Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-01-21 · Administracinė byla Nr. A-822-40-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-21
Bylos Nr.
A-822-40-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šakių rajono apylinkės teismui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės byla Nr. A822-40/2010
Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. sausio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo atstovui Ramūnui Valatkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šakių rajono apylinkės teismui dėl atlyginimo skirtumo ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) prašė iš atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės bei Šakių rajono apylinkės teismo priteisti laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 8 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. neišmokėtą 43 043,93 Lt atlyginimą, 13 562,64 Lt delspinigių ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Paaiškina, kad pareiškėjui turi būti reguliariai, įstatymu nustatytu periodiškumu ir pagal įstatymu nustatytą tvarką mokamas įstatyme numatytas atlyginimas, kurio mokėjimas yra ir buvo atsakovų pareiga, tačiau atsakovai šią pareigą vykdo netinkamai, neteisingai apskaičiuodami mokamo atlyginimo pareiškėjui dydį. 1993 m. vasario 3 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ nustatyta, kad, iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Vyriausybė. Vyriausybė, vadovaudamasi minėtu įstatymu, 1997 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 666, kuriuo patvirtino teisėjų tarnybinius atlyginimus, o 1998m. balandžio 1d. nutarimu Nr. 382 nuo 1998 m. balandžio 1 d. nustatė 105 Lt bazinę mėnesinę algą. Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 1 punktu apylinkės teismų teisėjams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 3 d. buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, ir, nors šio įsakymo 2 punktas nustatė, kad, įsigaliojus teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui, įsakymas pripažįstamas netekusiu galios, tačiau šis įsakymas taikomas iki šiol apskaičiuojant apylinkės teismo teisėjo atlyginimą ir faktiškai šiuo Teisingumo ministro įsakymu buvo sumažintas apylinkių teismų teisėjų atlyginimas, šiuo įsakymu buvo nustatytas 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedas.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis minėtais teisės aktais apylinkės teismo teisėjų atlyginimas buvo apskaičiuojamas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 priėmimo, kurio 7 straipsnis numatė pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu pripažino, kad kai kurios šio įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 str. 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Taigi, pagal konstitucinę doktriną bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 1 dalį nuo 2001-07-12 minėtos įstatymo normos negali būti taikomos. Tuo tarpu, palyginus pareiškėjo, kaip apylinkės teismo teisėjo, darbo užmokesčio dydžius, apskaičiuotus pagal Vyriausybės nustatytą tvarką bei priimtą įstatymą, didesnis darbo užmokestis buvo nustatytas pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, todėl, vadovaujantis Konstitucinio Teismo nutarimu, apylinkės teisėjams turi būti mokamas ne mažesnis darbo užmokestis, nei buvo nustatytas iki minėto įstatymo priėmimo.

Apskaičiuojant apylinkės teismo teisėjo atlyginimą, taikomi du kintami dydžiai – BMA (minimali bazinė alga) ir PI – priedas už ištarnautą laiką, kuris lygus tarnybinio atlyginimo ir procentinio koeficiento už ištarnautą laiką sandaugai. Tarnybinio atlyginimo priedas už ištarnautą laiką numatytas Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666, pagal kurį, keičiantis teisėjo ištarnautam laikui, atitinkamai keičiasi (didėja) ir teisėjo gaunamas priedas prie tarnybinio atlyginimo. Tačiau, keičiantis Vyriausybės nustatytam BMA, atsakovai ir toliau atlyginimą skaičiavo naudodami minimalios bazinės algos dydį, patvirtintą dar 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382, tai yra taikė 105 Lt dydį, ignoruodami faktą, kad BMA yra kintamas dydis. Tuo tarpu Vyriausybė 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nuo 2004 m. gegužės 1 d. patvirtino 115 Lt bazinę mėnesinę algą, o 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nuo 2008 m. sausio 1 d. – 128 Lt bazinę mėnesinę algą;

Remiasi LAT 2007-02-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.3K-P-187/2007, kurioje išaiškinta, kad teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų, kuri imperatyviai kyla iš Konstitucijos 109 str. įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo; valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas, kuris inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio pagrindo pripažinti, kad 1999 metais valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas buvęs toks žymus, kad jį galima būtų apibrėžti kaip „itin sunkią valstybės ekonominę ir finansinę padėtį“, taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad iki šios dienos apylinkės teismų teisėjams pagrįstai mokamas sumažintas atlyginimas, tai yra, pažeidžiamas laikinumo principas, be to, nėra pagrindo laikyti, kad sumažinant atlyginimus buvo laikomasi proporcingumo principo reikalavimų.

Pažymi, kad reikalavimams negali būti taikomos Darbo kodekso 298 str. nuostatos, nurodančios, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos gali būti priteisimos ne daugiau kaip už trejus metus, nes teisėjas, vadovaujantis Teismų įstatymo 45 str., skiriamas į pareigas tik Konstitucijos 112 str. ir šiame įstatyme nustatyta tvarka bei pagrindu. Teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis specifinius, šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus (Teismų įstatymo 41 str. 1 d.) ir nors teisėjo veikla plačiąja prasme taip pat yra darbas, tarp jo ir valstybės teisiniai darbo santykiai, kurie reguliuojami Darbo kodekso normomis, nesusiklosto. Teisėjų veiklos, atlygio už šią veiklą, socialinių bei nepriklausomumo garantijų, teisėjų atsakomybę bei atleidimo iš pareigų teisinius santykius reglamentuoja specialus teisės aktas – Teismų įstatymas, jo 96 str. nurodoma, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas kitu įstatymu, kad jo mažinti teisėjo darbo teisme metu neleidžiama. Todėl teisės normų, ribojančių teisėjų galimybes susigrąžinti jiems teisėtai priklausančių su darbu susijusių išmokų dalį, taikymas iš esmės reikštų ne ką kitą, kaip Teismų įstatyme įtvirtinto imperatyvo pažeidimą, faktinį atlyginimo už darbą mažinimą. Kitoks traktavimas neatitiktų konstitucinių teisėjų atlyginimą reglamentuojančių teisės principų, bei konstitucinio principo, kad asmeniui, kuris atliko jam pavestą darbą, pagal LR Konstitucijos 48 str. 1 d. atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku (Konstitucinio Teismo 2007-03-20 nutarimas), taip pat prieštarautų CK 1.5 str. įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams.

CK 1.8 straipsnis numato, kad civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai. Kadangi nėra specialaus įstatymo, reglamentuojančio sankcijas už laiku neišmokėtą teisėjo atlyginimą, taikytina įstatymo analogija taikant panašius teisinius santykius reglamentuojantį įstatymą. Teisėjo atlyginimui artimiausiomis išmokų rūšimis laikytinas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais pavėluotą mokėjimą įstatymas numato, kad, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008-01-24 įsakymu Nr. A1-29 nustatytas 0,06 procentų delspinigių dydis už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos. Taigi, iš atsakovo priteistini 0,06 procentų dydžio delspinigiai nuo laiku neišmokėtos teisėjų atlyginimų sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, iš atsakovų priteistini delspinigiai, juos pradedant skaičiuoti nuo 2004 m. gruodžio 7 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. Be to, skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 str.). Prie kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų priskirtinos palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.), procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos. Todėl iš atsakovų pareiškėjo naudai priteistinos 5 procentų metinės palūkanos nuo pareiškėjui priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 2 - 10).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Kadangi pareiškėjas Šakių rajono apylinkės teismo teisėju pradėjo dirbti 2004-11-08, todėl pagal nurodytą Teisingumo ministro įsakymą, skaičiuojant 1998 metais patvirtintą bazinės mėnesinės algos dydį, atlyginimas jam nebuvo sumažintas ir mokant nustatyto dydžio atlyginimą pagal teisės aktus, nepripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo pažeista Konstitucija bei joje įtvirtintas teisėto lūkesčio principas. Konstitucinis teismas 2000-01-12 nutarimo išaiškinime nurodė, kad teiginys „bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą“ reiškia, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas. Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Kadangi visu pareiškėjo darbo teisme metu tarnybinio atlyginimo dydžio priedas nekito, t.y., jo atlyginimas nemažėjo, pareiškėjo argumentai apie pažeidžiamą aukščiau minėtą konstitucinį principą, yra nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2002-03-04 nutartyje administracinėje byloje Nr. I4-10-02 konstatavo, kad Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 yra individualus administracinis teisės aktas ir jis nėra nuginčytas teismine tvarka. Pareiškėjui atlyginimas mokėtas pagal galiojančius ir nepripažintus neteisėtais teisės aktus, be to, 40% priedas, nustatytas Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu ir taikytas iki teisėjų atlyginimai bus sureguliuoti įstatymu, jam skaičiuojamas ir mokamas iki šiol. Pareiškėjas nepagrįstai ir netinkamai rėmėsi Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais.

Konstitucinis Teismas 2006m. kovo 14 d. sprendime pažymėjo, kad jo 2001 m. liepos 12 d. nutarime nėra teiginių, kuriais būtų konstatuojama, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 kokia nors apimtimi prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. LVAT 2007 m. sausio 18 d. nutartyje akcentavo, kad teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokiu būdu teismas turėtų spręsti individualią bylą ir vertinti individualias bylos aplinkybes kiekvieno ieškovo atžvilgiu. Pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio dalį nuo 2004-05-01 taikant galimai netinkamą bazinės mėnesinės algos dydį (BMA) nepagrįstas, nes Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo atitinkamas nuostatas dėl darbo užmokesčio mažinimo ir skaičiavimo prieštaraujančiomis Konstitucijai tik pereinamuoju laikotarpiu (2001-01-01 - 2003-07-01) įstatyme nustatytą atlyginimo mažinimo formulę, o šio įstatymo nuostatas ta apimtimi, kuriomis buvo nustatyta, kaip skaičiuojamos teisėjų pareiginės algos ir kaip nustatomas teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, pripažino neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl teisėjams pareiginėms algoms apskaičiuoti pagal galiojančias įstatymo nuostatas turėjo būti taikoma Vyriausybės patvirtinta MMA, o Seimui priėmus 2006 m. liepos 19 d. šio įstatymo pataisas – pareiginės algos bazinis dydis. Priedas už ištarnautus valstybei metus iki dabar pagal galiojančias minėto įstatymo nuostatas turi būti skaičiuojamas 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos. Pareiškus reikalavimą valstybei, nelogiška be negauto atlyginimo (t.y. dalies, kurią pareiškėjas realiai būtų gavęs) prašyti priteisti ir privalomuosius mokesčius valstybei, o teismų praktikoje įtvirtinta taisyklė priteisti sumas su privalomaisiais mokėjimais šiuo atveju netaikytina, nes pareiškėjas prašo priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį ne iš darbovietės, tačiau iš Lietuvos valstybės. Pareiškėjo reikalavimai priteisti delspinigius nuo neišmokėtos atlyginimo sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną bei 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, nepagrįsti, nes pagrindinis jo reikalavimas netenkintinas. Be to, nurodytu atveju taikytinas ir DK 298 straipsnis, numatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Reikalavimą priteisti palūkanas pareiškėjas grindžia CK 6.210 straipsniu, tačiau tam, kad šį straipsnį būtų galima taikyti, būtinos trys sąlygos: neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, turi būti praleistas prievolės įvykdymo terminas, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Šiuo gi atveju, nėra neįvykdytos piniginės prievolės, nes atlyginimo skirtumas nebuvo ir nėra priskaičiuotas pareiškėjui, o nesant fiksuotos sumos ir termino piniginei sumai sumokėti, negalima teigti, kad prievolė apskritai yra ir ji laiku neįvykdyta. Kadangi prievolė gali būti sukurta tik teismo sprendimu šioje byloje, reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio palūkanas taip pat atmestinas (b. l. 18 – 20).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 689) 1.1 punktu nutarė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardos teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, miestų ir rajonų apylinkių teismų pirmininkams ir pavaduotojams padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus), t.y., šiuo nutarimu atlyginimai apylinkių teismų teisėjų darbo užmokestis nebuvo padidintas. Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ nuo 1998 m. balandžio 1 d. buvo nustatyta 105 Lt bazinė mėnesinė alga, o Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr.1604 nuo 2004 m. gegužės 1 d. bazinė mėnesinė alga buvo padidinta iki 115 litų. Teisingumo ministras 1998-12-24 įsakymu Nr. 221 apylinkės teismo teisėjams laikotarpiu nuo 1999-01-03 iki 1999-12-31 nustatė 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedą, o 1999-12-23 įsakymu Nr. 370- laikotarpiu nuo 2000-01-03 iki 2000-12-31 nustatė 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedą, šio įsakymo 2 punkte nurodyta, kad, įsigaliojus Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui, įsakymas pripažįstamas netekusiu galios. Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 1494), atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, 1 punktu nutarė iš dalies pakeisti Nutarimą Nr. 689 ir įrašyti 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2,5 karto“ žodžius „1,75 karto“, o 2 punktu nustatė, kad tarnybiniai atlyginimai nuo 2000 m. sausio 1 d. apskaičiuojami taikant šio nutarimo 1 punkte nurodytą koeficientą. Įvertinęs ankstesnį reglamentavimą, teismas priėjo išvadą, kad šiuo nutarimu apylinkių teismų teisėjų (išskyrus teismų pirmininkus bei pavaduotojus) darbo apmokėjimas iki 2000-09-07 nebuvo sumažintas. Nuo 2000 m. rugsėjo 7 dienos teisėjų darbo apmokėjimą reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas Nr.VIII-1904.

Teismų taryba 2004 m. balandžio 2d. nutarimu Nr. 207 pritarė darbo grupės, sudarytos Teismų tarybos 2003 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 159, parengtai Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai, kuria išaiškinta, kad po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymas galioja ne visa apimtimi, todėl šiuo metu įstatymas turi būti taikomas tiek, kiek neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu pripažino, kad jo 7 str. 3 d. 1 punktas, 7 str. 5 dalis, 7 str. 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pareinamąjį laikotarpį, ir Įstatymo priedėlio II skirsnis “Teisėjų pareiginės algos” ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, taip pat Įstatymo 7 str. 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijai. Būtent ši Įstatymo dalis negali būti taikoma apskaičiuojant teisėjų atlyginimus. Tuo tarpu Įstatymo 3 str. 1 dalis, nustatanti, kad teisėjų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, 4 straipsnis, nustatantis, kaip apskaičiuojamos teisėjų pareiginės algos, bei 5 straipsnis, nustatantis, kaip apskaičiuojamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d., nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl šios Įstatymo nuostatos yra galiojančios ir turi būti taikomos apskaičiuojant teisėjų atlyginimus. (...) Teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama padauginus atitinkamą Įstatymo priedėlio II skirsnyje “Teisėjų pareiginės algos” nustatytą pareiginės algos koeficientą iš Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (Įstatymo 4 str.1, 2 dalys), o priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus sudaro 3 procentai teisėjo pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 dalis). Kadangi Konstitucinis Teismas Įstatymo priedėlio II skirsnį “Teisėjų pareiginės algos” ta apimtimi, kuria nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teisėjams be Įstatyme nustatytos teisėjų pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus taip pat turi būti apskaičiuojamas ir išmokamas skirtumas tarp atlyginimo, nustatyto Įstatyme (Įstatymo 4 str.1, 2 dalys, 5 straipsnis, Įstatymo priedėlio II skirsnis “Teisėjų pareiginės algos”), ir iki tol teisėjų gauto atlyginimo, jeigu toks skirtumas yra. Taigi, jeigu iki tol konkretaus teisėjo gautas atlyginimas buvo didesnis už Įstatyme jam nustatytą atlyginimą, šiam teisėjui turi būti apskaičiuojamas ir išmokamas atlyginimas, susidedantis iš: 1) teisėjo pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) skirtumo tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Įstatyme, ir iki tol, t.y. iki 2001m. sausio 1d. (Įstatymo 7 str.3 d. 1 punktas), gauto teisėjo atlyginimo. Siekiant nustatyti skirtumą tarp šio atlyginimo ir teisėjų atlyginimo, įtvirtinto Įstatyme, buvęs teisėjų atlyginimas, t.y. atlyginimas, gautas iki 2001 m. sausio 1 d. (Įstatymo 7 str. 3 d. 1 punktas), turi būti apskaičiuojamas vadovaujantis atitinkamai Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666, Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ir Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370. Tokiu būdu, buvęs teisėjų atlyginimas nustatomas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 pirmiausia apskaičiuojant jų tarnybinį atlyginimą ir priedą už ištarnautą laiką. Konkretaus teisėjo buvęs tarnybinis atlyginimas apskaičiuojamas padauginus atitinkamą Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 1 priede nustatytą tarnybinio atlyginimo koeficientą iš Vyriausybės patvirtintos bazinės mėnesinės algos, o priedas už ištarnautą laiką- padauginus tarnybinį atlyginimą iš atitinkamo šio nutarimo 2 priede nustatyto priedo dydžio, išreikšto tarnybinio atlyginimo procentais, o nustatant buvusį apylinkių teismų pirmininkų atlyginimą taip pat turi būti taikomas Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 1 punkte, išdėstytame Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 redakcijoje, nustatytas jų tarnybinio atlyginimo (koeficiento) padidinimas 1,75 karto (šio nutarimo 1.1 papunktis). Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 nustatė nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedą (įsakymo 1 p.). Šio įsakymo 2 punkte nurodyta, kad, įsigaliojus Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui, įsakymas pripažįstamas netekusiu galios, tačiau tai nereiškia, kad, Įstatymui įsigaliojus, Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 savaime nustojo galioti, ką patvirtina Įstatymo 7 str. 3 d. 1 punkto nuostata, kad teisėjams, kurių buvęs darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas, kuri Konstitucinio Teismo 2001m. liepos 12 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Teismas nustatė, kad 1) pareiškėjui nuo jo darbo teisme pradžios (2004-11-08), nors jis dirbti pradėjo jau galiojant 2000 metų Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui, darbo užmokestis yra mokamas pagal senuosius teisės aktus, t.y. Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666 bei Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymą Nr. 370, tad jo darbo užmokestis ir negalėjo sumažėti. Darydamas tokią išvadą, teismas sutiko su atsakovės atsikirtimu, kad Konstitucinio teismo 2000-01-12 nutarimo išaiškinime konstatuota bei Teismų įstatymo 96 str. 2 dalimi nustatyta, kad draudžiama mažinti teisėjo darbo užmokestį teisėjo darbo teisme metu; 2) netgi pareiškėjui netaikant šio principo, tiek 2000 m. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatyme, tiek cituotuose Teismų tarybos nutarimuose kalbama apie turėtą, buvusį, t.y. iki 2000-09-07 užfiksuotą darbo užmokestį, kas reiškia, kad ši konstanta yra pastovi ir nekinta, nes imama tik norint pasitikrinti, ar pagal įstatymą apskaičiuotas konkretaus teisėjo darbo užmokestis nėra mažesnis už apskaičiuotą pagal senuosius teisės aktus, kas reiškia, kad BMA nekinta.

Pažymėjo, kad antruoju pareiškėjo prašymo motyvu jo reikalavimas gali būti tenkinamas tik nuginčijus, anot pareiškėjo, neteisėtą Teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymą Nr. 370, nuo 2000-01-03 apylinkių teismų teisėjams sumažinusį iki 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedą, vietoj buvusio nustatyto 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedo. Šioje byloje toks reikalavimas nereiškiamas, antra vertus, pareiškėjas iš viso nenurodo šio įsakymo neteisėtumo pagrindų. Prašymas priteisti nesumokėtą priedą yra nepagrįstas, nes atsakovas priedą apskaičiavo, tinkamai pritaikęs teisės aktus. Pažymėjo, kad reikalavimai priteisti iš atsakovų delspinigius bei 5 procentų metines palūkanas yra išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo, todėl taip pat negali būti tenkinami.

Teismas pasirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 (Administracinių teismų praktika Nr.8, Vilnius, 2006, psl.316-329), konstatuodamas, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamiems teisėjų tarnybos teisiniems, inter alia teisėjų darbo apmokėjimo santykiams, nesant specialios normos, turi būti taikomas trejų metų senaties terminas. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2008-06-18 dieną, konstatavo, kad jo reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2005-06-18 dienos. LVAT taip pat pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 9 dalyje nustatyta, jog valstybės tarnautojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Ši nuostata, analogiška Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatai, nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis nebegali būti priteisiamas. Teismo nuomone, šios nuostatos, įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatyme bei Darbo kodekse, negali būti taikomos šioje administracinėje byloje, nes teisėjams Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas.

III.

Pareiškėjas A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

1. Nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001-07-12 nutarimo priėmimo dienos iki dabar atlyginimo dydžio klausimas nėra pilnai sureguliuotas teisės normomis. LR Vyriausybės 1997-06-24 nutarimas Nr. 666, reguliavęs teisėjų atlyginimus bei priedus, kuris Konstitucinio Teismo požiūriu negalioja priėmus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą (toliau – ir Įstatymas), apelianto manymu, nereiškia, kad išnyksta iki Įstatymo įsigaliojimo teisėjais paskirtų asmenų teisė į tarnybinį atlyginimą bei priedą, įgyta pagal anksčiau galiojusį Vyriausybės nutarimą.

2. Nors 1997 m. balandžio 14 d. Vyriausybės nutarime Nr. 357 nurodyta, kad priedai mažinami arba naikinami tik pablogėjus asmenų darbo rezultatams arba nevykdant pareigų,, tačiau pareiškėjas iki šiol nėra informuotas, kokiu pagrindu jam nemokamas priedas.

3. Darydamas išvadą, kad nenuginčijus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999-12-23 įsakymo Nr. 370, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, teismas nukrypo nuo Vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (2005-12-21 nutartis adm. byloje Nr. A1-638/2005).

IV.

2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintas, siekiant surinkti bylai svarbius įrodymus, ir įpareigotas Šakių rajono apylinkės teismas pateikti pažymą apie teisėjo A. R. negautą atlyginimą laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d., joje išskiriant, kokia neišmokėto atlyginimo suma pareiškėjui kiekvieną mėnesį susidarė 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad pareiškėjas A. R. nuo 2004 m. lapkričio 8 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. dirbo Šakių rajono apylinkės teismo teisėju, o nuo 2008 m. balandžio 1 d. eina Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigas. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas prašo priteisti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, dirbant Šakių rajono apylinkės teismo teisėju, t.y. už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 8 d. iki 2008 m. balandžio 1 d.

Savo reikalavimą priteisti prašomas sumas pareiškėjas pirmiausia grindžia aplinkybe, jog Šakių rajono apylinkės teismas, apskaičiuodamas jų pagrindinį atlyginimą bei priedus, nuo 2004 m. gegužės 1 d. privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo" nustatytą 115 Lt bazinės mėnesinės algos (toliau - ir BMA) dydį, o nuo 2008 m. sausio 1 d. -128 Lt dydžio BMA, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“.

Vertinant šio pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad laikotarpiu, už kurį pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto atlyginimo dydžio. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas.

Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu (kaip ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.

Atsižvelgdama į išdėstytą, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui, jo skunde nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą nepriklausomai nuo BMA dydžio pakeitimų. Pastarąją išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas perskaičiuoti jam priklausantį atlyginimą taikant Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat siekia, kad jam būtų išmokėtas faktiškai sumokėto ir taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 proc. priedą apskaičiuoto tarnybinio atlyginimo skirtumas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370, nuo 2000 m. sausio 1 dienos, nepagrįstai 10 proc. (iki 40 proc.) sumažino tarnybinio atlyginimo priedą, kuris ir buvo taikomas apskaičiuojant pareiškėjo atlyginimą skunde nurodomu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti šį pareiškėjų prašymą be kita ko, konstatavęs, kad pareiškėjas nereiškė reikalavimo nuginčyti minėtą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 įsakymą Nr. 370, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I4-10/2002 pripažintas individualiu administraciniu teisės aktu.

Dėl šio reikalavimo Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 nėra pripažintas neteisėtu, Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į minėtoje Konstitucijos normoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Teisėjų atlyginimas laikinai įstatymu gali būti mažinamas tik esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Pabrėžtina, jog Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė doktrina, kuri apima ir šio teismo aktų motyvuojamosiose dalyse pateiktą Konstitucijos nuostatų aiškinimą, saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje iš esmės pabrėžė, kad teisėjų teisė į įgytą atlyginimą ir jo nemažinimą yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-587/2009). Pastaruoju atveju pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kuri pagerėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, be kita ko, yra pabrėžęs, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę - Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.

Atsižvelgdama į išdėstytą, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir jam turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2003 m. sausio 1 d. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, 2008 m. spalio 28 d. priimdamas Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą įsipareigojo grąžinti pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per nustatytą laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumą (1 str.). Taigi, valstybė pripažino ir tą skolos dalį, kuri susidarė apylinkės teismų teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. skiriant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 procentų mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.

Vertinant pastarojo įstatymo reikšmę pareiškėjų keliamam reikalavimui, paminėtina Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-278/2009, kurioje teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikomos Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimu patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo nuostatos, nes šių teisės normų nebuvo ginčo teisinių santykių atsiradimo momentu. Be to, įstatymo reguliavimo dalykas skiriasi nuo ginčo objekto, nes minėtas įstatymas numato nesumokėtos atlyginimo dalies grąžinimą tik tam tikriems subjektams už tam tikrą laikotarpį bei numato išdėstymą ketveriems metams. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad priėmus minėtus teisės aktus skola ieškovui nebuvo grąžinta (padengta), todėl ieškovas turi reikalavimo teisę dėl atlyginimo nepriemokos priteisimo. Atsižvelgdama į tai, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors paminėti teisės aktai, numatantys neišmokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimą teisėjams, nagrinėjamu atveju nėra taikytini, vis dėlto, teismui apgynus pareiškėjo teises teismine tvarka, jis negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-291/2009). Pastarąją aplinkybę patvirtina ir minėto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta teismų pareiga užtikrinti, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų įskaitoma į sumas, išmokėtinas pagal minėtą aprašą. Taigi, kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija minėtoje 2009 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-278/2009, suinteresuoti asmenys turėtų kontroliuoti, kad už tą patį laikotarpį tam pačiam asmeniui nebūtų išieškoma neišmokėta atlyginimo dalis pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ir pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą vykdant konkretų teismo sprendimą bei įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas. Atsižvelgdama į išdėstytą Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti tarnybinio atlyginimo skirtumą, kuris susidarė taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 proc. mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.

Spręsdamas analogiškas bylas, Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsniu (pvz. 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį bei į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti nesumokėto atlyginimo dalį iki 2008 m. balandžio 1 d., jam priteistina nesumokėto atlyginimo dalis, susidariusi Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 1 punkto pagrindu už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d.

Siekiant išnagrinėti apeliacinį skundą, teisėjų kolegija remiasi 2009 m. gruodžio 8 d. Šakių rajono apylinkės teismo pažyma Nr. 9F-117 apie teisėjo A. R. negautą atlyginimą laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d., kurioje yra pakankamai duomenų tam, kad galima būtų apskaičiuoti pareiškėjui nesumokėto ir, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydžius. Taikydama nurodytus pareiškėjui priteistinų darbo užmokesčio dalių apskaičiavimo kriterijus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui A. R. priteistina – 17 353 Lt (septyniolika tūkstančių trys šimtai penkiasdešimt trys litai) teisėjo atlyginimo suma.

Pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, atsižvelgiant į jau suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2009 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje A143 – 1183/2009, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 985/2009), atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo prašymas priteisti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanas, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.

Atsižvelgdama į posėdžio metu atsakovo atstovo išdėstytą prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, susijusią su A. R. priteistinos sumos dydžiu, ir išdėstyti ją taip: priteisti pareiškėjui A. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 17 353 Lt (septyniolika tūkstančių tris šimtus penkiasdešimt tris litus), suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais, teisėjo atlyginimo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė – MaculevičienėSkirgailė Žalimienė