Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsižvelgiant į tai, kad gyvena (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jai kaip teisėtai pretendentei, į buvusio savininko F. O. turėtą (duomenys neskelbtini) į 1,00 ha žemės Vilniaus apskrities viršininko 2007-08-07 sprendimu Nr. 2.4-01-5185 buvo pilnai atkurtos nuosavybės teisės. Jai nuosavybėn neatlygintinai suteikti žemės ūkio paskirties žemės sklypai proj. Nr. 907-2 (0,17 ha), Nr. 907- (0,51 ha), Nr. 907-4 (0,21 ha) ir 0,11 ha dalis kitos paskirties žemės sklype Nr. 910 (0,32 ha), (duomenys neskelbtini), kuris 1996 m. pristirtas įstatymu Vilniaus miesto teritorijai. 2009-10-30 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr. S22-793 pareiškėją informavo, kad buvo neteisingai nustatyti laisvos valstybinės žemės plotai. Nurodė, kad jai nuosavybėn Vilniaus apskrities viršininko 2007-08-07 sprendimu Nr. 2.4-01-5185 suteiktas žemės sklypas Nr. 907-4 (0,21 ha), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra kitiems piliečiams priklausančiame žemės sklype. Šiuo raštu jos buvo paprašyta išregistruoti iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro mano žemės sklypą. Nurodo, kad ji buvo sąžiningas asmuo, dalyvavo nuosavybės atkūrimo procese ir visose procedūrose: visur kur reikia pasirašė, dalyvavo pagal gautus kvietimus susirinkimuose, žemės sklypų matavimuose, žemės sklypą rinkosi iš pasiūlyto laisvos žemės fondo. Gavusi minėtą raštą nesuprato, kodėl iš jos reikia atimti žemės sklypą, niekas jai iki šiol nepaaiškino, kaip rėžiniame kaime nustatė buvusius savininkus, kaip juos identifikavo, ir kodėl būtent jos žemės sklypas užkliuvo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Įvertinus projektavimo 2006 m. metu galiojusį reglamentavimą, žemės sklypai buvo projektuojami laikantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymu Nr. 207 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos patvirtinimo“ reikalavimų. O būtent projektavimo metu minėtos metodikos 14 p. buvo leidžiama net iki 40 procentų nukrypti nuo turėtos žemėvaldos: „projektuojant racionalias žemėnaudas, grąžinamo natūra žemės sklypo ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis, bet ne daugiau kaip 40 procentų turėtosios žemės valdos. Esant didesniam ribų nesutapimui, žemė grąžinama taip, kaip perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus (pagal apskaičiuotą žemės vertę).“ Pareiškėja Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009-10-30 raštą Nr. S22-793 tiesiog ignoravo, nekreipė dėmesio.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011-08-25 raštu Nr. 49SF-410 gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-30 įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2027. Šiuo įsakymu buvo pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2007-08-07 sprendimas Nr. 2.4-01-5185. Jo esmę ir reikšmę suprato tik pastaruoju metu, kai nusprendė patikslinti žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus ir kreipėsi į matininkus, kurie jai paaiškino, kad jai nepriklauso nuosavybės teise žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kad jo vietoje yra suformuoti kiti žemės sklypai. Įstatymo terminai dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-30 įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2027 apskundimo teismui seniai praėjo, apskundimo tvarka jame nebuvo nurodyta. Jai sugrąžinta žemė po 4 metų valdymo buvo atimta, nuosavybės teisės per 18 metų pilnai neatkurtos iki šiol. Nurodo, kad Vilniaus Skyriui 2011-09-12 teikė prašymą, kad norėtų gauti kitą žemės sklypą tokio paties dydžio šalia namų, nes priešingu atveju bus pažeistas teisingumo principas, apribotos galimybės juo naudotis. Savo valią ji išreiškė, bet jokio atsakymo nesulaukė, niekas jos nekvietė į jokius projektavimo darbus, niekas neinformavo, kad ji padarė ką nors netinkamai pateikusi tokį prašymą. Nurodo, kad iki šiol gauna mokesčių pranešimus, kuriais ji įpareigota mokėti už žemės sklypą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), mokesčius moka tvarkingai.

Žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 0,21 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas pagal preliminarius matavimus, užregistruotas Nekilnojamo turto registre 2007-01-23. Nekilnojamo turto kadastro žemėlapyje minėto žemės sklypo ribos taip pat pažymėtos .Minėto žemės sklypo nuosavybės teisė V. B. vardu Nekilnojamo turto registre užregistruota nuo 2007-10-23. Įregistravimo pagrindas - Vilniaus apskrities viršininko 2007-08-07 sprendimas Nr. 2.4-01-5185. Teisinė žemės sklypo registracija iki šiol nėra paneigta, ir Nekilnojamo turto registro išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys galiojantys. Įvertinus Nekilnojamo turto kadastro žemėlapį, nustatyta, kad žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ribose ant viršaus užregistruotos kitų suformuotų žemės sklypų kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), dalys. Šie žemės sklypai suformuoti 2013-2014 m. Minėti žemės sklypai nuosavybės teise pirkimo pardavimo sandorių pagrindu priklauso privatiems asmenims, taip pat valstybei ir Vilniaus miesto savivaldybei. Minėtų žemės sklypų ribos užneštos/pažymėtos Nekilnojamo turto kadastro žemėlapyje ant viršaus, t.y. 2 sluoksniais.

Kaip Valstybės įmonė Registrų centras Nekilnojamo turto kadastro žemėlapyje pažymėjo ant viršaus esant nepaneigtai žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) teisinei registracijai, pareiškėja tokių aplinkybių nežino. CK 4.96str.2d. nurodyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pareiškėja neginčija žemės sklypų kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) teisinio įregistravimo pagrindų-pirkimo pardavimo sandorių, kuriuos atliko šio buvusių žemės sklypų savininkai, paramos sutarties Nr. 8-4915 savivaldybei, nes neturi įrodymų, kad nuosavybės teisė juose įtvirtinta nesąžiningų trečiųjų asmenų veiksmais. Pareiškėja praėjus 8 metams negali ginčyti NŽT prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-30 įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2027. Galiausiai jei tokiu būdu savo teises gintų, tektų ginčyti visa apimtimi sudarytus trečiųjų sąžiningų asmenų atliktus sandorius. Nurodo, kad pareiškėjos atžvilgiu neteisėtai priimtu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-30 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2027 buvo atimta nuosavybė, dėl to ji patyrė realiai tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos pamatinės nuostatos, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. CK 4.93 straipsnio 2 ir 3 dalyje imperatyviai įtvirtintos nuostatos, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtų sutikusi atsisakyti savo nuosavybės – žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Ji teisėtai 4 metus valdė, disponavo, atliko visas žemės savininkės pareigas, iki šiol moka žemės mokesčius. Valstybės atsakinga institucija jos nuosavybę atėmė administraciniu aktu, nors tai įstatymai ir konstitucija imperatyviai draudžia. Nuosavybės neteisėtas pažeidimas tiesiog akivaizdus ir pažeidžiantis nuosavybės neliečiamumo principą. Teismų praktikoje nuosavybės neliečiamumo principo turinys yra detaliai ir nuosekliai atskleidžiamas. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris reiškia, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi, niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu. Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus. Nurodo, kad pareiškėja yra teisėtai įgytos nuosavybės savininkė, valdžiusi iki neteisėtai priimto įsakymo 4 metus, ir turi teisėtų lūkesčių, kad jos interesai bus apginti. NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-30 įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2027 yra neteisėtas tuo aspektu, kad taip pat pažeidžia VAĮ 8 straipsnio reikalavimus ir gero viešojo administravimo principą. Šis įsakymas yra nepagrįstas jokiais teisės aktais, jame nėra nurodoma, kokiais teisės aktais, konkrečiomis teisės aktų normomis remiamasi (t.y. nenurodomas teisinis pagrindas). Įsakymo preambulėje nurodoma, kad jis priimtas vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011-05-05 sprendimą Nr. 1T-(7.5)-47. Įsakymas priimtas, jame nenurodant jokios apskundimo tvarkos. Pareiškėja nėra teisiškai išprususi, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl ji iki šiol šio administracinio akto neskundė. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis). Nurodo, kad įsakymą gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011-08-25 raštu Nr. 49SF-410, t.y. praėjus trims mėnesiams nuo jo priėmimo, kodėl jis buvo priimtas, ką aš ji kaip pilietė ir žemės sklypo savininkė padarė neteisėtai, jai nepaaiškinta. Jeigu net ir būtų padarytos NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ar prieš tai veikusios apskrities viršininko administracijos klaidos nuosavybės atkūrime klaidos, atseit jai suteikta žemė yra kitų buvusių savininkų žemė ir į ją išlikę pretendentai gali pretenduoti, tačiau neaišku, kaip galima ant viršaus suformuoti 5 žemės sklypus, juos perleisti savivaldybei, parduoti privatiems asmenims, turėti valstybės žinioje, ir niekam neduoti. Klaidų šalinimas negalėjo vykti pareiškėjos sąskaita, atimant iš jos neteisėtai nuosavybę. EŽTT plėtojamu gero valdymo principu, pagal kurį neturėtų būti užkertamos galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018-01-09 sprendimas byloje Tumeliai prieš Lietuvą, peticijos Nr. 25545/14, par. 77) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018-03-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018). Pareiškėja nurodo, kad siekdama teisingo nuosavybės atkūrimo valstybė iš jos atėmė nuosavybę dar kartą, valstybinę žemę perleido ne vien buvusiems savininkams, bet galutiniame rezultate žemė buvo perleista su tuo visiškai nesusijusiems asmenims. Toks vertinimas dera ir su EŽTT pateiktais išaiškinimais, jog valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. EŽTT praktikoje formuluojamos taisyklės, kad tais atvejais, kai tam tikri leidimai ar sandoriai yra panaikinami dėl valstybės institucijų padarytos klaidos (ar dėl valstybės institucijų kaltės), privatūs asmenys neturi dėl to patirti neproporcingų neigiamų pasekmių (žr. EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių. CK 6.246 – 6.250 straipsniuose nustatytos sąlygos, kurios būtinos civilinei atsakomybei atsirasti, t.y. neteisėti veiksmai, įpareigoto asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). CK6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės), taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Nurodo, kad atsakovai - valstybė ir šiuo atveju valstybės atsakinga institucija- pareiškėjos atžvilgiu priėmė neteisėtą administracinį aktą, kuriuo atėmė nuosavybę, tiesiogiai pažeisdami Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.93 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio nuostatas, pažeisdami teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, gero viešo administravimo principus. Po 4 metų teisėto žemės sklypo valdymo iš pareiškėjos buvo neteisėtai atimta nuosavybė, per 18 metų pareiškėjai neatkurtos pilnai nuosavybės teisės, po neteisėto įsakymo priėmimo 8 metus prie Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius jokių veiksmų iki šiol neatliko, jokios informacijos dėl nuosavybės atkūrimo proceso pabaigimo iki šiol nepateikė, nors pareiškėja dar 2011-09-12 prašymu prašė, kad suteiktų šalia gyvenamosios vietos bent jau kitą lygiavertį tokio paties ploto žemės sklypą. Net jeigu pareiškėjos prašymas ir būtų buvęs nedetalus, atsakovas turėjo vadovaudamasis gero viešojo administravimo principu informuoti dėl pareiškėjos išreikštos valios tikslinimo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pareiškėja tiesioginę žalą grindžia VĮ Registrų centras oficialiais viešai prieinamais duomenimis, t.y. atlikus vidutinės rinkos vertės paiešką pagal unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina nurodoma 11300 Eur. Taip pat pareiškėja prašo priteisti žemės mokestį, mokėtą už ginčo sklypą nuo 2007-08-07 iki skundo padavimo teismui laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kad iš Valstybinės mokesčių inspekcijos buvo gaunami nedetalizuoti (t.y. apibendrinti) mokesčių pranešimai už turimus žemės sklypus iki 2013 m., pareiškėja teismui teikia ir prašo priteisti patirtą turtinę žalą už 2013-2018 metus - 37,58 Eur. Pareiškėja mano, kad atlyginus turtinę žalą atimto žemės sklypo rinkos verte, nors toks nuosavybės teisių atkūrimas įstatymuose nenumatytas, bet iš esmės atkurtų pasitikėjimą valstybe, procesas dėl institucijų neveiklumo būtų baigtas pilnai ir atitiktų proporcingumo, teisingumo principus. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėja netekusi nuosavybės patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, didelius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kuriuos vertina 10000 Eur. Tai, jog pareiškėjai atsirado neturtinė žala, įrodo viešosios atsakomybės sąlygų visuma: valdžios institucijos neteisėti veiksmai; žalos padarymo faktas pareiškėjai; priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjos įsitikinimu, valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai atlikti dėl to, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius netinkamai atliko ir atlieka valstybės jai deleguotas pareigas, nes niekuo neatsako už blogą atliekamų darbų kokybę, niekuo neatsako už piliečiams padarytus nepatogumus, niekuo neatsako už piliečiams padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Žala pareiškėjai atsirado dėl to, kad NŽT prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-30 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2027 buvo neteisėtai atimta nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), atsakinga institucija per 18 metų iki šiol neatkūrė pilnai nuosavybės teisių, sugriovė savo veiksmais, abejingumu ir ciniškumu pasitikėjimą valstybe, valstybės institucijomis. Pareiškėja sužinojusi visas aplinkybes pas matininkus ir jos advokatą, patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, didelius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kuriuos vertina 10 000 Eur suma. Pareiškėjos nuomone, išdėstytos aplinkybės patvirtina tiesioginį priežastinį ryšį tarp neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus veiksmų ir šių veiksmų sukeltų pasekmių, t. y. pareiškėjai kilusios neturtinės žalos. Išdėstytos faktinės aplinkybės atitinka teisinį reguliavimą, pagal kurį atsiranda teisinis pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neturtinei žalai atlyginti yra visos civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.246 - 6.249 straipsniuose. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarime (byla Nr. 23/04) pažymėta, kad Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, jog asmeniui padarytos materialinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, todėl būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, neatskiriamas nuo teisingumo principo, reikalaujančio, kad įstatymais būtų sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT prie ŽŪM, su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė taikyti sutrumpintą 3 m. ieškinio senaties terminą ir pareiškėjos skundą atmesti, netenkinus pirmojo reikalavimo, jos skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5185 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei V. B.“ pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1 ha žemė sklypą žemės ūkio paskirčiai, iš šio skaičiaus, perduodant neatlygintinai ir ginčo žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. 907-4) - 0,21 ha, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau - ginčo žemės sklypas).

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. spalio 30 d. raštu Nr. S22-793 „Dėl žemės sklypo panaikinimo“ informavo pareiškėją, jog žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuriame buvo suformuotas ginčo žemės sklypas, buvo neteisingai nustatyti laisvos valstybinės žemės sklypo plotai, dėl ko minėtas žemės sklypas buvo neteisėtai atkurtas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai buvo geranoriškai pasiūlyta ginčo žemės sklypą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Nacionalinė žemės tarnybos direktorius, išnagrinėjęs pareiškėjos 2011 m. vasario 23 d. skundą, kuriame ji nurodo, jog „0,21 ha žemės sklypas nors Nekilnojamojo turto registre įregistruotas, tačiau natūroje man negrąžintas“, 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. lT-(7.5)-47 „Dėl V. B. skundo išnagrinėjimo“ (toliau - Direktoriaus sprendimas) nustatė, kad Vilniaus miesto skyrius nėra išsprendęs klausimo dėl ginčo žemės sklypo, todėl įpareigojo Vilniaus miesto skyrių spręsti dėl atkūrimo sprendimo panaikinimo toje dalyje, kuria pareiškėjai buvo perduotas neatlygintinai ginčo žemės sklypas. Šiame minimame sprendime taip pat buvo nurodytos alternatyvos, sprendžiant tolimesnį nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą: jei yra įmanoma perduoti neatlygintinai žemės sklypą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, nesant galimybės - informuoti pareiškėją apie galimybę pasirinkti kitą kadastro vietovę. Vilniaus miesto skyrius, reaguodamas į Direktoriaus sprendimą, 2011 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-2027 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-08-07 sprendimo Nr. 2.4-01-5185 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei V. B.“ dalinio pakeitimo“ (toliau - ginčo įsakymas) pakeitė atkūrimo sprendimą, toje dalyje, kurioje pareiškėjai buvo perduotas ginčo žemės sklypas. Pareiškėja apie ginčo įsakymą buvo informuota Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 49SF-410, kuriame buvo išdėstytas pasiūlymas: „pateikti Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą, nurodant rajoną, seniūniją ir kadastro vietovę, kurioje pageidaujate, kad Jums už 0,21 ha buvusio savininko F. O. turėtos žemės (duomenys neskelbtini), būtų suprojektuotas perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis žemės sklypas, ir kurioje yra pakankamai laisvos valstybinės žemės''. Šiuo raštu Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėjai pasiūlė pateikti prašymą dėl žemės sklypo suprojektavimo kitoje kadastro vietovėje, siekiant apsaugoti pareiškėjos teisę į 0,21 ha žemės sklypo dalies atkūrimą. Argumentuojant, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (redakcija 2011-04-24 iki 2013-12-30) 40 punkto nuostatos nenumato Vilniaus, Kaimo, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., perduoti naujus žemės ūkio paskirties sklypus neatlygintinai nuosavybėn, išskyrus sklypus, naudojamus asmeniniam ūkiui. Vilniaus miesto skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2011 m. rugsėjo 11 d. prašymą, 2011 m. spalio 17 d. raštu Nr. 49SF-535 „Dėl lygiaverčio žemės sklypo turėtajam suprojektavimo Vilniaus miesto kadastro vietovėje“, nurodė, jog už neatkurtą 0,21 ha žemės sklypo likutį gali būti kompensuota pareiškėjai pateikus prašymą suprojektuoti žemės sklypą kitoje kadastro vietoje bei suteikta informacija, kaip galima pasirinkti alternatyvią kadastro vietovę. Vilniaus miesto skyrius 2014 m. liepos 30 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-771 „Dėl žemės sklypo pertvarkymo“ dar kartą informavo, kad atkūrimo sprendimas dalyje dėl ginčo žemės sklypo panaikintas. Archyvinėje ginčo žemės sklypo byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų išreiškusi valią dėl žemės sklypo suprojektavimo kitoje kadastro vietovėje (ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje). Teismų praktikoje pažymima, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik LR CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos skundas ne tik, kad nepagrįstas, bet ir praleistas terminas reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos (LAT 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Pareiškėja skundą su reikalavimu atlyginti žalą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2019 m. spalio mėn. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad apie administracinius aktus, sukeliančius teisines pasekmes, pareiškėja turėjo sužinoti vėliausiai 2011 m. rugpjūčio 25 d. (2011 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 49SF-410 pareiškėjai buvo išsiųstas ginčo įsakymas), fakto, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. raštu pareiškėja gavo ginčo įsakymą, ji neginčija. Vadinasi, senaties terminas reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo skaičiuojamas nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. t. y. nuo tada, kada pareiškėja sužinojo apie savo teisių pažeidimą, laikoma, kad nuo šio momento pareiškėjai kilo pareiga teikti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, akivaizdu, jog terminas tokiam reikalavimui pareikšti yra praleistas. Pareiškėja neprašo atnaujinti termino reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo. Atsakovas pažymi, kad prašant taikyti ieškinio senatį, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. (LVAT 2015 m. gruodžio 21d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2408-624/2015). Atsižvelgiant į tai, NŽT mano, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir skundą šiuo pagrindu atmesti. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja buvo aktyvi ir anksčiau ėmėsi veiksmų, siekdama gauti žalos atlyginimą. Pareiškėja procesiniame dokumente užsiminė apie savo teisinių žinių trūkumą, tačiau nenurodo apie buvusias kliūtis jai pasinaudoti teisine pagalba laiku, nes iš tarp šalių vykusio susirašinėjimo akivaizdu, jog Nacionalinė žemės tarnyba aiškiai informuodavo pareiškėją apie atkūrimo sprendimo pakeitimą dalyje dėl ginčo žemės sklypo. Pareiškėjos pasyvus elgesys lėmė, kad reikalavimui pareikšti dėl žalos atlyginimo yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, pareigos atlyginti pareiškėjai kilusią turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl pareiškėjos vertinimu atsakovės atliktų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą . Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pagal LVAT praktiką, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Direktoriaus sprendime, Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. rugpjūčio 25 d. rašte Nr. 49SF- 410, Vilniaus miesto skyriaus 2011 m. spalio 17 d. rašte Nr. 49SF-535 pareiškėjai yra paaiškinta dėl galimos kompensacijos, t. y. Nacionalinė žemės tarnyba dėjo visas pastangas, tam, kad pareiškėjai būtų atlyginta už ginčo žemės sklypą kitu žemės sklypu pareiškėjos pasirinktoje teritorijoje. Tačiau pareiškėja savo veiksmais pati sukūrė nurodomą žalą, nepasirinkdama kadastro vietovės naujam žemės sklypui suprojektuoti. NŽT nuomone, kai yra numatytas kitoks turto, į kurį asmuo turi (turėjo) teisę, kompensavimo būdas, turtinės žalos atlyginimas nėra įmanomas, todėl nėra ir NŽT neteisėtų veiksmų. Nėra priežastinio ryšio tarp NŽT veiksmų ir nurodomos žalos, jei žala ir kilo, tai tik dėl to, kad pareiškėja buvo pasyvi, nesirinko kitos kadastro vietovės ir neįgyvendino teisės susiprojektuoti žemės sklypą kitoje kadastro vietoje nesančioje minėtoje Taisyklių 40 punkte nurodytose teritorijose. NŽT pažymi, kad atkūrimo sprendimas buvo pakeistas, siekiant teisėto tikslo - apginti viešąjį interesą - ištaisyti nuosavybės teisių atkūrimo procese padarytas klaidas ir apginti savininkų teises. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 01-1923 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus miesto piliečiui B. U.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 3,80 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 01-1922 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus miesto piliečiui I. U.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 1,27 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taigi iš viso buvo atkurta į 5,07 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), į šį plotą pateko pareiškėjai suprojektuotas 0,21 ha žemės sklypas.

Bet koks nuosavybės paėmimas turi atitikti proporcingumo reikalavimą, t. y. turi būti užtikrinta pusiausvyra tarp visuomenės bendrojo intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, kai suinteresuotas asmuo patiria pernelyg didelę individualią naštą. Gero administravimo principas neturėtų užkirsti kelio valdžios institucijoms ištaisyti klaidas, net ir atsiradusias dėl jų pačių kaltės. Vis dėlto šios klaidos neturi būti taisomos suinteresuotų asmenų sąskaita (R. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 25747/07)). NŽT dėjo visas pastangas informuodama pareiškėją apie galimybę už 0,21 ha buvusio savininko F. O. turėtos žemės (duomenys neskelbtini), suprojektuoti perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą kitoje kadastro vietoje, kurioje yra pakankamai laisvos valstybinės žemės. Pareiškėja nepateikė prašymo suprojektuoti žemės sklypą kitoje kadastro vietoje, dėl ko, NŽT manymu, kilo nurodoma žala dėl pačios pareiškėjos neveikimo. Kiekvienu atveju, kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, ypač svarbią reikšmę turi teisingas vienos iš atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), nustatymas. CK 6.247 straipsnio pateikiama priežastinio ryšio samprata - atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Šiame straipsnyje įtvirtinta priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos, taip pat neįrodė NŽT neteisėtų veiksmų. Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o šį neturtinės žalos atlyginimą sieja su tuo, kad pareiškėja patyrė didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pasak pareiškėjos momentas, kuomet jai buvo aiškios visos aplinkybės dėl žemės sklypo yra tada, kai apie jas sužinojo iš advokato ir matininko, nors kaip buvo aptarta aukščiau, sužinojimo faktas laikytinas 2011 m. rugpjūčio 25 d. Neturtinės žalos sampratą įtvirtina CK 6.250 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis ja, neturtinė žala - tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Kadangi žala nėra preziumuojama, todėl žalą ir jos dydį privalo įrodyti pareiškėjas. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, neturtinės žalos atlyginimui būdingas išimtinis reglamentavimas, t. y. neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais būdais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis.) Skirtingai nei turtinė, neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nurodytais atvejais ir jeigu įstatymas specialiai jos atlyginimo nenustato, ji neatlyginama. LVAT 2011 m. kovo 11d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011 pažymi, kad siekiant priteisti neturtinės žalos atlyginimą, vien tik paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Teismas šioje nutartyje nurodo, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos patirtos žalos padarymo faktas ir dydis grindžiami bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Atsakovo vertinimu, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad atsakovės veiksmai lėmė pareiškėjos dvasinius išgyvenimus, kai nėra tuos patyrimus patvirtinančių dokumentų, todėl pareiškėjos argumentai kvestionuotini ir vertintini kritiškai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras prašė skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime į skundą VĮ Registrų centras nurodo, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 10 str. 5 d. numato, kad institucija, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo dienos turi perduoti nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui, o Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002-04-15 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo daikto kadastro nuostatų (toliau - Nuostatai) nustatyta tvarka įrašyti duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius Registrų centro Vilniaus filialui (toliau - ir Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas) pateikė prašymą įrašyti 0,2100 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau - Žemės sklypas) kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą. Kartu su šiuo prašymu buvo pateiktas Sprendimas bei Žemės sklypo kadastro duomenų byla. Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus, 2007-08-22 sprendime „Atidėti nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą“ nurodė, kad atideda sprendimo įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą priėmimą, nes negalima Žemės sklypo ribų pažymėti kadastro žemėlapyje, t. y. sklypo ribos dengia gretimo geodeziškai pamatuoto žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio ribos yra suderintos ir pažymėtos laikinajame kadastro žemėlapio sluoksnyje, atlikus išankstinę patikrą, ribas. Minėto sprendimo priėmimo pagrindas - Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 str. 4 p., 5 p., 17 str. 4 d. 2 p, Nuostatų 125 p. Atkreipė dėmesį, kad Sprendimo priėmimo metu galiojęs Nuostatų 125 p. numatė, jog jeigu žemės sklypo ribos nesutampa su Nuostatų 124 punkte minėtomis ribomis, yra neleistinų ribų nesutapimų, negalima nustatyti, kurios ribos klaidingos, arba jeigu sklypo ploto paklaida neleistina, arba pasikeičia sklypo konfigūracija, žemės sklypo ribos kadastro žemėlapyje nežymimos, Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas parengia išvadą, nurodydamas tikrinto sklypo plano netikslumus, ir pateikia ją žemėtvarkos skyriui, o šis priima sprendimą dėl būtinumo patikslinti žemės sklypo kadastro duomenis. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2007-10-12 raštu Nr. S19-602 pateikė išvadą ir nurodė, kad Žemės sklypo ribos atitinka Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-11 įsakymu Nr. 2.3-51-01 patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą ir yra teisingos, todėl prašė įregistruoti Žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre. Nuostatų 126 p. numatyta, jog, kai žemėtvarkos skyrius nustato, kad žemės sklypo planas parengtas teisingai, Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas, gavęs žemėtvarkos skyriaus vedėjo išvadą raštu, per 3 darbo dienas nuo išvados gavimo dienos pažymi šio žemės sklypo ribas kadastro žemėlapyje. Atsižvelgiant į nurodytą, Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašė Žemės sklypo duomenis bei Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje 2007-10-17 pažymėjo Žemės sklypo ribas pagal pateiktus dokumentus. Tuomet 2007-10-19 V. B. pateikė prašymą (prašymų registravimo knygoje įrašo eilės Nr. 2603016) įregistruoti nuosavybės teises į Žemės sklypą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 2007-10-23 įregistravo V. B. nuosavybės teisę į Žemės sklypą. 2009-06-18 Registrų centro Vilniaus filiale gautas prašymas (Paslaugų apskaitos sistemoje prašymas registruotas Nr. 778773) įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Registrų centro Vilniaus filialas 2009-06-30 sprendimu „Atsisakyti įrašyti (pakeisti) nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą“ Nr. KS-2736 atsisakė įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis, nes žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos dengia Nekilnojamojo turto registre įregistruoto ir kadastro žemėlapyje Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007-10-12 rašto Nr. S19-602 pagrindu pažymėto Žemės sklypo, kurio ribų posūkio taškų koordinatės nustatytos grafiškai pagal paskiausiai atnaujintą kartografinę medžiagą, ribas.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Žemės naudojimo valstybinės kontrolės skyrius, vadovaudamasis Nuostatų 125 ir 126 p., 2009-08-12 Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui pateikė išvadą „Dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribų pažymėjimo kadastro žemėlapyje ribų“ Nr. 6.15-1242-(24.25), kurioje nurodė, jog pareiškėjos Žemės sklypo ribos neatitinka faktinio žemės sklypo naudojimo ir kadastriniai matavimai (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bus naikinami. Minėta išvada prašoma žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ribas pažymėti kadastro žemėlapyje. Nuostatų 126 p. įtvirtinta, kad žemėtvarkos skyriui nustačius, jog žemės sklypo planas parengtas teisingai, Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas, gavęs žemėtvarkos skyriaus vedėjo išvadą raštu pažymi šio žemės sklypo ribas kadastro žemėlapyje. Kai žemėtvarkos skyrius nustato, kad žemės sklypo planas parengtas teisingai, ir priima sprendimą, kad būtina tikslinti besiribojančių žemės sklypų planus, apie tai raštu informuoja žemės sklypo (-ų) savininką (-us), kurių žemės sklypų planai tikslintini. Iš anksčiau nurodyto reglamentavimo akivaizdu, kad Registrų centras neturi teisės spręsti, kuris žemės sklypo planas yra parengtas teisingai, o taip pat gavęs žemėtvarkos skyriaus išvadą turi pareigą pažymėti žemėtvarkos skyriaus nurodyto žemės sklypo ribas kadastro žemėlapyje. Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas, vadovaudamasis Nuostatų 126 p. ir gauta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Žemės naudojimo valstybinės kontrolės skyriaus 2009-08-12 išvada, pažymėjo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas žemėlapyje. Iš pareiškėjos į bylą pateikto Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009-10-30 rašto Nr. S22-793 matyti, jog pareiškėja buvo informuota, jog jai suteiktas Žemės sklypas yra kitiems piliečiams priklausančiame žemės sklype ir jos prašoma Žemės sklypą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro. 2011-08-16 Registrų centro Vilniaus filiale buvo gautas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 49SJ-539 (reg. Nr. N-13914), kuriuo buvo prašoma „iš Nekilnojamojo turto kadastro bei Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išformuoti 0,2100 ha žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)“. Registrų centro Vilniaus filialas 2011-08-26 sprendimu Nr. IN(12.5.1.15.)-23717 atsisakė išregistruoti Nekilnojamojo turto registre įregistruotą Žemės sklypą bei V. B. (pareiškėjos) nuosavybės teises į jį, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre gali būti išregistruojamos tik prašant pačiam nekilnojamąjį daiktą įgijusiam asmeniui ar jo atstovui, turinčiam įstatymų nustatyta tvarka išduotą įgaliojimą. Prašymas buvo pateiktas netinkamo subjekto ir dėl šios priežasties negalėjo būti tenkintas. Registrų centras dar 2009 m. identifikavo, kad žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos dengia Nekilnojamojo turto registre įregistruoto ir kadastro žemėlapyje Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007-10-12 rašto Nr. S19-602 pagrindu pažymėto Žemės sklypo ribas, tačiau gavęs Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Žemės naudojimo valstybinės kontrolės skyrius 2009-08-12 išvadą Nr. 6.15-1242-(24.25), kurioje konstatuota, jog pareiškėjos Žemės sklypo ribos nėra teisingos, anksčiau nurodytų teisės nuostatų pagrindu turėjo pareigą įrašyti į kadastro žemėlapį žemėtvarkos skyriaus nurodyto žemės sklypo ribas. Kaip seka iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kurių ribas kerta pareiškėjos Žemės sklypas, ribos kadastro žemėlapyje įrašytos po to, kai Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Žemės naudojimo valstybinės kontrolės skyrius 2009-08-12 išvada Nr. 6.15-1242-(24.25) buvo konstatuota, jog pareiškėjos Žemės sklypo ribos nėra teisingos. Nurodo, kad Registrų centras veikė jam suteiktos kompetencijos ribose, laikydamasis jo veiksmus reglamentuojančių teisės aktų.