Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja E. Dambrauskienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-05330-2011-7

NUTARTIS

2012 m. kovo 27 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB Šiaulių bankas ir ieškovo R. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6277-810/2011 pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovui AB Šiaulių bankas, trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų BUAB „Lokneta“, dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Skundžiamame teismo sprendime visiškai nebuvo užsiminta apie atsakovo prašymą skirti ieškovui R. V. baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, neanalizuotas jo pagrįstumas. Nors nagrinėjamos bylos dalyką ir pagrindą nurodo ieškovas, apelianto nuomone, bylos ribos ir apimtis priklauso nuo abiejų bylos šalių prašymų, argumentų, pateikiamų įrodymų ir kt. Atsakovo prašymas ieškovui skirti baudą motyvuojamas tuo, jog ieškovas ieškinį dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kartą jau yra reiškęs Šiaulių miesto apylinkės teisme (civilinė byla Nr. 2-553-569/2011, kuri buvo prijungta ir prie civilinės bylos Nr. 2-6277-810/2011). R. V. elgesys, t. y. ieškinio pareiškimas ir vėlesnis nesirūpinimas bylos eiga iki kol ieškinys paliekamas nenagrinėtu, pakartotinis analogiško ieškinio pareiškimas, netinkamas, nesąžiningas bylos vedimas, nepagrįstų prašymų reiškimas, melagingos informacijos teismui nurodymas ir kita vertintina kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, bandymas užvilkinti tiek pačią nagrinėjamą bylą, tiek kitus susijusius procesus (pavyzdžiui, iškėlus civilinę bylą Nr. 2-553-569/2011, jos iškėlimo pagrindu buvo sustabdyta Šiaulių miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-7049-772/2010).Dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje Nr. 2-553-569/2011, kurios nebuvo atlygintos. O teismas dar papildomai sumažino civilinėje byloje Nr. 2-6277-810/2011 priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, t. y. nuo 1 863,49 Lt iki 600,00 Lt už atstovavimą teismo posėdžiuose. Rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už vieną atstovavimo valandą teisme dydis - 0,15 MMA arba 120 Lt. Teismas laikė, jog 1 863,49 Lt už tris teismo posėdžius yra per didelė suma, neatitinkanti rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Vis dėlto, rekomendacijose dydis apima tik atstovavimą teisme. Tuo tarpu sąskaitos išrašytos ir už pasirengimą bylos nagrinėjimui. Į kiekvieną teismo posėdį vykstant tikima, jog bus pereita į bylos nagrinėjimą iš esmės ir galimai byla išnagrinėta, dėl to kaskart buvo peržiūrimi visi byloje esantys procesiniai dokumentai, analizuoti ankstesnėje analogiškoje civilinėje byloje teikti dokumentai, siekiant apsisaugoti nuo galimo ieškovų pozicijos keitimo, skirtingo aplinkybių interpretavimo ir pan. Pasirengimas bylos nagrinėjimui užėmė daug laiko ir pastangų, buvo būtinas siekiant tinkamai vykdytis savo pareigas ir atstovauti kliento interesus teisme. Be to, apeliantas nurodo, kad rekomendacijų 11 p. suteikia teismui teisę nukrypti nuo rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą sprendė pernelyg formaliai, neatsižvelgdamas į bendruosius teisės principus, faktines bylos aplinkybes, ieškovo elgesį byloje bei atsakovo patirtų išlaidų pagrįstumą ir būtinumą.

Apeliantas nurodo, kad atmesdamas ieškinį, teismas konstatavo, jog ieškovas savo ieškinio reikalavimu prašė pakeisti Sutartį, t.y. sandorį, kurio šalimi ieškovas nėra. Dėl šios priežasties teismas atsisakė analizuoti ieškinyje išdėstytus argumentus dėl sandorio pakeitimo, o savo nuožiūra nusprendė, kad ieškinyje iš esmės yra keliami reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl ieškovo prašymą pakeisti Sutartį dalyje, panaikinant Sutarties 4.1.1.4 punktą, vertino išimtinai pagal LR CK 1.80 straipsnio numatyto įstatyminio teisinio pagrindo taikymo reikalavimus. Apelianto nuomone, tokie savavališki teismo veiksmai aiškiai viršijo teismui suteiktos kompetencijos ribas. Ieškovo reikalavimo, t.y. ieškinio dalyko, suformulavimas, yra išimtinė ieškovo, kaip proceso šalies, prerogatyva (LR CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Be to, teismo pozicija, ginčą nagrinėti tik pagal LR CK 1.80 straipsnio reikalavimus, akivaizdžiai susiaurino ieškinyje keliamo ginčo nagrinėjimo ribas, nes teismui pasirinkus ginčo sprendimo kelią per sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinį institutą, minėtas teismas, apelianto nuomone, privalėjo įsitikinti, ar byloje nėra ir kitų, o ne tik LR CK 1.80 str. numatytų, sandorio negaliojimo pagrindų. Ginčo išsprendimui taikytinas materialines teisės normas privalo nurodyti būtent teismas (LR CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.). Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad byloje nėra surinkta įrodymų, sudarančių galimybę Sutarties 4.1.1.4 punktą pripažinti negaliojančiu pagal LR CK 1.80 straipsnio reikalavimus. Apelianto nuomone, teismas, vertindamas byloje kilusį teisinį ginčą, privalėjo tarp šalių susiformavusius teisinius santykius išnagrinėti visapusiškai ir jiems taikyti atitinkamas materialinės teisės normas kompleksiškai (LR CPK 183 str. 3 d.). Pagal susiformavusią teismų praktiką hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti iš skolininko neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto (2010-11-23 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-364/2010). Tai reiškia, kad tokia savo nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai sudėliojo prioritetus, kaip turi būti ginamos kreditoriaus turtinės teisės tuo atveju, kai kreditorius yra pradėjęs skolos išieškojimą iš įkeisto turto. Būtent šiai teisinei situacijai apibūdinti ir buvo skirti ieškinio motyvai, susiję su tuo, kad ieškovui išrašius vekselį, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, esant hipotekai, buvo iškreipta dvišalio sandorio samprata, buvo pažeistas laisvės sutarties sudarymo principas. Teismui šiuos argumentus besąlygiškai atmetus, apeliantas mano, kad teismas netinkamai taikė materialines teisės normas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Dėl kredito sąlygos nuginčijimo

Apeliantas R. V. nėra Kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) šalis (5-12 b. l., 1 t.), tačiau 4.1.1.4 sąlyga tiesiogiai liečia jo interesus, todėl laikytina, jog jis turėjo teisę pateikti ieškinį. Kaip matyti iš ieškinio, jis reikalauja iš sutarties pašalinti būtent minėtą sąlygą. Taigi, toks reikalavimas ir turėjo būti nagrinėjamas. Byla nėra susijusi su viešuoju interesu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai nagrinėjo ginčą. Trečiasis asmuo, o būtent toks šiame kredito sandoryje buvo apeliantas, yra asmuo, kuris nebūdamas sutarties šalimi savo veiksmais vienaip ar kitaip daro įtaką teisinių santykių raidai ir yra susijęs teisiniais ryšiais su viena iš šalių arba su abiem. Ginčo atveju apeliantas laikytinas skolininko pagalbininku, padėsiančiu jam įvykdyti prievolę. Tokiu atveju laikytina, kad jis prisiėmė pareigą įvykdyti kredito gavėjo UAB „Lokneta“ įsipareigojimus pagal Kredito sutartį Nr.(duomenys neskelbtini), jei pastaroji to nesugebės padaryti.

Sudarydamos sutartį šalys laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Tačiau vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 straipsniai). Dėl to, siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Sutarties pakeitimo sąlygos įtvirtintos CK 6.223 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, ši įstatymo norma sistemiškai turi būti taikoma su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., 6.204, 6.228 straipsniai ).

CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos ar sąlygų, jeigu tai nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole, ir tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Kasacinėje praktikoje pripažinta, kad tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, jog protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-3-106/2010). Tai turėtų būti esminė sutarties sąlyga. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį. Nagrinėjamoje byloje kolegija pripažįsta, kad ieškovės AB Šiaulių bankas reikalavimas, jog apeliantas pasirašytų paprastąjį vekselį 1000000 Lt sumai, nėra perteklinis. Kredito sutartis buvo sudaryta 2006-09-20. Paprastąjį vekselį apeliantas pasirašė 2006-09-22 ( 16 b. l., 2 t.). Vykdymas buvo pradėtas tik 2010-10-04 (civilinė byla Nr.2-553-569/2011, 13-15 b. l.), 2010-06-18 (79 b. l., 2 t.). Iki to laiko apeliantas jokių pretenzijų dėl sąlygos pasirašyti vekselį nereiškė, kredito sutartis buvo sudaryta, numatant ir šią sąlygą. Tame, kad UAB „Lokneta“ bankrutavo ir nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriumi, nebuvo banko kaltės (civilinė byla Nr.2-553-569/2011, 68-69 b. l.). Kiekvienas rūpestingas verslininkas, kokiais buvo apeliantas ir trečiasis asmuo, privalėjo numatyti finansinės ir ūkinės rizikos galimybę. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju vekselis reiškia prievolės užtikrinimo priemonę. Tai patvirtina ir tas faktas, kad įsipareigojimas pasirašyti vekselį buvo nurodytas būtent toje sutarties dalyje, kurioje buvo išvardintos jos tinkamo įvykdymo prievolės (8 b. l.). Apeliantas buvo bankrutavusios UAB „Lokneta“ akcininkas (103 b. l., 1 t.), turėjęs 1/3 dalį įmonės akcijų. Jis iš esmės ir vadovavo visiems veiksmams, susijusiems su kredito teikimu ir vėlesniu jos tikslinimu (civilinė byla Nr.2-553-569/2011. 90-99 b. l.). Kaip matyti iš teismui pateikto pranešimo atsakovą atstovaujančiai advokatų kontorai, pats apeliantas paprastojo vekselio pasirašymą vertina kaip vieną iš prievolės užtikrinimo priemonių (64 b. l.). Įvertintina ir ta aplinkybė, kad apeliantas pasirašė ne vieną Paprastąjį vekselį (16, 77-79 b. l., civilinė byla Nr.2-553-569/2011 59 b. l.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundus, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Kolegija sprendžia, kad kiti apelianto motyvai kartojasi ir detalizuoja jau teismo nustatytas aplinkybes.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pirmosios instancijos teisme atsakovas sumokėjo advokatui 2928,20 Lt už advokato atstovavimą bei procesinių dokumentų paruošimą (80-88 b. l.). Spręsdama klausimą dėl atsakovo advokato atstovavimo išlaidų dydžio pagrįstumo už atstovavimo veiksmus pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija vadovaujasi Teisingumo ministro 2004 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo. Atsižvelgdama į tai, kad byla nėra sudėtinga pagal jos apimtį ir sprendžiamus fakto ir teisės klausimus (Rekomendacijų 2.1 punktas), taip pat į rekomenduotinus priteisti maksimalius dydžius (Rekomendacijų 8.2, 8.3, 8.10 punktai), didžiausia priteistina suma už atsakovo advokato atstovavimo paslaugas pirmosios instancijos teismuose yra 2520 Lt (2400 Lt –atsiliepimo į ieškinį paruošimas, atstovavimas pirmosios instancijos teisme (9 val. 30 min.) – 120 Lt). Kolegija įvertina tai, kad byloje nepateiktos ieškovo advokato atstovavimo išlaidos. Tokiu atveju bylinėjimosi sąnaudos ieškovui būtų buvusios per didelės, atgrasančios asmenį nuo pažeistų teisių teisminės gynybos. Tokiu atveju nurodytų atstovavimo išlaidų atlyginimas turi būti mažinamas atsižvelgiant į šalių ir teismo siekiamus protingus bylinėjimosi tikslus (CPK 2 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo nustatytos ir iš ieškovo atsakovui priteistos atstovavimo išlaidos neprieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams (Rekomendacijų 11 punktas), todėl keisti sprendimo jų dalyje nėra pagrindo.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovas prašo paskirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal UAB ,,Oruva” ir Ko“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-224/2005, nurodė, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis ). Šis konstitucinis principas detalizuotas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kolegija taip pat įvertina tai, jog ieškovas savo teisėmis naudojosi teismo leidimu. Tas faktas, kad teismas atidėjinėjo bylos nagrinėjimą ieškovo prašymu, preziumuoja tai, kad jo prašymai buvo pagrįsti. Tai, kad ieškovas pradžioje buvo nurodęs netinkamą atsakovą, rodo ne jo, o jį atstovaujančio advokato neatidumą. Ieškovas turėjo teisę į tinkamą atstovavimą, todėl jo advokato neatvykimas į teismo posėdį, apie tai neinformavus, bei dėl to atidėjus teismo posėdį, negali būti vertinamas kaip ieškovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.