- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-11
- Bylos Nr.
- 1A-169/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-59-1-00269-2007-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Rūta Mickevičienė, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
- Nuteistasis
- V. K., J.M. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir J.M. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str. 1 d. ir nubaustas 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda,
- pagal BK 184 str. 2 d. ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., nubaustas 190 MGL (24700 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p. bei 54 str. 3 d., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė 190 MGL (24700 Lt) dydžio bauda.
- pagal BK 24 str. 6 d., 184 str. 2 d. ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., nubausta 160 MGL (20800 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 2 p. bei 54 str. 3 d., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė 160 MGL (20800 Lt) dydžio bauda.
Iš V. K. ir J.M. B. solidariai priteista UAB „V. L.“ 305040 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su J. B. (šiuo metu - J.M. B.), iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent:
nuo 2002 m. vasario 6 d. iki 2008 m. vasario 4 d. eidamas UAB „V. L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę valdyti bendrovės turtą ir juo disponuoti, pasirašė tikrovės neatitinkančią 2007-01-02 nuomos ir paslaugų sutartį (toliau – Sutartį) su J. B. ūkiu (ūkio kodas (duomenys neskelbtini)), kurį atstovavo J. B., nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. dirbusi pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), bei tikrovės neatitinkančius 2007-05-27 darbų atlikimo aktą apie suteiktas paslaugas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d., 2007-05-27 PVM sąskaitą-faktūrą serijos (duomenys neskelbtini) -246000 Lt sumai, 2007-07-09 darbų atlikimo aktą apie suteiktas paslaugas nuo 2007 m. gegužės 28 d. iki 2007 m. liepos 1 d. ir 2007-07-09 PVM sąskaitą-faktūrą serijos (duomenys neskelbtini) - 59040 Lt sumai, remiantis kuriais iš UAB „V. L.” banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), buvusios AB „Hansabankas”, į J. B. ūkio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB NORD“ banke, buvo pervesta 2007-05-31 – 40000 Lt, 2007-06-01 – 40000Lt, 2007-06-07 – 40000 Lt, 2007-07-19 – 20000 Lt, 2007-07-26 – 22040 Lt, bei į J. B. ūkio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, buvo pervesta 2007-05-31 – 40000 Lt, 2007-06-05 – 40000 Lt, 2007-07-04 – 46000 Lt, 2007-07-18 – 17000 Lt. Taip bendrai buvo sumokėta 305040 Lt už apgyvendinimo ir aptarnavimo paslaugas, tačiau realiai minėtos paslaugos suteiktos nebuvo. Tokiu būdu V. K. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės UAB „V. L.“ priklausantį turtą - 305040 Lt.
Taip pat jis nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su J. B. (J.M. B.) pagamino netikrus dokumentus ir žinomai netikrus dokumentus panaudojo, o būtent:
tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje surašė ir UAB „V. L.“ vardu pasirašė tikrovės neatitinkančius dokumentus: Sutartį tarp UAB „V. L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) ir J. B. ūkio (ūkio kodas (duomenys neskelbtini)), 2007-05-27 darbų atlikimo aktą apie suteiktas paslaugas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d., 2007-05-27 PVM sąskaitą-faktūrą serijos (duomenys neskelbtini) - 246000 Lt sumai, 2007-07-09 darbų atlikimo aktą apie suteiktas paslaugas nuo 2007 m. gegužės 28 d. iki 2007 m. liepos 1 d., 2007-07-09 PVM sąskaitą-faktūrą serijos (duomenys neskelbtini) – 59040 Lt sumai, kuriuos J. B. ūkio vardu pasirašė J. B. (J.M. B.), ir vėliau minėtus dokumentus panaudojo pagrįsdamas atsiskaitymus su J. B. ūkiu už paslaugas, kurios realiai suteiktos nebuvo.
J.M. B. nuteista už tai, kad padėjo V. K. iššvaistyti jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent:
nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. dirbusi pagal verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), veikdama kartu su V. K., kuris nuo 2002-02-06 iki 2008-02-04 ėjo UAB „V. L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas ir užimamų pareigų pagrindu turėjo teisę valdyti bendrovės turtą ir juo disponuoti, J. B. ūkio (ūkio kodas (duomenys neskelbtini)) vardu pasirašė tikrovės neatitinkančią Sutartį su UAB „V. L.“ bei tikrovės neatitinkančius 2007-05-27 darbų atlikimo aktą apie suteiktas paslaugas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d., 2007-05-27 PVM sąskaitą-faktūrą serijos (duomenys neskelbtini) - 246000 Lt sumai, 2007-07-09 darbų atlikimo aktą apie suteiktas paslaugas nuo 2007 m. gegužės 28 d. iki 2007 m. liepos 1 d. ir 2007-07-09 PVM sąskaitą-faktūrą serijos (duomenys neskelbtini) - 59040 Lt sumai, remiantis kuriais iš UAB „V. L.” banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), buvusios AB „Hansabankas”, į J. B. ūkio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB NORD“ banke, buvo pervesta 2007-05-31 – 40000 Lt, 2007-06-01 – 40000 Lt, 2007-06-07 – 40000 Lt, 2007-07-19 – 20000 Lt, 2007-07-07-26 – 22040 Lt, bei į J. B. ūkio sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, buvo pervesta 2007-05-31 – 40000 Lt, 2007-06-05 – 40000 Lt, 2007-07-04 – 46000 Lt, 2007-07-18 – 17000 Lt. Taip bendrai buvo sumokėta 305040 Lt už apgyvendinimo ir aptarnavimo paslaugas, tačiau realiai minėtos paslaugos suteiktos nebuvo. Tokiu būdu J.M. B. padėjo V. K. iššvaistyti jam patikėtą didelės vertės – 305040 Lt, UAB „V. L.“ priklausantį turtą.
Taip pat ji nuteista už tai, kad veikdama kartu su V. K. pagamino netikrus dokumentus, o būtent:
tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje pasirašė tikrovės neatitinkančius dokumentus: Sutartį tarp UAB „V. L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) ir J. B. ūkio (ūkio kodas (duomenys neskelbtini)), 2007-05-27 darbų atlikimo aktą apie suteiktas paslaugas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d., 2007-05-27 PVM sąskaitą-faktūrą serijos (duomenys neskelbtini) - 246000 Lt sumai, 2007-07-09 darbų atlikimo aktą apie suteiktas paslaugas nuo 2007 m. gegužės 28 d. iki 2007 m. liepos 1 d., 2007-07-09 PVM sąskaitą-faktūrą serijos (duomenys neskelbtini) – 59040 Lt sumai, kuriuos V. K. panaudojo pagrįsdamas atsiskaitymus su J. B. ūkiu už paslaugas, kurios realiai suteiktos nebuvo.
Šalies argumentai
Nuteistieji V. K. Ir J.M. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir juos išteisinti, nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, nes rėmėsi liudytojų nepatikimais parodymais. Apeliantų nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė BK specialiosios dalies bei BPK 109 ir 110 str. nuostatas.
Vadovaudamiesi BPK 20 str., 241 str. 2 d., 301 str., 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, teigia, kad tiek V. K., tiek J.M. B. pareikšti kaltinimai ir juose esantys duomenys, neva pagrindžiantys padarytų nusikalstamų veikų faktą, nepasitvirtino.
Apeliaciniame skunde plačiai aprašomi teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų: J.M. B., E.I., V. T., D. Jv., J. S., I. A., A. P., I. K., Ž. V., E. M., L. J., R. Vi., D. P., J. P., D. Ž., R. V., A. Al., D. Ju. ir E. P. parodymai bei ginčijamas jų vertinimas.
Šalies argumentai
Apeliantai teigia, kad iš šių parodymų seka, jog Sutartis tarp J. B. ūkio bei UAB „V. L.“, 2007-05-27 ir 2007-07-09 darbų atlikimo aktai bei PVM sąskaitos faktūros yra tikri, realūs dokumentai, kad šiais sutartiniais ir buhalteriniais dokumentais buvo fiksuojamos šių juridinių asmenų suteiktos paslaugos su iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis. Šie liudytojai parodė, kad ne visos sutartys su renginių organizatoriais ar vietas renginiams siūlančiais asmenimis buvo sudaromos per UAB „V. L.“ darbuotojus, atsakingus už sutarčių peržiūrą, jų fiksavimą įmonės vidaus dokumentacijoje. Be to, ne visi darbuotojai dalyvaudavo įmonės renginiuose, kuriuose visuomet būdavo abu vadovai, t. y. V. K. ir A. K. ar kuris nors vienas iš jų.
Be to, beveik visi liudytojai parodė, kad nežino detalių apie renginių, vykusių pagal Sutartį, organizavimą ir vykimą. Todėl remtis šių liudytojų parodymais apie tai, kad jie netiksliai ką nors žino apie paminėtas aplinkybes, negalima, nes šie liudytojai nei patvirtino, nei paneigė kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, kurios yra inkriminuojamos V. K.. Šių liudytojų parodymai, dėl Sutarties sudarymo aplinkybių ir renginių J. B. ūkyje realaus organizavimo ir buvimo juose, negali būti vertinami kaip atitinkantys sąsajumo (liečiamumo) reikalavimą, nes jie tiesiogiai nei matė, nei girdėjo apie šias reikšmingas aplinkybes.
Skunde pažymima, kad iš teisme duotų liudytojų D. Jv., E. I., D. Ju., A. Al. ir E. P. parodymų seka, jog paslaugos Sutarties pagrindu tikrai buvo suteiktos. Liudytojai, kurie teigia, esą jie nieko nežinojo apie renginius, organizuojamus J. J.M. B. ūkio sodyboje, iš tiesų to žinoti ir negalėjo, nes Sutarties pagrindu V. K. suorganizavo susitikimus ir renginius su naujais galimais ir potencialiais partneriais, o tokiuose renginiuose, kaip taisyklė, eiliniai bendrovės darbuotojai nedalyvaudavo, nes tai būdavo tik vadovų ir naujų partnerių bei klientų lygio susitikimai.
Pinigų sumos, kurią už paslaugas turėjo sumokėti UAB „V. L.“ J.M. B. ūkiui, dydis ir apimtis tik įrodo, kad ne tik buvo realiai suteiktos paslaugos, bet ir tai, kad sodyba buvo užsakyta visa be jokių kitų svetimų klientų. Tai reiškia, kad nors ir atvykdavo mažesnė kviestųjų asmenų dalis, tačiau tekdavo sumokėti ne už faktinį svečių skaičių, o už tiek, kokiam asmenų skaičiui buvo parengta ūkio sodyba.
Skundo autoriai nurodo, kad nukentėjusiojo A. K. įkurtoje UAB „M. L.“ dirbo šie buvę UAB „V. L.“ darbuotojai: Ž. V., T. B., R. D., J. S., L. A., R. J., U. P., M. Di., E. Ml., D. M., A. A., D. K., A. Kl., R. Z., S. M., I. D., R. E. ir kiti. Todėl šių liudytojų, kurie nors iš dalies patvirtino V. K. ir J.M. B. teiginius, parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nuoširdūs, nes jie yra pavaldūs ir priklausomi asmenys nuo A. K., pagal kurio nepagrįstą pareiškimą ir buvo pradėtas V. K., J.M. B. nepagrįstas ir neteisėtas baudžiamasis persekiojimas.
Teisme A. K. nepaaiškino aplinkybės, kodėl jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl V. K. veiksmų, kodėl jis, kaip įmonės bendrasavininkis, nepradėjo ginti savo galimai pažeistų teisių kitomis teisinėmis priemonėmis - civiline tvarka ginčyti UAB „V. L.“ sudarytus sandorius ir taip pasiekti greitesnį ir efektyvesnį rezultatą, atlikti juridinio asmens veiklos tyrimą, kurio baigtis būtų atskleidusi V. K. veiksmų ne nusikalstamą pobūdį, ir kt.
Kartu apeliantai pažymi, kad didžioji dalis liudytojų, dirbusių UAB „V. L.“, iš esmės nieko nežinojo apie Sutartį. Dėl 2007 m. pirmoje pusėje tarp V. K. ir A. K. kilusių tam tikrų nesutarimų, susijusių su verslo santykiais, V. K. ėmėsi iniciatyvos organizuoti atitinkamus susitikimus vadovaujamos įmonės naudai ir verslo plėtros tikslais. Bylos duomenys rodo, kad V. K. J. B. ūkyje buvo ne su esamais UAB „V. L.“ klientais ar partneriais, bet su galimai potencialiais partneriais. Be to, minėtame ūkyje buvo susitinkama kelis kartus, bet ne nuolat joje gyvenama.
Skundo autorių nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi J. B. ūkio darbuotojų - V. Č., S. R., D. V., parodymais, iš kurių matyti, jog jos šiame ūkyje dirbdavo pamainomis, ne nuolat, epizodiškai, ir dėl šios priežasties jos negalėjo matyti ir žinoti visų šiai bylai aktualių įvykių ir aplinkybių.
Plačiai aptardami liudytojos D. J. parodymus, apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai juos atmetė, nors jie yra nuoseklūs ir iš dalies patvirtina J.M. B. nurodytas įvykio aplinkybes. Teisme ši liudytoja neneigė fakto, kad apie su UAB „V. L.“ susijusių asmenų buvimą J.M. B. sodyboje ji žinojo ne tik iš sąskaitų-faktūrų, bet ir iš šių asmenų lankymosi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, abejodamas dėl V. K. parodymų, visiškai nenurodo kodėl juos vertina kaip abejotinus. Be to, nepagrįstai atmetė liudytojo V. T. parodymus vien todėl, kad šis liudytojas ne itin detaliai atsiminė visas aplinkybes ir su V. K. yra konkurentai. Dėl pastarosios aplinkybės teismas nepagrįstai mano, kad šie asmenys negalėjo bendrauti.
Tai, kad liudytojas D. Jv., dėl paprasčiausio primiršimo, netiksliai nurodė laiką kada jis lankėsi aptariamoje sodyboje, neduoda jokio pagrindo šio liudytojo parodymus vertinti kaip nenuoseklius. Apeliantų nuomone, tai, kad teismas be pagrindo suteikė pernelyg didelę reikšmę terminams „bendradarbiauti“ ir „investuoti“, rodo, kad pirmosios instancijos teismas nerado kitų motyvų, kuriais būtų galima sukelti abejones minėtų liudytojų parodymais. Juo labiau, kad skundžiamame nuosprendyje minimi įvykiai vyko prieš ketverius metus, todėl natūralu, jog liudytojai gali neprisiminti visų buvimo J. B. sodyboje detalių.
Skundo autoriai, darydamas nuorodą į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bylose Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti, pažymi, kad šioje byloje visos kilusios abejonės dėl V. K. ir J.M. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų pagrįstumo turi būti vertinamos būtent šių asmenų naudai.
Šalies argumentai
Apeliantai, aprašydami turto iššvaistymo sąvoką ir požymius, teigia, kad šioje byloje nėra neginčijamai įrodyta, jog Sutarties pagrindu nebuvo atliktos paslaugos, t. y. nebuvo jokių suteiktų paslaugų J. B. ūkio sodyboje. Teisiamajame posėdyje taip pat nebuvo paneigta ir šios Sutarties sudarymo pats faktas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir jais grįsdamas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo tinkamo pritaikymo, rėmėsi abejotinais duomenimis (liudytojų, kurie nežino įvykio aplinkybių, parodymais, nuteistojo V. K. parodymais, kuriuos teismas nepagrįstai vertino kaip nenuoseklius, bei nuteistosios J.M. B. parodymais, kuriuos teismas vertino kaip objektyviai neatitinkančiais tikrovės, bet nuosekliais).
Skunde teigiama, kad nuteistojo V. K. veikoje nėra vieno iš iššvaistymo požymių - neteisėtumo, nes jis, kaip direktorius, turėjo visas teises sudaryti ūkines sutartis. Liudytojo A. K. nurodyta aplinkybė, kad Sutartis su J. B. kaimo sodyba yra nebūdinga UAB „V. L.“ veiklai, paneigta tokių pačių reprezentacinių renginių sutartimis, beveik visų liudytojų parodymais, kad tokie ir panašūs renginiai būdavo rengiami periodiškai ir kiekvienais metais po kelis kartus. Be to, ir pats A. K. taip pat organizuodavo ir pasirašinėdavo analogiškas sutartis.
Be to, iššvaistymui konstatuoti reikalinga tyčia siekiant pakenkti įmonei, tačiau, šiuo atveju, V. K., pasirašydamas komentuojamą Sutartį ir gaudamas paslaugas iš ūkio, kviesdamas ten klientus, reprezentavo UAB „V. L.“ potencialiems klientams ir siekė tik naudos bei pelno šiai įmonei. Tai patvirtino visi buvę ūkyje liudytojai ir keletas buvusių UAB „V. L.“ darbuotojų.
Skundo autorius pažymi, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma, nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kuri paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams - bendru susitarimu. Pagal BK 184 str. 2 d. nuostatas, atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui.
Šioje byloje nustatyta, kad visi mokėjimai už paslaugas buvo teisėti ir atlikti laikantis turto (pinigų) perleidimo tvarkos, t. y. prieš paslaugų suteikimą buvo pasirašyta sutartis tarp dviejų ūkio subjektų, sutarta dėl paslaugų sąlygų, sutartyje nurodytos paslaugos buvo suteiktos ir suteiktais įgaliojimais pasinaudota teisėtai. Pastarąją aplinkybę patvirtina bendrovės įstatai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, beveik visi byloje apklausti liudytojai ir pats A. K.. Be to, pastarasis žinojo apie šią sutartį ir pats buvo jai pritaręs.
Vadovaudamiesi BPK 109 ir 110 str. nuostatomis, apeliantai ginčija ir skundžiamu nuosprendžiu priteisto UAB „V. L.“ civilinio ieškinio pagrįstumą bei jo dydį. Šioje byloje BUAB „V. L.“ administratoriaus įgaliotas asmuo pateikė 2010 m. spalio 28 d. raštą Nr. 01-13-612 „Dėl įtraukimo civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje“, iš kurio matyti, kad yra prašoma įtraukti minėtą bendrovę civiliniu ieškovu 305040 Lt sumai. Ikiteisminio tyrimo metu priimtu nutarimu, kuriame nurodoma, kad turtinė žala yra padaryta UAB „P.“, vis gi civiliniu ieškovu pripažįstama bendrovė „V. L.“. Apeliantai pažymi, kad, šiuo atveju, BPK reikalaujamos vienos iš ieškovu pripažinimo sąlygos - reikalavimo atlyginti padarytą žalą, bendrovė „V. L.“ nepateikė nei ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisme. Skudo autorių nuomone, tai turi būti vertinama kaip įstatymo pažeidimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nesilaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga „Dėl teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose“ (Teismų praktika, Nr. 29, psl. 450). Apeliantai nurodo, kad šioje byloje BUAB „V. L.“ apskritai nepareiškė jokio materialinio reikalavimo, nenurodė, kas yra materialiai atsakingi už žalos padarymą, jeigu tokia būtų įrodyta, kokie įrodymai ir aplinkybės gali patvirtinti materialinio reikalavimo pagrįstumą ir teisėtumą. Jų nuomone, nepateikus ieškinio, negalėjo būti priimtas nutarimas pripažinti juridinį asmenį civiliniu ieškovu. Be to, net jeigu ir būtų konstatuotas nusikalstamos veikos ir ja padarytos žalos faktas, BUAB „V.L.“ prašymas įtraukti kaip civilinį ieškovą nėra laikytinas civilinio ieškinio pateikimu ir reikalavimu. Dėl to šioje byloje negali būti sprendžiamos žalos atlyginimo klausimas arba ieškinys paliktinas nenagrinėtu. Skundo autorių nuomone, pirmosios instancijos teismas neskyrė dviejų iš esmės skirtingų dalykų - prašymo įtraukti asmenį kaip civilinį ieškovą ir turtinio reikalavimo pateikimo. Šioje baudžiamojoje byloje tėra tik prašymas įtraukti asmenį kaip civilinį ieškovą, tačiau jokių kitų aiškiai valią atspindinčių prašymų dėl ieškininio reikalavimo pateikimo nėra.
Be to, skundžiamu nuosprendžiu iš apeliantų solidariai priteista neteisinga suma – 305040 Lt, nes iš šios sumos reikalinga išskaičiuoti PVM, kuris, šiuo atveju, sudaro 26040 Lt. Visas PVM iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų sąskaitų UAB „V. L.“ buvo gautas, kadangi tai yra pirkimo sąskaita. Tai reiškia, PVM sumą UAB „V. L.“ susigrąžino iš biudžeto. Tuo tarpu, ūkininkė J.M. B. šią sumą sumokėjo į valstybės biudžetą kaip mokėtiną PVM. Todėl nuostolio, lygaus PVM dydžiui, UAB „V. L.“ negalėjo patirti, todėl šios sumos ir negalima reikalauti kaip priteistinos sumos žalai atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. K. ir J.M. B. pripažino kaltais ir nuteisė už skundžiamame nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymą.
Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės, veikų kvalifikavimo ir civilinio ieškinio dydžio nepaneigia.
Apeliantai skunde ypatingai daug dėmesio skirdami liudytojų parodymams ir neneigdami skundžiamame nuosprendyje nurodytų dokumentų pasirašymo, pinigų pervedimo faktų ir šių pervedimų dydžio, teigia, kad paslaugos, pagal minėtus atitinkamus dokumentus (Sutartį ir darbų atlikimo aktus), buvo realiai suteiktos, todėl už jas ir buvo apmokėta pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras. Taip pat jie nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyti visi dokumentai yra tikri. Tai reiškia, kad apeliantai ginčija nusikalstamų veikų juridinį vertinimą pagal BK 184 str. 2 d. ir 300 str. 1 d.
Su tokiais apeliantų teiginiais sutikti negalima.
BK 184 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1969 redakcija). Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims.
Vienas iš aptariamos nusikalstamos veikos požymių yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Turto iššvaistymas yra tada, kai turtas nėra pasisavinimas, tačiau su juo atliekami nenaudingi, net žalingi nukentėjusiajam (turto savininkui) veiksmai.
Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai, kaltininkas supranta, kad neteisėtai neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas, nors ir nenori žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti.
Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį (ar kitus buhalterinius dokumentus) paima pinigus iš bendrovės kasos bei juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, 2K-P-78/2012).
Aptariamame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi pripažįstama, kad būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas. BK 184 str. numatytos iššvaistymo veikos padariniai yra turto ar turtinės teisės praradimas, kuris faktiškai reiškia turtinės žalos padarymą ar turtinės naudos negavimą. Jei toks turtas priklauso juridiniam asmeniui, tai pastarojo turto balanse ši veika pasireiškia turto aktyvo sumažėjimu.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog abu nuteistieji teisme faktiškai neprisipažino bendrais veiksmais iššvaistę bankrutavusios UAB (toliau – BUAB) „V. L.“ didelės vertės turtą, nepaneigia jų dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, tarp jų ir nuteistųjų bei jų apeliaciniame skunde plačiai aptartų liudytojų parodymai, atlikta šių parodymų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, motyvuotai paneigti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms prieštaraujantys nuteistųjų parodymai.
Baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui. Tačiau ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą įrodyti (šiuo atveju – kad V. K. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės turtą, o J.M. B. – padėjo jam šį turtą iššvaistyti bei kad jie abu pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo). Tai reiškia, kad šioje byloje bendrovės vadovui V. K. neigiant minėtų piniginių lėšų iššvaistymą, o ūkio savininkei J.M. B. - padėjimą tai padaryti, jiems atsiranda pareiga pateikti įrodymus ar nurodyti duomenis, patvirtinančius tokius jų teiginius. Viso proceso metu tokių duomenų nei V. K., nei J.M. B. nepateikė. Kolegijos nuomone, abstraktaus turinio Sutarties ir darbų atlikimo aktai, nenurodant kokia konkrečiai atskirų (maitinimo, nakvynės ir (ar) „kitų aptarnavimo“) paslaugų vertė bei kuriomis dienomis jos buvo suteiktos, negali būti pripažinta įrodymais, patvirtinančiais 305040 Lt vertės paslaugų pirkimą net 62 dienoms. Juo labiau, kad iš abiejų darbų atlikimo aktų seka, jog pagal pirmąjį darbų atlikimo aktą aptariamos paslaugos neva buvo suteiktos ir apmokėtos nuo 2007-05-01 iki 2007-05-31 (3 t. 13 b. l.), o pagal antrąjį – nuo 2007-05-28 iki 2007-07-01 (3 t. 17 b. l.), t. y. nepasibaigus vienam laikotarpiui (gegužės mėnesiui), tam pačiam laikui (gegužės mėnesio paskutinėms dienoms) dar kartą perkamos tos pačios paslaugos. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tokių nuteistųjų teiginių nepatvirtina ir byloje esantys liudytojų D. Jv., E. I., D. Ju., A. Al. ir E. P. parodymai.
Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad V. K. BUAB „V. L.“ direktoriaus pareigas ėjo nuo 2002-02-06 iki 2008-02-04, t. y. ilgą laiką, ir gerai išmanė tiek šios bendrovės veiklos organizavimo, tiek jos turto valdymo klausimus. Jis disponavo bendrovės turtu ir buvo atsakingas už jos turto bei piniginių lėšų panaudojimą. Tai reiškia, kad jis skundžiamame nuosprendyje nurodytu laikotarpiu iš BUAB „V. L.“ sąskaitos pervesdamas į J. B. ūkio sąskaitą 305040 Lt sumą, aiškiai suvokė, jog veikė priešingai jo vadovaujamos bendrovės interesams, numatė, kad dėl to ši bendrovė gali patirti turtinės žalos, bei žinojo, kad tokių lėšų pervedimas neabejotinai turės įtakos įmonės nemokumui, ką patvirtina netrukus šiai bendrovei iškelta bankroto byla (1 t. 26 b. l.). Be to, BUAB „V. L.“ tiesioginė veikla (krovinių vežimas ir automobilių stovėjimo aikštelių eksploatavimas (1 t. 12 b. l.)) nebuvo susijusi su jo nurodyto pobūdžio paslaugų (apgyvendinimo ir kitos aptarnavimo paslaugos kaimo turizmo sodyboje) pirkimu tokia apimtimi bei tokios vertės (viso 62 dienos už 305040 Lt sumą (3 t. 14, 16 b. l.)). Tai, kad jis veikė priešingai bendrovės interesams, patvirtina jo kartu su J.M. B. tyčia pagaminti netikri dokumentai, kuriuos vėliau jie panaudojo pagristi minėtus pinigų pervedimus. Po to iš J. B. ūkio sąskaitos jie buvo išgryninti apkaltinamajame nuosprendyje nurodytu būdu.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji) ir (ar) jų gynėjai, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir nuteistųjų bei liudytojų parodymus, vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistieji ir (ar) jų gynėjai, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas, o juo labiau, pagrįstas pažeidžiant nuteistųjų teises į teisingą ir (ar) nešališką teismą. Be to, apeliantai savo skunduose nenurodo, kad jų kaltė pagrįsta ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, o teismas įrodymais būtų pripažinęs duomenis, kurių nebuvo galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Taigi, teigti, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, nėra jokio pagrindo.
Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas V. K. ir J.M. B. padarytoms veikoms (atitinkamai - BK 184 str. 2 d. ir 24 str. 6 d., 184 str. 2 d.) buvo pritaikytas teisingai, todėl tenkinti apeliacinio skundo prašymą – panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir abu nuteistuosius išteisinti – nėra teisinio pagrindo. Kartu kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi byloje surinktų ir šioje nutartyje aptartų duomenų visetu, nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, tinkamai įvertinus jų tarpusavio ryšį ir loginę seką. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-273/2008, 2K-108/2008, 2K-192/2011)
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistuosius pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 300 str. 1 d. Šį savo sprendimą teismas išsamiai ir pakankamai plačiai motyvavo. Kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstytais šios veikos kvalifikavimą pagrindžiančiais motyvais, todėl plačiau šių motyvų neaptarinėja.
Pažymėtina tik tai, kad viename iš byloje esančių darbų atlikimo aktų, sudaryto 2007-07-09 (3 t. 17 b. l.), pagal kurį iš BUAB „V. L.“ sąskaitos į J. B. ūkio sąskaitą pervesti 59040 Lt, yra nurodyta, jog šis aktas yra surašomas prie Paslaugų sutarties, sudarytos 2007 m. sausio 1 d. Tokios sutarties šioje byloje nėra. Ši faktinė bylos aplinkybė dar kartą patvirtina, kad abu nuteistieji atliko nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., dispozicijoje nurodytus tyčinius nusikalstamus veiksmus.
Skundžiamo nuosprendžio išvados neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai analogiškose bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-577/2011, 2K-345/2011, 2K-323/2012).
Apeliantai, skundo dalyje dėl civilinio ieškinio, cituodami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgą „Dėl teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose“, publikuotą Teismų praktikos biuletenyje Nr. 29, iškraipo šį tekstą, cituoja nepilnus sakinius (skundo 12 puslapis) ir tokiu būdu pateikia neteisingą informaciją, siekdami suklaidinti teismą. Analogiška situacija yra ir nuteistojo V. K. gynėjo R. Jurkos apygardos teisme pasakytoje baigiamojoje kalboje (4 t. 114 b. l.).
Kolegija pažymi, kad minėtoje apžvalgoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog „Netikslus ieškinio pareiškimo turinio suformulavimas, reikalingos informacijos apie padarytą žalą nepateikimas apsunkina bylos parengimą teisminiam nagrinėjimui, atsakovas laiku nenusipažįsta su konkrečiais ieškovo reikalavimais ir dėl to kartais atidedamas bylos nagrinėjimas arba ieškinys paliekamas nenagrinėtas.“ (Teismų praktikos biuletenis Nr. 29, 450 puslapis). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė aptariamoje apžvalgoje minėtų aplinkybių ir pagrįstai išnagrinėjo baudžiamojoje byloje pareikštą civilinio ieškovo atstovo reikalavimą atlyginti nuteistųjų nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą. Kolegija sutinka su tokiais argumentais ir plačiau jų neanalizuoja.
Pažymėtina tik tai, kad nutarimas pripažinti civiliniu ieškovu BUAB „V. L.“ (1 t. 29 b. l.) atitinka bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Baudžiamojo proceso įstatymai, reglamentuojantys žalos atlyginimą, kai baudžiamojoje byloje pareiškiamas civilinis ieškinys, nepažeisti. Be to, nei paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nei pirmosios instancijos teisme dėl aptariamo procesinio dokumento pagrįstumo ir (ar) jo turinio išsamumo nei vienas proceso dalyvis jokių prašymų ar pastabų nepateikė (3 t. 156-160, 159, 161, 164, 166 b. l.; 4 t. 151, 183-184 b. l.). Teisiamajame posėdyje apklausta BUAB „V. L.“ atstovė išsamiai paaiškino dėl šiame nutarime esančio rašymo apsirikimo ir atsakė į jai nuteistųjų ir gynėjų pateiktus klausimus (4 t. 154 b. l.).
Apeliantai skunde teigia, kad J.M. B., kaip PVM mokėtoja, į valstybės biudžetą sumokėjo 26040 Lt dydžio PVM, o UAB „V. L.“ šią sumą iš biudžeto susigražino, todėl mano, jog tokiai sumai turi būti sumažintas ir civilinis ieškinys.
Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. K. iššvaistė jam patikėtą bendrovei „V.L.“ priklausantį didelės vertės turtą - 305040 Lt, o J.M. B. - padėjo tai padaryti. Todėl teiginiai apie galimą pirkimo-pardavimo PVM sumokėjimą neturi jokios reikšmės nustatant iššvaistyto turto vertę, o tuo pačiu ir civilinio ieškinio dydį. Pažymėtina ir tai, kad neteisėto PVM susigrąžinimo atveju, gali būti keliamas baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal BK 182 str., kuris, šiuo atveju, negali būti sprendžiamas, vadovaujantis BPK 255 str. nuostatomis.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visą tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad šioje byloje civilinio ieškinio dydis apskaičiuotas teisingai.
Nuteistieji teismo išvadų dėl jiems paskirtų bausmių rūšies ir dydžių neginčija, todėl ir kolegija šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nerevizuoja (BPK 320 str. 3 d.).
Tačiau apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, kuriuo priteista iš nuteistųjų solidariai atlyginti jų bendrais nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą civiliniam ieškovui bendrovei „V. L.“, nuosprendžio įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse netiksliai nurodė šio juridinio asmens pavadinimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartimi UAB „V. L.“ iškelta bankroto byla (1 t. 26 b. l.). Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Tai reiškia, kad šiuo metu minėtos bendrovės teisinis statusas yra bankrutavęs juridinis asmuo (1 t. 12-14 b. l.), kurio pavadinimas yra bankrutavusi UAB „V. L.“. Šis rašymo netikslumas taisytinas, nekeičiant nuosprendžio esmės, t. y. patikslinant apygardos teismo nuosprendžio įžanginę, aprašomąją ir rezoliucinę dalis dėl civilinio ieškovo juridinio asmens pavadinimo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų V. K. ir J.M. B. apeliacinį skundą atmesti.
Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendžio įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse padarytą rašymo netikslumą, nustatant, kad šioje byloje civilinis ieškovas yra BUAB „V. L.“.