- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-19
- Bylos Nr.
- e2A-395-262/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13936-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ona Gasiulytė
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- A. A., N. A.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. A. ir N. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti nuosavybės teisę įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėjai įgijo nuosavybės teisę į pagalbinį pastatą – daržinę, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pareiškime nurodė, jog 2004-09-24 įsigijo žemės sklypo dalį ir nebaigtą rekonstruoti patalpą-butą (duomenys neskelbtini). 2004-10-20 įsigijo patalpą – negyvenamąją patalpą, (duomenys neskelbtini). 2005-01-21 įsigijo patalpą (duomenys neskelbtini). Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi įgijo žemės sklypo dalį, (duomenys neskelbtini). Iki nuosavybės teisių perleidimo pareiškėjams, pagalbiniu pastatu - daržine naudojosi buvę nebaigtos rekonstruoti patalpos - buto, (duomenys neskelbtini), o po sandorių sudarymo pareiškėjai A. A. ir N. A. šį pastatą viešai, teisėtai valdo, naudoja, tvarko ir prižiūri. Taip pat nurodė, kad daiktinės teisės į šį statinį teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos, todėl daro išvadą, kad turtas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei. Pareiškėjai mano, jog tai, kad jie 12 metų naudojasi minėtu turtu kaip savu ir visą minėtą laikotarpį laiko remontuoja, laiko savo ūkio darbus, patvirtina faktą, kad jie teisėtai naudojasi minėtu nekilnojamuoju daiktu. Teigia, jog yra visos sąlygos pareiškėjams įgyti nuosavybėn pagalbinį pastatą – daržinę įgyjamosios senaties būdu, t.y. jie nėra daikto savininkai, tačiau valdo kaip savą, t.y. sąžiningai įgijo ir valdo kaip nuosavą, nemanydami, kad daikto savininkas yra kažkas kitas; jie remontuoja turtą, turtą valdo teisėtai, atvirai nuo 2004-09-24.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškimas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjai neįrodė visų Civilinio kodekso (toliau CK) 4.68-4.71 straipsniuose numatytų sąlygų. Nurodė, jog ginčo pastatas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Šią faktinę aplinkybę grindžia LR Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkiu Nr. 1360V bei juo patvirtintu Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (statinių), perduodamų Vilniaus miesto valdybos vietinio ūkinio skyriui, sąrašu. Šiame sąraše nurodyta, jog Vilniaus miesto valdybai yra perduotas „sandėlys med.“, (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad pagal LR CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens vardu registruotus daiktus ir į tai, jog ginčo pastatas priklauso Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise, negalima konstatuoti, jog pareiškėjai ginčo pastatą valdo teisėtai, sąžiningai ir atvirai. Taigi, pareiškėjai neįrodo esant visų LR CK 4.68 – 4.71 str. numatytų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti būtinų sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškimas buvo patenkintas: nustatytas faktas, kad pareiškėjai A. A. ir N. A. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pagalbinį pastatą – daržinę (duomenys neskelbtini).
4. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė ūkinio pastato nėra įtraukusi į savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, taip pat pradėjusi jokių procesų dėl ginčo pastatų perdavimo jai nuosavybės teise ir neketina tokių veiksmų imtis. Pagalbinis pastatas - daržinė neįregistruotas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, nuosavybės teisė į šį objektą niekam neįregistruota. Teismas darė išvadą, kad aplinkybė, jog nuosavybės teisės į pagalbinį pastatą - daržinę nėra įregistruotos, neduoda pagrindo sutikti su suinteresuoto asmens teiginiais, kad šis statinys negali būti nuosavybės teisės objektas, o nuosavybės teisės į jį priskirtinos pareiškėjui, nes jis viešai valdė šį turtą kaip savo nuo 2004-09-24. Įstatymo nustatyta tvarka (CPK 532 str.) duomenų, kurių pagrindu būtų ginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas bei nepertraukiamumas negauta. Į teismą nesikreipė jokie suinteresuoti asmenys, kurie pageidautų būti įtraukti į bylą. Remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjai įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybėn pagalbinį pastatą – daržinę, (duomenys neskelbtini), kadangi šį pagalbinį pastatą - daržinę įgijo sąžiningai, teisėtai, nepertraukiamai kaip savo valdė ne mažiau kaip dešimt metų. Byloje nėra jokių duomenų apie kitus asmenis, kurie turėtų daugiau teisių į nurodytą pagalbinį pastatą – daržinę, nei pareiškėjai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.
7. Nurodė, kad teismas pažeidė materialinės bei procesinės teisės normas, kadangi netinkamai pritaikė ir išaiškino CK nuostatas bei netinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes (CPK 329 str., 330 str.), dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Į bylą Vilniaus miesto savivaldybės pateiktas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkis Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ bei Naujamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (statinių), perduodamų Vilniaus miesto valdybos vietinio ūkio skyriams sąrašas, patvirtina, jog ūkinis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei ir yra įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės turto balansą (į balansą yra įtraukiamas savivaldybei nuosavybės teise priklausantis, tačiau Nekilnojamojo turto registre neregistruotas turtas). Kaip matyti iš pateikto Naujamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų priemonių (pastatų) sąrašo, kaip perduodamas į savivaldybės Vietinio skyriaus balansą, nurodomas ir sandėlis (duomenys neskelbtini). Taigi, remiantis Lietuvos Respublikos turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu (3 str. 3 d. 2 p.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarkos aprašo nuostatomis gali būti svarstytinas klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių įregistravimo į Pareiškėjų nurodomą nekilnojamąjį turtą (pagalbinį pastatą), esantį adresu (duomenys neskelbtini).
8. Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
9. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
11. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad iš byloje esančių įrodymų labiau tikėtina, kad pareiškėjai įrodė, jog ginčo statinys nepriklausė Vilniaus miesto savivaldybei, todėl pripažino, jog pareiškėjai ginčo pastatą įgijo įgijamosios senaties būdu. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
13. Apeliantas nurodo, jog ginčo pastatas priklauso jam ir tai grindžia LR Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkiu Nr. 1360V bei juo patvirtintu Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (statinių), perduodamų Vilniaus miesto valdybos vietinio ūkio skyriui sąrašu. Apeliantas mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog sąraše ir kadastrinių matavimų byloje statybos metai sutampa. Toks apelianto teiginys nepagrįstas.
14. Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią praktiką pastatai, kurių tikslūs pastatymo metai nebūdavo žinomi, VĮ Registrų centras duomenų bazėse, nuosavybės ir kituose dokumentuose būdavo nurodomi, kaip pastatyti 1940 m. Taigi ir šiuo atveju nėra kitų įrodymų, kad ginčo pastatas yra tikrai pastatytas 1940 m., ši data yra tik sąlyginė. Todėl sprendžiant ar egzistavo du statiniai ar vienas, yra būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šiuo atveju nesutapimų yra daugiau nei sutapimų ir į tai atsižvelgė teismas priimdamas sprendimą: pastato pavadinimo neatitikimas - ginčo pastatas yra daržinė, o ne sandėlis, kaip nurodyta dokumente, kuriuo remiasi Vilniaus miesto savivaldybė; pastato sienoms statyti panaudotos medžiagos neatitikimas - ginčo pastatas yra plytinis, o savivaldybės nurodomas pastatas yra medinis; Vilniaus miesto savivaldybės pateiktame sąraše nenurodytas perduodamo sandėlio unikalus numeris.
15. Taigi, vien iš šių aplinkybių galima spręsti, jog egzistavo ne vienas, o daugiau statinių, įskaitant ir tuos, kurie nurodyti kaip sunaikinti (neišlikę). Taigi, medinis pastatas, įvardintas kaip sandėlis ir galėjo būti perduotas Vilniaus miesto valdybai, o kadangi jis buvo medinis, tikėtina, jog jis galėjo sunykti, todėl ir nebuvo įregistruotas viešajame registre.
16. Pažymėtina, kad ginčo pastatu Vilniaus miesto savivaldybė nesirūpino ir neprižiūrėjo bei nesiėmė jokių veiksmų jam įregistruoti viešajame registre. Pastatas nėra įtrauktas į savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą. Tik tada, kai pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl ginčo pastato pripažinimo jų nuosavybe, Vilniaus miesto savivaldybė ėmė teigti, jog jis priklauso jai. Kaip minėta, teiginys, kad šis statinys įtrauktas į apskaitą būtent 1992-07-09 potvarkiu Nr. 1360V nėra pagrįstas, nes šiame potvarkyje minimas ne tas pastatas, dėl kurio šioje byloje vyksta ginčas.
17. Be to, CPK 178 str. numatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, t. y. įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Tad šiuo atveju, kai daiktas nėra registruotas valstybės ar savivaldybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, o to, kaip matyti, iš bylos medžiagos nėra padaryta. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog pastato priklausymas Vilniaus miesto savivaldybei byloje yra neįrodytas.
18. Priešingai nei teigia Vilniaus miesto savivaldybė, pareiškėjai įrodė visas būtinas CK 4.68-4.72 str. numatytas sąlygas. Ginčo pastatas stovi pareiškėjams nuosavybės teise priklausančioje ir naudojamoje žemės sklypo dalyje, pareiškėjai juo daugiau kaip 10 metų naudojasi. Jokie kiti asmenys, įskaitant ir Vilniaus miesto savivaldybę, per visą pareiškėjų naudojimosi laiką jokių pretenzijų dėl šio pastato nereiškė, savo nuosavybės teisių viešajame registre nedeklaravo.
19. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas bei teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
20. Atmetus apeliacinį skundą iš suinteresuoto asmens pareiškėjams priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme – 300 Eur (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 98, 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškėjams A. A. ir N. A. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 300 Eur.