Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovui J. T. (J. T.), dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. J. T. teismo posėdžio metu prašo ieškinį atmesti; papildomai paaiškino, kad vairavimo stažas yra nurodytas vairuotojo pažymėjime, todėl ieškovės darbuotoja vertindama draudimo riziką turėjo patikrinti vairuotojo pažymėjime nurodytus duomenis ir tinkamai nustatyti jo vairavimo stažą bei tinkamai įvertinti draudimo riziką.

L. R. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad sudarant draudimo sutartį ji visada draudėjo klausia koks yra draudžiamos transporto priemonės savininko vairavimo stažas ir ar transporto priemonę vairuos asmenys neturintys 5 metų vairavimo stažo; šias draudimo sąlygas visada aptaria individualiai ir duomenis apie vairavimo stažą nustato tik iš kliento žodžių ir jokių kitų duomenų netikrina, nes atėjęs apdrausti transporto priemonės žmogus nebūtinai turi būti transporto priemonės savininkas, todėl reikalauti vairuotojo pažymėjimo ir nustatinėti vairavimo stažą iš dokumentų yra netikslinga.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. balandžio 7 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. AMA 8014612 (toliau – Sutartis), kuria 5 mėnesių laikotarpiui, nuo 2018 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d., buvo apdrausta transporto priemonės motociklo KAWASAKI EX650, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Sutarties 1.5.6 punktu šalys taip pat sutarė, kad transporto priemonės nevairuos mažesnį nei 5 metų vairavimo stažą turintys asmenys. Sutartis galiojanti, nepakeista, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta, neginčijama, teismas ja vadovaujasi.

Iš byloje pateiktos eismo įvykio deklaracijos matyti, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. H.Manto g., Klaipėdoje įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė KTM DUKR 125, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); eismo įvykio pažymoje šio įvykio kaltininku nurodytas apdraustasis J. T., kuris vairavo KAWASAKI EX650, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Iš teismui pateiktos transporto priemonės remonto sąmatos bei nuostolių paskaičiavimo pažymos matyti, kad ieškovė atlygino 932,05 Eur trečiajam asmeniui eismo įvykiu padarytą žalą. Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad eismo įvykio metu vairavusio asmens vairavimo stažas buvo mažesnis nei buvo numatyta Sutartyje, kreipėsi su pretenzija į atsakovą dėl žalos atlyginimo, ir paprašė atsakovą pervesti į atsakovo sąskaitą 50 procentų nukentėjusiems asmenims išmokėtos draudimo išmokos, t.y. 466,02 Eur.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-969/2016).

Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: 1) sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos (62.1 punktas); 2) draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas).

Aiškindamas pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingu tikėtinumo laipsniu draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Draudimo įmokų dydžius nustato draudikas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalis). Pagal Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013).

Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu, todėl draudikas gali nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų. Vien tas faktas, kad viena asmenų grupė dėl savo objektyvių savybių, tiesiogiai susijusių su draudžiamojo įvykio rizika, draudimo apsaugą gauna mokėdama mažesnę draudimo įmoką negu kita grupė, kuriai būdinga didesnė įvykio rizika, pats savaime nesuponuoja išvados, kad pastarosios draudimo apsauga yra siaurinama, pažeidžiant teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2014).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sudarant Sutartį draudimo rizika buvo įvertinta ir draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į daugelį faktorių lemiančių draudimo rizikos padidėjimą ar sumažėjimą, tarp jų ir Sutartyje nurodytą vairavimo stažą, kad transporto priemonė per sutarties galiojimo laikotarpį nebus naudojama asmens, neturinčio 5 metų vairavimo stažo. Pripažintina, kad draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis, o transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Tačiau draudėjas J. T. neinformavo draudimo įmonės, kad neturi 5 metų vairavimo stažo ir nesumokėjo papildomos draudimo įmokos.

Byloje kilo ginčas dėl ieškovės (draudiko) teisės reikalauti iš atsakovo (draudėjo) grąžinti 50 procentų nukentėjusiems asmenims išmokėtos draudimo išmokos, atsižvelgiant į tai, kad automobilį vairavo asmuo, neatitinkantis sutartyje nustatyto reikalavimo turėti 5 metų vairavimo stažą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad jo vairavimo stažas buvo nurodytas draudiko darbuotojai pateiktame vairuotojo pažymėjime, todėl ieškovės darbuotoja vertindama draudimo riziką turėjo patikrinti vairuotojo pažymėjime nurodytus duomenis ir tinkamai nustatyti jo vairavimo stažą bei tinkamai įvertinti draudimo riziką, t.y. atsakovas įrodinėjo, kad Sutartis sudaryta tik dėl jo paties civilinės atsakomybės. Atsakovo nuomone draudėjas, sumokėdamas draudikui draudimo įmoką, perka draudimo apsaugą nuo savo veiksmais padarytos žalos. Įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas, už ką šis asmuo ir susimoka draudikui, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai.

Atsakovo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, nes draudimo sutartimi yra apdraudžiama ne transporto priemonės savininko civilinė atsakomybė, o visų draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė. Pagal TPVCAPD įstatymo 2 str. 18 p. valdytojas – asmuo, nuosavybės patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Draudimo kompanija negali pažeisti įstatyminio imperatyvo ir apdrausti išimtinai tik savininko civilinę atsakomybę, nes draudimo apsauga taikoma visiems apdraustiesiems. Būtent todėl, sudarant sutartį su savininku ir buvo susitarta dėl draudimo rizikos pasikeitimo atvejų apie kuriuos savininkas (atsakovas) įsipareigojo nedelsiant pranešti draudikui. Viena iš sąlygų ir buvo tai, kad nevairuos mažesnį kaip 5 metų stažą turintys vairuotojai. Pažymėtina, kad atsakovas būdamas draudėju atsako už visus vairuotojus, kurie pažeidžiant draudimo sutarties sąlygas vairuotų apdraustąjį motociklą, t.y. už draudimo sutarties pažeidimą reikalavimas būtų pareikštas tik atsakovui. Draudimo sutartimi negali būti apribojama valdytojų teisė perduoti vienam, ar kitam asmeniui transporto priemonę, todėl atsakovo paaiškinimai apie tai, kad sutartis sudaroma išimtinai tik dėl civilinės atsakomybės, yra teisiškai nepagrįsti.

Taip pat atsakovas nurodo, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą, tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos; priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Kadangi, šiuo atveju dėl ieškovės darbuotojos klaidos buvo sudaryta neteisinga Sutartis, todėl nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio dėl ieškovo patirtos žalos. Tačiau draudimo sutartis sukelia teisines pasekmes ją sudariusioms šalims, t.y. draudikui ir transporto priemonės savininkui, todėl apie rizikos padidėjimą turėjo pranešti atsakovas. Atsakovas būdamas motociklo savininku nurodė, kad transporto priemonės nevairuos mažesnį kaip penkių metų stažą turintys asmenys, tačiau, bylos duomenimis, motociklą vairavo mažesnį kaip penkerių metų stažą turintis atsakovas, t.y. atsakovas veikė savo rizika nepranešdamas draudimo kompanijai apie rizikos pasikeitimą. Taigi, atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, nes neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiųjų asmenų tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.). Ši civilinė atsakomybė yra be kaltės, nes motociklo savininkas negali gintis savo kaltės nebuvimu. Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingas didesnio pavojaus šaltinio valdymas, kaip nuosavybės teisės įgyvendinimas, ir sudarytos sutarties vykdymas. Šia prasme atsakovui, kaip transporto priemonės savininkui, dėl minėto autoįvykio atsirado civilinė atsakomybė ir atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovas būdamas draudėju naudojosi didesnio pavojaus šaltiniu (jam nuosavybės teise priklausančia transporto priemone) pažeidžiant draudimo sutarties sąlygas, todėl yra priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovo veiksmų, nes atsakovas be ieškovės sutikimo žymiai padidino ieškovės prisiimtą riziką ir toks sutarties pažeidimas lėmė žalą ieškovei.

Teismas konstatuoja, kad šalys (teisiškai nesvarbu, ar pats savininkas, ar atstovas pagal įstatymą) sutarė dėl Sutarties turinio, tame tarpe ir dėl vairuotojo stažo ribojimo (Sutarties 1.5.6.punktas). Draudimo rizika, kurios pagrindu yra apskaičiuojama draudimo įmoka, yra esminė sutarties sąlyga ir draudimo sutartyje yra nurodoma išskiriant iš kitų sąlygų. Atsakovas Sutarties egzempliorių gavo, su jos turiniu susipažino – šių aplinkybių atsakovas neginčija, tai paneigiančių duomenų bei įrodymų neteikė. Atsakovas kaip vidutiniškai apdairus ir atidus asmuo, turėjo galimybę ir pareigą perskaityti Sutarties sąlygas, ir nustatęs, kad Sutartis galimai ne tokio turinio sutartį, kokio pageidavo, turėjo teisę reikalauti pakeisti Sutartį, su ja nesutikti ir jos nesudaryti; duomenų bei įrodymų, jog atsakovas po Sutarties sudarymo būtų ėmęsis tokios ar panašios iniciatyvos ar veiksmų ją pakeisti/koreguoti/panaikinti nurodytoje ar kitoje dalyje, byloje nepateikta. Taip pat Sutartis atsakovo nebuvo ginčijama ir bylos nagrinėjimo metu, nors teismas atsakovui nekartą teismo posėdžių metu aiškino apie jo procesines teises, vyko ne vienas teismo posėdis; taip pat atsakovas ne vienkartiniu teismo siūlymu kreiptis jam dėl teisinės pagalbos į advokatą/advokato padėjėją siekiant tinkamai realizuoti savo procesines teises nagrinėjamoje byloje bei/ar jį atstovaujant nagrinėjamoje byloje, nepasinaudojo. Pateiktoje Sutartyje numatyta sąlyga yra aiški ir nekelia abejonių, todėl nėra teisinio pagrindo ją laikyti siurprizine. Atsakovas kaip transporto priemonės savininkas atsakingas už tai, kad visada būtų galiojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas, privalėjo žinoti šią šalių sulygtą sąlygą ir tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.38 str.).

Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas kaip draudėjas, nesilaikė draudimo sutartyje nustatytų reikalavimų, netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą, neinformavo draudiko apie draudimo rizikos padidėjimą, todėl ieškovė turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimo, todėl ieškinio reikalavimas tenkintinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl palūkanų priteisimo

Ieškovė taip pat prašo priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Todėl patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 15 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 - 265, 268, 270 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ iš atsakovo J. T. (J. T.) 466,02 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt šešis eurus 2 centus) išmokėtos draudimo išmokos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 446,02 Eur (keturių šimtų šešiasdešimt šešių eurų 2 centų) sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. rugpjūčio 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.