Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-181-1036/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-05-07
Bylos Nr.: 1A-181-1036/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-40072-2023-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valerij Lauš, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
Kaltinamasis: K. M.
Nukentėjusysis: J. S.
Advokatai: Virgilijus Kvedaras

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-181-1036/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40072-2023-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.2.7.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.5.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerij Lauš, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Linai Butkuvienei, Kristinai Krikštanei,dalyvaujant prokurorei Miglei Lukševičienei,išteisintajam K. M., jo gynėjui advokatui Virgilijui Kvedarui,nukentėjusiajai J. S.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Miglės Lukševičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

J. S. civilinis ieškinys 5 000 (penkių tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti, atmestas.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintinos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. K. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis išžagino nukentėjusiąją J. S., pasinaudodamas bejėgiška jos būkle, o būtent:

jis 2023 m. spalio 16 d. nuo 00.00 val. iki 6:55 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančio namo kambaryje, pasinaudodamas miegančios nukentėjusios J. S. bejėgiška būkle, kuri dėl išgerto alkoholio ir blogos savijautos miegojo ir tinkamai negalėjo suprasti su ja atliekamų seksualinės prievartos veiksmų reikšmės ir jiems priešintis, prieš šios valią prigulęs nukentėjusiajai iš nugaros, patraukęs kelnaites į šoną, įkišo savo lytinį organą J. S. į makštį ir lytiškai su ja santykiavo prieš nukentėjusios valią, iki ji pabudo pajutusi jo lytinį organą savo makštyje ir pasipriešino nustūmusi ir liepusi nutraukti neteisėtus veiksmus, bei tokiu būdu jis išžagino J. S..

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė Miglė Lukševičienė (toliau – ir prokurorė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. sausio 6 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis)

ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, ir: 1) pripažinti K. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę; 2) patenkinti nukentėjusiosios J. S. pareikštą civilinį ieškinį 5 000 (penkių tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

2.1. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo esminius Skundžiamo nuosprendžio motyvus, kuriais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas, priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat cituojamas teisinis reguliavimas ir teismų praktika, susijusi su įrodymų vertinimu bei jų pakankamumu, kartu aptariami nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsają, nevertino įrodymų visumos, vadovavosi atskirais įrodymais ar jų dalimis ir juos vertino selektyviai, išdėstė byloje surinktų įrodymų visetui prieštaraujančius argumentus, kas prieštarauja įrodymų vertinimui keliamiems reikalavimams. Skundžiamo nuosprendžio išvados, jog neįrodyta, kad K. M. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja J. S. yra neteisėtos ir nepagrįstos, kadangi tai neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus pripažino nepatikimais, neįvertino tai, kad juos patvirtina kitų byloje esančių įrodymų visumą.

2.2. Aptariant ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus J. S. parodymus, teigiama, jog vertinant nukentėjusiosios parodymus, akivaizdu, kad dėl esminių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad nukentėjusioji pabudo pajutusi, jog kaltinamasis su ja lytiškai santykiauja, visų apklausų metu buvo nuoseklūs, vienodi, neprieštaringi, aiškūs ir tikslūs, dėl to nėra jokio pagrindo abejoti šių parodymų patikimumu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, atsižvelgė į tam tikrus netikslumus (kurie skunde detalizuojami, cituojant J. S. parodymus), o būtent: 1) kad nukentėjusioji ne visiškai tiksliai nurodė aplinkybes, susijusias su jos apsirengimu einant miegoti; 2) nukentėjusioji netiksliai nurodė, kaip elgėsi, supratusi, jog su ja yra lytiškai santykiaujama; 3) J. S. netiksliai nurodė aplinkybes apie tai, ar ji pasakojo liudytojai R. A. apie kaltinamojo jai siūlomą piniginį atlygį už tai, kad ji atsiimtų pareiškimą; 4) nukentėjusioji netiksliai parodė, ar ji iš karto suprato, kad kaltinamasis su ja lytiškai santykiauja, ar tai suprato tik vėliau. Prokurorė nesutinka su Skundžiamo nuosprendžio išvada, jog paminėti J. S. parodymų netikslumai, prieštaravimai yra pernelyg akivaizdūs, kad galėtų būti pateisinami ar paaiškinami vien galimai padarytos nusikalstamos veikos specifika bei nukentėjusiosios būkle po jos. Prokurorės vertinimu, apylinkės teismas pernelyg sureikšmino neesmines bylos aplinkybes, kurios laikytinos smulkiais, neesminiais nukentėjusiosios parodymų neatitikimais apie šalutines įvykio detales, neturinčiais reikšmės nagrinėjamos nusikalstamos veikos įrodinėjimu. Minėti nukentėjusiosios parodymų netikslumai negali lemti kritiško jos nuoseklių ir tikslių parodymų apie kaltinamojo lytinį santykiavimą su ja be jos sutikimo vertinimo. Be to, jie lengvai paaiškinami atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusioji buvo apsvaigusi nuo alkoholio, ji yra jauno amžiaus, taip pat atsižvelgiant ir į sukrėtimą, kurį nukentėjusioji patyrė supratusi, kokio pobūdžio nusikalstama veika buvo padaryta jos atžvilgiu. Neginčytinai nustatyta, jog dėl esminių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių J. S. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, nekito, todėl apylinkės teismas visiškai nepagrįstai juos atmetė ir nevertino kaip patikimų, kaltinamojo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje padarymo, pagrindžiančių įrodymų.

2.3. Nesutinkama ir su Skundžiamo nuosprendžio argumentu, jog nėra aišku, ar nukentėjusioji iš karto suprato, kad kaltinamasis su ja lytiškai santykiauja, ar, kaip teisiamojo posėdžio metu nurodė pati nukentėjusioji, ji dvi dienas buvo šoke ir nesuprato, kas įvyko, tik rašydama pareiškimą suprato, kad K. M. ją išprievartavo. Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai kelia klausimą dėl nukentėjusiosios suvokimo apie jos atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką, kadangi iš byloje esančių įrodymų visumos akivaizdu, kad nukentėjusiosios pasakymas „nesuprantu, kas įvyko“ yra ne apie tai, kad ji nesuprato, koks veiksmas su ja įvyko – ji apie tą veiksmą kitą dieną po įvykio papasakojo į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodydama, kad K. M. ją išprievartavo, taip pat apie tai papasakojo ir liudytojoms M. M. bei R. A.. Kaip nurodė liudytoja M. M. apylinkės teismo posėdžio metu, liudytojai grįžus namo, nukentėjusioji buvo apsiverkusi, negalėjo kalbėti, galbūt, buvo šoke. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai manytina, kad toks nukentėjusiosios išsireiškimas, jog ji nesuprato, kas įvyko, ir buvo šoke yra labiau emocinio pobūdžio. Ji nesuprato, kodėl K. M. su ja lytiškai santykiavo, nesuprato, kaip taip gali būti, negalėjo patikėti, kad jis tokius veiksmus atliktu nukentėjusiajai miegant. Minėtą nukentėjusiosios išsireiškimą reikėtų vertinti visų jos parodymų kontekste, o ne ištraukus iš konteksto ir sakant, kad ji nesuprato, kas įvyko.

2.4. Kartu apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad nukentėjusioji jokių ženklų, užuominų ar kitokių signalų, kad ji norėtų su K. M. turėti artimus ar intymius santykius, kaltinamajam nesiuntė. To nepatvirtino nei pats kaltinamasis, nei iki nusikalstamos veikos padarymo su nukentėjusiąja ir kaltinamuoju kartu buvęs liudytojas R. J.. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad nusikalstamus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu kaltinamasis K. M. atliko prieš J. S. valią, nesant pastarosios sutikimo, pasinaudojus jos bejėgiška būkle.

2.5. Prokurorė akcentuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo gauta jokių įrodymų apie tai, kad nukentėjusioji J. S. turėtų tikslą apkalbėti kaltinamąjį K. M., tarp jų iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo susiklostę priešiški, konfliktiški santykiai, todėl manyti, kad nukentėjusioji galėjo meluoti dėl jos atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo nėra jokio pagrindo. Kaltinamasis K. M. taip pat nei ikiteisminio tyrimo apklausų metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė, kad nukentėjusioji J. S., apkaltindama kaltinamąjį dėl nusikalstamos veikos padarymo būtų turėjusi motyvą jį apkalbėti ir sakyti netiesą, kas vėlgi nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios J. S. parodymų patikimumu.

2.6. Nurodoma, kad nukentėjusiosios parodymų patikimumą patvirtino ir byloje esantys netiesioginiai įrodymai – liudytojų, kuriems nukentėjusioji papasakojo apie jos atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, parodymai (kurių dalis skunde cituojami), t. y. M. M., J. S., R. J., V. M. parodymai. Vertinant šių liudytojų parodymus, matyti, kad nukentėjusioji J. S. nusikalstamos veikos padarymo dieną papasakojo liudytojai M. M., bei kitą dieną po nusikalstamos veikos padarymo – liudytojai R. A. apie jos atžvilgiu padarytus nusikalstamus veiksmus.

2.7. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurios dalis skunde cituojama. Atsižvelgiant į išvadas, kad būtent K. M. sperminiame skystyje buvo rastas nukentėjusiosios J. S. DNR profilis, tai neabejotinai turėtų būti sprendžiama, kad tai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad kaltinamasis lytiškai santykiavo su ja.

2.8. Skunde pabrėžiama, kad apylinkės teismas, vertindamas ar lytinis aktas tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo buvo, atsižvelgė į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad J. S. kūne mechaninių sužalojimų nėra; jos kūne nėra specifinių požymių, rodančių, kad su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiauta. Šiame kontekste skunde cituojami teismo eksperto K. Z. (K. Z.) apylinkės teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai. Atsižvelgus į juos bei į faktines nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kad nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu miegojo, kaltinamajam nesipriešino, jos kūno apžiūra buvo atlikta praėjus trims dienoms po nusikalstamos veikos padarymo, todėl jos kūne ir nebuvo nustatyti mechaniniai sužalojimai bei nebuvo rasta svetimo asmens – kaltinamojo DNR. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad atsižvelgus į minėtą specialisto išvadą, nėra nustatyta, kad lytinis aktas tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo buvo baigtas, kas, apylinkės teismo vertinimu, yra reikšminga aplinkybė įrodinėjant nusikalstamos veikos padarymo faktą. Vis tik, tokie argumentai atmestini, kaip visiškai nepagrįsti, kadangi išžaginimas yra laikomas baigtu nusikaltimu nuo lytinio santykiavimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas pabaigė lytinį aktą. Lytinio akto baigimas veikos kvalifikacijai reikšmės neturi.

2.9. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį, kad nors nukentėjusioji po įvykio tą pačią naktį ar kitą dieną į policijos pareigūnus nesikreipė, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo abejoti jos parodymais. Pažymima, kad nuo seksualinės prievartos nukentėjusių asmenų nesikreipimas į policijos įstaigą iš karto po įvykio yra dažnas reiškinys. Praėjus dviem dienoms po įvykio, nukentėjusioji J. S. pateikė pareiškimą policijai dėl jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad nukentėjusioji neslėpė kaltinamojo padaryto nusikaltimo, apie tai tą pačią dieną papasakojo liudytojai M. M., o kitą dieną ir liudytojai R. A. bei atvykusiems policijos pareigūnams.

Žemesnės instancijos teismas

2.10. Nors pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ir vertindamas K. M. parodymus, pripažino pakankamai pagrįstomis kaltinamojo nurodytas aplinkybes, kad lytinio akto tarp jo ir nukentėjusiosios nebuvo, su tokia išvada prokurorė nesutinka. Nurodoma, jog K. M. parodymai dėl esminių nagrinėjimo įvykio aplinkybių yra nenuoseklūs, nelogiški, prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai. Ir nors K. M. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, jo parodymų turinys skyrėsi. Analizuojant ir cituojant K. M. parodymų turinį, skunde nurodoma, jog akivaizdu, kad jo parodymai apie esmines nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl nelaikytini patikimais. Svarbu akcentuoti ir tai, kad kaltinamojo parodymai vertintini kritiškai ir dėl to, kad jeigu iš tiesų nebūtų įvykęs lytinis aktas tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo, o tik kaltinamajam esant su trumpikėmis, galimai įvyko erekcija ar ejakuliacija, kaip, kad teigia kaltinamasis, nukentėjusioji apie tai net nebūtų supratusi, todėl jam nebūtų buvusi gėda, nebūtų atsiprašinėjęs ar prašęs nukentėjusiosios apie įvykį niekam nepasakoti, o J. S., susitikusi ryte su kaltinamuoju, nebūtų jo klausus, kodėl jis taip padarė. Prokurorės vertinimu kaltinamojo pirminių parodymų pakeitimas vertintinas kaip gynybinė jo versija, tikslu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

2.11. Kaltinamasis teismo posėdžio metu nurodė, kad už pareiškimo atsiėmimą sutiko nukentėjusiajai sumokėti 3 000 (tris tūkstančius) eurų. Vėliau po pokalbio su nukentėjusiąją sutiko jai sumokėti 4 000 (keturis tūkstančius) eurų. Vertinant šias aplinkybes, pagrįstai manytina, kad tokios ženklios piniginės sumos sumokėjimas nukentėjusiajai vien už tai, kad, kaip nurodė K. M., pastarasis buvo tik prisiglaudęs prie nukentėjusiosios, ko pasėkoje, jam įvyko erekcija, nėra logiškas. Skunde išsakoma nuomonė, kad kaltinamasis sutiko su kelių tūkstančių eurų kompensacija nukentėjusiajai už tai, kad jis lytiškai santykiavo su ja be jos sutikimo, šiai esant bejėgiškos būklės, tikėdamasis, kad J. S. atsiims pareiškimą.

2.12. Skunde pabrėžiama, jog teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad ant kaltinamojo marškinėlių ir trumpikių buvo rastas nukentėjusiosios DNR profilis, kas, vėlgi, atsižvelgiant į aukščiau aptartų įrodymų visumą, neabejotinai patvirtina faktą, kad K. M. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja. Pirmosios instancijos teismas minimą specialisto išvadą teismas vertino selektyviai, atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, iš esmės rėmėsi tik šioje išvadoje pateiktais kaltinamąjį teisinančiais duomenimis, todėl toks įrodymų vertinimas laikytinas netinkamu, pažeidžiančiu BPK 20 straipsnio nuostatas.

2.13. Taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas kritiškai vertino ir liudytojos R. A. parodymus, padarydamas išvadą, kad liudytojos parodymai neleidžia atmesti prielaidos dėl tam tikrų jos ir kaltinamojo nesutarimų, kurie galėjo nulemti jos aktyvią pagalbą nukentėjusiajai ir siūlymą kreiptis į policiją dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų. Skundžiamo nuosprendžio argumentai, jog nurodyti liudytojos parodymai ir veiksmai neleidžia pašalinti abejonių dėl jau nurodytų prieštaravimų nukentėjusiosios parodymuose bei sustiprina abejones dėl galimos liudytojos įtakos nukentėjusiajai vertinant kaltinamojo veiksmus, kaip nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad liudytoja R. A. būtų neigiamai nusiteikusi kaltinamojo atžvilgiu ar turėtų motyvą jam pakenkti, tas pats nurodytina ir apie liudytoją M. M., kurios parodymai taip pat turėtų būti vertinami kaip patikimi ir atitinkantys kitų byloje esančių įrodymų visumą.

2.14. Be kita ko, žemesnės instancijos teismo vertinimu, nėra nustatyta, kad kaltinamojo veiksmuose buvo tyčia įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje. Prokurorės vertinimu, šios apylinkės teismo išvados yra visiškai nelogiškos, vertinant jas viso skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio kontekste, kadangi teismas pripažino, kad lytinio akto tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo nebuvo. Vadinasi, apylinkės teismo vertinimu, pati nusikalstama veika, numatyta BK 149 straipsnio 1 dalyje, padaryta nebuvo.

3. Teismo posėdžio metu prokurorė apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusioji J. S. sutiko su prokurore, prašydama apeliacinį skundą tenkinti. Gynėjas teismo posėdžio metu nesutiko su prokurorės apeliacinio skundo argumentais. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisingas, nukentėjusiosios parodymuose yra esminių prieštaravimų, jokio kėsinimosi išžaginti nebuvo, o gavosi tiesiog paprasčiausiai kvaila situacija. Išteisintasis K. M. paaiškino, kad nusikaltimo nedarė ir tokios minties neturėjo, prašė jį išteisinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Miglės Lukševičienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

1. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) XXV skyriaus normos, ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje įtvirtintos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje prokurorės apeliaciniame skunde, kurį apygardos teismo posėdžio metu palaikė ir su juo sutiko nukentėjusioji J. S., keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas K. M. (toliau – ir išteisintasis) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio l dalyje, nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kas sukliudė išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas išteisinamasis nuosprendis. Paminėtais argumentais, prašoma išteisinamąjį nuosprendį panaikinti, priimant naują nuosprendį, kuriuo K. M.pripažintinas kaltu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, ir atitinkamai paskiriant bausmę bei tenkinant nukentėjusiosios civilinį ieškinį.

2. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas K. M. dėl nukentėjusiosios J. S. išžaginimo išteisino padaręs išvadą, kad surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo išteisintojo kaltumui konstatuoti. Išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, jog nukentėjusiosios parodymuose esantys prieštaravimai pripažintini esminiais, keliančiais akivaizdžių abejonių dėl galimai padaryto nusikaltimo aplinkybių, lytinių santykių fakto (beje ir baigto lytinio akto) nepatvirtina jokie bylos duomenys, t. y. byloje esančių įrodymų visuma – nukentėjusiosios, išteisintojo parodymai, ekspertų išvados ir paaiškinimai, o kiti surinkti duomenys – liudytojų R. A., R. J. parodymai, nėra pakankami neabejotinai spręsti dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vertindamas išteisintojo parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, pripažino pakankamai pagrįstomis K. M. nurodytas aplinkybes, jog lytinio akto tarp jo ir nukentėjusiosios nebuvo, o aplinkybių dėl jo parodymų keitimo ir tikslinimo nelaikė kaip suteikiančio pagrindą konstatuoti kaltę, kadangi byloje nėra galimybės nustatyti tikslių įvykio aplinkybių bei pašalinti abejonių, todėl turi būti vadovaujamasi in dubio pro reo principu.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ir dar kartą išsamiai bei visapusiškai įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, taip pat išnagrinėjusi Skundžiamą nuosprendį ir prokurorės apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir K. M. nepagrįstai išteisino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo – išžaginimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o apylinkės teismas išteisindamas K. M. įrodymus įvertino selektyviai, akcentuodamas neesminius bylos duomenis ir aspektus, neatsižvelgdamas į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, netinkamai lygino įrodymus tarpusavyje, klaidingai vertino įrodymus dėl jų turinio. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis).

4. Pirmiausia, įvertinus Skundžiamo nuosprendžio turinį, būtina pabrėžti, jog pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, siekiant nuoseklios duomenų sekos išdėstymo, ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tai yra, vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos, nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Taigi bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje

5. Nagrinėjamoje byloje K. M. buvo kaltinamas BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos – arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2013, Nr. 2K-218/2013, Nr. 2K-128/2014, Nr. 2K-16-895/2016, Nr. 2K-160-495/2021). Šioje situacijoje aktualu pabrėžti, jog lytinis santykiavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Tačiau, patvirtindamas ar paneigdamas tokią išvadą, teismas turi įvertinti situacijos kontekstą – ar lytinių santykių dalyviai turėjo anksčiau intymių santykių, ar šiuo atveju kaltinamasis turėjo pagrindo tikėtis suartėjimo, ar bejėgiškoje būklėje atsidūręs asmuo prieš tai leido suprasti, kad neprieštarautų lytiniams santykiams su kaltinamuoju, ar kaltinamasis galėjo klysti dėl to ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2014, Nr. 2K-441-677/2016).

6. Nesutiktina su apylinkės teismo išvada, kad K. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje išžagino nukentėjusiąją J. S., nėra įrodyta patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, žemesnės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai vadovavosi K. M. parodymais ir jų keitimą bei kaip Skundžiamame nuosprendyje įvardinta – ar tikslinimą, laikė pagrindu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Vis tik, tokią K. M. poziciją ir iškeltą versiją, kad lytinio akto tarp jo ir nukentėjusiosios nebuvo, paneigia bylos duomenys. Teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, daro išvadą, kad K. M. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią ir apeliacinės instancijos teismui dėl to nekyla jokių abejonių.

7. Kaip nustatyta, pirmosios instancijos teismas pripažino pakankamai pagrįstomis K. M. nurodytas aplinkybes, kad lytinio akto tarp jo ir J. S. nebuvo, tačiau gulėdamas šalia nukentėjusiosios jis susijaudino, jautė erekciją ir pajautė trūkčiojimus išsiliejant sėklai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad vertinant parodymus siekiant išsiaiškinti, ar jie yra patikimi, svarbūs du aspektai – parodymų nuoseklumas ir jų atitikimas kitiems byloje esantiems įrodymams. Be kita ko, kaip išaiškinta ir naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kaltinamojo parodymų, duotų skirtingu metu procese, palyginimas tarpusavyje, taip pat atsižvelgiant į kitus bylus duomenis, ir toks jų vertinimas, atitinka BPK nustatytus reikalavimus, teismų praktikoje suformuluotas taisykles ir įtariamojo (kaltinamojo) teisių nepažeidžia. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą, palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6-788/2025).

8. Taigi apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. spalio 18 d. (praėjus dviem dienoms po nagrinėjamo įvykio) K. M. savo kaltės nei pripažino, nei nepripažino. Parodė, kad su J. S. tik pažįstami, jokių santykių neturėjo, intymiomis temomis nebendravo, apie intymumą jokių užuominų nebūdavo. Trise, t. y. jis, J. S. ir R. J., vartojo alkoholį. Vartodamas alkoholį paskutinį dalyką atsimena, kad prie stalo R. J. sėdi ant kėdės, J. S. pas jį (R. J.) ant kelių, jis pasiėmęs butelį sidro gėrė jį iš butelio, paskui nieko daugiau neprisimena. Pamiegojęs pabudo, pamatė, kad R. J. nebuvo kambaryje, nuėjo į virtuvę, po pusvalandžio ar valandos pradarė duris į kambarį, kuriame miegojo J. S., užėjęs nebuvo. J. S. miegojo, jos nekalbino, paklausė ar atsigerti atnešti, paskui paklausė gal kavos, trečią kartą apie 12 val. dienos, kai pamatė, kad ji jau buvo atsikėlusi, klojo lovą. Tada J. S. paklausė jo kam su ja taip padarė. Nesuprato apie ką ji, ji nieko konkrečiau nepasakė. Paskui ji paklausė ar jis mano, kad ji nieko neatsimena. Ji dar kartą paklausė „kam taip padarei, kaip padarei!“. Iš jos išraiškos kažkodėl suprato, kad ji turi omeny „seksą“, lytinius santykius. Negali paaiškinti kodėl taip suprato, ji nepaminėjo žodžių seksas ar lytiniai santykiai ar prievarta. Iš jos netiesioginių kaltinimų suprato, ką ji turi omeny. Pasakė, kad jeigu „taip“ ir atsitiko, tai matyt, atsiprašymas nieko nepadės. Prašė, kad niekam nepasakotų, kad niekas nesužinotų, nes jautė gėdą dėl to ką padarė. Pats nakties įvykių neprisimena. Gali būti, kad būdamas neblaivus ir pats nesuvokdamas ką daro pabandė su ja santykiauti. Ar jam kas pavyko nežino, negali pasakyti. Prezervatyvo su savimi neturėjo. Iš savo elgesio nieko neprisimena. Nemano, kad J. norėdama pajuokauti jį kaltina. Dėl savo elgesio labai gailisi (1 t., b. l. 148–149).

9. Jaugi, pasinaudodamas savo teise surašyti parodymus, ir ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. sausio 17 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose K. M. nurodė, kad kai davė pirminius parodymus labai pergyveno, jautė baisią gėdą dėl to kas nutiko. Tyrėja uždavinėjo klausimus, o jis atsakinėjo. Nenorėjo pasakot apie prigulimą prie J. S., nes buvo gėda. Jautė, kad negerai padarė ir norėjo dar pakalbėt su J. S., gal ji atsiims kaltinimus, kad ją nuskriaudė. Tyrėja prašė pagalvot ir prisipažint, tada bausmė butu mažesnė. Dėl įvykio gali pasakyti, kad J. S. nuėjus miegoti, ji pradėjo verkti, K. M. priėjo jos nuraminti. Šalia buvo R. J.. J. S. buvo bloga. R. J. pasakė atnešt bliudą ir kur jis yra. K. M. prigulė prie J. S. ir mėgino ją nuraminti. Matydamas, kad ji raminasi taip ir gulėjo. Jautė, kad susijaudino, jautė erekciją. Buvo nejauku, nes jo kūnas lietėsi prie jos kūno. Nebandė su ja santykiaut, tą tikrai žino. Norėjo atsitraukt nuo jos kūno, pajuto trūkčiojimus išsiliejant sėklai, jam tai įvyko savaime, mėgino ranka užspaust, bet jam nepavyko. Pajuto, kad sujudėjo J. S., pagalvojo, kad ji pajuto, kad jam išsiliejo sėkla. Pasidarė gėda, atsikėlęs išėjo iš kambario. K. M. galvoja, kad jo sėklos išsiliejimas prie J. S. blogas dalykas, tuo jis ją nuskriaudė. Dėl to labai gailisi. Buvo išgėręs, bet tą prigulimą prie J. S. prisimena gerai. Nenorėjo artimiesiems pasakot apie įvykį dėl gėdos, sakydamas jiems kad neatsimena, nes buvo girtas. Kai J. S. ryte paklausė kam tai padarė, nežinojo kaip jai paaiškinti savo poelgį (1 t., b. l. 154–155, 156–157).

10. Taigi ikiteisminio tyrimo metu K. M. savo poziciją, pateiktą po analizuojamo įvykio praėjus dviem dienoms, apie tai, kad nieko neprisimena, pripažinimą, jog gali būti taip, kad būdamas neblaivus ir nesuvokdamas ką daro pabandė su J. S. santykiauti, ir nemanydamas, jog nukentėjusioji norėdama pajuokauti jį kaltina, iš esmės pakeitė į visišką kaltės nepripažinimą. Tokios pozicijos, apie tai, kad įvykio dieną jokių lytinių santykių su nukentėjusiąja neturėjo, K. M. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme metu. O būtent, apklausiamas apylinkės teisiamojo posėdžio metu išteisintasis parodė, kad išgėrinėjo trise – jis, J. S. ir R. J., kalbėjosi. Po to J. S. pasakė, kad eina miegoti į kitą kambarį. Matė, kad ji buvo nusirengusi iki kelnaičių ir liemenuko. J. S. pradėjus verkti, kūkčioti, jis prie jos prigulė, ji nemiegojo. Kai prigulė prie jos, jis buvo su trumpikėmis ir maike, kadangi jis jau gulėjo lovoje. Ją apkabino, ramino, pažadėjo pasikalbėti su broliu, kad ji galėtų pas jį pagyventi, pasakė, kad puikiai ją supranta. Apkabino ją ir pajuto, kad po truputį rimsta. Toliau tęsė pokalbį, kad ją dar kažkiek nuraminti. Buvo ją apsikabinęs. Jautėsi, kad ji pradėjo rimti, buvo ją apsikabinęs. Buvo arti prie jos prigulęs ir prisiglaudęs, bet tik prisiglaudęs, daugiau nieko tarp jų nebuvo. Tikrai to nebuvo, kad norėjo su J. S. santykiauti. Pajautė, kad yra susijaudinęs. Ranka mėgino suimti savo organą, kad nurimti, atsitraukti ir tuo metu J. S. jį pastūmė. Pajautė, kad ranka lyg šlapia. Kai pajautė erekciją, pasiėmė už lytinio organo ir pradėjo atsitraukinėti ir J. S. gal pajautė, kad pas jį pasistojo ir pastūmė jį alkūne. Nuo to laiko, kai pasistojo, iki kol išsiliejo sperma praėjo daugiausiai minutė laiko. Kai buvo ją apkabinęs, pajautė erekciją ir pradėjo trauktis ir tuomet J. S. jį alkūne nustūmė. Mano, kad ne jam vienam taip pasitaiko. Gulėdamas prie J. nebuvo nusiėmęs savo trumpikių. J. S. buvo tik su apatiniais. Gal kažkokios išskyros ir buvo, bet išsiveržimo nebuvo. Pavyko sustabdyti išsiveržimą. Nieko neįvyko. Ar ji miegojo, ar nemiegojo, pasakyti negali, bet kai jis pajautė erekciją, suėmė ir pradėjo atsitraukinėti. Kūno trūkčiojimas buvo. Kai J. S. jį pastūmė, jam buvo be proto gėda. Tuo metu nelabai galėjo suvaldyti erekciją, bet ne iki tokio lygio, kad norėtų turėti santykių su J. S.. Nebuvo jokio tikslo į ją įsiskverbti ir turėti santykių. Kiek yra pažįstami, niekada net užuominos apie tai nebuvo. Negalėjo netyčia varpa įsiskverbti. Kai J. S. jį ranka atstūmė, atsitraukė nuo jos ir nuėjo į savo kambarį. Jį tik pastūmė alkūne, nesakė nieko. Ryte atsikėlė, pasibeldė į duris kur J. miegojo ir paprašė padėti susitvarkyti. J. S. pasakė, kad nieko nedarys. Paklausė jos, kas nutiko. Iš pradžių ji nieko nepasakė. Jis nuėjo. Po to antrą kartą paprašius padėti, ji antrą kartą pasakė, kad to nedarys. Jis paklausė jos ko tokia pikta, kas nutiko. Ji pasakė „pats žinai“. Ji nieko konkrečiai nesakė, pasakė „ką padarei“. Kai J. S. pasakė, kad kažką padarė, pamanė, kad ji kalba apie tai, kad jis buvo susijaudinęs. Prašė, kad tai liktų tarp jų. Viskas taip ir baigėsi. Vakare, kai grįžo iš laukų matė, kad pas brolį namuose kažkas ne taip, jautėsi labai didelė įtampa namuose. Po to atėjo sūnėno draugė ir pasakė, kad J. S. jiems papasakojo, kad jis ją išžagino. Iš karto pasakė sūnėno draugei, kad negali to būti, kad to nedarė. Ji pasakė, kad J. S. sako, kad jis tai padarė. Sūnėno draugė klausė, kodėl taip padarė. Jis pasakė, kad nedarė. Su ja šiek tiek apsipyko ir jie išėjo. Jį apklausiant tyrėja pasakė, kuo jis yra kaltinamas ir kas jam gresia. Buvo labai gėda papasakoti visą tiesą. Suprato, kuo yra kaltinamas. Tikėjosi, kad J. S. atsiims kaltinimą. Jie su J. S. buvo tik pažįstami. Tarp jų nebuvo jokių artimų, intymių santykių. Niekada net tokios minties jos atžvilgiu neturėjo. Tą vakarą visi vartojo alkoholį. Visi vienodai buvo pavartoję. Jis jautėsi išgėręs, bet nebuvo labai girtas. Tą vakarą jokių kalbų apie artimus ar intymius santykius nebuvo. Net minties tokios nebuvo. Mano, kad J. S. buvo pamokinta, kad gali išsireikalauti pinigų, ją galėjo pamokinti R. A.. Pirmadienį ir antradienį J. S. nieko, o po to nuvažiavo su R. A. ir iš karto atsiranda pareiškimas dėl išžaginimo (2024 m. birželio 19 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 1–7).

11. Teisėjų kolegija, vertindama išteisintojo parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu ir jų kardinalią kaitą nuo pirminių parodymų, bei lygindama juos tiek tarpusavyje, tiek su kitais baudžiamosios bylos medžiagoje esančiais duomenimis, daro išvadą, jog K. M. savo poziciją keitė bei derino prie jau surinktos bylos medžiagos. Aplinkybes, kad apskritai lytiškai nesantykiavo prieš nukentėjusiosios valią, kad tik susijaudino, gulėdamas šalia J. S., t. y. pajautė erekciją ir įvyko ejakuliacija (net ir šiame kontekste būdamas nevienareikšmiškas – vieną syk teigdamas, kad sperma išsiliejo, po to nurodydamas, jog buvo tik kažkokios išskyros, bet išsiveržimo nebuvo), K. M. nurodė iš esmės tik apklausus visus liudytojus ir surinkus kitus byloje esančius duomenis, o būtent supratęs, kad nukentėjusioji pareiškimo dėl nusikalstamos veikos neatsiims, ko buvo prašęs ir ką nurodė pats išteisintasis. Būtina pastebėti, kad visiškai nelogiška bei neįtikinama, jog išteisintasis, pirminės apklausos metu, kaip pats nurodė, suprantantis jam pareikštą įtarimą ir gresiančią atsakomybę, tik jausdamas gėdą dėl pasak jo šalia nukentėjusiosios įvykusios erekcijos, šių aplinkybių nenurodė, o tik teigė nieko dėl savo elgesio neprisimenantis ir pripažino, kad gali būti, jog būdamas neblaivus, nesuvokdamas ką daro, pabandė su nukentėjusiąja santykiauti, kartu nekvestionuodamas ir J. S. nurodytų aplinkybių. Taigi nesuprantama, kodėl K. M., siekdamas išaiškinti susidariusią situaciją, jau ikiteisminio tyrimo pradžios metu nesiėmė veiksmų ir detaliai nepapasakojo savo atliktų veiksmų pobūdžio. Juolab, kad kaip nurodė ir išteisintojo brolis V. M., kurio parodymai Skundžiamame nuosprendyje apskritai neįvertinti, jog kai atvažiavo policija, brolis (K. M.) pasakė, kad dėl išprievartavimo (1 t., b. l. 68–69). Aptarta išteisintojo versija apeliacinės instancijos teismo vertintina kaip pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės už išžaginimą. Ir kaip jau minėta, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, išteisintojo nurodytų aplinkybių apie aptariamą įvykį, susijusį su nukentėjusiąja J. S., nepatvirtina nei vienas byloje esantis įrodymas.

12. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą K. M. įvykio eigos versiją, visų pirmiausiai, įvertina nukentėjusiosios J. S. nurodytas aplinkybes ir užfiksuotus parodymus bendrojo pagalbos centro ataskaitoje (1 t., b. l. 10), policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo medžiagoje (1 t., b. l. 106 – 108), 2023 m. spalio 18 d. J. S. pareiškime (1 t., b. l. 13–19, 20), 2023 m. spalio 18 d. apklausos protokole (1 t., b. l. 33–36), jos 2023 m. lapkričio 8 d. ir 2023 m. gruodžio 12 d. papildomų apklausų protokoluose (1 t., b. l. 42, 43–45), 2024 m. vasario 12 d. nukentėjusiosios apklausos protokole pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 52–54) bei apylinkės teisiamojo posėdžio protokole (2024 m. birželio 19 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 1–7). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nemato pagrindo nesivadovauti nukentėjusiosios J. S. parodymais. Nukentėjusioji neneigė, kad įvykio metu buvo neblaivi ir kai kurių aplinkybių tiksliai neatsimena, jas gali painioti, tačiau dėl išteisintoj K. M. atliktų veiksmų nukentėjusioji buvo kategoriška, vienareikšmiai viso baudžiamojo proceso metu (ir net jam neprasidėjus) teigė, kad miegodama ant kairio šono pajuto, jog jai iš nugaros, patraukus kelnaites, pažįstamas vyras K. M. įkišo savo varpą į jos makštį ir lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią. Nors kai kurie nukentėjusiosios užfiksuoti parodymai savo turiniu nėra visiškai identiški, tai nėra pagrindas jų nepripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Kaip minėta, dėl esminių šiai bylai aplinkybių nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės nesiskyrė, o neesminiai neatitikimai, įvertinus nukentėjusiosios būklę įvykio metu (buvo apsvaigusi nuo alkoholio, miegojo), subjektyvų gebėjimą įsiminti ir perteikti informaciją, taip pat įvertinus tai, jog nukentėjusioji davė parodymus apie patirtą seksualinę prievartą. t. y. apie situaciją, kuri jai buvo ypatingai nemaloni ir kėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus, yra objektyviai pateisinami.

13. Kaip matyti, J. S. kreipdamasi bendrojo pagalbos telefonu nurodė, kad jai būnant svečiuose, ją išprievartavo pažįstamas vyriškis. Jai miegant, ji prabudo dėl to, kad pažįstamas vyras K. M. pasinaudojęs jos bejėgiška būkle ir atsigulęs šalia jos iš nugaros, ji miegojo ant kairio šono, ir patraukęs jos kelnaites į šoną iš nugaros įkišo savo varpą į jos makštį ir darė sueities metu pirmyn – atgal judesius, t. y. lytiškai su ja santykiavo. J. S. prabudusi iškart dešine alkūne pastūmė K. M. į krūtinę. K. M. ištraukė varpą iš jos makšties, atsikėlė ir išėjo iš kambario (1 t., b. l. 10). Tokios aplinkybės užfiksuotos ir nukentėjusiosios J. S. pareiškime (1 t., b. l. 13–19, 20). Atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji nurodė analogiškai, t. y. kad jie išgėrė truputį, jai pradėjo skrandį labai skaudėt ir ji nuėjo miegot. Nuėjo į kambarį, užmigo. Prabudo, nes nujautė, kad kažkas negerai. Ir K. M. iš galo guli, į ją įėjęs. K. M. ją išprievartavo. Ji prabudo, nes jautė, kad yra kažkas negerai. Ji atsisuko, jisai, tiksliai, jis į ją įėjęs. Nukentėjusioji jį atstūmė, sakė „eik iš čia“ ir jis išėjo iš kambario. Kai kitą dieną atsikėlė ryte, jis sakė „kas buvo, aš nieko neatsimenu“. Ir jis tada išeina į lauką. Po kažkiek laiko vėl ateina, klausia „padarom taip, sako, tipo, viskas lieka tik tarp mūsų, niekam nieko nesakom“. Sako „čia atsiprašymas nepadės“. Nors prieš tai sakė, kad nieko neatsimena. Pareigūnui paklausus, ar spermą nuleido, ar ne, nukentėjusioji atsakė: „nežinau“. Nukentėjusioji tikrai nieko nejautė, miegojo. Pareigūnui paklausus, ar ji tuo metu nešaukė pagalbos, nukentėjusioji atsakė, kad ne. Nukentėjusioji tiesiog pasakė, kad jis išeitų iš kambario, bet nešaukė. Pareigūnui paklausus, ar ji nesipriešino, nukentėjusioji atsakė, kad kai pajautė, tai jį atstūmė nuo savęs, o jis tiesiog paėmė ir išėjo (1 t., b. l. 106 – 108).

14. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu J. S. vėl gi nurodė, kad jai išgėrus pradėjo skaudėti skrandį. Ji nuėjo į šalia esantį kambarį miegoti, o K. M. pasiliko kartu su R. J. kambaryje gerti toliau. Kai ji atėjo į kambarį, nusirengė kojines, kelnes ir atsigulė lovoje apsirengusi tik kelnaitėmis, marškinėliais trumpomis rankovėmis ir liemenuku. Ji gulėjo lovoje ant kairio šono. Ji prabudo lovoje dėl to, kad pajuto, kaip kažkas jai iš nugaros yra įkišęs į makštį varpą ir daro judesius pirmyn – atgal, t. y. be jos noro lytiškai santykiauja. Ji atsisuko galvą ir pamatė, kad lytiškai santykiauja K. M.. Ji iškart dešine savo alkūne pastūmė K. M. į krūtinę, tačiau nieko nesakė ir pagalbos nešaukė. K. M. ištraukė varpą iš makšties, atsikėlė ir išėjo iš kambario. K. M. uždarė duris, o ji gulėjo lovoje, po to užmigo. Kelnaitės nuimtos nebuvo. Ar buvo įvykusi K. M. ejakuliacija, ji nežino. Apie 10.00 val., ji prabudo ir į kambarį atėjo K. M.. Jis pasakė jai, kad ji padarytų jam kavos ir sutvarkytų stalą. Ji pasakė, kad nieko nedarys ir paklausė jo, ką jis jai padarė. Jis pasakė, kad nieko neprisimena ir paklausė, kas buvo. Ji pasakė, kad jis lytiškai santykiavo be jos noro. Jis išėjo iš kambario. Po 10 minučių jis vėl atėjo į kambarį ir pasakė, kad atsiprašymas nepadės, kad viskas lieka tarp jų, niekas nežinos. Ji paprašė jo, kad jis išeitų. K. M. išėjo ir daugiau negrįžo. Apie 12:00 val., namo grįžo M. M. su vyru. Ji buvo kambaryje ir verkė. M. M. atėjo į kambarį ir pamačiusi ją verkiančią paklausė, kas buvo. Ji M. M. viską papasakojo, kad be jos noro santykiavo K. M.. M. M. papasakojo savo vyrui V. M.. Ji iškart į policiją nesikreipė, nes nežinojo ką daryti. 2023 m. spalio 17 d. papasakojo kaimynei R. A. apie tai, kas įvyko ir ji patarė kreiptis į policiją (1 t., b. l. 13–19, 20). Papildomai apklausta nukentėjusioji nurodė, jog prabudo lovoje dėl to, kad pajuto, kaip kažkas jai iš nugaros yra įkišęs į makštį varpą ir daro judesius pirmyn, daugiau jos nelietė. Atsisukusi pamatė, kad tai K. M. pažiūrėjo jam į akis, jis buvo sąmoningas, dešine savo alkūne pastūmė jį į krūtinę, taip parodydama savo nenorą santykiauti tačiau nieko nesakė ir pagalbos nešaukė. K. M. ištraukęs varpą iš makšties išlipo iš lovos. K. M. jai nieko nepasakė ir ji jam nieko nepasakė (1 t., b. l. 42). J. S. apklausta antrą kartą nurodė, jog pirminės apklausos metu davė teisingus parodymus, jų laikosi ir patvirtina šios apklausos metu (1 t., b. l. 43–45).

15. Nukentėjusiosios J. S. parodymai iš esmės nekito ją apklausant ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją. O būtent, kai jai po alkoholio vartojimo pasidarė bloga, jautėsi šiek tiek apsvaigusi, skaudėjo skrandį ir ji nuėjo pamiegoti į kitą kambarį. O R. J. su K. M. liko kitame kambaryje, toliau vartojo alkoholį. Prabudo nuo to, kad pajuto, kad K. M. yra įėjęs į ją. J. S. jautė, kad K. M., jo lytinis organas yra joje, jos vaginoje. Jis nieko nesakė, jis judėjo. Jis jos nelietė, ji gulėjo ant šono, jis buvo jai už nugaros, tiesiog pajuto, kad jis joje su savo organu judėjo. J. S. atsisuko ir jį nustūmė. J. S. atsitraukė nuo jo, pastūmė su alkūne, paprašė, kad jis išeitų į kambarį. Jis išėjo. Tuo metu nesikvietė pagalbos. Nuėjo, miegojo su maikute ir su džinsais, kojinėmis. Kai prabudo, buvo jau be džinsų. Kelnaitės buvo ant jos, bet buvo pasmauktos. J. S. buvo apsvaigusi ir mieguista, kai prabudo ir pajautė, kad su ja santykiauja. Dėl to nesuprato kas įvyko. Kitą dieną, jis atėjo pas J. S., paklausė ar gali kavos padaryti, sutvarkyti kambarį, ši pasakė, ne. J. S. jo paklausė, ar jis atsimena ką jai padarei. Jis sakė, ne, jis neatsimena. J. S. jam pasakė, ką jis jai padarė, jis pasakė, kad nepamena. Jis išėjo, vėliau vėl grįžo, pasakė, kad šitas dalykas gali likti tik tarp jų, kad ji niekam nesakytų. J. S. paprašė, kad jis išeitų iš kambario, jis išėjo. Tada grįžo M. M., ji viską pasakė M. M. kas buvo. Tada atvažiavo kaimynė R. A.. Ji kaimynei viską papasakojo, ji pasakė, kad turi kreiptis į policiją. Tada kreipėsi į policiją, parašė pareiškimą. Ji iš pradžių nesuprato kas nutiko. Vėliau, kai papasakojo M. M. ir kaimynei apie tai, ji suprato, kad turėjo kviesti pagalbą. K. M. J. S. paskambino, prašė atsiimti pareiškimą, sakė, kad jai sumokės pinigais. Nuo 4 000 iki 5 000 eurų jis siūlė už moralinę žalą. Iš pradžių buvo sutikusi, bet pakalbėjo su kaimyne R. A., jis sakė, kad jeigu J. S. sutiks, tai ji sau blogiau pasidarys, tai nesutiko. Po įvykio ėjo pas psichiatrą ir psichologą. Jai buvo nustatytas nerimo sutrikimas dėl to įvykio. Lankėsi (duomenys neskelbtini) poliklinikoje (1 t., b. l. 52–54).

Žemesnės instancijos teismas

16. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu J. S. parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių vėlgi nuosekliai patvirtino ir paliudijo, jog vasario 12 d. duoti parodymai yra teisingi (apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją). Nurodė, kad žino apie tuos parodymų neatitikimus. Mano, kad tiksliausi parodymai duoti pačioje pirmoje apklausoje. Paskutinėje apklausoje yra iškilę visi prisiminimai. Paskutinėje apklausoje duoti parodymai atitinka tik ten dar yra patikslinimai. Atsigulė su apatiniais, be džinsų. Kai pajuto, kad kažkas vyksta, nesuvokė, kas tuo metu vyksta. Kai pajautė, kad kažkas vyksta, nukentėjusioji jį pastūmė ir pasakė, kad pasitrauktų nuo jos. Pasilieka prie tų parodymų, kad ji pasakė kaltinamajam, kad išeitų iš kambario. Kai prabudo, nesuprato, kas įvyko. Kai rašė pareiškimą, priėjo išvados, kad buvo išžaginta. Ryte prisiminė, kad K. M. gulėjo jai už nugaros. Dvi dienas buvo šoke ir nesuprato, kas įvyko, bet kai rašė pareiškimą, suprato, kad jis ją išprievartavo. Buvo pasimetusi. Nesuprato atsibudusi, kas vyksta. Tik po kelių dienų suprato, kas buvo įvykę. Ryte tokia mintis jau kirbeno. Ji tikrai žino, kad nuėjo į kambarį miegoti viena. Ne viską atsimena. Nepasakytų, kad buvo labai girta, buvo išgėrusi, pavargusi po darbo. Buvo susitikę ir kalbėjo su K. M. apie pinigus. Galvojo atsiimti pareiškimą, nes viskas labai ilgai užsitęsė, buvo nuo visko pervargusi. Jis prašė, kad atsiimtų. Tikrai galvojo atsiimti, bet paskui sužinojo, kad jo jau nebegalima atsiimti. Tyrėja taip pat pasakė, kad tokiems žmonėms atleisti negalima, kad nepasikartotų tokia pati situacija su kitu žmogumi. Apie pinigus su R. A. nebuvo kalbėta. Ji jai viską papasakojo, kaip buvo ir ką planuoja daryti. Ji sakė, kad neatsiimtų pareiškimo. Patarė užbaigti iki galo. Apie pinigų sumą su R. A. nekalbėjo. Pokalbis su R. A. neturėjo įtakos suvokimui, kad buvo išžaginta. Atsibudo, nes pajuto, kad jai už nugaros kažkas vyksta, pajuto, kad kažkas guli. Pajautė, kad į ją įsiskverbusi varpa ir juda pirmyn, atgal. Jis atsiprašė. Sakė, kad gailisi dėl viso šito dalyko. Nieko konkretaus nepasakė. Po tos nakties, kai jis užėjo į kambarį, ji paklausė „kodėl tu man taip padarei?“ Konkrečiai nepasakė, ką jis padarė. Jei jis taip padarė, tai jis suprato apie ką kalba. Be to, kai po kurio laiko jis paprašė, kad niekam nieko nesakytų apie šį įvyki, tai jis tikrai suprato, apie ką ji šneka. Konkrečiai su juo apie šį įvykį nebuvo kalbama. Kelnaitės nebuvo nuimtos. Kai pabudo, buvo su kelnaitėmis (2024 m. birželio 19 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 1–7).

17. Taigi dėl esminių nagrinėjamai bylai aplinkybių, turinčių reikšmės K. M. veiksmų kvalifikavimui ir jo kaltei, nukentėjusioji buvo nuosekli ir kategoriška, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nukentėjusiosios J. S. parodymus vertinti kaip neobjektyvius ir nepatikimus. Pastebėtina ir tai, jog, priešingai nei nurodoma Skundžiamame nuosprendyje, būtent nukentėjusiosios parodymai papildo ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus, bei kartu iliustruoja išteisintojo parodymų prieštaringumą. Vis tik, kaip matyti iš Skundžiamame nuosprendyje pateiktų motyvų, apylinkės teismas nusprendė nesivadovauti nukentėjusiosios J. S. duotais parodymais, išskaidydamas pastarosios nurodytas aplinkybes į šešias grupes. Visų pirma, apylinkės teismas akcentavo nukentėjusiosios parodymų prieštaravimus, net gi jų keitimą, dėl to, kad J. S. negalėjo užtikrintai pasakyti ar atstūmusi išteisintąjį nuo savęs jam ką nors sakė, ar ne. Be to, esmine parodymų kaita laikyta ir tai, jog J. S. vienos apklausos metu nurodė nuėjusi miegoti su džinsais, nors visuose kituose parodymuose teigė miegojusi tik su kelnaitėmis. Galiausiai žemesnės instancijos teismo vertinimu pati nukentėjusioji paliko savo parodymų prieštaravimus neišspręstus. Net nepaisant to, jog šie paminėti aplinkybių neatitikimai neturi jokios įtakos nusikaltimo kvalifikavimui, tačiau vien tik toks formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas, nustačius neesminius paminėtus prieštaravimus tokio pobūdžio bylose, negali būti pateisinamas. Siekiant nustatyti tokių parodymų patikimumą būtina juos įvertinti atidžiai, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos asmens parodymuose, galėtų būti ir turėtų būti aiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl patirto šoko, streso, gėdos ir kitų aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

18. Taip pat iš Skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad apylinkės teismo vertinimu nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, kad ji tikrai nesuprato kas su ja vyksta, kai prabudo nesuprato kas įvyko, o kai rašė pareiškimą, priėjo prie išvados, jog buvo išžaginta, kelia abejonių dėl jos kitų apklausų metų nurodytų aplinkybių, kad ji jau ryte kaltinamajam ir liudytojai nurodė, jog kaltinamasis lytiškai santykiavo be jos noro. Tokios abejonės motyvuojamos ir tuo, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog nukentėjusioji lytiškai santykiauja nuo 12 metų. Su tokiu apylinkės teismo vertinimu, kuris prieštarauja ne tik bylos medžiagoje esantiems liudytojų parodymams, bet gali būti laikytina ir absoliučiai nelogiška argumentacija, teisėjų kolegija visiškai nesutinka. Nepaisant to, kad nors apylinkės teismas teisingai pacitavo atrinktas nukentėjusiosios parodymų atkarpas, vis tik akivaizdu, kad J. S. apie nepageidaujamus išteisintojo veiksmus savo atžvilgiu pasisakė iš karto po nakties įvykių. O būtent, liudytojai M. M.. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas šios nukentėjusiosios parodymų dalies bei liudytojų M. M. bei V. M. parodymų apskritai nevertino ir dėl jų nieko nepasisakė.

19. Taigi J. S. nurodytą aplinkybę apie tai, kad ji M. M. papasakojo viską, t. y. kad be jos noro K. M. su ja santykiavo, o M. M. papasakojo savo vyrui V. M., patvirtina ir patys minimi apklausti liudytojai. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. nurodė, kad po vakaro įvykių ryte J. S. kartu į Vilnių nevažiavo, nors ir buvo susitariusios. Jai nepasirodė tai įtartina, išvažiavo su vyru į Vilnių. Po to, apie 10.30 val., J. S. paskambino, paklausė kas geresnio, iš balso girdėjo kad kažkas negerai, paklausė ar kas atsitiko, J. S. pasakė, kad pakalbės kai grįš. Kai grįžo J. S. buvo tame kambaryje kur ir miegojo, paklausė tai kas atsitiko. J. S. pasakė, kad K. M. ją išprievartavo, kol ji miegojo, atėjo ir pradėjo su ja santykiauti, ji tada pabudo ir K. M. nustūmė. K. M. namuose nebuvo. Tą dieną J. S. buvo liūdna, be nuotaikos. Paklausė patarimo ką jai daryti, kad jis gyvenimą jai sugadino. Ji jai pasakė, kad nežino ką patarti. Antradienį atvažiavusi pažįstama kaimynė R. A., jai J. S. papasakojo, kad K. M. ją išprievartavo, ji (kaimynė) inicijavo, pasakė, kad reikia kreiptis į policiją, į psichologą, nes J. S. buvo liūdna nuotaika. K. M. paklaustas kas ir kaip atsitiko su J. S. pasakė, kad nieko neprisimena. Bet jautė gėdą ir labai gailėjosi (1 t., b. l. 65–66). Gi ir teisiamojo posėdžio metu M. M. patvirtino, jog grįžtant atgal namo, J. S. jai paskambino ir pasakė, kad ją išprievartavo K. M. ir viskas. Kai grįžo namo, ji dar gulėjo lovoje, gal net nebuvo atsikėlusi, buvo apsiverkusi. Ji negalėjo kalbėti, nes galbūt buvo šoke, verkė. Vėliau klausinėjo K. M., kas atsitiko. K. M. pasakė, kad neatsimena to dalyko. Nei neigė, nei patvirtino (2024 m. spalio 29 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 32–36). Liudytojas V. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme parodė, jog jam apie šį įvykį, kad K. M. išprievartavo J. S., pasakė žmona. Jis nieko nežino. Su broliu nekalbėjo, jei kalbėjo ta tema tai neprisimena ką šnekėjo. Kai atvažiavo policija, brolis pasakė, kad dėl išprievartavimo (1 t., b. l. 68–69; 2024 m. spalio 29 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 32–36). Taip pat ir liudytojas R. J. paliudijo, jog jam M. M. pasakė, jog K. M. blogas, baisų dalyką padarė – J. S. išprievartavo (1 t., b. l. 71–72). Liudytojui grįžus po darbo, M. M. jam pasakė, kad K. M. išprievartavo J. S.. Nei su K. M., nei su J. S. apie tai nesikalbėjo (2024 m. spalio 29 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 32–36). Taip pat R. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad matė kaip K. M. nuėjo į kambarį pas J. S., prie jos atsigulė, guodė pastarąją, K. M. buvo su apatiniais. Liudytojui pasidarė neįdomu, jis išėjo į lauką, ten buvo vienas apie valandą, kai grįžo matė, kad J. S. miega, jos kambario durys nebuvo uždarytos, jis jų neuždarė, o K. M. miegojo ant savo lovos (1 t., b. l. 71–72; 2024 m. spalio 29 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 32–36). Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį, kad liudytojo R. J. parodymai, kad jis matė nukentėjusiąją miegančią tik su kelnaitėmis, nėra pagrindas nukentėjusiosios parodymus atmesti kaip nepatikimus. Kaip jau minėta, nors J. S. paaiškinimai nebuvo visiškai nuoseklūs nurodant ar įvykio metu ji buvo tik su apatiniais ar ir su džinsais, tačiau dalyje dėl išžaginimo veiksmų, dėl K. M. veiksmų ir dėl to, kad ji juos vertino bei suprato kaip prievartinius, nekito, t. y. J. S. vienareikšmiškai teigė, kad K. M. ją išžagino, ir tai, priešingai negu nurodoma Skundžiamame nuosprendyje, iš karto po nagrinėjamo įvykio įvardijo liudytojai M. M..

20. Taip pat absoliučiai nepagrįstas ir apskųstame nuosprendyje nurodytas argumentas, kad apylinkės teismo vertinimu nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, kad ji nežino kodėl atvažiavo po poros dienų po įvykio pas kaltinamąjį, to neneigia, sustiprina abejones dėl to, kad ji vertino K. M. veiksmus kaip nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtas motyvas ne tik, kad stokojo elementarios logikos, bet yra ir absoliučiai prieštaringas J. S. parodymų turiniui. Kaip jau minėta šio procesinio sprendimo 21-28 punktuose, nukentėjusioji nuo pat K. M. nusikalstamų veiksmų pradžios, savo elgesiu (atstumdama) išreiškė nenorą lytiškai santykiauti su išteisintuoju ir apie jo atliktus veiksmus – išžaginimą, kitą dieną po įvykio pasakydama liudytojai M. M., o po to ir apie nusikalstamą veiką pranešdama ikiteisminio tyrimo įstaigai.

21. Iš išteisinamajame nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti ir tai, jog nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės buvo pripažintos prieštaringomis dėl to, kad ji visų apklausų metu nurodė, jog apie pinigus už tai, kad ji atsiimtų pareiškimą su R. A. nebuvo kalbėta, o apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtino, kad būtent po pokalbio su R. A. ji atsisakė atsiimti pareiškimą. Pirmosios instancijos teismo, kaip nurodoma Skundžiamame nuosprendyje, neįtikino nukentėjusios atkaklus teigimas apie nekalbėjimą su R. A. būtent tokiu svarbiu momentu, kai ji svarsto atsiimti pareiškimą dėl jai siūlomos pinigų sumos. Pirmiausiai, tokia Skundžiamo nuosprendžio išvada yra visiškai nesuprantama bei nepagrįsta, kadangi ši aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia kaltinime nurodytas aplinkybes, ji nėra svarbi ir J. S. duotų parodymų patikimumo vertinimui, veikos kvalifikavimui. Antra, iš ties sutiktina, jog nukentėjusioji apklausiama apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, jog apie pinigus, kurie buvo siūlomi už pareiškimo atsiėmimą su R. A. nebuvo kalbėta (2024 m. birželio 19 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 1–7), tačiau pirmosios instancijos teismas šią nukentėjusiosios parodymų dalį akcentavo ypatingai, apsiribodamas tik J. S. pasakyta fraze ir neanalizuodamas kitų parodymų visumos, tokiu būdu šiai aplinkybei suteikė nepagrįstai išskirtinę reikšmę. Kaip matyti, nei nukentėjusioji, nei išteisintasis proceso metu neneigė aplinkybių, kad K. M. siūlė piniginę kompensaciją už tai, kad nukentėjusioji atsiimtų pareiškimą. J. S. tokią galimybę svarstė, kadangi viskas buvo labai ilgai užsitęsę, buvo nuo visko pervargusi, neneigė, jog R. A. sakė neatsiimti pareiškimo ir patarė užbaigti iki galo. Vis tik, kaip parodė J. S. pareiškimo neatsiėmė, nes po to sužinojo, kad jo jau nebegalima atsiimti (2024 m. birželio 19 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 1–7), ką iš dalies patvirtina ir išteisintojo parodymai, jog J. S. paskambino jam ir pasakė, kad ją kviečia tyrėja ir ji pakalbės dėl pareiškimo atsiėmimo. Išėjusi iš tyrėjos, J. S. paskambino ir pasakė, kad pareiškimo atsiimti negali (2024 m. birželio 19 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 1–7).

22. Prieš tai aptartų aplinkybių kontekste matyti ir tai, jog taip pat ir liudytojos R. A. parodymais buvo nuspręsta nesivadovauti dėl to, kad apylinkės teismo vertinimu liudytojos ir išteisintojo tarpusavio nesutarimai galėjo nulemti R. A. aktyvią pagalbą nukentėjusiajai ir siūlymą kreiptis į policiją dėl K. M. veiksmų. Pirmosios instancijos teismui R. A. parodymai ir veiksmai neleido pašalinti abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų prieštaravimų bei sustiprino abejones dėl galimos liudytojos įtakos nukentėjusiajai vertinant K. M. veiksmus kaip nusikalstamą veiką. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taipogi nesutinka. Kaip jau buvo minėta, paneigiant Skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai nurodytus nukentėjusiosios parodymų prieštaravimus, J. S. apie išžaginimo faktą pirmiausiai pasakė M. M., o R. A. apie tai sužino jau nukentėjusiajai supratus ir įvertinus su ja atliktus veiksmus, kaip prievartinius lytinius santykius – išžaginimą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta R. A. paliudijo, jog užvažiavusi pas M., pastebėjo J. S., keistai kaip jai pasirodė besielgusią, ji nebendravo, gal net ir neatsakė į pasisveikinimą, kadangi skubėjo pastebėjo tai, bet neturėjo laiko išsiaiškinti kas atsitiko, nes ji elgėsi ne taip kaip jai būdinga. Kitą dieną apie 14-16 val. vėl atvažiavusi pas M. paklausė J. S. kas atsitiko – matė, kad mergina išbalusi, susijaudinusi, sutrikusi, netoliese buvo M. M., kai primygtinai pareikalavo paaiškinti kas atsitiko, M. M. pasakė „atsitiko tai atsitiko“, J. S. pasakė „K. išprievartavo“. Papasakojo, kad sekmadienį vakare kartu vartojo alkoholį, paskui jai buvo bloga, pavargusi nuėjo miegoti ir pabudo nuo to, kad „K. į ją įėjęs“, santykiauja. Pasakė: „K. ką tu darai?“, atstūmė jį ir jis išėjo. Taip pat pasakė, kad K. M. kitą dieną po įvykio (pirmadienį) pasakė, kad nieko neprisimena, o paskui, kad tikisi, jog tai kas tarp jų įvyko liks tarp jų. Matė, kad J. S. labai sutrikusi, pasakė, kad būtina pranešti policijai, pasirūpino, kad jai būtų suteikta psichologinė pagalba. Fizinių sužalojimų ant jos nematė, ji sakė, kad fiziškai jos nesužalojo. Pati bendravo su K. M., jis iš pradžių minėjo kad nieko neprisimena, paskui sakė, kad labai gailisi ir jam gėda (1 t., b. l. 62–63). Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytoja nurodė ir pirmosios instancijos teisme, o būtent, jog tuo momentu, kai užėjo pas M. M. į namus, J. S. sėdėjo į ją nusisukusi nugara, o priešais ją tiesiai sėdėjo R. J.. Ji pasisveikino, bet ji jai nieko neatsakė. Tai jai pasirodė labai keista, nes ji visuomet pasisveikindavo. Pasiteiravo, kas atsitiko, bet ji tylėjo ir nieko neatsakė. Atėjo prie jos iš priekio – matėsi, kad kažkas negerai, mergaitė buvo perbalusi. Dar kartą paklausė, kas atsitiko. J. S. ir R. J. tylėjo, o M. M. pasakė, kad K. M. išprievartavo J. S.. Grįžusi namo, viską apmąstė, paskambino J. S. ir paaiškino, kad taip atsitikus, ji turi apsispręsti, ar kreiptis į policiją, nes atgal kelio jau nebus, arba nesikreipti. Davė jai laiko apsispręsti ir pasakė, kad jai paskambintų, kai priims sprendimą. Nepamena, kas kam paskambino, bet jos nuvyko į (duomenys neskelbtini) policiją, kur J. S. parašė pareiškimą (2024 m. spalio 29 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 32–36). Vien tos Skundžiamame nuosprendyje akcentuojamos aplinkybės, jog R. A. padėjo, patarė, ir kaip pati liudytoja nurodė – globojo nukentėjusiąją, jokiu būdu negali būti vertinamos kaip įtakojančios J. S. prieš ją atliktus veiksmus vertinti kaip nusikaltimą ir (ar) pasakoti tikrovės neatitinkančias aplinkybes, t. y. kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą tik dėl R. A. jai padaryto poveikio, tuo labiau, kai tai paneigia iš esmės visi kiti baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys.

23. Taigi pirmosios instancijos teismo vertinti neesminiai nukentėjusiosios parodymų netikslumai, nėra vada įžvelgti nukentėjusiosios suinteresuotumą melagingai apkaltinti K. M., kadangi akivaizdu, jog tokio įvykio metu nukentėjusiosios pastangos negalėjo būti nukreiptos į siekį kuo tiksliau įsidėmėti kiekvieną detalę. Tuo labiau, kad neatitikimai nukentėjusiosios parodymuose, neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui ir byloje esant pakankamai patikimų išteisintojo kaltės įrodymų, nukentėjusiosios parodymų patikimumo vertinimui reikšmės neturi ir K. M. padarytos nusikalstamos veikos fakto bei jo kaltės nepaneigia. Apylinkės teismo selektyviai atrinktų aplinkybių akcentavimas, nevertinant visų parodymų visumos, nelemia neigiamos J. S. parodymų vertinimo išvados. Teisėjų kolegija, įvertinusi viso proceso metu nukentėjusiosios duotus išsamius ir esminėse detalėse nuoseklius parodymus ir sugretinusi juos su liudytojų parodymais, neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms ir netikėti J. S. duotais parodymais. Juolab, kad, kaip jau minėta, nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti baudžiamosios bylos duomenys.

Žemesnės instancijos teismas

24. O būtent, kaip užfiksuota Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Specialisto išvada) ant K. M. marškinėlių (3,4 mėg.) rastas sperminis skystis. Atlikus DNR tyrimą gautas mišrus, ne daugiau nei dviejų asmenų DNR profilis, iš kurių vienas DNR profilis sutampa su J. S. DNR profiliu su 99, 9999999999999996 % tikimybe, o kitas DNR profilis sutampa su K. M. DNR profiliu su 99, 9999999999999997 % tikimybe; atlikus DNR tyrimą ant K. M. trumpikių (5 mėg.) gautas DNR profilis, sutampa su J. S. DNR profiliu su 99,9999999999999996 % tikimybe (1 t., b. l. 85–98). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, sprendimą išteisinti K. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, apylinkės teismas nepagrįstai grindė ir Specialisto išvadą klaidingai vertino per išteisintojo iškeltą versiją, jog jam gulint šalia nukentėjusiosios ir susijaudinus (įvykus erekcijai), išsiliejo sperma. Sutiktina, kad Specialisto išvadą pateikusi J. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu negalėjo pasakyti iš kokio biologinio pėdsako gautas J. S. DNR profilis, nes nėra tokios metodikos tam nustatyti. Tai gali būti arba nukentėjusiosios makšties išskyros, arba epitelis (odos ląstelės), arba seilės. Atsakydama į gynėjo klausimą ekspertė nurodė, kad ne jos kompetencija atsakinėti į klausimą, ar gali odos atplaišėlių atsirasti ant apatinių, jei 15 - 20 min. tampriai vienas šalia kito guli žmonės, nes ji atlieka tik tyrimus, kas yra ant to daikto tuo metu, bet, žinoma, negalima atmesti (1 t., b. l. 101 – 103; 2024 m. spalio 8 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 12–13). Vis tik, būtina akcentuoti, jog biologinės kilmės pėdsakų buvo ieškota ant K. M. trumpikių – viduje priekyje ant įdūrio, ir būtent ant jų gautas DNR profilis sutapo su J. S. DNR profiliu. Be to, ir ant K. M. marškinėlių rastame sperminiame skystyje, nustatytas ne daugiau nei dviejų asmenų DNR profilis, iš kurių vienas DNR profilis sutampa su J. S. DNR profiliu su 99, 9999999999999996 % tikimybe. Be kita ko, ir kitas apylinkės teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas K. Z. (K. Z.) nurodė, kad tokiu atveju, kai moteris nesipriešina lytinių santykių metu irgi galėjo nesusidaryti tokių sužalojimų, kuriuos galėtų aptikti teismo medicinos ekspertas. Jeigu atmetami sužalojimai, tai vienintelis požymis, kuris patvirtintų lytinius santykius yra svetimo asmens DNR radimas (2024 m. spalio 8 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 12–13). Gi analizuojamu atveju būtent ir susiklostė tokia situacija, kad K. M. pasinaudojo miegančios nukentėjusios J. S. bejėgiška būkle, kuri dėl išgerto alkoholio ir blogos savijautos miegojo ir tinkamai negalėjo suprasti su ja atliekamų seksualinės prievartos veiksmų reikšmės ir jiems priešintis, t. y. fizinis smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu panaudotas nebuvo, todėl sužalojimų pas J. S. rasta ir nebuvo. Ką iš esmės nurodė ir specialistas K. Z., t. y. kad ne visų prievartinių lytinių santykių metu yra randami mechaniniai sužalojimai. Sužalojimai yra randami tada, kai yra naudojamas smurtas moters atžvilgiu, turint omenyje, kad per fizinę jėgą yra įkišama varpa į makštį ir moteris tuo metu priešinasi – dėl to gali atsirasti gleivinės pažeidimų arba, jeigu moteris pati priešinasi prieš smurtą, ji gali apdraskyti vyrą – tokiais atvejais ieškoma DNR panagėse ir vertinama, ar ant paties įtariamojo yra sužalojimų, kurie atitiktų tuos duomenis. Šiuo konkrečiu atveju tokių sužalojimų nebuvo rasta (2024 m. spalio 8 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 12–13). Todėl Skundžiamo nuosprendžio išvada, vadovaujantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 75–77), t. y. kad ant nukentėjusiosios kūno nerasta specifinių požymių, rodančių, jog su nukentėjusiąja buvo lytiškai santykiauta, yra ne tik, kad nereikšminga pareikštam kaltinimui, bet ir paaiškinama, paties išvadą teikusio specialisto. Taigi specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotos išvados, sugretinus jas kartu ir su specialistų paaiškinamais, atitinka nukentėjusiosios J. S.parodymus, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad K. M. atliko kaltinime nurodytus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu.

25. Kartu būtina akcentuoti, jog motyvuodamas sprendimą išteisinti K. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį apylinkės teismas konstatavo ir tai, jog byloje esančių įrodymų visuma – nukentėjusiosios, tuo metu kaltinamojo parodymai, ekspertų išvados ir paaiškinimai, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad baigto lytinio akto tarp nukentėjusios ir tuo metu kaltinamojo nebuvo. Tokia Skundžiamo nuosprendžio išvada ne tik, kad prieštarauja patiems apylinkės teismo paminėtiems duomenims, t. y. nukentėjusioji aplinkybių apie baigtą lytinį aktą apskritai neįvardijo, K. M. apklausiamas nebuvo nuoseklus, tai teigdamas, kad sperma išsiliejo, tai nurodydamas, jog išsiveržimo nebuvo, o Specialisto išvadoje konstatuota, kad ant K. M. marškinėlių rastas sperminio skysčio, bet tokia išvada nėra ir svarbi, nei patvirtina, nei paneigia kaltinime nurodytas aplinkybes ir vėlgi įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra formali ir šios veikų kvalifikavimas nesiejamas su išžaginimo veiksmų pabaiga, nei su kilusiais padariniais. Išžaginimas yra baigtas nuo lytinio santykiavimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas baigė lytinį aktą.

26. Vertinant visus paminėtus duomenis ir darant išvadą, kad Specialisto išvada bei kiti įrodymai neabejotinai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, būtina akcentuoti ir nukentėjusiosios emocinę būseną bei elgesį po šio nagrinėjamo įvykio. Apie tai, kad tą dieną (jau po įvykio) J. S. buvo liūdna, be nuotaikos, paklausė patarimo ką jai daryti, kad jis gyvenimą jai sugadino, paliudijo ir liudytoja M. M. (1 t., b. l. 65–66). Ir pats K. M. nurodė, kad vakare, kai grįžo iš laukų matė, kad pas brolį namuose kažkas ne taip, jautėsi labai didelė įtampa namuose (2024 m. birželio 19 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 1–7). Pati nukentėjusioji nurodė, jog po įvykio ėjo pas psichiatrą ir psichologą. Jai buvo nustatytas nerimo sutrikimas dėl to įvykio. Lankėsi (duomenys neskelbtini) poliklinikoje (1 t., b. l. 52–54). Šias aplinkybes patvirtino ne tik liudytoja R. A., t. y. kad vežiojo nukentėjusiąją pas psichiatrus, į psichikos dienos centrą, kad po to įvykio J. S. buvo labai blogai, todėl buvo prisiėmusi kaip globą, ją saugojo ir globojo, kad būdavo taip, kad jos vienos negalėdavo palikti, nes buvo požymių link savižudybės, kad buvo išrašyti antidepresantai, raminantys vaistai, kuriuos pati jai girdė (2024 m. spalio 29 d. teisiamasis posėdis, 2 t., b. l. 32–36), bet ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta gydytoja I. S. S., bei nuo subjektyvaus vertinimo nepriklausantys duomenys, užfiksuoti medicininiame pažymėjime. Taigi apygardos teismui pateiktame VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės sveikatos centro 2025 m. kovo 7 d. išduotame medicininiame pažymėjime Nr. 000181 nurodyta, kad pacientė J. S. lankėsi VšĮ Psichikos SPC 2017-2018 m. gana reguliariai pas psichologę. Pakartotinai atvyko 2023 m. spalio mėn. skubiai po patirto streso, tada 8 dienas buvo gydyta ir dienos stacionare, dgn.: F43.1 (duomenys neskelbtini). Daugiau nesilankė, nesigydė (2 t., b. l. 139).

27. Apeliacinės instancijos teisme, atlikus dalinį įrodymų tyrimą ir apklausus minėtą medicininį pažymėjimą išdavusią gydytoją I. S. S., liudytoja parodė, kad nukentėjusioji kreipėsi skubos tvarka 2023 m. spalio 20 d. Tada ji buvo atvykusi su globėja (taip prisistatė), buvo palydima, nes kaip teigė, prieš 5 dienas buvo patyrusi didelį stresą, sukrėtimą, nes teigė, kad buvo nakties metu išprievartauta ir po to kreipėsi į teisėsaugą. Bet nežiūrint to jautėsi labai prastai, negalėjo miegoti, negalėjo eiti į darbą (buvo dirbanti bandomajame laikotarpyje). Jausdama baimę, nerimą, atvyko ieškoti pagalbos. Dėl to buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kadangi negalėjo dirbti, ir buvo nukreipta į dienos stacionarą, kuris yra prie dienos centro, tam, kad galėtų kasdien merginą matyti ir žiūrėti kokios pagalbos reikia pagal situaciją. Ji turėjo gauti psichologo pastovias konsultacijas, buvo paskirtas medikamentinis gydymas tam, kad galėtų pailsėti, būtų mažiau nerimo. Liudytoja galėjo pasakyti, kad mergina tikrai buvo pilna nerimo, kiek pamena, nes tokių situacijų, kai skųsdavosi, jog buvo išprievartautos, pasitaikydavo retai. Tikrai buvo nerimastinga, susijaudinusi. Žino, kad buvo jai sunku kalbėti, ji buvo su globėja ar drauge. Gal daugiau pasakojo lydinti moteris, nes pacientė jaudinosi. Dėl to ar gali dirbti, ar ne, klausimų nekilo, nes suprato, kad jei būni tik išsigandęs, nesvarbu įvyko kažkas ar ne, bet jei kažkas tokio įvyko, tai faktas, kad kelias dienas gali būti nedarbingas, nerimastingas. Tą pagal faktą tikrai pamena, kad taip buvo. Kitas dalykas, buvo prievartavimas ar ne, čia kiti dalykai, bet pats faktas, kad buvo patirta kažkas labai blogo, tai buvo faktas. Liudytojai buvo viena mintis, kad nebūtų impulsyvaus elgesio, kad iš nevilties nesugalvotų pasiraukti iš gyvenimo, kadangi tokie stresai gali privesti prie bet ko. Todėl siūlė gulti į stacionarą, t. y. į Vilniaus psichiatrinę ligoninę, į krizių centrą, bet pacientė sakė, kad bijo, nenori, negali kažkur važiuoti iš tos teritorijos kur ji gyveno. Todėl sutarė, kad ji atvyks kasdien į jų dienos stacionarą. Ji atvykdavo 10 val. ryto ir išvykdavo po pietų ten kur ji gyveno. Buvo tokios sąlygos, kad galėtų ją kurį laiką stebėti. Nuolatinė būklės stebėsena buvo būtina. Liudytoja I. S. S. patvirtino, kad ji nurodė apskritai kiek yra būta psichikos centre, bet ankstesni apsilankymai pas psichologą su ta diagnoze, kurią įrašė 2023 metais, jokio ryšio neturi. Tai buvo du skirtingi periodai, o tas 2023 metų apsilankymas buvo susijęs su pacientės patirtu labai stipriu emociniu sukrėtimu. Pacientė ilgai neišbuvo, ji lankėsi atrodo 8 dienas. Sunkiai adaptavosi ir išliko uždara, tuo pačiu ji kaip ir aprimo, tačiau buvo jos primygtinis noras išsirašyti. Medikamentų vartojimo neprireikė ir nevartojo daugiau ir daugiau pagalbos nesikreipė. Jų susitikimas buvo trumpas, tik 2023 m. spalio mėnesį. Liudytojos atsiminimai fragmentiški, bet buvo kažkokie probleminiai santykiai su mama, dėl ko ji buvo apsistojusi kitur ir ja rūpinosi kiti žmonės, o ten kur galimai patyrė blogas patirtis, ji atsirado kažkaip netikėtai. Kiek suprato ten ir alkoholio buvo ir kaip buvo pateikta, tai buvo pažįstamas žmogus. Yra tai, ką yra įrašiusi. Įrašas buvo toks, kad vyro, kuris buvo girtas užpuolė ir tai, jog tai buvo pažįstamas žmogus. Vizito metu liudytojai pasakyta, kad patyrė prievartą nakties metu, kai girtas vyras atėjo ten kur ji miegojo (2025 m. kovo 25 d. teismo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 141–148). Taigi net skirtingu metu nukentėjusiosios J. S. papasakotos įvykio aplinkybės esminėse detalėse sutampa.

28. Teisėjų kolegija sugretinusi šiame procesiniame sprendime aptartus įrodymus, nei vienam iš jų nesuteikdama išskirtinės reikšmės, įrodymų visumos vertinimo pagrindu nustatė, kad K. M. 2023 m. spalio 16 d. nuo 00.00 val. iki 6:55 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančio namo kambaryje, pasinaudodamas miegančios nukentėjusios J. S. bejėgiška būkle, kuri dėl išgerto alkoholio ir blogos savijautos miegojo ir tinkamai negalėjo suprasti su ja atliekamų seksualinės prievartos veiksmų reikšmės ir jiems priešintis, prieš šios valią prigulęs nukentėjusiajai iš nugaros, patraukęs kelnaites į šoną, įkišo savo lytinį organą J. S. į makštį ir lytiškai su ja santykiavo prieš nukentėjusios valią.

29. Kvalifikuojant K. M. veiksmus teisėjų kolegija pažymi, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji, nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje požymiai. Pagal nustatytas aplinkybes K. M., būdamas sveikas ir brandaus amžiaus vyras, neabejotinai suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Kartu veikos kvalifikavimui reikšmingame kontekste atkreiptinas dėmesys į baudžiamojo įstatymo galiojimo laike nuostatas. BK 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, o baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis). Šio procesinio sprendimo priėmimo metu, galiojanti BK 149 straipsnio 1 dalies redakcija (įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.) sunkina K. M. teisinę padėtį, o būtent nustato griežtesnę minimalią laisvės atėmimo bausmę – nuo vienerių metų, nei nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję pakeitimai. Atsižvelgiant į nurodytą, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, priėmus nuteistojo atsakomybę griežtinantį įstatymą, K. M. veika kvalifikuotina pagal tuo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą – pagal BK 149 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2025 m. vasario 1 d.

Dėl bausmės

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikinusi išteisinamąjį nuosprendį ir pripažinusi K. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2025 m. vasario 1 d.), t. y. priimdama apkaltinamąjį nuosprendį, išsprendžia ir bausmės skyrimo bei kitus procesinius klausimus.

31. Prieš pasisakant bausmės individualizavimui aktualiu klausimu, pirmiausiai pastebėtina, jog, kaip jau minėta, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK pakeitimai bei papildymai, priimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 51, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais įstatymu (toliau – ir BK pakeitimo ir papildymo įstatymas). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 51, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnio pakeitimo įstatyme numatyta, kad šiame įstatyme išdėstytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnių nuostatų galiojimas laiko atžvilgiu nustatomas pagal BK 3 straipsnio nuostatas, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę. Būtent minėtoje 3 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 19, 22, 23, 26, 27, 37 ir 45 straipsnių nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose. BK 54, 61, 62 ir 75 straipsnių, reglamentuojančių bausmės skyrimo bei bausmės vykdymo atidėjimo klausimus, nuostatų pakeitimai įtvirtinti BK pakeitimo ir papildymo įstatymo 19, 22, 23, 37 straipsniuose, todėl yra aktualios ir taikytinos šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.

32. K. M. padaryta nusikalstama veika, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2025 m. vasario 1 d.) priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Už BK 149 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2025 m. vasario 1 d.) įtvirtinto nusikaltimo padarymą baudžiamajame įstatyme numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmė. Pagal bendrąją taisyklę teismas skirdamas bausmę, atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje, taip pat įvertina atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 61 straipsnio pakeitimai panaikino skiriamos bausmės dydžio skaičiavimą nuo bausmės vidurkio. Be to, BK 61 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, numatyta, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, naujoji BK 61 straipsnio 4 dalies redakcija šiuo atveju K. M. teisinės padėties lengvinimo aspektu neįtakoja, nes nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

33. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas K. M. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad jis padarė vieną tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, jokių K. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė. Taip pat įvertintina ir tai, kad K. M. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas (teistumas išnykęs). Praeityje K. M. buvo teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. baudžiamuoju įsakymu), 2014 m. spalio 13 d. atliko viešųjų darbų bausmę (1 t., b. l. 121–123, 125–126). Taip pat įvertintina ir tai, kad K. M. baustas administracine tvarka, paskirtos piniginės nuobaudos sumokėtos, galiojančių nuobaudų neturi (1 t., b. l. 127–131), vykdo individualią veiką (1 t., b. l. 117, 118–119), duomenų apie psichiatrinį ir priklausomybės ligų gydymą byloje nėra. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusiajai J. S. nepadaryta liekamųjų fizinės sveikatos sužalojimo pasekmių, į tai, kad po veikos praėjo jau netrumpas laiko tarpas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės tikslams, numatytiems BK 41 straipsnyje, pasiekti, K. M. už padarytą nusikalstamą veiką yra pagrindas paskirti vienintelę sankcijoje įtvirtintą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytinas artimas minimaliam.

34. Kartu būtina paminėti, jog nagrinėjamu atveju nėra ir BK 75 straipsnio 3 dalyje numatytų formalių bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, t. y. vadovaujantis paminėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis asmeniui, nuteistam ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, numatytą BK XXI skyriuje (BK 149 straipsnio 1 dalis), negalimas net ir dalinis paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas. Vis tik, BK 75 straipsnio 4 dalyje, be kita ko numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 4 dalį gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis).

35. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę (arba vadovaujantis BK 75 straipsnio 4 dalimi taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą) galima tik esant BK 62 straipsnio 1, 2 dalyse arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, K. M. pats savo noru neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nepadėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, nėra ir kitų BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant teismas galėtų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, todėl šiuo atveju bausmės švelninimas pagal BK 62 straipsnio 1, 2 dalis negalimas. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios teismui galimybę paskirti kaltininkui švelnesnę bausmę nei konkretaus BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, gali būti taikomos tik tais atvejais, kai konkrečios normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas ar paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neatitiktų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei konstatuoja, jog BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta artimos minimaliam dydžiui laisvės atėmimo bausmės paskyrimas K. M. ir realus jos vykdymas, aiškiai neprieštarauja teisingumo principui. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą apie mažesnį K. M. asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat nėra susidariusi kokia nors išskirtinė teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Dėl civilinio ieškinio

36. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji J. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 5 000 (penkių tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 58). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje J. S. buvo pripažinta nukentėjusiąja (1 t., b. l. 37–39), taigi ji pagrįstai, vadovaudamasi įstatymo suteiktomis teisėmis, pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir šiuo pagrindu buvo pripažinta civiline ieškove (t. 1, b. l. 59, 60).

37. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys).

38. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

39. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nukentėjusioji, be išžaginimo, dėl K. M. veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą ir kitus nepatogumus, susijusius su gydymosi procesu dėl psichinės sveikatos ir bylos nagrinėjimu. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį. Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje padarytas vienas tyčinis baigtas seksualinis nusikaltimas, numatytas BK 149 straipsnio 1 dalyje. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji J. S. nurodė, kad blogai miega, vartoja raminamuosius. Iš pradžių buvo nuėjusi pas psichiatrą, ji išrašė vaistų, kad gerai miegotų. Vėliau buvo pas psichologę, bet daugiau nevaikščiojo, nes jai sunku išsipasakoti. Nurodė, kad jai padaryta psichologinė žala. Po įvykio ėjo pas psichiatrą ir psichologą. Jai buvo nustatytas nerimo sutrikimas dėl to įvykio (1 t., b. l. 52–54). Šias aplinkybes bei apie kitą buvusią nukentėjusiosios psichologinę (psichinę) būseną paliudijo ir apeliacinės instancijos teisme apklausta gydytoja I. S. S. (šio procesinio sprendimo 36 punktas). Būtina atkreipti dėmesį į aplinkybę, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) savivaldybės sveikatos centro 2025 m. kovo 7 d. išduotame medicininiame pažymėjime Nr. 000181 nurodyta, kad pacientė J. S. į VšĮ Psichikos SPC atvyko 2023 m. spalio mėn. skubiai po patirto streso, 8 dienas buvo gydyta ir dienos stacionare, jai diagnozuotas F43.1 (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 139). Apygardos teismo vertinimu, visos jau anksčiau aptartos aplinkybės, susijusios su emocine, dvasine, psichologine nukentėjusiosios būkle, yra reikšmingos ir turi įtakos, sprendžiant klausimą dėl priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

40. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Kaip jau minėta, K. M. vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 117, 118–119), tačiau atliks šiuo nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę. Taigi priteisiant konkretų neturtinės žalos atlyginimą, turi būti atsižvelgiama ir į realią kaltininko galimybę atlyginti padarytą žalą. Neturtinės žalos atlyginimo dydis neturi būti fikcija, jis yra skirtas asmens dvasiniams išgyvenimams ir patirtiems nepatogumams kompensuoti, todėl siekiant, kad nukentėjusysis kompensacijos sulauktų ir ji bent iš dalies prisidėtų prie buvusios padėties atkūrimo, turi būti įvertinama nukentėjusiojo ir kaltininko interesų pusiausvyra bei jo galimybės atlyginti neturtinę žalą

41. Kartu reikia atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Vertinant kasacinio teismo praktiką aptariamos kategorijos bylose, galima paminėti tokius dėl išžaginimo nukentėjusiems asmenims priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžius: 1390,18 eurų – nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-942/2016); 868,80 eurai (3 000 Lt) – nuteistas pagal 150 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246-697/2015); 11 584,80 eurai (40 000 Lt) – nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516/2014); 5 792,40 eurai (20 000 Lt) – nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2014); 8 688,60 eurai (30 000 Lt) – nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126/2014) ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šio procesinio sprendimo 47 ir 48 punktuose nurodytas aplinkybes, bei teismų praktikoje priteistinos neturtinės žalos dydžius, sprendžia, kad nukentėjusios J. S. ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintintinas ir iš nuteistojo K. M. priteistina 5 000 (penki tūkstančiai) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitų nuosprendžiu spręstinų klausimų

42. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neteisingai išsprendė ir paskirtų kardomųjų priemonių klausimą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nuosprendžiui įsiteisėjus K. M. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, panaikintinos. Vis tik, kaip matyti iš paties apylinkės teismo 2025 m. spalio 9 d. priimtos neskundžiamos nutarties (2 t., b. l. 22), K. M. paskirtas dokumentų paėmimas jau buvo panaikintas, tenkinus pastarojo prašymą. Atsižvelgus į išdėstytą, šiuo nuosprendžiu sprendžiamas tik vienos likusios paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, klausimas, t. y. ji panaikintina nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

43. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad žemesnės instancijos teismas pažeidė ir BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punkte numatytą imperatyvą, t. y. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė jokio sprendimo dėl daiktinių įrodymų likimo. Taigi teisėjų kolegija, priimdama šį apkaltinamąjį nuosprendį, išsprendžia ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimą, o būtent – 2024 m. kovo 22 d. nutarimu dėl daiktų saugojimo atiduotus saugoti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrių šiuos daiktus (1 t., b. l. 109–110): 1) 2023 m. spalio 18 d. įvykio vietos apžiūros metu, atliktos adresu: (duomenys neskelbtini), paimtus daiktus – užvalkalą gėlėtą su galimais biologiniais pėdsakais, aptiktą virtuvėje polietileniniame maišelyje; lovos užtiesalą mėlynos spalvos su baltais raštais su galimais biologiniais pėdsakais aptiktą virtuvėje polietileniniame maišelyje; 2023 m. lapkričio 8 d. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolu iš nukentėjusiosios J. S. paimtą DNR ėminį; 2023 m. spalio 18 d. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolu iš įtariamojo K. M. paimtą DNR ėminį – sunaikinti; 2) 2023 m. spalio 18 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu J. S. savanoriškai pateiktus daiktus: juodos spalvos kelnaites; liemenėlę šviesiai rudos spalvos su juodos spalvos petnešėlėmis; juodos spalvos su spalvotu paveikslėliu marškinėlius – esant prašymui grąžinti J. S., o nesant prašymo – sunaikintini; 3) 2023 m. spalio 18 d. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolu iš įtariamojo K. M. paimtus marškinėlius ir trumpikes – esant prašymui grąžinti K. M., o nesant prašymo – sunaikintini.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

44. Vilniaus apygardos teisme 2025 m. kovo 4 d. gautas K. M. gynėjo advokato Virgilijaus Kvedaro raštas, kuriame nurodoma, jog apygardos teisme proceso metu išteisintasis naudojosi gynėjo advokato paslaugomis, už kurias sumokėjo 1 663 (vieną tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt tris) eurus, kartu pridedant sąskaitas, pinigų priėmimo kvitą ir mokėjimų į sąskaitas duomenis (2 t., b. l. 128, 129, 130, 131, 132, 133, 134). Iš pateiktų duomenų, teisėjų kolegija pareziumuoja, jog gynyba prašo priimti sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, nors toks prašymas nagrinėjant bylą apygardos teisme konkrečiai išreikštas ir nebuvo.

45. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, iš dalies tenkinus prokurorės apeliacinį skundą, šiuo procesiniu sprendimu K. M. pripažintinas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, t. y. nuteisiamas. Todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo atlyginti K. M. turėtas išlaidas advokato paslaugoms.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Miglės Lukševičienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. sausio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

K. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2025 m. vasario 1 d.), ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Nukentėjusios ir civilinės ieškovės J. S. civilinį ieškinį tenkinti.

Iš K. M. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. S. naudai priteisti 5 000 (penkis tūkstančius) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, saugomus Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje:

1) 2023 m. spalio 18 d. įvykio vietos apžiūros metu, atliktos adresu: (duomenys neskelbtini), paimtus daiktus – užvalkalą gėlėtą su galimais biologiniais pėdsakais, aptiktą virtuvėje polietileniniame maišelyje; lovos užtiesalą mėlynos spalvos su baltais raštais su galimais biloginiais pėdsakais aptiktą virtuvėje polietileniniame maišelyje; 2023 m. lapkričio 8 d. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolu iš J. S. paimtą DNR ėminį; 2023 m. spalio 18 d. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolu iš K. M. paimtą DNR ėminį – sunaikinti;

2) 2023 m. spalio 18 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu J. S. savanoriškai pateiktus daiktus: juodos spalvos kelnaites; liemenėlę šviesiai rudos spalvos su juodos spalvos petnešėlėmis; juodos spalvos su spalvotu paveikslėliu marškinėlius – esant prašymui grąžinti J. S., o nesant prašymo – sunaikinti;

3) 2023 m. spalio 18 d. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolu iš K. M. paimtus marškinėlius ir trumpikes – esant prašymui grąžinti K. M., o nesant prašymo – sunaikinti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėValerij LaušMindaugas Povilanskas