- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-14
- Bylos Nr.
- 2A-539-560/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-04-3-00706-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Laima Gerasičkienienė, Laima Gerasičkinienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- A. G., Vilniaus miesto 1-ajam notarų biurui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Dalios Kačinskienės, ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovams A. B., A. B., tretiesiems asmenims A. G., Vilniaus miesto 1-ajam notarų biurui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis 2001-09-07 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. B. ir A. B., 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo A. B. ir trečiojo asmens A. G. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2001-09-07 jai nežinant jos sutuoktinis atsakovas A. B. dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui A. B. ieškovei ir atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą su priklausiniu – sodo pastatu, esančius (duomenys neskelbtini). 2005-09-07 šis turtas be ieškovės žinios buvo parduotas A. B. sugyventinei A. G.. Nurodė, kad minėtą sklypą ieškovė su atsakovu A. B. įsigijo 2000-02-29 valstybinės žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P01/2000-22360 ir pagal tuo metu galiojančias taisykles bei praktiką įformino A. B. vardu. Apie sudarytą dovanojimo sutartį nežinojo, nors kaip dovanojamo turto bendrasavininkė turėjo būti įtraukta į dovanojimo sutartį ar pateikti atskirą raštišką sutikimą dėl dovanojimo sutarties sudarymo. Nuo 1991 m. iki 2010 m. dirbo užsienyje, todėl apie ginčijamus sandorius sužinojo tik 2010 m. liepos mėn., kai nuvykusi į jos šeimai priklausantį sodą susitiko A. G., kuri liepė ieškovei išeiti iš jai (trečiajam asmeniui) priklausančios nuosavybės bei iškvietė policiją. Ieškovė dėl sudarytų minėtų sutarčių neteko dalies turto, todėl buvo pažeistos jos nuosavybės teisės.
Atsiliepimas
Atsakovai A. B. ir A. B. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Trečiasis asmuo A. G. atsiliepimu su ieškovės V. B. pareikštu ieškiniu nesutiko, motyvuodama tuo, kad ieškovei buvo žinoma ir ji pritarė 2001-09-07 dovanojimo sandoriui, kuriuo atsakovas A. B. savo sūnui A. B. (A. G. buvusiam sugyventiniui) dovanojo žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Pati ieškovė atsakovams pateikė ištuokos liudijimą, reikalingą minėtos sutarties sudarymui. Ieškovė melagingai laiko save minėto sklypo ir sodo pastato bendrasavininke, nes ji 1992-12-01 išsituokė su atsakovu A. B., kuris žemės sklypą įgijo ir įregistravo savo vardu tik 2000-02-29 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Atsakovas A. B. žemės sklypą įgijo praėjus beveik 8 metams po santuokos su ieškove nutraukimo, todėl turtas ginčijamoje 2001-09-07 sutartyje pagrįstai įvardintas kaip atsakovo A. B. valdomas asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė taip pat klaidingai nurodo, kad nuo 1991 m. iki 2010 m. ji dirbo užsienyje. Ieškovė tik kartais išvykdavo į užsienį, o visą laiką gyveno Lietuvoje. Tik 2008 m., būtent po to, kai trečiasis asmuo (A. G.) ištekėjo už J. G., ieškovė pradėjo konfliktuoti ir reikšti pretenzijas A. G. dėl ginčijamų sandorių. Ieškovės reikalavimas dėl 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas, nes minėtos sutarties pagrindu įsigydama turtą ir už jį sumokėdama sutartyje numatytą kainą A. G. buvo įsitikinusi, kad jis teisėtai priklauso atsakovui A. B., turinčiam visas teises juo disponuoti. Įstatymas numato, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, todėl net ir pripažinus 2001-09-07 dovanojimo sutartį negaliojančia, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sutartį.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 1-asis notarų biuras atsiliepimu nesutiko su ieškovės ieškiniu ir nurodė, kad Vilniaus miesto l-ajame notarų biure 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sutartis, reg. Nr. 2-5053, tarp A. B. ir A. G. buvo patvirtinta teisingai ir teisėtai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų. Sudarant dvišalį notarinės formos sandorį, veiksnių subjektų buvo aiškiai suformuota ir išreikšta valia. A. B. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, į kurį tretieji asmenys neturėjo jokių teisių ar pretenzijų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012-06-14 sprendimu ieškovės V. B. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė teismui nepateikė jokių savo teiginius, jog sodo namą ji statė kartu su atsakovu A. B., patvirtinančių įrodymų. Ieškovė teismui pripažino, jog iki 2001 m. ji nesikreipė į teismą dėl turto padalinimo. Ieškovė taip pat nepaneigė trečiojo asmens atstovo nurodytos aplinkybės, kad pati ieškovė pateikė A. G. ištuokos liudijimą pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti. Pažymėjo, kad teismas neturi pagrindo abejoti sutarties sudarymo momentu išreikšta atsakovų valia notarine tvarka patvirtintoje dovanojimo sutartyje. Teismas, nurodydamas, kad nepasitvirtinus, jog sudarant dovanojimo sutartį būtų pažeistos CK 3.92 str. bei 3.96 str. nuostatos ar kiti įstatymo keliami reikalavimai tokio sandorio sudarymui, taip pat bylos nagrinėjimo metu nenustačius ieškovės nurodytų aplinkybių, kad buvusiam sutuoktiniui ir tėvui dovanojant turtą savo sūnui buvo būtinas jos, buvusios sutuoktinės, sutikimas, ieškinio reikalavimą dėl 2001-02-29 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais remiantis 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. B. ir A. G., dėl žemės sklypo ir ½ dalies sodo pastato būtų laikytina negaliojančia. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas A. B. trečiajam asmeniui pardavė asmeninės nuosavybė teise valdomą turtą, todėl trečiasis asmuo A. G. yra sąžininga įgijėja.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė V. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimu. Nurodo, kad teismas konkrečiai nepasisakė, koks buvo 2001-09-07 padovanoto turto režimas. Pažymėjo, kad turtas buvo įsigytas privatizavimo būdu, kuri pagal tuo metu susiklosčiusią tradiciją buvo įforminama vieno iš sutuoktinių (ar buvusių sutuoktinių) vardu. Pažymėjo, kad sodo sklypas buvo skirtas ne atsakovui, bet šeimai, todėl teigti, kad po skyrybų ieškovė nebeteko teisės į sodo sklypą ir pastatytą namą, yra neteisinga. Be to, namas buvo statomas iš šeimos lėšų, o jokio paveldėjimo ar piniginių lėšų dovanojimo fakto ieškovės vyro atžvilgiu nebuvo. Nurodė, kad neturi kaip įrodyti, jog ieškovė prisidėjo prie namo statybos. Nesutinka, kad nebuvo pažeistos CK 3.92 str. ir 3.96 str. normos, nes sandoriai, pasirašyti be kito sutuoktinio sutikimo, gali būti nuginčyti. Nurodė, kad, kalbant apie 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sandorį, iš neteisėtų sandorių negali atsirasti teisėti sandoriai. Teismo teiginys, jog ieškovė teismui prisipažino, kad iki 2001 m. nesikreipė į teismą dėl turto padalijimo, rodo teismo šališkumą ir neobjektyvumą. Pažymėjo, kad ieškovei nebuvo reikalo dalintis santuokoje įgytą turtą. Teismas taip ir nepasisakė, kam priklausė nekilnojamas turtas, padovanotas atsakovui. Sprendime teismas nieko nepasisakė dėl to, kad lėšas išsipirkti žemę skyrė ieškovė. Mano, kad teismas pažeidė CPK 46 str. ir 47 str. nuostatas, patraukdamas byloje trečiuoju asmeniu A. G., nes ji visiškai nesiejama su pirmu sandoriu. Prašė panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Atsakovai A. B. ir A. B. atsiliepimo į ieškovės V. B. apeliacinį skundą nepateikė.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 1-asis notarų biuras pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad Vilniaus miesto l-ajame notarų biure 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sutartis, reg. Nr. 2-5053, tarp A. B. ir A. G. buvo patvirtinta teisingai ir teisėtai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų. Sudarant dvišalį notarinės formos sandorį, veiksnių subjektų buvo aiškiai suformuota ir išreikšta valia. A. B. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą, į kurį tretieji asmenys neturėjo jokių teisių ar pretenzijų.
Trečiasis asmuo A. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad sodo sklypą atsakovas A. B. įgijo nuosavybėn 2000-02-29, t.y. praėjus daugiau nei 9 metams po jo ir ieškovės santuokos nutraukimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad sodo sklypas buvo įgytas kaip bendra jungtinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė. Pažymėjo, kad pagal nutraukiant ieškovės ir atsakovo santuoką galiojusius teisės aktus, reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, buvo nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas (1969 m. SŠK 23 str. 4 d.). Ieškovė į teismą dėl turto padalijimo nesikreipė. Be to, ji neginčijo ir 2000-02-29 valstybinės žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutarties, neprašė pripažinti jos šio sandorio šalimi. Ieškovė niekada nebuvo registruota kaip nekilnojamųjų daiktų savininkė (bendrasavininkė). Be to, ieškovė ieškinyje melagingai nurodė, kad jai nebuvo žinoma apie 2001-09-07 dovanojimo sutartį, nes ji pati šiam sandoriui pateikė į notarų biurą vykstantiems atsakovams ištuokos liudijimą. Nurodė, kad ieškovės apeliaciniame skunde minimos CK 3.92 str. ir 3.96 str. nuostatos taikomos sandoriams, kurie sudaromi vieno iš sutuoktinių, todėl šios normos negalėjo būti pažeistos. Ieškovė neįrodė, kad iki 2005-09-07 sudaryto sandorio ankstesni sandoriai buvo neteisėti, dėl to nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ir 2005-09-07 sutartį. A. G. yra sąžiningas įgijėjas. Atsakydama į ieškovės teiginius, kad teismas pažeidė CPK 46 str. ir 47 str. nuostatas, patraukdamas byloje trečiuoju asmeniu A. G., nurodė, kad šį procesinį veiksmą atliko ne teismas, o pati ieškovė ieškinyje. Be to, ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o A. G. yra šios sutarties šalis, todėl turėjo būti įtraukta į bylą net ne trečiuoju asmeniu, o atsakovu. Pažymėjo, kad ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė trečiojo asmens – Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės V. B. apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176 str., 185 str.) bei materialines teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti 2001-09-07 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. B. ir A. B. bei 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo A. B. ir trečiojo asmens A. G., negaliojančiomis. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovės teiginiai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 1971-10-09 ieškovė V. B. ir atsakovas A. B. sudarė santuoką, kuri buvo nutraukta 1991-07-09. Santuokos metu įgytas turtas padalintas nebuvo. 2000-02-29 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, t.y. praėjus 9 metams po santuokos nutraukimo, A. B. nuosavybės teise įgijo ir savo vardu įregistravo žemės sklypą, kurį kartu su priklausiniu – sodo pastatu, esančius (duomenys neskelbtini), 2001-09-07 dovanojimo sutartimi padovanojo savo sūnui – kitam atsakovui A. B.. 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas A. B. pardavė savo sutuoktinei trečiajam asmeniui A. G. minėtą žemės sklypą su ½ dalimi sodo pastato.
CK 3.78 str. 1 d. numatyta, jog įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.100 str. 4 p. be kitų pagrindų numatytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindas – santuokos nutraukimas. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovės V. B. ir atsakovo A. B. sudaryta santuoka buvo nutraukta 1991-07-09, o valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris, kurio pagrindu A. B. nuosavybės teise įgijo ginčo žemės sklypą, sudarytas 2000-02-29, t.y. praėjus beveik 9 metams po santuokos nutraukimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad ginčo žemės sklypas priklausė ieškovei ir atsakovui bendrosios nuosavybės teise. Pažymėtina, kad turtas, įgytas įgijėjui nesant santuokoje, pripažintinas asmenine įgijėjo nuosavybe, todėl nėra jokio pagrindo daryti priešingą išvadą. Atsižvelgiant į tai, nėra ir jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad įgytas sodo sklypas buvo skirtas ne atsakovui, bet šeimai, kadangi 1991-07-09 ieškovei ir atsakovui nutraukus santuoką, šeimos turto teisinis statusas pasibaigė.
Be to, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo sprendimo išvada, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, jog ji, kaip kad teigė pati ieškovė, sodo namą statė kartu su atsakovu. CPK 178 str. įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad nežino kaip šį faktą ji gali įrodyti. Pažymėtina, kad pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Taigi teisėjų kolegija šiuo atveju mano, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovės minėtus teiginius, kadangi jie nėra įrodyti jokiais leistinais įrodymais. Kolegija sutinka ir su skundžiamo sprendimo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo abejoti sutarties sudarymo momentu išreikšta atsakovų valia notarine tvarka patvirtintoje dovanojimo sutartyje. A. B., sudaręs minėtą sutartį, nei karto jos sudarymo ir galiojimo neginčijo, dėl to nėra jokio pagrindo suabejoti jo išreikšta valia. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nustačius, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2001-02-29 dovanojimo sutarties, dėl to nėra jokio pagrindo abejoti ir 2005-09-07 pirkimo–pardavimo sandorio teisėtumu, kuris buvo sudarytas ginčijamos 2001-02-29 dovanojimo sutarties pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012-06-14 sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, remiantis CPK 88 str. 1 d. 6 p. ir 98 str., trečiojo asmens A. G. naudai iš ieškovės priteisiamos trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti. Trečiasis asmuo A. G. pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 500 Lt išlaidų, todėl ši suma priteistina iš ieškovės V. B..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės V. B. trečiojo asmens A. G. naudai 500 Lt išlaidų už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti.