- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-21
- Bylos Nr.
- 2A-383-459/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-12928-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė (pirm.), Albina Pupeikienė, Bronius Valius
- Ieškovas
- L. J.
- Atsakovas
- L. S.
Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-383-459/2014
Teisėja Genovaitė Vaizgelienė Teisminio proceso Nr. 2-06-3-12928-2012-8
NUTARTIS
2014 m. vasario 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, teisėjų Albinos Pupeikienės ir Broniaus Valiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės (apeliantės) L. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-29 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. J. (L. J.) ieškinį atsakovei L. S. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas ieškiniu ir jo patikslinimu prašė teismo priteisti iš atsakovės 2 000 Lt turtinės žalos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-06-28 su atsakove sudarė žodinį susitarimą dėl atsakovės atstovavimo ir jos interesų gynimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-142-606/2012. Šalys žodžiu sutarė dėl atstovavimo paslaugų apmokėjimo – atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 2 000 Lt dydžio honorarą. Atstovavo atsakovei baudžiamojoje byloje, tačiau atsakovė sutarto atlyginimo nesumokėjo, nes liko nepatenkinta bylos baigtimi. Ginčo 2 000 Lt sumą sudaro: susipažinimas su bylos medžiaga, dalyvavimas teismo posėdžiuose, civilinio ieškinio baudžiamajame procese surašymas. Neturtine žala įvardija pablogėjusią ieškovo dalykinę reputaciją, nes atsakovė, būdama ieškovo atstovaujamoji, nuslėpė savo teistumą (b. l. 2, 8).
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-29 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš atsakovės 2 000 Lt atlyginimą už atstovavimą bei 12 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, jog tarp ginčo šalių susiklostė pavedimo teisiniai santykiai ir byloje nėra ginčo, kad šalių sudaryta pavedimo sutartis buvo atlygintinė (CK 2.151 str. 2 d., 6.758 str.). Nurodė, kad ginčas byloje iš esmės kilo dėl atlyginimo už atstovavimą sumokėjimo ieškovui fakto. Ieškovas nurodė, kad atlyginimo – 2 000 Lt, už atsakovės atstovavimą teisme negavo, o atsakovė nurodė, kad atlyginimą ieškovui yra sumokėjusi. Ieškovui neigiant esant su juo atsiskaityta, atlyginimo sumokėjimo faktą privalo įrodyti atsakovė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neturi ieškovo išduoto rašytinio dokumento, patvirtinančio, jog ji tinkamai įvykdė prievolę atsiskaityti už atstovavimą. Atlyginimo už atstovavimą sumokėjimo faktą atsakovė įrodinėja tik savo paaiškinimais. Ieškovo daugkartiniai parodymai yra nuoseklūs ir bylos nagrinėjimo metu nekito, o atsakovės parodymai yra nenuoseklūs, be aiškios ir svarbios priežasties bylos nagrinėjimo metu pakeisti 3 kartus, todėl, esant tokioms aplinkybėms, teismas, vadovaudamasis CPK 185 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, konstatavo, kad atsakovės prievolės įvykdymo faktas byloje nenustatytas, ir laikė labiau tikėtina atsakovę nesumokėjus ieškovui 2 000 Lt atlyginimo už atstovavimą. Pažymėjo, kad atsakovė, nors ir nurodė pinigus kaip atlyginimą už atstovavimą ieškovui perdavusi liudytojų – sutuoktinio V. S. ir L. B. – akivaizdoje, tačiau šių liudytojų į keturis byloje vykusius posėdžius neatsivedė, o tokių liudytojų parodymai, net ir jiems patvirtinus atsakovės nurodytas aplinkybes, negalėtų būti laikomi patikimais, kadangi tai asmenys, susiję su atsakove asmeniniais santykiais, todėl jų, kaip ir bet kurių kitų liudytojų, parodymai yra subjektyvūs, silpnesnės įrodomosios galios, todėl vien jų tam tikram faktui patvirtinti nepakanka. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo pagal analogiją vadovautis Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais ir mažinti ieškovui priteistiną atlyginimą už atstovavimą. Juolab kad Rekomendacijos neriboja šalių teisės susitarti dėl advokato atlyginimo. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai sprendžiamas ginčas dėl atlyginimo už atstovavimą priteisimo, įstatymas nenumato teisės reikalauti atlyginti neturtinę žalą, ir konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovui neturtinės žalos atlyginimą, todėl ir šį jo reikalavimą atmetė. Teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 12 Lt bylinėjimosi išlaidų už paiešką Nekilnojamojo turto registre ir išrašą (b. l. 96–100).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą, – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su teismo išvadomis ir ginčo situacijos aplinkybių vertinimu. Argumentuoja, jog jai nebuvo užtikrinta teisė turėti vertėją. Ieškovas negali būti tinkamas ieškovas, nes yra pensininkas, neįregistravęs individualios teisinių paslaugų teikimo veiklos. Be to, ieškovas ir baudžiamojoje byloje negalėjo būti apeliantės kaip civilinės ieškovės įgaliotuoju atstovu teisminio nagrinėjimo metu, nes BK 55 str. 2 ir 3 d. pagrindu įgaliojo atstovo dalyvavimą tik ikiteisminio tyrimo stadijoje. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas civilinę bylą turėjo nutraukti CPK 45 str. 1 d., 296 str. 1 d. 12 p. pagrindais. Ieškovas, būdamas civiliniu ieškovės (apeliantės) atstovu baudžiamojoje byloje, galėjo realizuoti ginčo reikalavimą dėl proceso išlaidų teisinei pagalbai apmokėti BK 103–105 str. pagrindu. Pažymi, kad rašytinės pavedimo sutarties formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme, o įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš ieškovo teisę šį faktą įrodyti kaip esamą (b. l. 101–102).
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai vertino bylos rašytinius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliantės nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pažymi, kad atsakovė patvirtino turėjusi pareigą sumokėti ieškovui už atstovavimą baudžiamojoje byloje 2 000 Lt sumą, o šių pinigų sumokėjimo ieškovui aplinkybę grindė melagingais parodymais bei nepagrįstai kaltindama ieškovą sukčiavimu ir kt. (b. l. 107).
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Pagal CPK 320 str. 1 ir 2 d. nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atlyginimo už atstovavimą pagal pavedimo sutartį sumokėjimo ieškovui fakto. Ieškovas nurodo, kad sutarto 2 000 Lt atlyginimo už atsakovės atstovavimą teisme iš jos negavo. Atsakovė teigia šį atlyginimą ieškovui sumokėjusi. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai vertino surinktus įrodymus, reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Apeliantės argumentas dėl teisės turėti vertėją byloje neužtikrinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamos civilinės bylos ir pridėtos baudžiamosios bylos Nr. 33-1-00983-10 teismo posėdžių protokolų turinys patvirtina, kad visuose posėdžiuose dalyvavo vertėjai (b. l. 54–60, 66–67, 79–81, 91–95, baudžiamosios bylos Nr. 33-1-00983-10, t. 2, b. l. 8, 11–19, 28–30, 69–71, 87–97).
Taip pat atmestini apeliantės argumentai, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės ir/ar negali būti tinkamas ieškovas byloje, nes jie nepagrįsti nei faktiškai, nei juridiškai. Kolegija mano, kad ginčo atveju ieškovas turi reikalavimo teisę, nes jo atstovavimo atsakovei (nukentėjusiajai) pagrįstumą ir teisėtumą patvirtina Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-07-01 nutartis baudžiamojoje byloje, kuria tenkintas apeliantės prašymas ir ieškovas pripažintas jos įgaliotuoju atstovu BPK 55 str. 2 d. pagrindu (žr. baudžiamosios bylos Nr. 33-1-00983-10 t. 2, b. l. 31–32). BPK 55 str. 2 d. inter alia reglamentuota, kad atstovu teisėjo leidimu gali būti ir kitas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kurį proceso dalyvis įgaliojo atstovauti savo interesams, o pagal šio straipsnio 3 dalį įgaliotajam atstovui leidžiama dalyvauti procese, kai dėl atstovo dalyvavimo procese teismas priima nutartį. Akivaizdu, kad teismas laikėsi BPK išdėstyto teisinio reguliavimo. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl ieškovo dalyvavimo baudžiamojoje byloje teisėtumo.
Aplinkybė, jog ieškovas nepasinaudojo BPK 104 str. 2 d. numatyta teise, t. y. neprašė teismo atstovavimo išlaidų pripažinti proceso išlaidomis baudžiamojoje byloje ir išieškoti iš nuteistojo, šio ginčo atveju juridiškai neaktuali. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo atveju įrodyta, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė pavedimo (atstovavimo) sutartis. Ir apeliantė neginčija, kad ši šalių sudaryta pavedimo sutartis buvo atlygintinė, tačiau ginčas kilo tik dėl atsiskaitymo pagal šią sutartį fakto. Ginčo suma (2 000 Lt) iš esmės yra šalių žodinės pavedimo sutarties pagrindu sutarta suma, kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti įgaliotajam atstovui (ieškovui) už jos atstovavimą (gynimą) baudžiamojoje byloje. Tai nėra išlaidos, kurių dydžio pagrįstumą galima patikrinti, įvertinant konkrečius įgaliotojo veiksmus, jų pobūdį, mastą, efektyvumą ir pan. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo motyvacija, nukreipianti į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, vertintina kaip juridiškai nesusijusi su ginčo pavedimo sutarties dalyku.
Motyvuojamoji dalis
Dėl sutarčių laisvės principo
CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne; šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. Sandoriai, taigi ir sutarys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 str. 2 d.). CK nenumato specialių reikalavimų sudaromo pavedimo sandorio formai, todėl šalys sutartį galėjo sudaryti bet kokia forma, taip pat ir žodžiu (CK 6.756 str., 6.757 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Šiuo atveju nėra ginčo, jog šalys laisva valia žodžiu sudarė pavedimo sutartį, kuri yra galiojanti, taigi turi šalims įstatymo galią ir privalo būti vykdoma. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, atmestini apeliantės argumentai, jog rašytinės pavedimo sutarties formos nesilaikymas ginčo sandorį daro negaliojantį.
Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir atkreipia dėmesį, jog pavedimo sampratą reglamentuojančio CK 6.756 str. 1 d. nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir atstovaujamojo – ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas remdamasis pavedimo sutartimi suteikė atsakovei paslaugas, atsakovė patvirtino, jog paslaugos jai buvo suteiktos, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nesant duomenų apie tai, kad atsakovė savo prievolę būtų įvykdžiusi t. y. apmokėjusi susitartą sumą, ieškovo reikalavimas priteisti 2000 Lt atlyginimo už atsakovės atstovavimą teisme yra pagrįstas (CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Dėl to, anksčiau aptartas šalių susitarimas vertintinas kaip sutartis ir šiems santykiams taikytini šalių sutartyje aptarti įsipareigojimai tiek, kiek jie neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Sutarties turinys aiškintinas kaip abiejų šalių suderintos valios išraiška ir jos pasekmės. Todėl sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog ieškovui neigiant, kad su juo atsiskaityta, 2 000 Lt dydžio atlyginimo už atsakovės atstovavimą teisme ieškovui sumokėjimo faktą privalėjo įrodyti atsakovė (CPK 178 str.). Tuo tarpu byloje nėra faktinių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė sumokėjo ieškovui ginčo atstovavimo sumą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, jog sumokėjo ieškovui 2 000 Lt dydžio pinigų sumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, sutinka su visais pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis šiuo aspektu, todėl dėl jų atskirai nepasisako. Teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 96 str. 2 d. nustatyta, kad, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Duomenų, jog apeliantė atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nėra. Nustatyta, kad apeliantei 2013-12-02 teismo nutartimi atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą (b. l. 104). Apeliaciniu skundu ginčijama suma – 2 012 Lt, taigi apeliantės mokėtina žyminio mokesčio už skundą suma – 72 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), ji ir priteistina valstybei iš apeliantės.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovės L. S. 72 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.