Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Paaiškina, kad apskaičiuojant M. V. tenkančios valstybės išperkamos žemės vertę, NŽT Palangos skyrius vadovavosi turimais buvusio savininko J. V. valdytos žemės rūšiavimo duomenimis. Pagal Kretingos apskrities Palangos valsčiaus Palangos m. seniūnijos 1938 m. gruodžio 1 d. mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašą (ŽRK Nr. 378) J. V. (duomenys neskelbtini) turėto 1,92 ha žemės sklypo 1,39 ha dalis priskirta III rūšies žemei, 0,53 ha - IV rūšies žemei; (duomenys neskelbtini) turėtas 3,41 ha žemės sklypas priskirtas IV rūšies žemei. (duomenys neskelbtini) – nerūšiuotos. Atsižvelgiant į tai, M. V. tenkanti valstybės išperkama 2,5003 ha žemės dalis įvertinama 2275,75 Eur. Atlyginant pinigais, ši suma indeksuojama, t. y., dauginama iš žemės indeksavimo koeficiento 1,6. Bendra išmokama kompensacija už M. V. tenkančią valstybės išperkamą žemę sudaro 3641,20 Eur.

Pabrėžia, kad NŽT Palangos skyrius neturi duomenų apie J. V. mieste valdytą kitos paskirties žemę. Nurodo, kad pareiškėjas ne kartą raštu buvo informuotas apie valstybės išperkamos žemės vertę, apie galimybę nuosavybės teisių į žemę natūrinį atkūrimą (2015 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. 16SD-1351- (14.165.104.) „Dėl prašymo“ ir raštas Nr. 16SD-1352-(l4.165.104.) „Dėl prašymo“, 2016 m. gegužės 24 d. raštas Nr. 16SD-715-(l4.165.104.) „Dėl J. V. išperkamos žemės vertės“). Pažymi, kad pareiškėjas nepasinaudojo galimybėmise Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pareikšti/pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę.

Teigia, kad 2020 m. vasario 24 d. raštu Nr. 16SD-436-( 14.16.104.) „Dėl atlyginimo pinigais už valstybės išperkamą žemę“ pareiškėjas buvo pakviestas atvykti ir 2020 m. kovo 6 d. atvyko į NŽT Palangos skyrių, kur buvo informuotas apie ketinamą priimti sprendimą. Tvirtina, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsniu, 21 straipsnio 5 dalimi bei Palangos miesto savivaldybės administracijos pateikta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, NŽT teisėtai ir pagrįstai Skundžiamu sprendimu nusprendė atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. V. (miręs) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,5003 ha žemės, pasirinkdama atlyginimo būdą – pinigais, kadangi grąžinti likusią žemę natūra galimybių nėra. Mano, kad NŽT išnaudojo visas galimybes, siekdama atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir Skundžiamas sprendimas yra galutinis nuosavybės teisių atkūrimo procedūros užbaigimo rezultatas.

Pareiškėjas nesutinka su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 16S-153-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui M. V.“ dalimi, kuria nuspręsta atkurti nuosavybės teises į piliečiui M. V. (miręs) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,5003 ha žemės – pinigais (3641,20 Eur).

Panaikinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. kovo 6 d. sprendimoą Nr. 16S-153-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui M. V.“ dalyje, prašoma Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. kovo 6 d. sprendime Nr. 16S-153-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui M. V.“ nurodyti nuosavybės teisių į piliečiui M. V. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,5003 ha žemės – atkūrimo būdą – grąžinant natūra ir inicijuoti nuo jos priklausančius veiksmus žemės grąžinimui natūra; nusprendus netenkinti skundo dalies dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, perskaičiuoti kompensaciją.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, kurios 3 punktas nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

M. V. 1991 m. spalio 22 d. prašyme grąžinti žemę nurodyta, jog jis pageidauja, kad jo tėvui J. V. nuosavybės teise priklausiusi žemė būtų grąžinta buvusioje vietoje, t. y. natūra.

Vieno iš skundo reikalavimų formuluotė patvirtina, jog pareiškėjas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo nepakeitė, todėl pagrįstai nuosavybės teisių atkūrimas į į likusį neatkurtą piliečiui M. V. tenkančią buvusio savininko J. V. nekilnojamojo turto –3.0550 ha žemės, dalį – 2,5003 ha žemės, – buvo vykdomas M. V. 1991 m. spalio 22 d. prašyme nurodytu būdu.

NŽT Palangos žemėtvarkos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. 16SD-1351-(14.16.104) pavirtina, jog dar 2015 metais pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad buvusio savininko J. V. valdytos žemės dalis patenka į pastatams eksploatuoti ir naudoti skirtą teritoriją, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. T2-171 patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorijos, detalusis planas, planuojant sveikatingumo komplekso statybą. Pažymėta, kad buvusio savininko J. V. valdytos žemės dalis, patenkanti į detaliuoju planu suformuotą žemės sklypą, yra valstybės išperkama žemė, už kurią bus atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais.

Išnagrinėjus pareiškėjo 2015 m. liepos 31 d. prašymą dėl kompensacijos už valstybės išperkamą buvusių savininkų A. K. ir J. V. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) skaičiavimo, NŽT Palangos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. 16SD-1352-(14.16.104.) „Dėl prašymo“ buvo paaiškinta negrąžintos valstybės išperkamos žemės skaičiavimo tvarka bei nurodyta, kokių dokumentų pagrindu bus skaičiuojama pretendentams tenkančios valstybės išperkamos žemės vertė.

Atsakant į pareiškėjo 20106 m. balandžio 27 d. prašymą, NŽT Palangos skyriaus 2016 m. gegužės 24 d. rašte Nr. 16SD-715-(14.16.104.) „Dėl J. V. išperkamos žemės“ pateiktas M. V. likusios negrąžintos valstybės išperkamos žemės vertės paskaičiavimas.

Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. T2-171, patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas nėra nuginčytas, žemė, į kurią yra vykdomas natūrinis nuosavybės teisių atkūrimas, priskirtina valstybės išperkamai, nes ji atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatytas sąlygas – Palangos miestui buvo priskirta iki 1995m. birželio 1d. ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintais detaliaisiais planais yra užimta žemės sklypu, reikalingu pastatams, statiniams bei įrenginiams eksploatuoti, todėl nuosavybės teisių į šią žemę natūrinis atkūrimas yra negalimas.

Atkūrimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 16 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: 1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; 2) įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos; 4) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus; 5) pinigais – išpirkdami kaimo vietovėje žemę, mišką <...>; 6) pinigais – išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.; 7) pinigais – Lietuvos Respublikos piliečiams politiniams kaliniams ir tremtiniams, sugrįžusiems iš tremties po šio įstatymo įsigaliojimo ir nepageidaujantiems susigrąžinti žemės, miško ir vandens telkinių kaimo vietovėse natūra; 8) pinigais – piliečiams, atsisakiusiems jiems perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose, kompensuojant Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vidutinės vertės sumą, kurią nustato Vyriausybė; 9) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį.

Pažymėtina, kad atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai ir sąlygos yra nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau, minėta – Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnyje, kurio 3 dalis nustatė (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.), kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo <...> Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. ši nuostata buvo pakeista, nustatant, kad, kai piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d., atitinkamai teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., 21 straipsnio 4 dalis; atitinkamai teisės akto redakcijos, galiojančios nuo 2014 m. lapkričio 1 d., 21 straipsnio 5 dalis). Nuo 2012 m. vasario 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis papildytas nauja 4 dalimi, kuri nustatė galimybę piliečiams iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį mieste, už kurią dar nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2014 lapkričio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d.) Nuo 2019 m. vasario 1 d. minėta nuostata pakeista, pakeičiant galimybės pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo terminą iki 2019 m. birželio 1 d.

Pareiškėjui nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Šiuo aspektu Skundžiamas sprendimas atitinka Atkūrimo įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Konstitucijos 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Iš esmės toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija. EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime Jantner prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr. EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo M. ir kt. prieš Vokietiją, kurioje pareiškėjai už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę siekė gauti gerokai didesnę kompensaciją, atitinkančią tikrąją šios žemės vertę, konstatavo, kad nei įstatymais, kuriais buvo nustatyti kompensacijos dydžiai, nei Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimais, kuriuose buvo tiriama žemės reformos įstatymų atitiktis Pagrindiniam įstatymui, nebuvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Šiame nutarime EŽTT taip pat pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė įgyvendindama tokią politiką turi plačią veiksmų laisvę. EŽTT 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl priimtinumo Leuschner prieš Vokietiją pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris ginčijo kompensacijos už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę dydį, neturėjo teisėto lūkesčio gauti didesnę kompensacijos sumą nei nustatyta įstatyme, todėl jis negali remtis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu. Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje negarantuojama teisė į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą (žr. EŽTT 2004 m. birželio 22 d. sprendimą B. prieš Lenkiją). EŽTT taip pat pažymi, jog pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė (žr. EŽTT 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą S. ir K. prieš Bulgariją). Taigi, kaip matyti iš pateiktų išaiškinimų, pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.

Pažymėtina, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat yra nurodoma, kad atlyginant pinigais valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205, t. y. nekeičiant šiuo metu galiojančios valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo tvarkos (žr.Aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimas A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo G. ir G. prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo S. prieš Lietuvą).

Iš NŽT Palangos skyriaus 2020 m. kovo 6 d. pažymos „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamo turto vertės“ matyti, jog vadovaujantis Metodika, M. V. valstybinės išperkamos žemės 2,5003 ha plotas įvertintas 2275,75 Eur, pritaikius indeksą 1,6, galutinė vertė nustatyta 3641,20 Eur. Minėtas paskaičiavimas atitinka 2020 m. vasario 24 d. privatinėje nuosavybėje turėto sklypo valstybės išperkamos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akte nurodytą buvusio savininko J. V. turėto 6,11 ha žemės sklypo Kretingos apskr., (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vertės paskaičiavimą. Nors pareiškėjas teigia, kad apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę, turėjo būti taikomas Metodikoje nurodytas koeficientas už miestuose kitai paskirčiai naudotą žemę, archyvinių dokumenų apie J. V. iki nacionalizacijos Palangos mieste valdytą kitos paskirties žemę nėra.