Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Palangos miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

5. Pareiškėjas manė, kad Metodikos taikymas, nevertinant negrąžintos žemės perleidimo privačiam sektoriui, vieno juridinio asmens ekonominiam interesui tenkinti, pažeidžia Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintas asmens teises, todėl yra pagrindas jo skundą tenkinti, prieš tai apsvarsčius galimybę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl kompensacijos apskaičiavimo pagal Metodiką tais atvejais, kai nuosavybės teisės į žemę natūra yra neatkuriamos dėl to, kad žemė buvo parduota privačiam asmeniui, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui.

6. Teismo posėdyje J. V. atstovė prašė pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

8. Aptarusi aktualų teisinį reguliavimą, Tarnyba paaiškino, kad buvęs savininkas J. V. iki žemės nacionalizacijos Palangos mieste valdė 6,11 ha žemės: 1,92 ha žemės (duomenys neskelbtini), 3,41 ha žemės (duomenys neskelbtini) bei 0,78 ha žemės dalį (iš bendro sklypo ploto 152,99 ha) buvusiose (duomenys neskelbtini) bendrose ganyklose. Pagal pateiktus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, M. V. (miręs (duomenys neskelbtini)) turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 3,0550 ha J. V. valdytos žemės dalį. Atsakovas pažymėjo, kad Palangos miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 8 d. potvarkiu Nr. 162 M. V. buvo perduotas nuosavybėn neatlygintinai naujas 0,1963 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 25 dalis J. V. buvusiame (duomenys neskelbtini) valdytos žemės buvo pažymėta kaip laisva (neužstatyta) žemė, buvo suformuoti sklypai nuosavybės teisėms atkurti natūra. Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 958 buvo grąžinti nuosavybėn natūra turėtoje vietoje laisvi (neužstatyti) 0,1371 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 0,1064 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 2007 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 1616 buvo grąžintas natūra turėtoje vietoje laisvas (neužstatytas) 0,1149 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

9. Tarnyba pažymėjo, kad remiantis Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, suderinta Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu 1370, buvusioje (duomenys neskelbtini) J. V. valdytas žemės sklypas patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, o vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, esančius 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, neatkuriamos. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 176 suderintoje informacijoje apie laisvą (neužstatytą) žemę dalis buvusių (duomenys neskelbtini) bendrųjų ganyklų pažymėta kaip laisva (neužstatyta), t. y. galima grąžinti natūra žemė. Atsižvelgiant į J. V. 2014 m. balandžio 7 d. ir 2018 m. rugsėjo 27 d. prašymus, M. V. (duomenys neskelbtini) bendrųjų ganyklų teritorijoje suformuotuose žemės sklypuose tenkančios dalys buvo atkurtos M. V. sutuoktinei R. V., kaip pretendentei į buvusio savininko A. K. turėtą žemę.

12. Tarnyba pabrėžė, kad Tarnybos Palangos skyrius duomenų apie J. V. mieste valdytą kitos paskirties žemę neturi. Teigė, kad pareiškėjas ne kartą raštu buvo informuotas apie valstybės išperkamos žemės vertę, apie galimybę nuosavybės teisių į žemę natūrinį atkūrimą (2015 m. rugpjūčio 31 d. raštai Nr. 16SD-1351-(14.165.104.) „Dėl prašymo“ ir Nr. 16SD-1352-(l4.165.104.) „Dėl prašymo“, 2016 m. gegužės 24 d. raštas Nr. 16SD-715-(l4.165.104.) „Dėl J. V. išperkamos žemės vertės“), gautų raštų J. V. neskundė. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepasinaudojo galimybėmis Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pareikšti / pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę. Tarnyba pažymėjo, kad 2020 m. vasario 24 d. raštu Nr. 16SD-436-(14.16.104.) „Dėl atlyginimo pinigais už valstybės išperkamą žemę“ pareiškėjas buvo pakviestas atvykti ir 2020 m. kovo 6 d. atvyko į Tarnybos Palangos skyrių, kur buvo informuotas apie ketinamą priimti sprendimą.

13. Atsakovas darė išvadą, kad vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsniu, 21 straipsnio 5 dalimi bei Palangos miesto savivaldybės administracijos pateikta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nusprendė atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. V. (miręs) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,5003 ha žemės, pasirinkdama atlyginimo būdą pinigais, kadangi nebuvo galimybių grąžinti likusią žemę natūra. Tarnybos nuomone, ji išnaudojo visas galimybes, siekdama atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir Sprendimas yra galutinis nuosavybės teisių atkūrimo procedūros užbaigimo rezultatas.

II.

19. Pacitavęs Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkto nuostatą, teismas pažymėjo, kad M. V. 1991 m. spalio 22 d. prašyme grąžinti žemę yra nurodyta, jog jis pageidauja, kad jo tėvui J. V. nuosavybės teise priklausiusi žemė būtų grąžinta buvusioje vietoje, t. y. natūra. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimo formuluotė patvirtino, jog jis valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo nepakeitė, todėl pagrįstai nuosavybės teisių atkūrimas į likusį neatkurtą piliečiui M. V. tenkančią buvusio savininko J. V. nekilnojamojo turto – 3,0550 ha žemės, dalį – 2,5003 ha žemės, – buvo vykdomas M. V. 1991 m. spalio 22 d. prašyme nurodytu būdu.

23. Pacitavęs Atkūrimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 16 straipsnio 9 dalies nuostatą, teismas pažymėjo, kad atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai ir sąlygos yra nustatytos Atkūrimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) 21 straipsnyje, kurio 3 dalis nustatė, jog pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Teismas nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. ši nuostata buvo pakeista, nustatant, kad kai piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d., atitinkamai teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., 21 straipsnio 4 dalis; atitinkamai teisės akto redakcijos, galiojančios nuo 2014 m. lapkričio 1 d., 21 str. 5 d.). Nuo 2012 m. vasario 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. 2014 m. lapkričio 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis buvo papildytas nauja 4 dalimi, kuri nustatė galimybę piliečiams iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį mieste, už kurią dar nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2014 lapkričio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d.). Nuo 2019 m. vasario 1 d. minėta nuostata buvo pakeista, pakeičiant galimybės pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo terminą iki 2019 m. birželio 1 d.

25. Remdamasis Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktais išaiškinimais, teismas akcentavo, kad teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą, o atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti daug mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Teismas pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat yra nurodyta, kad atlyginant pinigais, valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Metodiką, t. y. nekeičiant šiuo metu galiojančios valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo tvarkos. Teismas nurodė, kad Metodika taikoma apskaičiuojant žemės, miško ir vandens telkinių, priskirtų pagal Atkūrimo įstatymą valstybės išperkamiems žemei, miškui, vandens telkiniams, vertę (išskyrus atvejus, kai atlyginant už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinį perduodami nuosavybėn lygiaverčiai žemės, miško sklypai, vandens telkiniai kitoje vietoje). Metodikos 3 punkte nustatyta, kad pradiniai duomenys apie turėto žemės sklypo (įskaitant joje esantį mišką ir vandens telkinius) vertę yra žemės sklypo plotas ir ploto įvertinimas rūšimis.

26. Pacitavęs Metodikos 3, 4 ir 6 punktų nuostatas, teismas nurodė, kad pagal Kretingos apskrities Palangos valsčiaus Palangos miesto seniūnijos 1938 m. gruodžio 1 d. mokesčiais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių sąrašą (ŽRK Nr. 378), J. V. (duomenys neskelbtini) turėto 1,92 ha žemės sklypo 1,39 ha dalis buvo priskirta III rūšies žemei, 0,53 ha – IV rūšies žemei, o (duomenys neskelbtini) turėtas 3,41 ha žemės sklypas buvo priskirtas IV rūšies žemei; (duomenys neskelbtini) bendrosios ganyklos nebuvo rūšiuotos.

30. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad priimdama Sprendimą, Tarnyba tinkamai veikė savo kompetencijos ribose, o apskaičiuodama nuosavybės teisių atkūrimui taikomos kompensacijos sumą, tinkamai vadovavosi Metodikos ir kompensacijos mokėjimo tvarkos nuostatomis, Sprendimas neprieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai ir yra vieningas su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti; taip pat nėra pagrindo Tarnybos Palangos skyrių įpareigoti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. V., nustatant kitokį nuosavybės teisių atkūrimo kompensavimo būdą ir dydį.

III.

33. Pareiškėjo nuomone, teismas nenustatė ir objektyviai bei visapusiškai neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

37. J. V. atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. D1-151 „Dėl žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ 1 lentelės 5.2 punktą, visuomeninėms teritorijoms buvo priskirtos teritorijos, skirtos valstybės ir savivaldybės institucijų, kitų iš valstybės ar savivaldybių biudžetai išlaikomų įstaigų funkcijų vykdymui, tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų veiklai, socialinei infrastruktūrai plėsti – švietimo ir mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos ir priežiūros, aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, viešosios tvarkos užtikrinimo, kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti (įrengti) eksploatuoti ir rekreaciniams miškams formuoti.

40. J. V. nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad vertinant faktinę situaciją, būtų įgyvendintas teisingo atlyginimo principas. Pagal turimus duomenis, pradinė žemės sklypo dalies, 4,4515 ha ploto, varžytinių kaina buvo 289 620,02 Eur, t. y. 65 061,22 Eur už ha, o pareiškėjui už jam negrąžinamą 2,5003 ha žemės plotą Sprendime buvo nustatyta atlyginti pinigais 3 641,2 Eur suma. J. V. teigia, kad savivaldybė, privačiam juridiniam asmeniui pardavusi žemę, praturtėjo jo sąskaita, kadangi iš pareiškėjo paėmė jo senelių žemę viešam interesui užtikrinti, tačiau žemė buvo perleista privačiam interesui tenkinti. J. V. nuomone, galiojantis teisinis reguliavimas, neaptariantis kompensacijos skaičiavimo mechanizmo, atitinkančio teisingo atlyginimo principą, valstybei / savivaldybei leidžia nepagrįstai praturtėti piliečių sąskaita.

42. Pareiškėjas akcentuoja, kad okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau įvykdžius nacionalizaciją ir kitais neteisėtais būdais nusavinus privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. J. V. nurodo, kad pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją.

43. Pareiškėjo nuomone, vertinant visą ginčo situaciją, kad Metodikos taikymas, nevertinant negrąžintos žemės perleidimo privačiam sektoriui, vieno juridinio asmens ekonominiam interesui tenkinti, pažeidžia Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintas asmens teises, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų išsiaiškinta teisės normų atitiktis Konstitucijai dėl J. V. nuosavybės teisių ir teisingo atlyginimo principo užtikrinimo.

47. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, t. y. visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

48. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m, rugsėjo 11 d. nutarime (bylos Nr. 6/2010), išnagrinėjęs prašymą ištirti, ar Metodikos 4.2 punktas dėl nustatyto žemės vertės dydžio atitinka Konstituciją ir Atkūrimo įstatymą, nustatė, kad Metodikos 4.2 punktas, kuriame nustatyta sklypo vertė kitai paskirčiai naudojamai žemei miestuose, yra teisėtas, kadangi atsižvelgiama į miesto dydį, jo priskyrimo miesto teritorijai datą bei kitus faktorius, lemiančius žemės vertę; taip žemės vertė didinama kelis ar keliolika kartų, priklausomai nuo koeficiento ar indekso dydžio. Tarnyba nurodo, kad ankstesniame nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog valstybė pati nusistato išperkamos žemės kainą dėl didelio nuosavybės teisių atkūrimo masto, nusistovėjusios žemės rinkos nebuvimo bei ribotų finansinių galimybių; nesant galimybės kiekvieną išperkamą žemės sklypą įvertinti individualiai, buvo nustatyta vidutinė žemės kaina visai miesto teritorijai, atsižvelgiant į jo dydį. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad atkuriant nuosavybės teises, privalo būti laikomasi teisingo atlyginimo už valstybės išperkamą turtą principo bei asmens ir visuomenės teisėtų interesų pusiausvyros. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą nekilnojamąjį turtą yra teisinga, reikėtų vertinti dabartinę bei nacionalizacijos metu buvusią turto vertę, kokybės pokyčius. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad nederėtų tapatinti nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teisių paėmimo visuomenės poreikiams institutų, kurių prigimtis ir paskirtis yra skirtinga. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Metodikos 4.2 punktas neprieštarauja Konstitucijai bei Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai.

49. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, jeigu nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Įstatymų nuostata, kad jeigu negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, kadangi teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

51. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. V. (miręs) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,25003 ha žemės, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

52. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad priimdama Sprendimą, Tarnyba tinkamai veikė savo kompetencijos ribose, o apskaičiuodama nuosavybės teisių atkūrimui taikomos kompensacijos sumą, tinkamai vadovavosi Metodikos ir kompensacijos mokėjimo tvarkos nuostatomis, Sprendimas neprieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai ir yra vieningas su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti; taip pat nėra pagrindo Tarnybos Palangos skyrių įpareigoti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. V., nustatant kitokį nuosavybės teisių atkūrimo kompensavimo būdą ir dydį. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors Sprendimo priėmimo dieną žemė ir nebepriklauso valstybei, ši aplinkybė nepanaikina žemės, į kurią yra vykdomas natūrinis nuosavybės teisių atkūrimas, kaip valstybės išperkamos žemės, statuso, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Metodikos atitikties Konstitucijos 23 straipsniui. Pareiškėjas J. V. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti teisės normų atitiktį Konstitucijai dėl jo nuosavybės teisių ir teisingo atlyginimo principo užtikrinimo. Pareiškėjo nuomone, teismas nenustatė ir objektyviai bei visapusiškai neištyrė visų reikšmingų aplinkybinių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

53. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymu ir apsvarsčius piliečio M. V. (miręs) prašymą atkurti nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko J. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,0550 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), 2020 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 16S-153-(14.16.3.) buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. V. (miręs) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,5003 ha žemės, atlyginant pinigais už 2,5003 ha žemės – vertė (indeksuota, indeksas – 1,6) 3 641,2 Eur. Sprendime taip pat pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 0,5547 ha žemės, buvo atkurtos Palangos miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 8 d. potvarkiu Nr. 162, Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 958 ir 2007 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 1616.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Šis teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. Pažymėtina, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. minėta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata buvo pakeista ir joje buvo nustatyta, kad piliečiams, kurie nustatytais terminais nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymas, nustatantis galimybę iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti kaimo vietovėje.

55. Nustatyta, kad buvęs savininkas J. V. iki žemės nacionalizacijos Palangos mieste valdė 6,11 ha žemės. Pagal pateiktus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, M. V. (miręs (duomenys neskelbtini)) turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,0550 ha J. V. valdytos žemės dalį. Kaip jau minėtą, į dalį piliečiui tenkančios žemės valdos dalį (0,5547 ha) nuosavybės teisės buvo atkurtos, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 2,5003 ha žemės.

56. Taip pat buvo nustatyta, kad 1991 m. spalio 22 d. prašyme grąžinti žemę yra nurodyta, jog jis pageidauja, kad jo tėvui J. V. nuosavybės teise priklausiusi žemė būtų grąžinta buvusioje vietoje, t. y. natūra. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo nepakeitė, nuosavybės teisių atkūrimas į likusį neatkurtą piliečiui M. V. tenkančią buvusio savininko J. V. nekilnojamojo turto – 3,0550 ha žemės, dalį – 2,5003 ha žemės, – pagrįstai buvo vykdomas M. V. 1991 m. spalio 22 d. prašyme nurodytu būdu.

57. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, dar 2015 m. pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad buvusio savininko J. V. valdytos žemės dalis patenka į pastatams eksploatuoti ir naudoti skirtą teritoriją, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. T2-171 buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorijos, detalusis planas, planuojant sveikatingumo komplekso statybą; taip pat buvo pažymėta, jog buvusio savininko J. V. valdytos žemės dalis, patenkanti į detaliuoju planu suformuotą žemės sklypą, yra valstybės išperkama žemė, už kurią bus atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis reguliavimas patvirtina, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo ir iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai tam tikrais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Įstatyme nustatytas terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis.

59. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 dalį, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

60. Atsižvelgus į tai, kad pretendento ir pareiškėjo (jo teisių perėmėjo) prašyme išreikšta valia buvo nuosavybės teisės atkūrimas į žemę natūra, Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais pareiškėjo valia dėl būdo, kuriuo atkuriama nuosavybės teisė (taip pat ir dėl atlyginimo būdo), nebuvo pakeista, darytina išvada, kad atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą už nekilnojamąjį turtą atlyginti pinigais.

61. Teisių kolegija pažymi, kad remiantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Metodiką. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju apskaičiuojant pareiškėjui nustatytą kompensacijos dydį, buvo pažeistos Metodikos nuostatos. Apskaičiuodamas M. V. tenkančios valstybės išperkamos žemės vertę, Tarnybos Palangos skyrius vadovavosi turimais buvusio savininko J. V. valdytos žemės rūšiavimo duomenimis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad atsakovas būtų neteisingai apskaičiavęs atlygintiną žemės vertę, vadovaudamasis Metodika. Be to, Lietuvos valstybė nėra prisiėmusi besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte, to nenumato ir teisės aktai, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad buvo nustatyta neteisinga valstybės išperkamos žemės vertė.

62. J. V. mano, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Tarnybos taikomos Metodikos, kai apskaičiuojama itin maža išmoka už daug vertingesnę žemę, kai ji taikoma atlyginant už žemę, kuri buvo priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau sprendimo priėmimo dieną žemė nebepriklauso valstybei, kadangi yra parduota (gauta finansinė nauda). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą oficialiąją konstitucinę doktriną dėl kompensacijoms už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą taikomų teisingo atlyginimo kriterijų ir juos lemiančių teisinių veiksnių (Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimas).

63. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovo apskaičiuota kompensacija yra aiškiai neteisinga ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Metodikos, kuria remiantis buvo apskaičiuota kompensacija, atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors Sprendimo priėmimo dieną žemė ir nebepriklauso valstybei, ši aplinkybė nepanaikina žemės, į kurią yra vykdomas natūrinis nuosavybės teisių atkūrimas, kaip valstybės išperkamos žemės, statuso, o tai nesudaro pagrindo kaip nors kitaip nei išaiškinta teismų praktikoje vertinti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę dydžio pagrįstumą ar teisingumą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų išsiaiškinta teisės normų atitiktis Konstitucijai dėl J. V. nuosavybės teisių ir teisingo atlyginimo principo užtikrinimo.

64. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad J. V. nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje reglamentuota situacija, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamų aktų bei Tarnybos Palangos skyrių įpareigoti priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. V., nustatant kitokį nuosavybės teisių atkūrimo kompensavimo būdą ir dydį.

65. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo J. V. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo J. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.