Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens A. M. atstovo atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Minijos statyba“ bankrotas pripažintas tyčiniu, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-601-460/2015, pagal uždarosios akcinės bendrovės „Minijos statyba“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo administravimo kompanija“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Minijos statyba“ bankroto pripažinimo tyčiniu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Apeliantas teismui buvo pateikęs prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta kita civilinė byla (Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-629-903/2015), kurioje sprendžiamas A. M. atsakomybės klausimas dėl BUAB „Minijos statyba“ atsiradusių įsiskolinimų kreditoriams. Tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo ir nieko dėl jo nepasisakė.

4. Administratoriaus nuomone, nėra pagrindo tenkinti ir apelianto prašymą dėl šios bankroto bylos sustabdymo, nes bylos nėra tarpusavyje susijusios.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai BUAB „Minijos statyba“ bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu, iš esmės nustatęs, kad įmonės organai nevykdė savo pareigos ir nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei įmonės bankroto administratoriui neperdavė visų įmonės finansinių dokumentų bei turto. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius duomenis ir padarė pagrįstą išvadą BUAB „Minijos statyba“ bankrotą pripažindamas tyčiniu. Tai patvirtina ir toliau išdėstyti teismo argumentai.

Dėl BUAB „Minijos statyba“ bankroto pripažinimo tyčiniu

Galiojančios ĮBĮ redakcijos 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

Kaip jau buvo minėta, vienu iš pagrindu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, pareiškėjas nurodė netinkamą valdymo organų pareigų vykdymą. Pažymėtina, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui tenka tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas įmonės bankrotą tyčiniu, visiškai nevertino įmonės nemokumo fakto. Su tokia apelianto nuomone nėra pagrindo sutikti, kadangi įmonės nemokumo faktas buvo nustatytas Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje, kuomet įmonė buvo pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, paskutinis įmonės balansas buvo pateiktas už 2012 metus, iš kurio matyti, jog UAB „Minijos statyba“ neturi jokio turto į kurį galėtų būti nukreipiami kreditorių reikalavimai dėl jų reikalavimu tenkinimo, o 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi BUAB „Minijos statyba“ bankroto byloje buvo patvirtinti 15 219,98 EUR kreditorių finansiniai reikalavimai. Dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo į teismą kreipėsi įmonės kreditorius UAB „Aklotos projektai“, kuris prieš kreipiantis į teismą registruotu laišku pranešė UAB „Minijos statyba“, kad nesumokėjus 19 494,00 Lt skolos, kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis pranešimas buvo įteiktas tuometiniam įmonės vadovui A. M. (t. 2, b. l. 16). Tačiau įmonės vadovas, neturėdamas galimybių padengti įsiskolinimus kreditoriams, 2014 m. gegužės 13 d. kartu su kitu akcininku (savo tėvu) P. M. perleido įmonės akcijas trečiajam asmeniui V. Ž.. Nors V. Ž. buvo paskutiniu įmonės vadovu, tačiau jo paskyrimas buvo formalus, nes laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, realiai jis nevykdė įmonės vadovo pareigų, neatliko atsiskaitymų, kadangi visos įmonės sąskaitos liko A. M. vardu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismui paskyrus V. Ž. baudą už neperduodamus įmonės dokumentus administratoriui, V. Ž. nurodė, kad jis negali perduoti jokių įmonės dokumentų, nes įmonės turtą ir dokumentus jis perleido P. Č., kuris mirė 2014 m. spalio 31 d. (t. 2, b. l. 176, 181, 182). Šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad įmonės valdymo organai (tiek vadovai, tiek akcininkai) netinkamai organizavo įmonės veiklą, nesistengė sumažinti įsiskolinimų kreditoriams, nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o tai yra pakankamas pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.).

Apeliantas skunde taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kurio konkrečiai įmonės vadovo veiksmai galėjo nulemti įmonės bankrotą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nagrinėjant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra nagrinėjamas įmonės vadovų baudžiamosios atsakomybės klausimas, bet sprendžiama, ar yra požymių, iš kurių galima įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Tik ikiteisminiame tyrime, kuris turėtų būti pradedamas įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, būtų sprendžiamas atskirų asmenų kaltės klausimas. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto teiginiai, kad skundžiamoje teisino nutartyje turėtų būti tiesiogiai įvardijami asmenys dėl kurių kaltės bankrotas pripažintas tyčiniu yra nepagrįsti ir atmestini.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad teismo paskirtam BUAB „Minijos statyba“ bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų, o tai taip pat yra pagrindas konstatuoti aplaidų ir netinkamą buhalterinės apskaitos vedimo faktą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Bankroto administratorius iš turimų bankų sąskaitų išrašų sprendė, kad įmonė vykdė pakankamai didelės apimties ūkinę – komercinę veiklą, tačiau jokie įmonės buhalteriniai dokumentai administratoriui nebuvo perduoti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad BUAB „Minijos statyba“ buvo sudariusi rangos sutartis, kuriose dalyvavo tiek kaip rangovas, tiek kaip užsakovas. Tačiau įmonės vadovams neperdavus administratoriui įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, nėra galimybės nustatyti apie galimus atsiskaitymus su BUAB „Minijos statyba“. BUAB „Minijos statyba“ turėjo du akcininkus (A. M. ir P. M., kurie valdė po 50 proc. įmonės akcijų), tačiau nei vienas iš jų, matydami blogėjančią įmonės finansinę padėtį, nesirūpino, jog įmonė sumažintų savo įsipareigojimus kreditoriams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vykdoma netinkamai ir aplaidžiai, o įmonės valdymo organai sąmoningai vengia administratoriui perduoti įmonės dokumentus ir turtą arba jie be svarbių priežasčių nėra išsaugoti, o tai yra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).

Dėl bylos sustabdymo

Pagrindas sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą yra tuomet, kai reikia pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje ir tarp bylų nėra tiesioginio teisinio ryšio, tai nėra pagrindo stabdyti bylos pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad trečiasis asmuo teismui buvo pateikęs prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol Klaipėdos rajono apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-629-903/2015 (t. 3, b. l. 93 ). Kadangi civilinės bylos sustabdymas visais atvejais neišvengiamai pailgina bylos nagrinėjimo trukmę, kas suponuoja CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų civilinio proceso principų - koncentruotumo ir ekonomiškumo - pažeidimo tikimybę, todėl teismas kiekvienu atveju, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą, privalo atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes ir įsitikinti, kad nesustabdžius bylos nėra galimybės tinkamai ir teisingai jos išnagrinėti. Minėtoje civilinėje byloje sprendžiamas A. M. atsakomybės klausimas dėl bendrovėje susidariusių įsiskolinimų kreditoriams, taip pat sprendžiama dėl A. M. valdymo laikotarpiu susidariusių įsiskolinimų bei įmonės balanse buvusio turto. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Klaipėdos rajono apylinkės teisme nagrinėjamą bylą ir šią bylą, konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos yra savarankiškos ir gali būti išnagrinėtos atskirai, todėl nėra būtinybės stabdyti bankroto bylos dėl Klaipėdos rajono apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos. Pažymėtina ir tai, kad minėtoje nagrinėjamoje civilinėje byloje nebus nustatyta tokių faktinių aplinkybių, be kurių nebūtų galima išnagrinėti klausimo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Be to, klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu yra sprendžiamas BUAB „Minijos statyba“ bankroto byloje, todėl teismui tenkinus apelianto prašymą dėl šios civilinės bylos sustabdymo, būtų sustabdyta visa bankroto byla ir tai pažeistų visų kreditorių teisėtus bei pagrįstus interesus. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų civilinės bylos sustabdymui, šio klausimo ginčijamoje nutartyje nenagrinėjo, tačiau iš esmės išnagrinėjo administratoriaus prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir jį tenkino. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nenustačius aplinkybių, dėl kurių būtų tikslinga stabdyti šios bylos nagrinėjimą, nėra pagrindo naikinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį ir šio klausimo sprendimą perduoti nagrinėti iš naujo.

Dėl kitų procesinių klausimų

Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu ir dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimo, tačiau visiškai nemotyvavo pasirinktos teisės normos taikymo.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismui nustačius bent vieną iš tyčinio bankroto požymių yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Pabrėžtina, kad procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialines ir procesines teisės normas, nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas prašymas bankrotą pripažinti tyčiniu, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.