Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5510-1070/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui R. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškovė ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Vilniaus apskrities VPK) 2015 m. lapkričio 4 d. sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-286 (toliau – ir Sutartis), kurioje susitarė dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugų, siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir policijos reikmes. Sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga) ir už šias paslaugas turi sumokėti automobilio savininkas ir/ar valdytojas.

3. Transporto priemonė, už kurios saugojimą prašoma priteisti iš atsakovo skolą, BMW 3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis) buvo priverstinai nutempta 2015 m. rugsėjo 23 d. Priverstinai nuvežtų transporto priemonių 2015 m. gruodžio 11 d. pervežimo priėmimo–perdavimo akto pagrindu Vilniaus apskrities VPK perdavė minėtą automobilį ieškovei. VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis, 2015 m. rugsėjo 9 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priverstinio nuvežimo dieną (2015 m. rugsėjo 23 d.) automobilis priklausė atsakovui R. Š.. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2017 m. sausio 26 d. raštu paragino atsakovą atsiimti automobilį iš UAB „Tomadas“ aikštelės, įspėjo, kad priešingu atveju išlaidos, susijusios su transporto priemonės saugojimu, bus išieškotos teisme civilinio proceso tvarka. Atsakovas transporto priemonės iš ieškovės aikštelės neatsiėmė. Ieškovė paskaičiavo, kad nuo automobilio faktinio perėmimo (2015 m. gruodžio 11 d.) iki ieškinio pateikimo teismui (2018 m. sausio 11 d.) už minėto automobilio saugojimą pagal sutartyje nurodytus įkainius susidarė 8019,13 Eur atsakovo skola.

4. Atsakovui R. Š. ieškinys, pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo ir teismo šaukimas įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas per nustatytą terminą teismui atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

5. Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 3 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei UAB „Tomadas“ iš atsakovo R. Š. 8019,13 Eur mokestį už transporto priemonės saugojimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (8019,13 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 180 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis).

16. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, (CPK 285 str. 5 d.; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-762-186/2016).

18. Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio pirmojoje dalyje numatyti atvejai, kuomet teismas gali priimti sprendimą už akių. Vienas iš jų – kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį prašė priimti sprendimą už akių.

19. Civilinio proceso kodekso 287 straipsnyje nustatyta teisė šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, paduoti pareiškimą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo. CPK 287 straipsnyje įtvirtintus pagrindus peržiūrėti sprendimą už akių sudaro dvi aplinkybių grupės – viena susijusi su asmens, prieš kurį priimtas sprendimas už akių, pasyvumu, kita – su teismo sprendimo už akių pagrįstumu. Pareiga šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, teikiant pareiškimą dėl tokio sprendimo peržiūrėjimo, nurodyti svarbias neatvykimo į teismą ar procesinio dokumento nepateikimo priežastis ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus (CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013).

20. Pasisakant dėl pirmosios aplinkybių grupės nustatyta, kad Kauno apylinkės teismui 2018 m. birželio 22 d. priėmus nutartį dėl netinkamos atsakovės pakeitimo tinkamu atsakovu R. Š., ši nutartis, ieškinys ir teismo pranešimas, kuriame atsakovui buvo nustatyta pareiga per 14 dienų terminą nuo pranešimo įteikimo dienos pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį, 2018 m. birželio 25 d. išsiųsti atsakovui į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, ir įteikti jam asmeniškai 2018 m. liepos 3 d. Keturiolikos dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti suėjo 2018 m. liepos 17 d. įskaitytinai. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, apie byloje paskirtą teismo posėdį 2018 m. liepos 31 d. 13 val. apeliantui buvo pranešta asmeniškai, tačiau iki teismo posėdžio jokių prašymų, pareiškimų ir kitų dokumentų jis nepateikė.

21. Tokiu būdu nagrinėjamu atveju egzistavo CPK 285 straipsnio 1 dalyje nurodyta sąlyga sprendimui už akių priimti, kadangi atsakovas nustatytu terminu nepateikė teismui atsiliepimo į ieškinį. Tačiau teikiant pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra svarbi ir kita aplinkybė, numatyta CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kurią apeliantas turėjo įrodyti. Savo esme ir turiniu ji yra svarbiausia, kadangi sprendžiant klausimus dėl sprendimo už akių peržiūros yra susiformavusi nuosekli teismų praktika, jog net ir be svarbių priežasčių į teismo posėdį neatvykusiai ar nepateikusiai procesinio dokumento šaliai pateikus įrodymus, galinčius patvirtinti sprendimo neteisingumą ir asmens teisių pažeidimą, teismas privalo naikinti sprendimą už akių (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB lizingas v. UAB ,,Gintarinė plunksna" ir kt., bylos Nr. 3K-3-349/2012; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senamiesčio ūkis “ v. I. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2012).

22. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, savo sprendimą argumentuodamas tuo, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, pagrindžiančių jo išdėstytas aplinkybes, kurios turėtų įtakos sprendimo už akių priėmimo teisėtumui ir pagrįstumui.

23. Apeliacinės instancijos minėtos CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punkto normos kontekste su tokia teismo išvada sutinka iš dalies.

24. Pasisakydamas dėl konfiskuotos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu; šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 16 punktas; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 20 punktas).

25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos kelių policijos tarnybos 2018 m. spalio 3 d. pateiktus dokumentus, VĮ „Regitra“ duomenis, nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 23 d. automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į eismo įvykį, kurio metu atsitrenkė į kitą automobilį. Tą pačią dieną minėtas automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir uždarytas saugoti į mokamą automobilių saugojimo aikštelę, esančią Vilniuje, Giraitės 1 A. (2015 m. lapkričio 4 d. pervežtas į ieškovės UAB „Tomadas“ aikštelę). Vilniaus apskrities VPK 2017 m. sausio 26 d. atsakovui išsiuntė raginimą dėl transporto priemonės atsiėmimo, jame nurodydamas, kad neatsiėmus automobilio, išlaidos, susijusios su automobilio saugojimu, bus išieškotos teismine tvarka. Pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pardavėja V. P. pardavė automobilį BMW 316, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui R. Š.. Taigi, automobilis atsakovui perleistas iki eismo įvykio ir iki jį nuvežant į saugojimo aikštelę. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutartis įsigaliojo nuo daikto perdavimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.317-6.319, 6.321 straipsniai).

26. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad automobilio priverstinio nuvežimo dieną, t. y. 2015 m. rugsėjo 23 d., automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui R. Š.. Duomenų, paneigiančių šį faktą, į bylą nepateikta. Nors atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad automobilio savininku jis nebuvo, kadangi automobilis buvo parduotas A. Č., tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl nuostolių (skolos) dydžio šioje byloje taip pat svarbu nustatyti, ar teisingai ieškovė paskaičiavo už ginčo automobilio saugojimą nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. sausio 11 d. mokėtiną sumą – 8019,13 Eur, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto.

28. Pagal kasacinio teismo praktiką, atlikus viešojo pirkimo procedūras sudaryta sutartis yra privaloma bei sukelia teises ir pareigas jos šalims, t. y. šiuo atveju ieškovei ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kuris netgi nėra įtrauktas į šios bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

29. Ieškovės ir Vilniaus apskrities VPK 2015 m. lapkričio 4 d. pasirašytos Sutarties 1 priede nurodyti įkainiai už transporto priemonės saugojimą – 10,51 Eur su PVM už parą, apie 315 Eur su PVM mėnesiui (1 t., b. l. 11).

30. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019, teisėjų kolegija išaiškino, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan.

31. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visa apimtimi ir pirmiau nurodytų aspektų dėl ieškinio dydžio (ieškovės prašomos priteisti skolos) nevertino bei dėl jų nesprendė.

32. Apeliacinės instancijos vertinimu, nustačius šios nutarties 30–31 punktuose nurodytas aplinkybes, jos gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Šiuo atveju egzistuoja aplinkybių grupė, įtvirtinta CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkte, todėl yra pagrindas panaikinti sprendimą už akių ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

33. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal ginčo šalių pateiktus jų reikalavimus ir atsikirtimus bei šioje nutartyje nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, privalės įvertinti, ar ieškovės prašomas priteisti atlyginimas už ginčo automobilio saugojimą yra teisingas ir proporcingas, ar jis užtikrina abiejų bylos šalių interesus.

34. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2017 m. sausio 26 d. raštu paragino atsakovą R. Š. atsiimti automobilį iš UAB „Tomadas“ aikštelės bei įspėjo, kad priešingu atveju išlaidos, susijusios su transporto priemonės saugojimu bus išieškotos teisme civilinio proceso tvarka (1 t., b. l. 135). Atsakovas neatsiėmė transporto priemonės iš ieškovės aikštelės, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas yra įkalinimo įstaigoje. Taigi, byloje nesiaiškinta, ar apeliantas tuo metu turėjo realias galimybes atsiimti transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės taip pat yra reikšmingos nustatant transporto priemonės saugojimo išlaidų dydį.

35. Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų spręsti dėl Vilniaus apskrities VPK įtraukimo dalyvaujančiu byloje asmeniu, kadangi ieškovę su Vilniaus apskrities VPK sieja sutartiniai santykiai, iš kurių kildinamas ieškinio reikalavimas.

Dėl ieškovės reikalavimo paskirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

36. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį įtvirtinta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).

38. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad paduodamas atskirąjį skundą atsakovas šia teise naudojosi pagal jo paskirtį ir apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog jo atskirasis skundas iš dalies yra pagrįstas. Taigi nėra jokio pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti atsakovui baudą.

39. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė proceso teisės normas nepagrįstai suvaržydamas asmens teisę į teisminę gynybą, formaliai nurodydamas, kad apeliantas kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog priimtas sprendimas už akių buvo akivaizdžiai neteisingas ir juo buvo pažeistos asmens teisės. Šios aplinkybės galėjo turėti įtakos neteisingam klausimo išsprendimui, todėl skundžiama Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis naikintina.

40. Atsižvelgus į tai, kad byloje nėra įvertintos visos aplinkybės, kurios gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl klausimas išspręstinas iš esmės – Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas už akių naikintinas, bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintinas ir byla perduotina nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

41. Pažymėtina, kad CPK 161 straipsnis nustato teismui pareigą pasiūlyti šaliai pasirūpinti atstovavimu, jeigu bylą nagrinėjantis teisėjas mano, kad šalis be atstovo pagalbos nesugebės tinkamai ginti savo teises. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju apeliantui tokia teisė turi būti išaiškinta.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.