Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Eligijaus Gladučio, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo A. D. gynėjo advokato Sergejaus Milovo kasacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 16 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamos abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalys yra neteisėtos dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Šioje byloje yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, pripažinti A. D. nusikalstamą veiką, nurodytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas šios A. D. inkriminuotos veikos mažareikšmiškumo aspektu nevertino ir nepasisakė, nors kaltinamojo gynėjas savo baigiamojoje kalboje to prašė. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, darydamas išvadą, kad nėra pagrindo taikyti BK 37 straipsnio 1 dalies nuostatas, rėmėsi tik veikos ir ją padariusio asmens pavojingumą apibūdinančiais bylos įrodymais, o tokį pavojingumą paneigiančias aplinkybes, nors jos ir buvo nustatytos, ignoravo. Teismas nenagrinėjo byloje taip pat nustatytų aplinkybių, kad maišelį su ginklu ir šoviniais A. D. rado 2019 m. gruodžio 4 d. vėlai vakare netoli namų krūmuose; radinį parsinešė namo ir užrakino seife, o kitą dieną, grįžęs iš darbo, planavo priduoti į policiją. Vienintelį raktą nuo seifo paėmė su savimi, todėl pareigūnai 2019 m. gruodžio 5 d. darydami kratą jo namuose, nesulaukę grįžtančio A. D., seifą supjaustė. A. D. nėra medžiotojas, niekada ginklų neturėjo ir jais nesidomėjo, radęs ginklą ir šovinius, jais nesinaudojo (nešaudė), paleistas iš sulaikymo iš karto kreipėsi į Kauno policijos komisariatą su pranešimu apie rastą ginklą ir šaudmenis, taip norėdamas informuoti apie Kauno mieste galimai platinamus ginklus. Šios aplinkybės visiškai paneigia šio teismo prielaidas ir išvadą dėl žalos atsiradimo tikimybės. Kartu jos leidžia spręsti, kad A. D. ginklą ir šovinius turėjo labai trumpą laiką, jais nesinaudojo ir tyčios panaudoti neturėjo. Priešingai, norėjo perduoti teisėsaugos institucijoms, tai ir būtų padaręs, jeigu ne krata. Byloje nėra duomenų, kad itin trumpu disponavimo ginklu ir šoviniais laikotarpiu A. D. būtų pažeidęs įstatymuose įtvirtintas ginklo naudojimo ar laikymo taisykles ar naudodamas ginklą padaręs nusikalstamas veikas. Jokių pavojingų ar bet kokių kitų realių padarinių nekilo, A. D. tyčioje nenustatyti ketinimai ginklą naudoti nusikalstamiems ar kokiems nors kitiems tikslams. Be to, pasikeitusios aplinkybės – pasibaigęs arešto bausmės, paskirtos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, vykdymo atidėjimo terminas prieš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimą, įvertinus BK 41, 75 ir 97 straipsnių nuostatas, leidžia nuteistąjį laikyti praradusiu pavojingumą ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36 straipsnio tvarka.