socialinė įmonė kitaip pažeidė jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, taigi, pareiškėjos argumentas, jog atsakovės sprendimas yra neproporcingas, atmetamas kaip nepagrįstas“.

Taigi, išanalizavus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-171-189/2018, galima matyti, kad priešingai nei teigia pareiškėja, teismų praktika aiškinant SĮĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo skirtinga. Atsižvelgus į tai, atmetamas kaip nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad ji priimdama Įsakymą vadovavosi ne tik galiojančiais teisės aktais, bet ir teismų praktika, kuri buvo nenuosekli, todėl jos veiksmuose nėra kaltės.

Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2774-535/2019 buvo priimtas po Įsakymo dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo priėmimo (2018 m. rugpjūčio 9 d.), todėl nagrinėjamojoje byloje priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo pareiškėja negalėjo vadovautis sprendime pateiktu teisės normų aiškinimu.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. yra numatyta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja ne Vilniaus apygardos administracinis teismas, o Lietuvos vyriausiais administracinis teismas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, jog jos paminėti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai įrodo, kad teismų praktika nebuvo nuosekli.

Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad ji, siekdama nustatyti, kaip turėtų būti taikoma SĮĮ nuostata, prieš priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, kreipėsi ne tik į Komisiją, bet ir į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją su prašymu, kad ši pateiktų išaiškinimą dėl nuostatų, reglamentuojančių socialinės įmonės statuso panaikinimą, aiškinimo ir taikymo.

Teismas šį pareiškėjos argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą, kadangi iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Įsakymas dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo buvo priimtas 2018 m. rugpjūčio 9 d., o pareiškėja į Ministeriją su prašymu, kad ši pateiktų išaiškinimą dėl nuostatų, reglamentuojančių socialinės įmonės statuso panaikinimą, aiškinimo ir taikymo kreipėsi tik 2018 m. gruodžio 4 d. raštu, t.y. jau po Įsakymo dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo priėmimo. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis ABTĮ 15 str. 3 d., valstybės institucijos taikydamos įstatymus ir kitus teisės aktus privalo atsižvelgti tik į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia (be kita ko) vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Šiuo aspektu taip pat pastebėta, jog atitinkamos pareigos, reikalavimai ir veiklos principai, kurių turi laikytis valstybės tarnautojai, įgyvendindami savo funkcijas, teisės aktuose gali būti apibrėžti skirtingai. Tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia) (LVAT 2019 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-805-520/2019).

Taigi, teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir aukščiau išdėstytus argumentus prieina prie išvados, kad pareiškėja priimdama Įsakymą įmonės socialinio statuso panaikinimo, vadovaujantis aiškiu teisiniu reglamentavimu turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar UAB „A. I.“ padarytas administracinis pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti minėtai įmonei socialinės įmonės statusą, tačiau elgėsi neatsargiai, t.y. formaliai taikydama Socialinių įmonių įstatymo normas, veikė nepakankamai apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Įsakymą dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo, todėl jos veiksmuose yra kaltė.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, sutiktina su atsakovės išvadomis, jog pareiškėja priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo savo veiksmais neabejotinai pažeidė VTĮ 16 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatas, VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, Užimtumo tarnybos direktoriaus pareigybės aprašymo 7.2-7.5 papunkčius, Tarnybos nuostatų 17.1, 17.2 ir 17.11 papunkčius. Pareiškėja, priimdama neteisėtą ir nepagrįstą Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, savo veiksmais sumenkino Užimtumo tarnybos (valstybinės institucijos) autoritetą, pasitikėjimą valstybės institucijomis, valstybės tarnautojais ir valstybės tarnyba, tokiais veiksmais buvo pažeistas visuomenės teisėtų lūkesčių principas. Tarp aukščiau nurodytų pareiškėjos veiksmų ir atsiradusių padarinių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – jeigu pareiškėja nebūtų formaliai taikiusi aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, nebūtų priimtas neteisėtas Įsakymas dėl įmonės socialinio statuso panaikinimo, Bendrovė nebūtų praradusi socialinės įmonės statuso ir jai nebūtų nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas, ko pasėkoje nebūtų sumažėjęs tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius, kas akivaizdžiai prieštarauja Vyriausybės programoje nustatytiems Ministerijos prioritetams, Strateginio veiklos plano nuostatoms, susijusioms su neįgaliųjų asmenų integravimusi į darbo rinką.

VTĮ 33 straipsnio 2 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų (33 straipsnio 3 dalis).

Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.

Teismas pastebi, kad Išvada surašyta išsamiai pagrindžiant joje nurodytą sprendimą, pagrįsta teisės aktų nuostatomis, visapusiškai išanalizavus tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą. Komisijos Išvadoje konkretizuoti pareiškėjos veiksmai, išsamiai tirtos pažeidimo padarymo aplinkybės. Tokiu atveju tarnybinės nuobaudos skyrimas, pagrindžiant tokios nuobaudos būtinybę ir reikalingumą, teismo vertinimu nagrinėjamoje situacijoje, laikomas pagrįstu. Be to, konkreti nuobauda – pastaba (pati švelniausia nuobauda), pareiškėjai buvo paskirta įvertinus pareiškėjos asmenybę, jos tarnybinės veiklos vertinimą ir kitas aplinkybes (lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, suformuota LVAT praktika, daro išvadą, kad pareiškėjai ginčijamu Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda yra proporcinga padarytam nusižengimui bei atitinka tarnybinės nuobaudos skyrimo tikslus (LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1532-575/2019), atsakovė laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad valstybės institucijos vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, o visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, jog valstybės institucijos vadovai yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų (LVAT 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A3- 750/2004). Atitinkamai ir pareiškėjai, kaip Užimtumo tarnybos direktorei, turi būti taikomi aukščiausi veiklos standartai, o dėl jos veiksmų visuomenei turi nekilti abejonių. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas menkina visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis ir daro neigiamą įtaką visuomenės požiūriui į valstybines institucijas ir jų vadovus.

Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėja, priimdama Įsakymą dėl socialinės įmonės statuso panaikinimo, pažeidė aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas (neteisėti veiksmai – objektyvioji pusė), veikdama neatsargiai (kaltė – subjektyvioji pusė) padarė tarnybinį pažeidimą, daro išvadą, kad Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, kurį naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiti pareiškėjos teiginiai, teismo nuomone, niekaip nekeičia padarytos išvados, todėl jie šiame sprendime detaliau nenagrinėjami. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr.A261-3555/2011).

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl teismo išlaidos nepriteistinos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos L. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.