- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-11-11
- Bylos Nr.
- e2-1239-1081/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00346-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Vorienė
- Ieškovas
- R. D.
- Atsakovas
- K. P.
- Advokatai
- Gintaras Gricius, Mindaugas Klemenis
- Kategorijos
- 2.1.5.2Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
- 2.1.5.4Ieškinio senaties termino taikymas
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.6.5Galutinis sprendimas
- 2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
- 2.4.2.9.2Bendroji jungtinė nuosavybės teisė
- 2.4.2.13Kiti su nuosavybės teise susiję klausimai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovui K. P. dėl dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė R. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti, kad pastatas – kultūros namai, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), t. y.: pastatas – gamybinis, unikalus daikto (duomenys neskelbtini), pastatas – praėjimo punktas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – transformatorinė, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); pastatas – sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatas – tirpiklių, degalų, tepalų sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo aikštelė, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – rezervuaras, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – rezervuaras, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), registruoti K. P. vardu, bendros 587 667 Eur vertės (1/2 dalies vertė – 293 833 Eur), yra bendroji dalinė ieškovės R. D. ir atsakovo K. P. nuosavybė, priklausanti jiems po 1/2 dalį, priteisti ieškovei R. D. iš atsakovo K. P. visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas bei bylinėjimosi išlaidas valstybei. Ieškiniu ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, t .y. areštuoti atsakovo K. P. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą ir įrašyti įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
Ieškovė nurodė, jog ji su atsakovu santuokos nebuvo sudarę, tačiau nuo 2005 m. gruodžio mėnesio iki 2018 m. gruodžio mėnesio gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius, artimus šeiminiams. Susipažinusios šalys išvažiavo gyventi į Norvegijos Karalystę, kur gyveno nuomojamame name. Šalims gyvenant kartu (duomenys neskelbtini) gimė sūnus E. P., o (duomenys neskelbtini) gimė sūnus E. P.. Gyvenant kartu jie turėjo tikslą grįžti gyventi į Lietuvą, todėl nusprendė investuoti Lietuvoje. Šiuo tikslu atsakovas savo vardu 2008 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 51/100 dalis pastato – kultūros namų, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kur tuo metu veikė kavinė „(duomenys neskelbtini)“. 2012 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas savo vardu įsigijo likusią pastato dalį. Taip pat 2010 m. rugpjūčio 16 d. šalys įsigijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), t. y.: pastatą – gamybinį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – praėjimo punktą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – transformatorinę, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); pastatą – sandėlį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); pastatą – tirpiklių, degalų, tepalų sandėlį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – kiemo aikštelę, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – rezervuarą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – rezervuarą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Šis turtas taip pat registruotas atsakovo vardu pagal 2010 m. rugpjūčio 16 d. Turto varžytinių aktą Nr. 1. Į šiuos pastatus atsakovas toliau investavo šeimos lėšas, taip jas gerindamas.
Šalys iš Norvegijos grįždavo ir gyvendavo kartu atsakovo bute, esančiame (duomenys neskelbtini). 2014 metais ieškovė su vaikais grįžo į Lietuvą, kadangi didžiajam sūnui sunkiai sekėsi pradėti mokytis Norvegijoje. Atsakovui sugrįžus į Lietuvą, šalys susibarė galutinai ir nutarė skirtis, atsakovas leido ieškovei su vaikais pasilikti atsakovo bute, kol ieškovė susiras kitą būstą. Rudenį, grįžus atsakovui, ieškovė gyveno viename kambaryje, atsakovas kitame. Atsakovui su vaikais išvažiavus atostogauti į Egiptą, ieškovė skubiai susirado butą ir 2018 m. gruodžio mėnesį išsikraustė. Ieškovė nurodo, kad šalys buvo sutarusios dėl jungtinės veiklos, jog prie abiejų jų materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidės pagal išgales, gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu įgijo ginčo turtą, t. y. sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje šalių dalys yra lygios. Todėl ieškovė prašo teismo nustatyti, jog šalims gyvenant kartu įgytas turtas yra bendroji dalinė nuosavybė.
Atsiliepimas
Atsakovas K. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, jog atsakovo nuomone, ieškovės ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje. Ieškovė teigia, jog turtas, į kurio dalį ji pretenduoja, įsigytas iš bendrų lėšų, tačiau nei 2008 m., nei 2010 m. ji neišreiškė savo valios, kad ginčo turtas būtų registruojamas kaip bendroji dalinė nuosavybė. Dabar, po sandorių, kurių pagrindu atsakovas įgijo nuosavybės teises į ginčo turtą, sudarymo praėjo ženkliai daugiau nei 10 m., todėl atsakovas prašo taikyti byloje ieškinio senatį, kas sudaro savarankišką pagrindą netenkinti ieškinio. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovė ir atsakovas niekada nebuvo susitarę dėl jungtinės veiklos ir niekada nesiekė bendrų rezultatų ūkinėje – finansinėje veikloje, nekūrė bendro turto. Atsakovas iki santykių su ieškove, turėjo jau dvi santuokas, todėl turėjo pakankamai patirties turtiniuose santykiuose ir visada elgėsi taip, kad nebeįsivelti į bendrąją nuosavybę, kad vėliau nereikėtų dalintis. Ieškovė ieškinyje nenurodo iš kokių konkrečiai, kokiu būdu ir kieno uždirbtų lėšų buvo įsigytas ginčo turtas, taip pat nėra aišku, koks jos konkretus indėlis, įsigyjant minėtą turtą.
Atsiliepime atsakovas nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovė dirbo atsakovo valdomose įmonėse, nereiškia, kad tarp šalių buvo susitarimas kurti bendrą nuosavybę, atsakovas, tokiu būdu, tik sudarė sąlygas ieškovei pačiai užsidirbti. Šalys niekada neturėjo jokio bendro turto, nebuvo juridinių asmenų, priklausančių kitai šaliai, dalyviais ar vadovais. Atsakovo ir ieškovės artimesni santykiai pradėjo formuotis tik 2007 m. pabaigoje, kuomet ieškovė pranešė, jog laukiasi vaiko. Tada atsakovas, ėmėsi veiksmų, kad užtikrinti geresnę ateitį savo vaiko motinai ir vaikui. Ieškovė buvo įdarbinta atsakovo įmonėje, rodant didelį atlyginimą, kad vėliau, motinystės atostogų metu, gautų geresnes išmokas iš valstybės. Tarp šalių niekada nebuvo jokio susitarimo bendrai įgyti kažkokį turtą, kuris būtų bendroji dalinė jų nuosavybė. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, jog ieškovė iki dabar niekada nepareiškė jokių savo pretenzijų į ginčo turtą. Šalių artimi santykiai nutrūko ne 2018 m., kaip ieškinyje nurodo ieškovė, o dar 2014 m., kuomet jiems jau nebegyvenant kartu (nežiūrint to, kad gyveno viename būste) buvo pasirašytas susitarimas dėl išlaikymo vaikams.
Teismo posėdžio metu ieškovė R. D. palaikė ieškinį jame išdėstytais motyvais, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad gyveno su atsakovu 12 metų, buvo įsigyta nemažai turto. Susitarimo nei raštiško, nei kažkokio kitokio nebuvo su atsakovu dėl to turto pirkimo, tiesiog viskas vyko natūraliai, gyvenant šeimoje, buvo bendras katilas, tiek jos visos pajamos buvo bendrai leidžiamos, tiek atsakovo. Viską valdė atsakovas. Kadangi santuokos nebuvo sudarę, įsigydami turtą, nurodė, kad tai asmeninė K. P. nuosavybė. Pirma buvo įsigytas turtas (duomenys neskelbtini). Draugai davė mintį K., kad yra parduodamos patalpos ir kad būtų visai naudinga, tai pasinaudojo mintimi ir įsigijo. Tikslo konkretaus kažką daryti ten nebuvo. Kiek ir kaip buvo sumokėta už turtą nepamena, viską tvarkė K., ji daugiau užsiėmė šeima. Apie šių statinių įsigijimą žinojo, bet į šiuos reikalus stengėsi nelįsti. Tai buvo investicija. Visos jos gaunamos pajamos buvo skirtos viskam tiek prisidėti, tiek išlaikyti, tiek gerinti. Ji neįsigijo ir neturi jokio kito turto ant savęs iš tų pajamų, kurias gaudavo. Kokias tiksliai gaudavo pajamas negali pasakyti, bet jos būdavo nemažos ir skirtingos. Yra išrašas visų įmonių, kuriose dirbo, paskui išėjo motinystės atostogų. Be pajamų, kurias gaudavo iš darbo užmokesčio, kitų pajamų ar turto, kurį pardavus pinigus būtų investavusi į bendrą turtą, neturėjo. Savo indėlio į nekilnojamojo turto įsigijimą konkrečiomis sumomis negali įvardinti, tiesiog yra ne tik tas materialinis indelis, bet žmonės gyvena kartu, yra palaikymas, jis turėjo laiko rūpintis visais tais dalykais ir galėjo į tai įdėti daugiau laiko, nes visą save galėjo darbui atiduoti, ji gal mažiau galėjo to daryti, nes viską atidavė kitaip. Kaip šeima pradėjo gyventi nuo pat draugystės pradžios, 2005 m. gale susipažino, sutiko naujus metus kartu ir ji išvažiavo į Norvegiją. Kartu gyveno Norvegijoje iki 2014 m., paskui ji išvažiavo į Lietuvą ir K. davė pasirašyti popierių, kad jis mokės alimentus. Atvykus į Lietuvą, ji čia liko ir nusprendė, kad dabar gyvens taip. Norvegijoje gyveno nuomojame būste, nuomą mokėdavo K., nuosavo nekilnojamojo turto nebuvo ten įgiję. Atsakovas rūpindavo finansiniais dalykais, ji dirbo jo įmonėje, padėjo jam tvarkyti visus popierinius reikalus, darbuotojų įdarbinimą ir pan. Vaiko priežiūros atostogose buvo po 2 metus, kai abu vaikai gimė, kol gaudavo valstybės išmokas. Jos gaunamą atlyginimą tvarkydavo atsakovas. Norvegiškoje įmonėje kur dirbo pas jį „(duomenys neskelbtini)“, ten buvo suteiktas asmens numeris ir banko sąskaita, bet ji tos sąskaitos nevaldė, visais piniginiais reikalais rūpinosi atsakovas. Iš savo gaunamų pinigų, tiek iš motinystės išmokų, tiek iš tų pinigų, kuriuos gaudavo iš atsakovo, atlikdavo įvairius mokėjimus, kam reikėdavo, tam ir mokėdavo, nebūdavo tie pinigai asmeniškai jai. Nuo 2014 m. vedė bendrą ūkį kaip daugybė šeimų, ji buvo Lietuvoje, atsakovas Norvegijoje. Ji su vaikais pas atsakovą nuvažiuodavo, jis grįždavo pas juos. Gyveno atsakovo bute, adresu (duomenys neskelbtini). Už butą mokėdavo tas, pas ką būdavo pinigų, ji buvo Lietuvoje tai viskuo ir rūpinosi, jei pas ją nebūdavo pinigų, pervesdavo K. Grįžus į Lietuvą, ji rūpinosi vaikais, paskui įsidarbino. Dirbdama įmonėje, visiškai nesusijusioje su atsakovu, uždirbdavo nedaug – minimumas plius priedai įvairūs. Patikslino, jog žinojo, kad atsakovas yra iš tėčio paveldėjęs butą su garažu, kažkokias mašinas, žemės. Paveldėtą turtą atsakovas pardavė. Atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jis įsigijo ginčo turtą pardavęs paveldėtą turtą, traktuoja kaip išsisukinėjimą. 2018 m. jų santykiai galutinai nutrūko, 2020 m. kai dalijosi vaikus nereiškė reikalavimų dėl turto, todėl, kad jai nebuvo tas galvoj, tik norėjo ramiai su vaikais gyventi. Mano, jog tiek metų kartu pragyvenus tikrai kažkokia turto dalis priklauso ir jai. Dėl banko sąskaitos išrašų nurodė, kad nori jais įrodyti, kad buvo gyvenama kartu iki 2018 m. Išrašai yra nepilni, pateikta tik tai, kas susiję su atsakovu, išrašai pateikti iš konkrečių sąskaitų už konkrečius dalykus. Už butus ir patarnavimus ji visą laiką mokėdavo, tik ne visą laiką tai būdavo iš sąskaitos, būdavo ir grynais, nuėjus į įstaigą. Važiavo keliauti, važiavo į Ameriką, iš jos sąskaitos būdavo daromi pavedimai, apmokėjimai už viešbučius, vizas tvarkė, būdavo nuiminėjama grynais ir paduodama darbininkams. Tai, kad jie kartu keliavo ir fotografavosi jų atveju reiškia, kad jie bendrai tvarkė ūkį, nes tai buvo faktas, draugiškai ar broliškai į lūpas nesibučiuoja žmonės. Dėl dalies turto apskaičiavimo ir konkretaus indėlio nurodė, kad nieko neskaičiavo. Kadangi kartu gyveno ir viskuo dalijosi, mano kad turi teisę į pusę turto, o kaip tą dalį padalinti ir suskaičiuoti negali pasakyti. Per tą laikotarpį, kai gyveno kartu, nebandė skaičiuoti kiek gavo pajamų ir kiek tomis pajamomis prisidėjo įsigyjant turtą, iš jos gautų pajamų niekas nėjo jai asmeniškai, viskas buvo bendra. Patikslino, jog kai mama su broliu buvo Ispanijoje, jiems nelabai sekėsi sugrįžti, tai atsakovas padėjo. Jie nupirko bilietus, kad mama su broliu galėtų grįžti pirma pas juos į Norvegiją, tada visi į Lietuvą. Dėl pinigų, išleistų sau, nurodė, kad būdama Norvegijoje iš vis niekur neidavo, čia grįžus į Lietuvą eidavo pasidaryti manikiūrą ir į kirpyklą per pusmetį kartą. Yra dariusi plastinių operacijų, jas darėsi kartu su atsakovu, jis darėsi nosies, o ji krūtinės. Už operaciją mokėjo bendrais pinigais. Tai, kad buvo vedamas bendras ūkis patvirtina bylos duomenys: vaikų buvimas, jų tarpusavio santykiai, įspūdžiai, kelionės. Įmonėse buvo viskas daroma taip kaip reikia ir dėl pinigų parodoma taip, kaip reikalinga ir naudinga.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovės R. D. atstovas advokatas Mindaugas Klemenis nurodė, kad palaiko ieškinį jame nurodytais motyvais, prašo jį tenkinti ir priteisti iš atsakovo ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio metu atsakovas K. P. nurodė, kad ieškinio nepripažįsta, prašo atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad šalių bendras gyvenimas prasidėjo kai sužinojo, kad ieškovė yra nėščia, kažkur 2007 m. Kad būtų susitarimai, kad turtas būtų perkamas bendrai, nebuvo. Ji niekur nedalyvavo, viskas, kas buvo įgyta, tai buvo iš jo santaupų ar paveldėtų, gautų lėšų. Išlaikė ieškovės šeimą, mamą, brolį, rėmė finansiškai kaip tik galėjo, išlaikė ją, vaikus. Susipažino 2005 m. pabaigoje. Sužinojus, kad ieškovė laukiasi, atsirado pareiga, padėjo daugiau laiko leisti kartu, ji atvažiavo į Norvegiją. Kai sužinojo, kad ji tapo nėščia, tada jau įdarbino ilgam laikui, kad gautų išmokas, kad būtų pajamos kažkokios. Konkrečių funkcijų įmonėje ji neatliko. 2008 m. ji gyveno ir pas mamą ir pas jį į Norvegiją atvykdavo. Vaikui gimus, pradėjo gyventi kaip šeima, kai jis jau galėjo keliauti, jie atvyko į Norvegiją. 2014 m. ar 2015 m. ieškovė buvo įdarbinta tik todėl, kad galėtų jai duoti dalį pinigų pragyvenimui. Nes ji 2014 m. išvažiavo į Lietuvą, nors buvo įdarbinta Norvegijoje, įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. „(duomenys neskelbtini)“ ieškovės įmonė, ji ją atidarė, ji ir uždarė. „(duomenys neskelbtini)“ tai atsakovo įkurta įmonė, kurioje ieškovė buvo direktorė. Kiek žino ieškovė daugiau niekur kitur nedirbo. Jo įmonėse ieškovės gaunamas darbo užmokestis buvo pravedamas į jos banko sąskaitas arba būdavo išmokamas grynais. Jei neklysta Norvegijoje gaudavo apie 2000 Eur, buvo rodomas toks atlyginimas, nes ieškovė buvo nurodžiusi, kad jai tokios sumos reikia. Susitarimas dėl išlaikymo buvo pasirašytas, nes ieškovė nusprendė nutraukti jų santykius ir išvažiavo į Lietuvą. Ji grįžo į atsakovo butą, ten gyveno. Suorganizuodavo vaikams kelionę, tai į Ameriką, į Australiją yra važiavę, jo vieno su vaikais niekad neišleisdavo. Dėl kelionės į Ameriką, kur yra pridėti dokumentai, tai jis neturėjo laiko, kadangi valdė daug įmonių ir buvo užsiėmęs, neturėjo kada tvarkytis vaiko išmokas. Todėl ieškovė norėjo susitvarkyti savo dalį ir prie to pačio prikabino jo dalį ir iš tų pinigų keliavo į Ameriką. Ieškovei išvažiavus gyventi į Lietuvą, ji pasakė, kad kiek galima greičiau susiras butą ir išeis iš jo buto, bet tai tęsėsi ir tęsėsi ir 2018 m. net buvo jam policija iškviesta, nes jis pradėjo daiktus mesti lauk, nes nebegalėjo kentėti. Nuo 2014 m. jis nebelaikė, kad su ieškove yra šeima, bet periodiškai bendraudavo. Pinigus kai vedė visą laiką stengdavosi nurodyti alimentai ar dar kažką, ką galima matyti išmokose. Kadangi sutartį pasirašė, pravedinėdavo pinigus, mokėjo už butą, nes ji pajamų jokių neturėjo. Buvo prašymas, kad jis ją išlaiko, o ji padarytų pavedimus. Pirma buvo įsigyta 1/49 dalis (duomenys neskelbtini) kavinės, (duomenys neskelbtini), pirmas aukštas. Buvo įsigytas ne jo asmeniškai, o įmonės, kurią jis paveldėjo iš tėvo. 2012 m. įmonė už skolas tą pirmą aukštą jam grąžino. Antras aukštas buvo įsigytas 2008 m., kadangi pirmas aukštas priklausė jiems, tai kaip įmonė norėjo valdyti visą pastatą. Antrą aukštą įsigijo pats, nes manė, kad turėtų priklausyti jam asmeniškai, ne tik įmonei. O kas liečia pastatą Naftoj, Juodeikių k., tai dalyvavo aukcione. Kadangi Norvegijoje statė namus, tai jo Norvegiškoms įmonėms reikėjo bazės, todėl įmonė pravedė jam pinigus ir pavedime konkrečiai buvo nurodyta skola, kas ir matosi išrašuose ir taip buvo įgytas pastatas. „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga jam, už šitą skolą įgijo „(duomenys neskelbtini)“ kavinę pirmą aukštą ir 2012 m. užskaityta skola už Naftos patalpas. Paveldėtą turtą pardavė, gautas lėšas investavo į (duomenys neskelbtini), tai buvo įmonės skola įgytas turtas, bet reikėjo viską tvarkyti, tai būtent buvo parduotas butas, žemės sklypas, mašinos, visas turtas, kas nereikalinga tuo momentu ir investuota į (duomenys neskelbtini). Kai nusprendė kavinę „(duomenys neskelbtini)“ įsigyti su ieškove dar negyveno, bet buvo pažįstami. Bendro susitarimo su ieškove dėl investavimo nebuvo, tuo metu ieškovei niekas nebuvo įdomu. Ieškovė nesikalbėjo ir nesidomėjo iš kokių pajamų buvo perkama, jie nekalbėjo šia tema. Jie kartu gyveno tik dėl vaiko, šeima tokia ir tebuvo. Ieškovė prie remonto (duomenys neskelbtini) neprisidėjo. Nutrūkus jų santykiams, kai ieškovė išsikėlė iš jo buto nebuvo jokių pretenzijų dėl nuosavybės, jos prasidėjo tik dabar, todėl, kad vienas vaikas nusprendė gyventi su juo. Ieškovė turėjo ne vieną plastinę operaciją, už kurią mokėdavosi pati, įrodymų pateikti neturi. Buvo išlaikoma ieškovės mama, maždaug tris metus jis mokėjo ir už butą, ir už maistą, ir už rūbus, už viską. Kai pasakė, kad jau gana, ieškovė pati tęsė, todėl tikriausiai ir jos pateikti banko išrašai yra iškarpyti. Jos išlaidos viskam visad būdavo didesnės nei išlaikymas, matosi kiek jis pravesdavo pinigų, bet jų visad trūko. „(duomenys neskelbtini)“ skolą jam sudarė jo atlyginimas, komandiruotpinigiai, įnašai jo. Jis buvo ir akcininkas, ir darbuotojas, buvo tėvo įmonė, joje dirbo ir paskui paveldėjo. Pirko transportą ir buvo suteikta paskola jam iš Norvegiškos įmonės, paskola jau padengta. Buvo paskolinta jam asmeniškai, kad jis galėtų paskolinti „(duomenys neskelbtini)“, kad jie galėtų nusipirkti transportą. Pažymoje labai aišku kaip ir kada, ir iš kur gauti pinigai. 2006 m. kai įsigijo (duomenys neskelbtini), tikslas buvo kaip investicija ir kad būtų kur nueiti pavalgyti, įmonė buvo pelninga. O antras aukštas buvo įsigytas, nes turėti kaimynus, kurie finansiškai neturi galimybės net stogo susitvarkyti, buvo sudėtinga. Ten turėjo būti daroma renovacija ir ieškovės mama ten turėjo būti įdarbinta, bet kadangi atėjusi į savivaldybę pasakė, kad jie kažką negerai daro, viskas sustojo, kavinė buvo uždaryta ir toliau mokėjo tik mokesčius ir baudas. Kai pirko pirmą dalį, negyveno su ieškove, kai antrą taip. 2018 m. į Egiptą išleido, nes tarp jų buvo konfliktas ir pasakė jai, kad turi mėnesį išsikraustyti ir kad jai būtų lengviau tai padaryti, išleido jį su vaikais į Egiptą. Patikslino, jog tarp šalių nebuvo susitarimų dėl jungtinės veiklos, ieškovė nežino ir negali paaiškinti detalių, susijusių su turto įgijimu, kadangi ji neprisidėjo. Turtas buvo įgytas ne iš bendrų šeimos lėšų, o iš atsakovo asmeninių lėšų.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo K. P. atstovas advokatas Gintaras Gricius nurodė, kad laikosi pozicijos, išdėstytos atsiliepime į ieškinį. Ieškinio reikalavimai yra reiškiami praleidus ieškinio senaties terminą, nes sandoriai, apie kuriuos eina kalba, buvo sudaryti 2008 m. ir 2010 m. ir ieškovė niekada nebuvo išreiškusi valios, kad tas turtas būtų registruotas kaip bendroji nuosavybė. Taip pat atstovas paaiškino, jog byloje yra pateiktos ginčo turto vertinimo ataskaitos, jos reikalingos norint žinoti realią turto vertę, kuri yra mažesnė nei nurodo ieškovė, nors byloje turto vertės klausimas ir nebuvo sprendžiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu liudytojas M. A. parodė, kad atsakovą pažįsta nuo 2021 m., nes kartu dirbo Norvegijoje, su juo yra draugai, ieškovę pažįsta tik tiek, kad žino, jog ji ir K. turi bendrų vaikų. Dėl šalių bendro gyvenimo parodė, kad kiek jam teko dirbti Norvegijoje, matė, kad ieškovė su vaikais atvažiuodavo pas K. Kiek jam žinoma, šalių santykiai prasidėjo nuo K. skyrybų su antra žmona. Jam neteko matyti, kad šalys sprendimus dėl turto priimtų kaip šeima. K. K. jau turėjo skyrybų patirties, buvo pasakęs, jog bendro ūkio turėti nenori, nes pat savo rankom viską kuria, uždirba, tai pats ir sprendžia bei leidžia pinigus. Kiek jam žinoma, ieškovė buvo įdarbinta K., kai vaiko laukėsi, kad gautų išmokas. Jis K. padėdavo susitvarkyti įmonių bei turto reikalus. Kai mirė K. tėvas ir K. pardavinėjo tėvo paveldėtą butą nesuteikė ieškovei įgaliojimo, o suteikė jam. Kad ieškovė dalyvautų ginčo objektų pirkime, jis nematė, tačiau jis pats dalyvavo visur. Padėjo nupirkti turtą (duomenys neskelbtini), jis buvo įgytas iš „Ingman vegos“ pirmas aukštas, paskui iš Turistų klubo - antras. Pirmą aukštą nupirko kai pamatė skelbimą, antrą aukštą savaime, kadangi buvo bendraturčiai, kurie nenorėjo šildyti patalpų ir buvo konfliktas, todėl pasiūlė K. nusipirkti. Paskui turtas iš bankrutuojančios įmonės buvo nupirktas prie Naftos. Jis sužinojo, jog mokesčių administratorius pardavinėja tą turtą ir pasiūlė K., o jis nupirko. (duomenys neskelbtini) pirko, kadangi turėjo įmonę ir Lietuvoje, ir Norvegijoje, tai ir pirko, kad įrangą sudėti ir dar kažką. K. pirko turtą iš savo pajamų uždirbtų, tėvo butą buvo pardavęs, tada dar jis buvo „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, tai kiek žino, įmonė buvo skolinga K., tai turtą nupirko įmonė, paskui už skolą perrašė K. Antrą dalį pirko iš įmonės pinigų. Dėl šių sandorių bendraujant su K., ieškovė nedalyvaudavo, jis pats pirkdavo ir viskas, kad kažkokiom dalim būtų nebuvo. Patikslino, jog tuo laikotarpiu kai tikrino mokesčiai jis buvo „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Skolos K. buvo, nes paskola buvo suteikta, K. įnešdavo pinigus ir susidarė skola. Įmonė buvo nusipirkusi automobilį BMW Z4, paskui K. persirašė ant savęs ir sumažino įsiskolinimą. „(duomenys neskelbtini)“ kai jis dirbo, pagrindinės veiklos nevykdė, buvo tik direktorius, nes reikėjo dokumentus susitvarkyti, darbuotojų irgi kiek pamena nelabai buvo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių bei liudytojo paaiškinimų nustatyta, jog ieškovė R. D. ir atsakovas K. P. santuokos nebuvo sudarę. (duomenys neskelbtini) šalims gimė sūnus E. P., (duomenys neskelbtini) gimė sūnus E. P.. Šalims gyvenant kartu 2008 m. gruodžio 23 d. K. P. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 51/100 dalį pastato – kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kur tuo metu veikė kavinė „(duomenys neskelbtini)“. Vėliau, 2012 m. gegužės 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas savo vardu įsigijo ir likusią pastato dalį. Taip pat 2010 m. rugpjūčio 16 d. pagal 2010 m. rugpjūčio 16 d. Turto varžytinių aktą Nr. 1, atsakovas K. P. įsigijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), t. y.: pastatą – gamybinį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – praėjimo punktą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – transformatorinę, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); pastatą – sandėlį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); pastatą – tirpiklių, degalų, tepalų sandėlį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – kiemo aikštelę, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – rezervuarą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); kitus inžinerinius statinius – rezervuarą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). 2014 m. rugpjūčio 25 d. šalys pasirašė susitarimą dėl vaikų išlaikymo. 2020 m. vasario 11 d., civilinėje byloje Nr. e2-16-715/2020, Telšių apylinkės teismas patvirtino tarp šalių pasirašytą taikos sutartį, kuria šalių sūnaus E. P. gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu tėvu K. P., o sūnaus E. P. gyvenamoji vieta nustatyta su motina, ieškove R. D..
Dėl senaties termino
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties terminą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.
Reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 35 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, viena vertus, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga, kita vertus, užtikrina, kad ieškinys bus pareikštas per laikotarpį, ne per daug nutolusį nuo paties teisių pažeidimą sukėlusio įvykio, ir todėl yra reali galimybė ištirti įrodymus ir nustatyti objektyvią tiesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 51- 701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškinio reikalavimui taikytino ieškinio senaties termino, kadangi šalys nesutaria dėl tikslios datos kada nutrūko jų santykiai ir nuo kada skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Ieškovė nurodo, jog šalių tarpusavio santykiai visiškai nutrūko 2018 m., kai ji su vaikais išsikraustė iš atsakovo buto, atsakovas tuo tarpu nurodo, jog jų santykiai nutrūko 2014 m., kuomet jiems jau nebegyvenant kartu (nežiūrint to, kad gyveno viename būste) buvo pasirašytas susitarimas dėl išlaikymo vaikams. Atsakovas savo atsiliepime į ieškinį nurodė, jog nei 2008 m., nei 2010 m. ieškovė neišreiškė savo valios, jog ginčo turtas būtų registruojamas kaip bendroji dalinė nuosavybė. Taigi atsakovas kaip matyti senaties terminą skaičiuoja nuo ginčo sandorių sudarymo dienos.
CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Nagrinėjamu atveju nesutiktina su atsakovo išreikšta pozicija, jog senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo ginčo sandorių sudarymo dienos, kadangi pats sandorio sudarymas ir ginčo turto įsigijimas atsakovo vardu niekaip tuo metu negalėjo pažeisti ieškovės teisių. Ieškovė apie savo pažeistas teises dėl gyvenant kartu su atsakovu įgyto turto pasidalijimo, sužinojo ir pažeidimo faktas atsirado tuomet, kai nutrūko šalių santykiai. Nagrinėjamu atveju šalys nesutaria dėl tikslios datos ar laiko nuo kada būtų galima laikyti, jog jų santykiai nutrūko, ieškovė nurodo 2018 m., atsakovas tuo tarpu 2014 m., tačiau šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties klausimo, tikslią datą nustatyti ir nėra svarbu, kadangi akivaizdu, jog bet kokiu atveju ieškovė kreipdamasi į teismą dešimties metų ieškinio senaties termino nepraleido ir pagrindo taikyti ieškinio senatį šiuo atveju nėra.
Dėl dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo
Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad jie gyveno kartu ir turi vaikus. Ginčas taip pat nekyla ir dėl ginčo turto įsigijimo aplinkybių. Šiuo atveju šalys nesutaria dėl to, ar atsakovo vardu įgytas ginčo turtas turėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, kurioje šalių dalys yra lygios. Kadangi nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudariusios santuokos, jiems negali būti taikomos CK trečiosios knygos, reglamentuojančios sutuoktinių turtinius santykius normos. Ieškovė ieškinyje nurodo, jog šalių santykiams dėl turto turėtų būti taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą.
Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis).
Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 27 punktas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu vedamo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 28 punktas).
Bylos nagrinėjimo metu šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas kartu pradėjo gyventi ir artimiau bendrauti 2007 m. pabaigoje, kai ieškovė sužinojo, jog laukiasi. Gyvenant kartu, jiems (duomenys neskelbtini) gimė sūnus E. P., (duomenys neskelbtini) gimė sūnus E. P.. Vertinant šalių ir liudytojo parodymus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. fotonuotraukomis, bankinių pavedimų išrašais, bilietų užsakymais, atsakovo pagalba ieškovės šeimai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šalys gyveno drauge kaip šeima, kartu vyko į keliones, kūrė bendrus planus ir ateitį. Kita vertus, šalių paaiškinimai apie jų tarpusavio santykius nagrinėjamos bylos kontekste rodo jų tarpusavio lojalumo nebuvimą ir skirtingą požiūrį į bendrą gyvenimą. Nors ieškovė ir nesutinka su atsakovo aiškinimu, kad jų bendro gyvenimo metu bendras biudžetas buvo tik maistui ir vartojimo reikmėms, nurodydama, jog viskas buvo mokama iš bendro biudžeto, šią atsakovo nurodytą aplinkybę patvirtina byloje pateikti banko išrašai, iš kurių matyti, jog atsakovas pervesdavo ieškovei pinigus, nurodydamas kam tie pinigai yra skirti: sumokėti už patarnavimus, išlaikymas, mokesčiai už tam tikras paslaugas. Byloje pateikti ieškovės banko išrašai yra nepilni, kaip ji pati nurodė tik tai, kas susiję su atsakovu, ir duomenų apie tai, kaip buvo panaudojamas ieškovės gaunamas darbo užmokestis ir kitos pajamos, kokia dalimi prie šeimos išlaikymo prisidėjo ieškovė, byloje nėra. Šalys, kaip jau minėta, skirtingai aiškina ir jų bendro gyvenimo pabaigą: ieškovė – kad jų santykiai pasibaigė 2018 m. jai galutinai išsikėlus iš atsakovo buto, atsakovas – kad jų santykiai nutrūko 2014 m. ieškovei išvykus gyventi į Lietuvą. Teismo vertinimu šalių nurodomos aplinkybės apie tai, kad ieškovė su vaikais iki 2018 m. gyveno atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui grįžus į Lietuvą jie visi gyvendavo viename bute, kartu keliaudavo, atsakovas ir toliau pervedinėdavo ieškovei pinigus už butą, darydavo pavedimus, kurių paskirtyje nurodoma „pavedimas“, kurių sumos nuo 500 Eur iki 1500 Eur, taip pat byloje esančios bendros nuotraukos ir lėktuvo bilietai patvirtina, kad iki 2018 m., kada ieškovė išsikraustė iš atsakovo buto, šalys bendravo pakankamai artimai ir šalis dar siejo bendras ūkis, todėl labiausiai tikėtina, kad šalių bendras gyvenimas nutrūko 2018 m. kaip nurodo ieškovė, o ne 2014 m.
Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovė ir atsakovas nuo 2007 m. pabaigos iki 2018 m. palaikė santykius, artimus šeimyniniams, bei bendrai tvarkė buities reikalus, todėl ieškovės ir atsakovo santykiai teisiškai kvalifikuotini kaip jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai. Tačiau aplinkybė, kad šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas automatiškai bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali tam tikro turto įgyti asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010).
Sprendžiant sugyventinių (partnerių) ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė nuosavybė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad partnerių, vykdančių jungtinę veiklą, t. y. gyvenančių kartu ir vedančių bendrą ūkį, tarpusavio susitarimams nėra būdingas rašytinis jų įforminimas, todėl tiek paties jungtinės veiklos (partnerystės) faktą, tiek ir partnerių tarpusavio susitarimą, dėl sukuriamos (įsigyjamos) nuosavybės teisinio statuso (asmeninė ar bendroji dalinė), šalys gali įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Šiuo atveju ieškovei, siekiančiai pagrįsti reikalavimus, kilo pareiga įrodyti, kad šalys buvo susitarusios dėl turto sukūrimo ir įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Ieškovė savo reikalavimus byloje grindė savo paaiškinimais, sąskaitų išrašais, duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie atitinkamais laikotarpiais gautas lėšas. Iš ieškovės pateiktų pažymų apie asmens valstybinį socialinį draudimą matyti, jog laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2010 m. ieškovė dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2010 m. ieškovė buvo vaiko priežiūros arba tėvystės atostogose, laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2019 m. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, laikotarpiu nuo 2020 m. iki 2022 m. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2014 m. dirbo įmonėje (direktorė) UAB „(duomenys neskelbtini)“, laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2015 m. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2012 m. dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atitinkamai gavo pakankamai dideles darbines pajamas ar išmokas už mažamečių vaikų priežiūrą. Vis dėl to, teismo vertinimu, šie įrodymai patvirtina tik tai, kad bendro gyvenimo su atsakovu metu ieškovė turėjo lėšų, o vien lėšų turėjimo faktas nepatvirtina aplinkybės, jog tos lėšos buvo panaudotos bendrosios nuosavybės sukūrimui, įsigijimui. Šalis, siekdama pagrįsti reikalavimus dėl turto, registruoto vieno iš partnerio asmeninės nuosavybės teise, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turi įrodyti ne tai, kad turėjo galimybių prisidėti prie turto sukūrimo, bet kad realiai, esant partnerių susitarimui, savo turtiniu įnašu, lėšomis ar darbu, prisidėjo prie turto sukūrimo ar įsigijimo.
Iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatyta, kad atsakovas 2006 m. kovo 22 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu, išduotu Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. Reistaitienės, paveldėjo savo tėvo A. P., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą. Apie šią aplinkybę buvo žinoma ir ieškovei, kuri teismo posėdžio metu nurodė žinojusi, jog buvo kažkoks palikimas, nors tiksliai įvardinti kas jį sudaro negalėjo. Paveldėto turto sąraše, pirmuoju numeriu įrašytos 100 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“, paprastosios vardinės akcijos. Taip pat buvo paveldėtos 5 transporto priemonės, patalpa – garažas (boksas), butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš 2013 m. lapkričio 29 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. K1-981/(10.30)-K20-487, K. P. laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 26 d. iki 2012 m. sausio 31 d. buvo darbuotojas ir akcininkas įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 13 iki 2010 m. lapkričio 5 d. darbuotojas ir akcininkas įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2012 m. vasario 6 d. vadovas ir akcininkas įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2013 m. vasario 25 d. dar ir savarankiškai dirbantis asmuo. Kaip teismo posėdžio metu nurodė pats atsakovas Norvegijoje jis taip pat turėjo savo įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirbo, operatyvaus patikrinimo pažymoje taip pat nurodyta, kad K. P. tiriamuoju laikotarpiu gavo darbines pajamas Norvegijoje. Operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodytos aplinkybės, nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartys, kliento apyvartos išrašai patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes, jog ginčo turtas buvo įgytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumažinant įsiskolinimą atsakovui arba už atsakovo asmenines lėšas, gautas pardavus paveldėtą turtą ar gavus paskolas iš bankų. Tikslios atsakovo gautos pajamos ir jų judėjimas, sandorių, tarp jų ir dėl ginčo turto įgijimo, sudarymas, iš kokių lėšų buvo apmokėtas nekilnojamojo turto įgijimas, detaliai išanalizuotas minėtoje pažymoje ir teismas nesutikti ar abejoti valstybinės institucijos pažymoje nustatytomis aplinkybėmis neturi pagrindo.
Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog atsakovas įrodė, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas už atsakovo asmenines lėšas ar įmonės įsiskolinimus atsakovui, tuo tarpu ieškovė neįrodė, kad savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo (CPK 12, 178,185 straipsniai). Be to, ieškovė deklaratyviai teigdama, kad faktinėje šeimoje už abiejų bendras lėšas įgytas turtas priklauso jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise, savo paaiškinimais nei žodinio susitarimo sąlygų, nei jungtinės veiklos sutarties sąlygų aiškiai neišdėstė, teismo posėdyje net negalėjo paaiškinti turto įsigijimo aplinkybių, nurodyti kainos, už kurią buvo nupirktas turtas, nurodė, jog į šituos reikalus nesikišdavo ir susitarimo nei raštiško, nei kažkokio kitokio dėl turto pirkimo kaip bendrosios dalinės nuosavybės nebuvo, sandoriuose ji nedalyvavo, viskas vyko savaime, ji rūpinosi vaikais, o K. P. verslu.
Šioje byloje taip pat svarbi tiek paties ginčo nekilnojamojo turto savininko – atsakovo, tiek ieškovės valia. Pats atsakovas K. P. niekada neišreiškė valios pakeisti jo turto teisinį režimą iš asmeninės nuosavybės į dalinę nuosavybę. Atvirkščiai, jis nurodė, jog neturėjo noro įgyti bendrą nuosavybę su ieškove, kadangi verslas buvo jo, jau buvo turėjęs dvi santuokas, šį kartą norėjo, jog viskas būtų atskirai. Ieškovė nepateikė teismui duomenų, apie tai, kad ji siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise ar, kad iki bylos iškėlimo teisme norėjo pakeisti jo teisinį režimą. Toks požiūris neabejotinai rodo, kad šalis tenkino atsakovo disponuojamo turto teisinis režimas. Ir tik praėjus daugiau nei 10 metų nuo pačių sandorių sudarymo ir beveik 4 metams po to, kai šalių santykiai visiškai nutrūko, ieškovė kreipėsi į teismą prašydama nustatyti, jog ginčo turtas šalims priklauso bendrąja daline nuosavybe.
Nors remdamasis šalių paaiškinimais ir kitais byloje esančiais įrodymais teismas ir konstatavo ieškovės ir atsakovo gyvenimo kartu faktą, tačiau ieškovė nepagrindė ir neįrodė aplinkybes, jog tarp šalių buvo susitarimas įsigyti bendrą nuosavybę. Neįrodytas ir ieškovės konkretus indėlis į ginčo turtą. Nagrinėjamu atveju norint nustatyti, jog ieškovei priklauso ½ dalis ginčo turto, ji turėjo įrodyti, jog tarp šalių buvo susitarimas turtą pirkti bendrai, arba ji turėjo savų lėšų, kuriomis galėjo prisidėti prie jo pirkimo, arba ženkliai prisidėjo prie pastatų renovacijos. Šiuo atveju neužtenka įrodyti vien fakto, jog šalys kartu vedė bendrą ūkį. Ieškovės nurodoma aplinkybė, jog visi jos gaunami pinigai buvo bendri su atsakovu ir ji po šalių skyrybų jokio turto neįgijo, turėtų būti vertintina visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Šalys gyveno kartu ir bendrai rūpinosi vaikais ir buitimi, atsakovas nuosekliai darė įvairaus dydžio piniginius pavedimus ieškovei, kartu keliavo, tačiau atsakovui įgyjant ginčo turtą, kaip šalys nurodė teismo posėdžio metu, nekilo klausimas kurios iš šalių vardu tą turtą registruoti, turtas buvo registruojamas K. P. vardu. Net ir po turto įsigijimo nebuvo tarp šalių diskutuota apie tai, jog turtas buvo įsigytas kaip bendra šeimos nuosavybė, ieškovė nedalyvavo sandoriuose ir apie juos jokios tikslios informacijos teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti. Tai, kad ieškovė jokiu būdu nedalyvavo sudarant ginčo turto įgijimo sandorius ir niekaip prie šio turto įsigijimo neprisidėjo patvirtino ir liudytojas M. A..
Teismas pažymi, kad ieškovė, teismo posėdyje teigdama, jog jos gaunamos pajamos buvo skiriamos ginčo pastatų remontams, jokių įrodymų apie tai taip pat nepateikė. Be to, bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia ieškinyje suformuluotas jo dalykas ir išdėstytas jo faktinis pagrindas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), tuo tarpu ieškinyje nėra prašoma pripažinti ginčo turtą ar jo dalį ieškovės nuosavybe tuo pagrindu, kad jis iš esmės pagerintas už ieškovės lėšas. Tokios aplinkybės byloje nenurodytos ir neįrodinėtos.
Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, teismas sprendžia, kad jungtinės veiklos susitarimo dėl ginčo turto įgijimo bendrosios nuosavybės teise šalys sudariusios nebuvo, todėl ir pagrindo pripažinti, jog ginčo nekilnojamasis turtas (pastatas – kultūros namai, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); pastatai esantys (duomenys neskelbtini), t. y.: pastatas – gamybinis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – praėjimo punktas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – transformatorinė, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); pastatas – sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatas – tirpiklių, degalų, tepalų sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo aikštelė, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – rezervuaras, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – rezervuaras, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), registruoti K. P. vardu) šalių buvo įgytas kaip jungtinės veiklos susitarimo rezultatas ir yra bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė nėra, todėl ieškovės ieškinys atmestinas, kaip neįrodytas (CK 6.334 straipsnio 1 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
Nagrinėjamoje byloje 2022 m. kovo 3 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir įregistruotas viešajame registre įrašas dėl draudimo K. P., a. k. (duomenys neskelbtini) perleisti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą: pastatą – kultūros namus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą – gamybinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – praėjimo punktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pastatą – transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tirpiklių, degalų, tepalų sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – rezervuarą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – rezervuarą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, sprendimui įsiteisėjus laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, jog bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju 2022 m. kovo 7 d. nutartimi teismas atidėjo ieškovei R. D. 3179 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo, todėl ieškinį atmetus 3179 Eur žyminio mokesčio priteistina iš ieškovės valstybei.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Atsakovas byloje pateikė duomenis, jog patyrė 2207,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, t. y. 700,00 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir 600,00 Eur už atstovavimą teisme, bei 907,50 Eur išlaidų už ginčo nekilnojamojo turto vertinimą.
Atsakovo nurodytos 1300,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl ieškinį atmetus, priteistinos iš ieškovės atsakovui.
CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato, jog prie bylinėjimosi išlaidų priskirtinos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Nagrinėjamu atveju ieškinys buvo reiškiamas dėl dalinės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, tačiau byloje nebuvo ginčo ir nebuvo analizuojamos aplinkybės dėl turto vertės, todėl teismo vertinimu nekilnojamojo turto vertės nustatymo išlaidos nebuvo būtinos šioje byloje, todėl net ir ieškinį atmetus iš ieškovės atsakovui nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–268, 270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1300,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3179,00 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt devynis eurus 00 ct) žyminio mokesčio valstybei.
Išaiškinti ieškovei, jog žyminis mokestis valstybei turi būti sumokėtas į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. Mokant įmoką už priteistą žyminį mokestį, mokėjimo nurodyme reikia nurodyti įmokos kodą 5660 ir mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl draudimo K. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) perleisti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.