- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- e2A-1617-864/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-00267-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė (pirm.), Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, NACIONALINĖ ŽEMĖS TARNYBA PRIE ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJOS Į.k. 188704927
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. J. (toliau ir ieškovas) patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos (toliau ir atsakovė) ieškovo naudai 5 502,78 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.
2. Ieškovo atstovas patikslintame ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad sudarant 2008 m. lapkričio 19 d. preliminariąją sutartį dėl turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (toliau - sutartis) ieškovas paskolino V. C. grynais ir už atsakovę savo asmeninėmis lėšomis pagal sutarties 3 punktą sumokėjo G. N. K. 5 430,38 Eur (18 750 Lt) prieš pasirašant sutartį ir 72,41 Eur (250 Lt) po sutarties pasirašymo, t. y. iš viso 5 502,78 Eur (19 000 Lt).
3. Teigė, kad aplinkybę, jog ieškovas turėjo tuo metu grynųjų lėšų, patvirtina banko sąskaitos išrašas, kuriame nurodyta, jog ieškovas iš sąskaitos prieš sudarant sutartį 2008 m. lapkričio 11 d. buvo išsiėmęs ir disponavo grynais 28 962 Eur (100 000 Lt) suma.
4. Paaiškino, jog aplinkybę, kad būtent pinigus G. N. K. perdavė ieškovas patvirtinta įsiteisėjęs Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2- 25- 393/2013, kuriame buvo konstatuota, kad G. N. K. pinigus mokėjo būtent ieškovas, ji su V. C. šiuo klausimu nebendravo. Nurodė, kad taip pat Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-169-424/2014 konstatuota, kad joks glaudus bendradarbiavimo (bendro pelno siekimo) ryšys V. C. su ieškovu nesiejo, kiekviena iš šalių siekdama įsigyti sklypą veikė atskirai.
5. Ieškovo teigimu, mirusioji V. C., ieškovui sumokėjus už jos būsimą pirkinį, privalėjo grąžinti už ją sumokėtas lėšas ieškovui, tačiau to nepadarė. Anot ieškovo, kadangi skolos ji per 7 dienas po 2012 m. rugsėjo 14 d. reikalavimo gavimo ieškovui negrąžino, todėl ieškovas prašo priteisti iš atsakovės ieškovui 5 502,78 Eur skolos.
6. Paaiškino, kad remiantis Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalimi (šalys įgydami sklypą veikė kaip verslininkai) iš atsakovės priteistinos ieškovui ir 6 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
7. Ieškovas teismo posėdžio metu prašė patikslintą ieškinį tenkinti. Nurodė, kad jis, sudarant sutartį, pardavėjai sumokėjo pinigus ir už jam tenkančią dalį ir taip pat už V. C. tenkančią turto dalį, todėl ir nori atgauti pinigus, dabar jau iš valstybės, nes valstybė perėmė V. C. priklausantį turtą. Taip pat nurodė, kad neprašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad su V. C. jie laikotarpyje nuo 2005 m. iki 2010 m. gyveno kartu, tačiau bendro ūkio netvarkė, jis tvarkė savo verslą, o V. C. tvarkė savo verslą.
8. Atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad tarp ieškovo ir mirusiosios V. C. rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 5 502,78 Eur skolos negali būti tenkinamas.
10. Paaiškino, kad paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis - sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo - priimtas.
11. Atstovo teigimu, ieškovas nurodo, kad pinigų skolinimas buvo atliktas notaro biure vykdant kitą sandorį, tačiau nepaaiškina ir nepateikia įrodymų, kurie leistų teigti, kad tarp ieškovo ir mirusiosios V. C. nebuvo galimybės sudaryti paskolos sutarties raštu, kad ieškovui kilo kliūčių paskolos sandorį įforminti raštu.
12. Teigė, kad ieškovo minimose bylose nedalyvavo Nacionalinė žemės tarnyba (Lietuvos valstybė), todėl ieškovo nurodyti Lazdijų rajono apylinkės teismo bei Trakų rajono apylinkės teismo sprendimai kaip prejudiciniai faktai negali būti vertinami, tuo labiau priimami kaip įrodymai.
Šalies argumentai
13. Atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas nurodo skirtingus ieškinio atsiradimo pagrindus, t. y. vieną, kylantį iš tariamai sudarytos paskolos sutarties, o kitą - iš tariamai už V. C. įvykdytos prievolės.
15. Teigė, kad byloje nėra pateikta paskolos sutarties, skolos raštelio ar kito paskolos suteikimą patvirtinančio dokumento, todėl, manytina, kad byloje nėra įrodyta, kad paskolos sutartis buvo sudaryta. Anot atstovo, byloje nėra jokių duomenų, kad V. C. būtų perduoti pinigai, kurių grąžinimo šioje byloje siekia ieškovas, ar kad V. C. būtų įsipareigojusi šiuos pinigus grąžinti. Teigė, jog vien ta aplinkybė, kad sutarties sudarymo metu pinigus fiziškai perdavė ieškovas, nors šioje byloje net ir ši aplinkybė nėra įrodyta, nereiškia, jog ieškovas perdavinėjo tik jam asmeniškai priklausiusius pinigus.
16. Sutartyje numatyta, kad mokėjimas atliekamas sudarant sutartį, dėl ko ieškovas, tuo atveju, jei būtų sumokėjęs už V. C., reikalavimo teisę įgytų jau nuo sutarties sudarymo dienos, taigi, ir ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo sutarties sudarymo dienos, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 19 d. Pažymėjo, kad ieškovo ieškinys pateiktas 2019 m. vasario 6 d., jau suėjus dešimties metų ieškinio senaties terminui, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir bylą nutraukti.
17. Anot atstovo, taip pat byloje pateiktas ieškovo 2012 m. rugsėjo 14 d. reikalavimas dėl skolos grąžinimo neįrodo, kad tokio turinio reikalavimas iš tiesų buvo pateiktas, kadangi byloje pateikta ne reikalavimo kopija, o tik nepasirašytas ir neaišku kada parengtas raštas, išsaugotas PDF formatu.
18. Atkreipė dėmesį, kad V. C. turėjo kreditorių, kurių reikalavimai turės būti tenkinami to paties turto vertės ribose.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
19. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo 6,83 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
20. Teismas atkreipė dėmesį, kad rašytiniai įrodymai, kuriais ieškovas byloje įrodinėja, jog pinigus paskolino V. C., yra Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-25-393/2013, ir Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-169-424/2014.
21. Savo ruožtu, teismas pažymėjo, kad Lazdijų rajono apylinkės teisme vykusios civilinės bylos Nr. 2- 25- 393/2013 dalykas buvo – žemės sklypo ir baudos pagal sutartį priteisimas; šiame sprendime konstatuojamojoje dalyje yra nurodyta, kad „atsakovas A. J. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jo rašytas pasižadėjimas yra teisingas. Jis buvo sudarytas tam, kad ieškovė V. C. neturėjo pinigų ir jis sumokėjo pinigus G. N. K. žemę. Šio pasižadėjimo data (2012 m. birželio 24 d.) taip pat patvirtina, kad jis buvo pasirašytas iki bylinėjimosi pradžios. Toks mokėjimas, koks yra įvardintas sutartyje galioja ir ieškovės teisių pagal sutartį niekaip nekeičia“. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju teismas paminėjo ieškovo versiją apie tarp šalių susiklosčiusius santykius, tačiau teismo sprendimo konstatuojamoje dalyje teismas nėra pasisakęs apie tai, kad ieškovas, remdamasis sutartimi, yra sumokėjęs pinigus už V. C., ar paskolinęs jai pinigus. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog taip pat iš 2013 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad pati G. N. K. nurodė, jog ji suprato, kad mokami už žemės sklypą pinigai yra V. C. ir A. J., bet jai pinigus padavė A. J..
22. Teismas padarė išvadą, jog nors Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-169-424/2014 konstatuota, kad joks glaudus bendradarbiavimo (bendro pelno siekimo) ryšys V. C. su A. J. nesiejo, kiekviena iš šalių siekdama įsigyti sklypą veikė atskirai, tai neįrodo, kad ieškovas paskolino V. C. 5 502,78 Eur.
23. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kurioms esant ieškovui nebuvo galima atitinkamai raštu įforminti pinigų skolinimą V. C.. Teismo vertinimu, ieškovas pakankamai gyvenimiškos patirties turintis asmuo, kuris yra įsigijęs ne vieną žemės sklypą, todėl galėjo ir turėjo suprasti, kad skolindamas pakankamai didelę 5 502,78 Eur pinigų sumą, reikia rašytinių įrodymų, patvirtinančių paskolos suteikimo faktą. Teismas vertino, kad ieškovas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo galėjo ir turėjo imtis priemonių paskolos suteikimo aplinkybes fiksuoti rašytiniais dokumentais. Be kita ko, teismas padarė išvadą, jog byloje nepateikta ir jokių kitokių rašytinių įrodymų, kurie netiesiogiai patvirtintų pinigų skolinimą V. C..
24. Teismas pažymėjo, kad iš Nekilnojamojo turto registro išrašo V. C. ( - 15 d. taip pat buvo pardavusi žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - )., todėl sprendė, kad ieškovo argumentas, kad jis turėjo atitinkamą sumą pinigų grynaisiais, neįrodo, kad šie pinigai buvo panaudoti paskolai V. C. suteikti.
25. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė 5 502,78 Eur perdavimo V. C. sutartinių paskolos santykių pagrindu fakto; jog atliko pinigų perdavimo V. C., kaip paskolos gavėjo, nuosavybėn veiksmus; paskolos gavėjo įsipareigojimo perduotą pinigų sumą grąžinti ieškovui kaip paskolos davėjui; jog pasirašant sutartį už V. C. savo asmeninėmis lėšomis pagal sutarties 3 punktą sumokėjo G. N.K. 5430,38 Eur (18750 Lt) prieš pasirašant sutartį ir 72,41 Eur (250 Lt) po sutarties pasirašymo. Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, kad sutarties sudarymo metu pinigus G. N. K. fiziškai perdavė ieškovas, nereiškia jog ieškovas perdavinėjo tik jam asmeniškai priklaususius pinigus.
26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas siuntė V. C. 2012 m. rugsėjo 14 d. reikalavimą grąžinti paskolą, kuris 2012 m. rugsėjo 21 d. įteiktas sūnui R. C.. Atsižvelgdamas į tai, bei remdamasis Civilinio kodekso 6.873 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė, kad paskola turėjo būti grąžinta iki 2012 m. spalio 20 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas į teismą su reikalavimu dėl skolos grąžinimo kreipėsi 2019 m. vasario 7 d., todėl padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
27. Ieškovas A. J. (toliau ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
28. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu prieštarauja kitoje civilinėje byloje nustatytai faktinei aplinkybei. Pažymi, kad V. C. savo atsiliepime į ieškinį, dar būdama gyva, net neneigė fakto, jog pinigus už ją G. N. K. sumokėjo ieškovas, o ne ji pati būtų juos perdavusi. Teigia, kad V. C. nenurodė jokių priešingų aplinkybių, jog pati būtų perdavusi tiesiogiai G. N. K. ar ieškovui savo turėtus pinigus – 19 000 Lt. Atkreipia dėmesį, kad ir pats teismas savo ginčijamame sprendime nurodė, kad iš 2013 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio protokolo civilinėje byloje Nr. 2-25-393/2013 matyti, kad pati G. N.K. nurodė, jog ji suprato, kad mokami už žemės sklypą pinigai yra V. C. ir ieškovo, bet jai pinigus padavė ieškovas. Apelianto teigimu, taip pat iš Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-25-393/2013 matyti, kad teismas motyvuojamoje dalyje yra nurodęs ir patvirtinęs, kad V. C. sudarant sutartį neturėjo pinigų ir už ją pinigus (19 000 Lt) sumokėjo ieškovas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto nuomone, teismo sprendimas, neva ieškovas neįrodė, kad jis būtų sumokėjęs pinigus už V. C., yra visiškai nepagrįstas.
Šalies argumentai
29. Apelianto teigimu, nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo teiginys, jog neva ieškovas neįrodė, kad jis paskolino pinigus V. C.. Pažymi, kad byloje nėra nuginčytas ir faktas, jog ieškovas ir V. C., sudarant sutartį, gyveno kartu. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, apelianto nuomone, pastarasis turėjo galimybę ir jautė moralinę pareigą, šiai paprašius, paskolinti V. C. tokią pinigų sumą, nes ji jam tuo metu buvo artimas žmogus. Anot apelianto, būtent dėl šios priežasties ieškovas nereikalavo, kad tarp jų būtų sudaryta ir paskolos sutartis, nes pinigus jai skolino taip ne pirmą kartą. Pažymi, kad ieškovas pinigus V. C. skolino, bet ne dovanojo; Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-169-424/2014 konstatuota aplinkybė, jog nepaisant šiltų abipusių jausmų, glaudaus bendradarbiavimo (bendro pelno siekimo) tarp V. C. su ieškovu nebuvo, t. y. verslą vykdė atskirai. Atkreipia dėmesį, kad V. C. nereiškė jokių pretenzijų ar prieštaravimų dėl paskolos grąžinimo ieškovui pareikalavus ją grąžinti 2021 m. rugsėjo 19 d.
Žemesnės instancijos teismas
30. Paaiškina, kad ieškovas turėjo pinigų ir galėjo juos paskolinti V. C.. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai klaidingai savo sprendime nurodė, jog neva V. C. 2008 m. spalio 15 d. pardavė žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), kadangi iš Nekilnojamojo turto registro šį sklypą pardavė A. K. S., o V. C. šį žemės sklypą A. K. S. pardavė dar 2008 m. birželio 11 d., t. y. beveik prieš pusę metų iki paskolos suteikimo. Teigia, jog faktą, kad V. C. sutarties sudarymo metu neturėjo pinigų, neginčijamai patvirtina ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-25-393/2013.
Šalies argumentai
31. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje visiškai pakako įrodymų padaryti išvadai, jog ieškovas vis dėl to paskolino V. C. 5 502,78 Eur (19 000 Lt).
Atsiliepimas
32. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime prašo teismo pakeisti jos procesinę padėtį iš atsakovės į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį, ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimą, reiškiamą Civilinio kodekso 6.873 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, atmesti kaip nepagrįstą, o ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimui, reiškiamam Civilinio kodekso 6.50 straipsnyje numatytu pagrindu, taikyti ieškinio senatį ir šioje dalyje bylą nutraukti.
33. Atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, nuomone, byloje nėra pateikta paskolos sutarties, skolos raštelio ar kito paskolos suteikimą patvirtinančio dokumento, todėl byloje nėra įrodyta, kad paskolos sutartis buvo sudaryta. Pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad V. C. būtų perduoti pinigai, kurių grąžinimo šioje byloje siekia ieškovas, ar kad V. C. būtų įsipareigojusi šiuos pinigus grąžinti. Teigia, jog vien ta aplinkybė, kad sutarties sudarymo metu pinigus fiziškai perdavė ieškovas, nors šioje byloje net ir ši aplinkybė nėra įrodyta, nereiškia jog ieškovas perdavinėjo tik jam asmeniškai priklaususius pinigus.
34. Atkreipia dėmesį, kad sutartyje numatyta, kad mokėjimas atliekamas sudarant sutartį, dėl ko ieškovas, tuo atveju, jei būtų sumokėjęs už V. C., reikalavimo teisę įgytų jau nuo sutarties sudarymo dienos, taigi ir ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo sutarties sudarymo dienos, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 19 d. Pažymi, kad ieškovo ieškinys pateiktas 2019 m. vasario 6 d., taigi, jau suėjus dešimties metų ieškinio senaties terminui.
35. Nurodo, kad apeliantas remiasi Trakų rajono apylinkės teismo ir Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimais, tačiau susipažinus su ieškinyje minimais sprendimais yra akivaizdu, kad jo nurodomos aplinkybės minėtose bylose nebuvo įrodinėjimo dalyku ar tuo labiau nebuvo įrodytos.
36. Atkreipia dėmesį, kad byloje pateiktas ieškovo 2012 m. rugsėjo 14 d. reikalavimas dėl skolos grąžinimo neįrodo, kad tokio turinio reikalavimas iš tiesų buvo pateiktas, kadangi byloje pateikta ne reikalavimo kopija, o tik nepasirašytas ir neaišku kada parengtas raštas, išsaugotas PDF formatu.
37. Anot atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, manytina, kad V. C. turėjo kreditorių, kurių reikalavimai turės būti tenkinami to pateis turto vertės ribose.
38. Teigia, jog šioje byloje pagrįstai atsakove įvardijama valstybė, o jos atstovu Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos nėra atlikusi jokių veiksmų paveldint V. C. turtą, taip pat jai nėra perduotas administruoti joks valstybės paveldėtas minėtam asmeniui priklausęs turtas, ieškiniu nėra reiškiami jokie reikalavimai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos. Atsižvelgiant į tai, anot atsakovės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, darytina išvada, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos yra nepagrįstai įtraukta į bylą atsakovo procesinėje padėtyje.
Atsiliepimas
39. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriame prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
40. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo santykiams aktualiu laikotarpiu galiojusi Civilinio kodekso 6.871 straipsnio nuostata nurodė, kad paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Teigia, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tarp ieškovo ir mirusiosios V. C. rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 5 502,78 Eur skolos remiantis Civilinio kodekso 6.873 straipsnio 1 dalimi negali būti tenkinamas.
41. Pažymi, kad Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymu reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Teigia, jog, savo ruožtu, ieškovas paskolos suteikimo faktą įrodinėja remdamasis savo paties parodymais (įrodymais), pateiktuose Lazdijų rajono apylinkės teisme bei Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėtose bylose, tačiau iš išdėstyto teisės aktų reglamentavimo, tokie ieškovo veiksmai pažeidžia Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalį ir yra negalimi.
Šalies argumentai
42. Paaiškina, kad ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje nurodo, kad pinigų skolinimas buvo atliktas notaro biure vykdant kitą sandorį, tačiau nepaaiškina ir nepateikia įrodymų, kurie leistų teigti, kad tarp ieškovo ir mirusiosios V. C. nebuvo galimybės sudaryti paskolos sutarties raštu, kad ieškovui kilo kliūčių paskolos sandorį įforminti raštu.
43. Atkreipia dėmesį, kad ieškovo minėtose bylose nedalyvavo Nacionalinė žemės tarnyba (Lietuvos valstybė), todėl ieškovo nurodyti Lazdijų rajono apylinkės teismo bei Trakų rajono apylinkės teismo sprendimai kaip prejudiciniai faktai teismo negali būti vertinami, tuo labiau priimami kaip įrodymai, taip pat minėtose bylose ieškovo minimas paskolos (skolos) suteikimo faktas nebuvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, todėl šiuo aspektu Lazdijų rajono apylinkės teismo bei Trakų rajono apylinkės teismo sprendimai kaip prejudiciniai faktai taip pat negali būti vertinami.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
44. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
45. Pažymėtina, jog atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos respublikos finansų ministerijos, atsiliepime, be kita ko, pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą pakeisti jos procesinę padėtį iš atsakovės į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį. Teisėjų kolegija išaiškina, jog Civilinio proceso kodekso normos nenumato šalies keitimo į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį galimybės apeliacinėje instancijoje, dėl ko šis prašymas netenkintinas.
46. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 3 d. sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo buvo atmestas visa apimtimi.
47. Ieškovas apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas šiuo ginčo atveju nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis sumokėjo pinigus už V. C.; kad ieškovas neįrodė, jog jis paskolino pinigus V. C..
48. Taigi, nagrinėjamoje byloje kilęs ginčo klausimas dėl paskolos teisinių santykių tarp ieškovo ir V. C. (ne)egzistavimo.
49. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui.
50. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (Civilinio proceso kodekso XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-187/2008).
51. Ginčo atveju, kadangi preliminarioji sutartis dėl turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo sudaryta 2008 m. lapkričio 19 d., aktuali yra Civilinio kodekso 6.871 straipsnio nuostata (aktuali redakcija nuo 2006 m. liepos 14 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d.), kurioje nurodyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Nagrinėjamu atveju ieškovas neginčijo aplinkybės, kad jokia rašytinė paskolos sutartis dėl 5 502,78 Eur sumos skolinimo tarp ieškovo ir V. C. nebuvo sudaryta. Tuo tarpu Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymu reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Taigi, šioje byloje, kaip teisingai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, paskolos teisinių santykių tarp ieškovo ir V. C. dėl 5 502,78 Eur sumos skolinimo buvimas galėjo būti įrodinėjamas tik leistinais įrodymais, tačiau ne liudytojų parodymais.
52. Įvertinus bylos medžiagą, nustatyta, jog vieninteliai šioje byloje rašytiniai įrodymai, kuriais ieškovas grindžia ieškinio reikalavimo pagrįstumą bei atitinkamai paskolos teisinių santykių egzistavimą yra - Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-25- 393/2013, ir Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-169-424/2014.
53. Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, jog Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017, 17–18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 18 punktas).
54. Pažymėtina, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-25- 393/2013 buvo keliamas ginčo klausimas dėl 3,2 ha žemės, už kurią buvo sumokėta pagal 2008 m. lapkričio 19 d. preliminariąją sutartį dėl turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir baudos priteisimo, o tuo tarpu Trakų rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-169-424/2014 buvo sprendžiamas klausimas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, bendro turto dalies nustatymo ir atidalijimo iš bendro turto. Taigi, akivaizdu, jog šiose abejose civilinėse bylose buvo nagrinėjami visiškai kitokie ginčo klausimai negu sprendžiamas ginčo klausimas šioje civilinėje byloje. Be to, paskolos (ar kitokių) teisinių santykių tarp ieškovo ir V. C. (ne)buvimo klausimas ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo šių civilinių bylų nagrinėjimo dalyku ar bent jo dalimi. Savo ruožtu, vien tai, jog šiose civilinėse bylose buvo vertinami tam tikri aspektai, susiję su sutarties sudarymu bei vykdymu, ar bendru ieškovo ir V. C. gyvenimu, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia spręsti, kad nustatytos ieškovo minimose civilinėse byloje aplinkybės yra prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje, sprendžiant paskolos teisinių santykių (ne)egzistavimą klausimą.
55. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog ieškovo byloje pateikti rašytiniai įrodymai - Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-25-393/2013, ir Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-169-424/2014, ginčo atveju nepatvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimo tarp ieškovo ir V. C. dėl 5 502,78 Eur sumos. Tuo tarpu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jokie kiti rašytiniai įrodymai, kurie netiesiogiai patvirtintų pinigų skolinimą V. C., byloje nėra pateikti.
56. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pozicija, kad V. C. sutarties sudarymo metu neturėjo grynųjų pinigų yra abejotina, kadangi ji grindžiama tik paties ieškovo spėjimu apie V. C. turtinę padėtį sutarties sudarymo metu, kadangi jokie konkretūs bei tikslūs duomenys dėl V. C. sunkios turtinės padėties sutarties sudarymo metu byloje nebuvo pateikti. Be to, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, V. C. taip pat buvo pardavusi nekilnojamąjį turtą dar iki sutarties sudarymo momento (prieš penkis mėnesius), kas tik dar labiau leidžia abejoti ieškovo pozicija dėl V. C. turtinės padėties. Savo ruožtu, ieškovo nurodoma aplinkybė, kad jis turėjo atitinkamą sumą grynais pinigais, vis vien savaime neįrodo, jog 5 502,78 Eur buvo paskolinti V. C..
57. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad ginčo sumą – 5 502,78 Eur – jis skolino V. C., t. y. jog tarp ieškovo ir V. C. buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.
58. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems argumentams ir papildomai jų nekartoja. Be to, nors atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepime apeliuoja į tai, jog byloje pateiktas 2012 m. rugsėjo 14 d. reikalavimas dėl skolos grąžinimo neįrodo, kad tokio turinio reikalavimas iš tiesų buvo įteiktas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šio dokumento data (2012 m. rugsėjo 14 d.), Lietuvos pašto duomenys bei įteikimo dokumentų data (2012 m. rugsėjo 21 d.) leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad šis dokumentas buvo įteiktas V. C..
59. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, šioje byloje laikėsi pozicijos, jog jeigu ieškovas būtų sumokėjęs už V. C., tuomet vadovaujantis Civilinio kodekso 6.50 straipsnio 1 dalimi reikalavimo teisę įgytų nuo sutarties sudarymo dienos, ir tuomet ieškinio senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo sutarties sudarymo ir jau ieškinio teikimo momentu, akivaizdu, jog būtų suėjęs dešimties metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija pritaria tokiai atsakovės pozicijai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, jeigu byloje būtų sprendžiamas klausimas dėl trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę Civilinio kodekso 6.50 straipsnio pagrindu. Savo ruožtu, ieškovas šioje civilinėje byloje net neįrodinėjo tokių aplinkybių, neteikė jokių argumentų šiuo aspektu, dėl ko apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti, jog galimai tarp ieškovo ir V. C. buvo susiklostę teisiniai santykiai Civilinio kodekso 6.50 straipsnio pagrindu.
60. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą teismo sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
61. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas yra atmestas, ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Atsakovė nėra pateikusi jokių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
ieškovo A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.