Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-840-872/2022

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-09-22
Bylos Nr.: eI3-840-872/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02268-2021-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.

Teisėjai: Fausta Vitkienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas: K. Č., T. B.
Atsakovas: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-840-872/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02268-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.3; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Gedimino Užubalio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjai K. Č.,pareiškėjų atstovei advokatei L. G.,atsakovo atstovei A. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. Č. ir T. B. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjos K. Č. ir T. B. pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 49S-101(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“ už buv. savininko J. D. nuosavybės teisėmis valdytos žemės buv. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime 0,5327 ha dalį atlyginant pinigais 616,13 Eur sumoje (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti NŽT 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 49S-102(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“ už buv. savininko H. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės buv. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime 0,8099 ha dalį atlyginant pinigais 936,74 Eur sumoje (toliau – Sprendimas 2); 3) panaikinti NŽT 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 49S-241(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“ už buv. savininko P. D. nuosavybės teisėmis valdytos žemės buv. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime 2,1125 ha dalį atlyginant pinigais 2 443,33 Eur sumoje (toliau – ir Sprendimas 3); 4) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti E. B. nuosavybės teisių atkūrimo klausimus į buv. savininko J. D. 0,5327 ha žemės; į buv. savininko P. D. 2,1125 ha žemės; į buv. savininkės H. B. 0,8099 ha žemės; 5) iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjos K. Č. naudai.

Pareiškėjos nurodo, kad ginčijami sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 112, 113 punktams, kuriuose numatoma, kad sprendimus priimančios institucijos ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki posėdžio, kuriame priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, raštu (registruotu laišku) praneša piliečiui posėdžio vietą ir laiką (112 p.), sprendimus priimančios institucijos, pranešusios apie posėdį pagal šios tvarkos 112 punktą, dalyvaujant piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atvykęs į posėdį, sutikimą su priimamu sprendimu pilietis patvirtina parašu. Piliečiui neatvykus į posėdį, sprendimas priimamas jam nedalyvaujant (113 p.).

Pažymi, jog ginčijami Sprendimas 1, Sprendimas 2, Sprendimas 3, kurie pareiškėjoms sukėlė realias pasekmes, buvo priimti tinkamai neinformavus pareiškėjų, nes jos jokio pranešimo apie tai, jog E. B. vardu bus priimami sprendimai atkurti nuosavybės teises išmokant kompensaciją pinigais, apie sprendimų priėmimo datą ir laiką nebuvo gavusios. Taigi, realiai nebuvo užtikrinta pareiškėjų teisė betarpiškai dalyvauti priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais, pareikšti savo nesutikimą bei priminti apie mirusios pretendentės valią dėl kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdo. Pareiškėjų nuomone, tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti ginčijamus sprendimus remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuris numato, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių ir sprendimo pagrindimą.

Teigia, jog atsakovė nesilaikė Atkūrimo įstatyme numatytos pareigos, paaiškėjus, jog nėra galimybės nuosavybės teises atkurti natūra, informuoti pretendentus apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Apie tai, kad E. B. vardu nebus galimybės atkurti nuosavybės teises natūra Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje atsakovė informavo pretendentę 2011-09-16 raštu Nr. 49SF-451, nurodydama kokiais būdais galima gauti kompensaciją už valstybės išperkamą žemę. E. B. 2012-05-30 prašymuose nurodė, kad už likusią užimtą žemę prašo grąžinti žemę (mišką) kaimo vietovėje. Šis E. B. prašymas yra tinkamas valios dėl valstybės išperkamos žemės pareiškimas ir jame nurodytuoju būdu atsakovė turi pareigą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą.

Pažymi, jog atsakovė netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes valia dėl būdo, kuriuo pageidaujama atkurti nuosavybės teises arba dėl kompensacijos už valstybės išperkamą žemę, buvo tinkamai išreikšta E. B. prašymuose ir jos paveldėtojų 2015-02-27 prašymuose: natūra (Atkūrimo įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.), naujo žemės sklypo individualiai statybai (Atkūrimo įstatymo 5 str. 1 d. 3 p.), lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai suteikimas (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 4 p.), lygiaverčio žemės sklypo suteikimas kaimo vietovėje (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p.).

Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatas (2014-09-25 redakcija) piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995-06-01, iki 2015-03-01 galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. E. B. paveldėtojai 2015-02-27, t. y. įstatymo nustatytu laiku pateikė atsakovei prašymus už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Ši aplinkybė yra reikšminga šiam ginčui ir įrodo, jog atsakovė neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti ginčijamus Sprendimus, kuriais nuspręsta kompensuoti už valstybės išperkamą žemę Vilniaus miestui po 1995-06-01 prijungtoje teritorijoje pinigais.

Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020-05-06 sprendime administracinėje byloje Nr. eA-509-492/2020 pateiktus išaiškinimus dėl Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio taikymo ir į Atkūrimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias pretendentų galimybes pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Minėtame sprendime LVAT atkreipė dėmesį, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdai (Atkūrimo įstatymo 4-8 str.) ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.) yra tapatūs arba panašūs, tačiau asmens valios pareiškimas dėl jų pasirinkimo yra skirtingi teisiniai santykiai, reglamentuojami skirtingų teisės normų ir sąlygojami skirtingų faktinių aplinkybių. LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, jog kitokį pareiškėjo privalomą pasirinkimą, tai šiuo atveju būtų atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas, turėjo lemti ne Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, bet objektyvi sąlyga – galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra nebuvimas. Aplinkybės, patvirtinančios faktą, kad pareiškėjui nebus galimybių atkurti nuosavybės teisių natūra, yra esminės byloje sprendžiant dėl jo pareigos pasirinkti kitus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus ir terminų, per kuriuos jis turi tokią valią pareikšti.

Pareiškėjų įsitikinimu, gauti kompensaciją pinigais – nėra jų pareiga, nes ginčijamais Sprendimais pasirinkta negrąžinamos žemės Vilniaus mieste kompensacija neatitinka sąžiningumo ir teisingumo principų. Be to, yra galimybė atkurti nuosavybės teises E. B. vardu suteikiant lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, suteikti lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje ar atlyginti už valstybės išperkamą žemę miško plotu kaimo vietovėje.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėja ir pareiškėjų advokatė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jų skundą tenkinti visiškai. Pažymėjo, jog apie priimtus Sprendimus nebuvo tinkamai informuotos, o apie juos sužinojo tik po to, kai pačios kreipėsi į NŽT.

Atsiliepimas

Atsakovė NŽT atsiliepime į pareiškėjų skundą su pareiškėjų reikalavimais nesutinka ir prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pagal Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomose nuosavybės teisių atkūrimo bylose Nr. 5266, 295, 5265 esančią informaciją nustatyta, kad Vilniaus miesto skyrius skundžiamais nuosavybės teisių atkūrimo sprendimais pareiškėjoms atkūrė nuosavybės teises atlyginant pinigais. Vilniaus miesto skyrius 2020-04-02 raštu Nr. 49SF-340-(14.49.104) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją K. Č., kad buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime Vilniaus mieste, teritorijoje, prijungtoje Vilniaus miestui po 1955-06-01 laisvos žemės fondo nėra, kurioje būtų galima suprojektuoti grąžintinus žemės sklypus buvusio rėžinio kaimo pretendentams, todėl nesant galimybių atkurti nuosavybės teisių grąžinant natūra 2,1125 ha, 0,8099, 0,0537 ha žemės plotą E. B., bus priimtas sprendimas atlyginant pinigais.

Nesutinka su pareiškėjų teiginiais, jog ginčijami nuosavybės teisių atkūrimo sprendimai prieštarauja Įgyvendinimo tvarkos 112 ir 113 punktams (dėl pažeisto informavimo). Įgyvendinimo tvarkos 112 ir 113 punktai reglamentuoja, kad sprendimus priimančios institucijos ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki posėdžio, kuriame priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, raštu (registruotu laišku) praneša piliečiui posėdžio vietą ir laiką. Sprendimus priimančios institucijos, pranešusios apie posėdį pagal šios tvarkos 112 punktą, dalyvaujant piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atvykęs į posėdį, sutikimą su priimamu sprendimu pilietis patvirtina parašu. Piliečiui neatvykus į posėdį, sprendimas priimamas jam nedalyvaujant.

Paaiškina, jog nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo projektas E. B. turto paveldėtojai pareiškėjai K. Č. buvo išsiųstas 2020-05-07 raštu „Dėl atlyginimo pinigais už valstybės išperkamą žemę“. Korespondencija kartu su sprendimų projektais susipažinimui buvo išsiųsti registruotu paštu 2020-05-11 (pašto siuntos brūkšninis kodas (duomenys neskelbtini)) ir ji nebuvo grąžinta Vilniaus miesto skyriui. Be to, Vilniaus miesto skyrius 2021-05-27 raštu „Dėl sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo originalų išsiuntimo“ E. B. turto paveldėtojoms K. Č. ir T. B. registruotu paštu (kodas (duomenys neskelbtini)) išsiuntė NŽT priimti Sprendimo 1, Sprendimo 2 ir Sprendimo 3 originalus bei NŽT 2021-03-08 ir 2021-05-04 pažymų „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“ kopijas. Ši siunta buvo įteikta 2021-06-08. Vilniaus miesto skyriuje 2021-05-28 gautas pareiškėjos K. Č. 2021-05-27 prašymas dėl informacijos ir dokumentų pateikimo.

Taip pat nesutinka su teiginiu, jog atsakovė Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. nuostatas taiko nepagrįstai. Teigia, kad skundžiamais Sprendimais pareiškėjoms buvo atkurtos nuosavybės teisės pinigais už valstybės išperkamą žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, teritorijoje priskirtoje Vilniaus miestui po 1995-06-01. Vilniaus miesto skyrius Rašte pažymėjo, jog buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniaus mieste, teritorijoje prijungtoje Vilniaus miestui po 1995-06-01, laisvos valstybinės žemės fondo žemės, kurioje būtų projektuojami žemės sklypai (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje priskirtoje Vilniaus miestui po 1995-06-01, nėra, todėl nesant galimybių atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra, bus priimami sprendimai atlyginant pinigais. Taigi, Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka, kad ji pažeidė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas priimdama skundžiamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, priskirtą Vilniaus miestui po 1995-06-01. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjos būtų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pakeitusios valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje priskirtoje Vilniaus miestui po 1995-06-01.

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, ginčijami Sprendimai savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Nurodytus sprendimus parengė kompetentinga šiems klausimams spręsti Vyriausybės įgaliota institucija, Sprendimai pagrįsti galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, jog neseniai buvo priimti Įstatymo pakeitimai, todėl būtų galimybė dar kartą svarstyti dėl atlyginimo būdo keitimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl NŽT 2021 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 49S-101(14.49.3.), 2021 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 49S-102(14.49.3.) ir 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 49S-241(14.49.3.), kuriais nuspręsta už buv. savininkų nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalis buv. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime atlyginti pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal byloje esančius rašytinius duomenis nustatyta, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020-04-02 raštu Nr. 49SF-340-(14.49.104) „Dėl informacijos pateikimo“ informavo pareiškėją K. Č., kad buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime Vilniaus mieste, teritorijoje, prijungtoje Vilniaus miestui po 1995-06-01, laisvos žemės fondo, kurioje būtų galima suprojektuoti grąžintinus žemės sklypus buvusio rėžinio kaimo pretendentams, nėra, todėl nesant galimybių atkurti nuosavybės teisių grąžinant natūra 2,1125 ha, 0,8099, 0,0537 ha žemės plotą E. B., bus priimtas sprendimas atlyginant pinigais.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. gegužės 7 d. rašte Nr. 49SF-496-(14.49.104) „Dėl atlyginimo pinigais už valstybės išperkamą žemę“, adresuotame pareiškėjai K. Č., nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną bei nurodė, kad valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose darbas organizuojamas ir klientai aptarnaujami nuotoliniu būdu, siunčia susipažinti parengtą Sprendimo projektą. Taip pat informavo, kad Sprendimą numatoma priimti 2020 m. birželio 1 d.

Be to, NŽT Vilniaus miesto skyrius 2021 m. gegužės 12 d. raštu Nr. 49SF-496-(14.49.104) „Dėl susipažinimo su sprendimo projektu“, adresuotu E. B. turto paveldėtojoms K. Č. ir T. B., informavo, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius siunčia susipažinimui NŽT Sprendimų projektus bei nurodė, jog Sprendimą numatoma priimti 2021 m. gegužės 27 d. Paaiškino, kad tuo atveju, jeigu nesutinkama su parengtu Sprendimo projektu iki 2021 m. gegužės 27 d. galima pateikti pastabas, nurodant nesutikimo priežastis.

Nustatyta, jog NŽT 2021 m. kovo 2 d. ir balandžio 15 d. priėmė tris šioje byloje pareiškėjų ginčijamus Sprendimus, t. y.: 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 49S-101(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“ už buv. savininko J. D. nuosavybės teisėmis valdytos žemės buv. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime 0,5327 ha dalį atlyginant pinigais 616,13 Eur sumoje; NŽT 2021 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-102(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“ už buv. savininko H. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės buv. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime 0,8099 ha dalį atlyginant pinigais 936,74 Eur sumoje ir 2021 m. balandžio 15 d. NŽT priėmė sprendimą Nr. 49S-241(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“ už buv. savininko P. D. nuosavybės teisėmis valdytos žemės buv. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime 2,1125 ha dalį atlyginant pinigais 2 443,33 Eur sumoje.

Pareiškėjos nesutinka su ginčijamais Sprendimais dėl juose numatyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo - išmokant kompensaciją pinigais ir siekia, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos kitu būdu, t. y. atlyginama lygiaverčiu žemės sklypu ar miško plotu kaimo vietovėje. Teismo posėdyje pareiškėja patvirtino, jog nebuvo laiku informuota apie ketinamus priimti Sprendimus, teigia negavusi NŽT 2020 m. gegužės 7 d. rašto, o skundžiamų Sprendimų kopijas tvirtina gavusi tik po to, kai 2021 m. gegužės 27 d. pateikė prašymą NŽT.

Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka).

Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja.

Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Įgyvendinimo tvarkos 3 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Įgyvendinimo tvarkos 112 ir 113 punktai reglamentuoja, kad sprendimus priimančios institucijos ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki posėdžio, kuriame priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, raštu (registruotu laišku) praneša piliečiui posėdžio vietą ir laiką. Sprendimus priimančios institucijos, pranešusios apie posėdį pagal šios tvarkos 112 punktą, dalyvaujant piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atvykęs į posėdį, sutikimą su priimamu sprendimu pilietis patvirtina parašu. Piliečiui neatvykus į posėdį, sprendimas priimamas jam nedalyvaujant.

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis numato, jog institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Šis teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. Pažymėtina, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. minėta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata buvo pakeista ir joje buvo nustatyta, kad piliečiams, kurie nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymas, nustatantis galimybę iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti kaimo vietovėje.

Taigi, tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Įgyvendinimo tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2474-556/2021 pažymėjo, kad teisinis reguliavimas patvirtina, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo ir iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai tam tikrais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Įstatyme nustatytas terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis.

LVAT teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-509-492/2020 nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdai (Atkūrimo įstatymo 4-8 str.) ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.) yra tapatūs arba panašūs, tačiau asmens valios pareiškimas dėl jų pasirinkimo yra skirtingi teisiniai santykiai, reglamentuojami skirtingų teisės normų ir sąlygojami skirtingų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog kitokį pareiškėjo privalomą pasirinkimą, tai šiuo atveju būtų atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas, turėjo lemti ne Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, bet objektyvi sąlyga – galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra nebuvimas. Aplinkybės, patvirtinančios faktą, kad pareiškėjui nebus galimybių atkurti nuosavybės teisių natūra, yra esminės byloje sprendžiant dėl jo pareigos pasirinkti kitus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus ir terminų, per kuriuos jis turi tokią valią pareikšti.

Pareiškėjos skunde nurodo, jog atsakovė nesilaikė Atkūrimo įstatyme numatytos pareigos, paaiškėjus, jog nėra galimybės nuosavybės teises atkurti natūra, informuoti pretendentus apie kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovė pretendentę 2011-09-16 raštu Nr. 49SF-451 informavo, apie tai, kad E. B. vardu nebus galimybės atkurti nuosavybės teises natūra Vilniaus miestui po 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje, nurodydama kokiais būdais galima gauti kompensaciją už valstybės išperkamą žemę.

Kaip matyti iš byloje esančių E. B. 2012-05-30 prašymų, pateiktų Atkūrimo bylose Nr. 295, 5265, 5266A, turinio, ji buvo nurodžiusi, kad: „siūloma piniginė kompensacija yra šimtai kartų mažesnė nei vidutinė žemės rinkos vertės, todėl pareiškiu, kad tokios piniginės kompensacijos atsisakau, reikalauju atkurti žemę natūra, buvusioje turėtoje vietoje, tuos paskutinius likučius, kurie yra laisvi ir neužstatyti, po to pageidaučiau gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, už likusią neužimtą žemę prašau grąžinti žemę (mišką) kaimo vietovėje.“ Be to, E. B. paveldėtojai K. Č. ir V. B. 2015 m. vasario 27 d. prašymuose Atkūrimo bylose Nr. 295, 5265, 5266A prašė: „atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, jeigu nebus galimybių grąžinti kitais būdais, išskyrus kompensaciją pinigais“. Taigi, teismas sutinka su pareiškėjų teiginiu, jog E. B. bei jos paveldėtojų prašymuose išreikšta valia yra tinkamas valios dėl valstybės išperkamos žemės pareiškimas ir jame nurodytuoju būdu atsakovė turėjo pareigą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą.

Taip pat paminėtina, jog 2015 m. balandžio 8 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius rašte Nr. 49SF-759-(14.49.104), adresuotame E. B. turto paveldėtojams V. B. ir K. Č., nurodyta, jog: „atsižvelgiant į tai, kad Jūs pareiškėte valią gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, tačiau prašyme nenurodėte pasirinktos vietovės rajono ir kadastro vietovės, todėl turite pateikti Skyriui patikslintą prašymą, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujate gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą.“

Nors atsakovė teigia 2020-05-07 raštu tinkamai informavusi pareiškėjas apie ketinamus priimti sprendimus, tačiau byloje nesant tai patvirtinančių įrodymų, kritiškai vertintinas šis atsakovės teiginys, kurį atsakovė įrodinėja vien tik atsiliepime nurodytu pašto siuntos brūkšniniu kodu.

Taigi, nagrinėjamu atveju, aplinkybės, patvirtinančios faktą, kad pareiškėjoms nebus galimybių atkurti nuosavybės teisių natūra, yra esminės byloje sprendžiant dėl jų pareigos pasirinkti kitus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu ir terminų, per kuriuos jos turi tokią valią pareikšti.

Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovė netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes valia dėl būdo, kuriuo pageidaujama atkurti nuosavybės teises arba dėl kompensacijos už valstybės išperkamą žemę, buvo tinkamai išreikšta E. B. 2012-05-30 prašymuose ir jos paveldėtojų 2015-02-27 prašymuose: natūra (Atkūrimo įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.), naujo žemės sklypo individualiai statybai (Atkūrimo įstatymo 5 str. 1 d. 3 p.), lygiaverčio žemės sklypo individualiai statybai suteikimas (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 4 p.), lygiaverčio žemės sklypo suteikimas kaimo vietovėje (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 p.).

Be to, nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija, kuri numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2023 m. vasario 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., privalo ne vėliau kaip per du mėnesius nuo įstatymo pakeitimo priėmimo dienos informuoti piliečius atskiru raštu apie galimybę už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje ir pilietis, pageidaujantis, kad už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, turi ne vėliau kaip iki 2023 m. vasario 1 d. žemėtvarkos skyriui pateikti prašymą, nurodant jame kadastro vietovę iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, kurioje jis pageidautų gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam miško sklypą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į įsigaliojusį įstatymo pakeitimą, būtų pagrindas peržiūrėti ginčijamus Sprendimus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalimi skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E.B. ir jos paveldėtojų prašymuose buvo laiku ir tinkamai pareikšta valia dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir jame nurodytuoju būdu atsakovė turėjo pareigą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą. NŽT priėmė nepagrįstus ir naikintinus sprendimus, todėl teisėjų kolegija tenkina pareiškėjų skundą ir panaikina ginčijamus administracinius aktus kaip neteisėtus iš esmės (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.) bei įpareigoja NŽT iš naujo spręsti E. B. nuosavybės teisių atkūrimo klausimus į buv. savininko J. D. 0,5327 ha žemės; į buv. savininko P. D. 2,1125 ha žemės; į buv. savininkės H. B. 0,8099 ha žemės.

Pareiškėjos prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų apie tai, kad tokias išlaidas patyrė, todėl bylinėjimosi išlaidos joms nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų K. Č. ir T. B. skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 49S-101(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“.

Panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 49S-102(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“.

Panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 49S-241(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E. B.“.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti E. B. nuosavybės teisių atkūrimo klausimus į buv. savininko J. D. 0,5327 ha žemės; į buv. savininko P. D. 2,1125 ha žemės; į buv. savininkės H. B. 0,8099 ha žemės.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėGediminas UžubalisFausta Vitkienė