Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Daivos Pranytės-Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. D. ir N. R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. nuosprendžio, kuriuo L. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 30 parų areštu;

pagal BK 253 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 metams;

pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 10 mėnesių;

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 50 parų areštu;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

L. D. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

pagal BK 261 straipsnį (dėl narkotinės medžiagos išplatinimo R. B.) – laisvės atėmimu 4 metams;

pagal BK 261 straipsnį (dėl narkotinės medžiagos išplatinimo E. M.) – laisvės atėmimu 4 metams;

pagal BK 253 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 metams;

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

N. R. B. pagal BK 254 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš N. R. B., L. D., D. P. (D. P.), M. B. solidariai M. G. naudai priteista 2 000 Eur.

Iš N. R. B., L. D., D. P. (D. P.), M. B. M. G. naudai priteista 400 Eur proceso išlaidų.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir D. P., E. M., M. B., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nėra.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

N. R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2015 m. balandžio 21 d. apie 12 val. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai nepilnamečiui R. B., gim. (duomenys neskelbtini), neatlygintai išplatino nenustatytą kiekį draudžiamos vartoti medicinos tikslams narkotinės ar psichotropinės medžiagos, kurios sudėtyje buvo kanabinoidinė medžiaga. Po to netrukus R. B., pavartojęs minėtą medžiagą, buvo paguldytas į VšĮ (duomenys neskelbtini) miesto klinikinės ligoninės Vaikų reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), kur jam buvo nustatytas ūminis tyčinis apsinuodijimas narkotinėmis medžiagomis.N. R. B. ir L. D. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje su E. M., neteisėtai įgijo, gabeno, laikė didelį kiekį šaudmenų bei tris šaunamuosius ginklus, o būtent: turėdami tikslą kartu šaudyti šaunamaisiais ginklais, E. M. 2015 m. gegužės 22 d. apie 10 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai paėmus iš tėvo E. M. seifo pastarajam priklausančius du šaunamuosius ginklus: fabrikinės gamybos 9 mm kalibro pistoletą GLOCK 17 Nr. (duomenys neskelbtini), fabrikinės gamybos 22 kalibro pistoletą SIG SAUER MOSQUITO Nr. (duomenys neskelbtini), bei didelį kiekį – 100 vnt. šaudmenų: fabrikinės gamybos 9 mm kalibro Luger šovinius ir fabrikinės gamybos 22( 5,6 mm) kalibro ilguosius kraštinio įskėlimo šovinius. Tą pačią dieną apie 11 val. prie E. M. pradėtos vykdyti nusikalstamos veikos prisijungė N. R. B. ir L. D., kurie atėjo pas E. M. į butą, kur L. D. su savimi atsinešė neteisėtai, neturint leidimo, 2015 m. gegužės mėn. įgytą ir laikytą fabrikinės gamybos 9 mm kalibro F92 modelio dujinį pistoletą BLOW Nr. (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną, apie 12 val., veikdami kartu, neteisėtai, neturėdami leidimo, iš minėto buto išnešė aukščiau paminėtus 3 šaunamuosius ginklus: GLOCK 17 Nr. (duomenys neskelbtini), SIG SAUER MOSQUITO Nr. (duomenys neskelbtini) ir BLOW Nr. (duomenys neskelbtini) bei didelį kiekį – 100 vnt. – šaudmenų, kuriuos nunešė į miškelį, esantį (duomenys neskelbtini), ir ten veikdami bendrai iš pistoletų GLOCK 17 Nr. (duomenys neskelbtini) ir SIG SAUER MOSQUITO Nr. (duomenys neskelbtini) šaudė į taikinį, sunaudodami 22 vnt. šovinių. To to išėję iš miškelio jie (duomenys neskelbtini) buvo sulaikyti policijos pareigūnų, kurie pas L. D. krepšyje rado ir paėmė du pistoletus: GLOCK 17 Nr. (duomenys neskelbtini) ir BLOW Nr. (duomenys neskelbtini) bei 29 šovinius, o pas E. M. – pistoletą SIG SAUER MOSQUITO Nr. (duomenys neskelbtini) ir 49 vnt. šovinių.N. R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gegužės 22 d. apie 11 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai nepilnamečiui E. M., gim. (duomenys neskelbtini), neatlygintinai išplatino 0,474 g augalinės medžiagos, kurios sudėtyje buvo 0,0043 g psichotropinės medžiagos – AB-CHMINACA. Tą pačią dieną apie 12.20 val. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpose E. M. apžiūros metu ši psichotropinė medžiaga buvo surasta ir paimta.N. R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis iki 2016 m. balandžio 11 d. 23.10 val. atliktos apžiūros sodo namelyje Nr. 43, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinį pistoletą EKOL LADY Nr. (duomenys neskelbtini) bei pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinius 7 vnt. šovinių, skirtų šaudyti to paties kalibro dujiniais pistoletais.N. R. B. ir L. D. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje su D. P. ir M. B., naudodami psichinį smurtą, atėmė M. G. laisvę ir taip, atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė M. G. turtą ir elektronines mokėjimo priemones. Tai yra: 2016 m. balandžio 11 d. apie 20 val. (duomenys neskelbtini) transporto stotelėje, jie, panaudodami psichinį smurtą, pasireiškusį bauginančios situacijos sudarymu, atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, prieš M. G. valią įsodino jį į M. B. vairuojamą automobilį „Mecedes Benz 250“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu atėmė M. G. laisvę. Po to nuvežė jį į sodo namelį Nr. 43, esantį (duomenys neskelbtini), kur, veikdami bendrai, siekdami dar labiau įbauginti nukentėjusįjį, antrankiais už nugaros surakino M. G. rankas ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 70 eurų vertės. Po to jie uždarė M. G. minėto sodo namelio rūsyje, kur prieš jo valią pralaikė apie 10-15 min. Po to nukentėjusiajam leido išeiti iš rūsio, nuėmė antrankius bei iš M. G. M. B. pagrobė 39,03 eurų grynųjų pinigų, kuriuos pasidalino su N. R. B., ir elektronines mokėjimo priemones: dvi „Swedbank“ banko korteles „MasterCard“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Maestro“, Nr. (duomenys neskelbtini). M. B. ir N. R. B. išvykus išgryninti pinigų, D. P. ir L. D. liko saugoti nukentėjusįjį, kurį vėl patalpino į minėto namo rūsį, pralaikė ten apie 10 min., o po to leido išeiti iš rūsio ir toliau laikė M. G. sodo namelyje iki maždaug 21.30 val., kol atvykę policijos pareigūnai nukentėjusįjį M. G. išlaisvino.N. R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su M. B., neteisėtai panaudojo svetimas mokėjimo priemones, o būtent: 2016 m. balandžio 11 d. apie 20 val. sodo namelyje Nr. 43, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami pagrobę M. G. elektronines mokėjimo priemones: dvi „Swedbank“ banko korteles „MasterCard“, Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Maestro“, Nr. (duomenys neskelbtini), M. B. ir N. R. B. pareikalavo nukentėjusiojo pasakyti banko kortelių PIN kodus. M. G. nurodžius minėtų kortelių klaidingus banko PIN kodus, jie, turėdami tikslą panaudoti pagrobtas banko korteles, nuvyko prie Swedbanko H013 terminalo, esančio (duomenys neskelbtini), išgryninti pinigų, ir tuo tikslu apie 21.20 val. neteisėtai inicijavo finansines operacijas – bandė išgryninti M. G. banko sąskaitose laikomus pinigus, tačiau jiems nepavyko, kadangi operacijos buvo atmestos dėl neteisingų PIN kodų surinkimo.L. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą, kurį laikė ir gabeno, o būtent: 2015 m. gegužės mėn., tiksliau nenustatytu laiku neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo fabrikinės gamybos 9 mm kalibro F92 modelio dujinį pistoletą BLOW Nr. (duomenys neskelbtini), šį ginklą laikė su savimi ir 2015 m. gegužės 22 d. apie 11 val. atsigabeno į butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis N. R. B. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo N. R. B. apeliacinį skundą.Nuteistasis L. D. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo L. D. apeliacinį skundą.Prokurorė prašė nuteistųjų N. R. B. ir L. D. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. D. ir N. R. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl L. D. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės ir BK 62 straipsnio bei 75 straipsnio taikymo

15. Nuteistasis L. D. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo faktinių aplinkybių ir jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo. Nuteistasis ginčija pagal BK 253 straipsnio 2 dalį jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, teikdamas, jog paskirtoji ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, todėl prašo ją švelninti, taikant BK 62 straipsnio nuostatas, paskirti bausmę švelnesnę, negu numatyta įstatymo sankcijoje, ir, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti jam paskirtos subendrintos bausmės vykdymą.

16. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, apygardos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė, todėl teisėjų kolegija priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Kadangi nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl paskirtos bausmės dydžio yra susiję ir su jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį teisingumu, kolegija pasisako ir dėl šio įstatymo taikymo.

16.1. BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. Bet kurios iš šių alternatyvių veikų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 253 straipsnio 2 dalį. Didelis kiekis šaudmenų – vertinamasis požymis, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į dalyko (šovinių) kiekybinę išraišką, taiklaus šūvio nuotolį, pramušamąją galią, laikymo vietą (ar saugi), kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-178/2012 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad L. D. kartu su R. B., E. M., veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė didelį kiekį – 100 vnt. šaudmenų ir tris šaunamuosius ginklus. Apygardos teismas, spręsdamas, ar šaudmenų ir ginklų kiekis atitinka didelio kiekio apibūdinimą, nagrinėjamu atveju nenukrypo nuo minėtos teismų praktikos. Teismas įvertino ne vien nusikaltimo dalyko kiekybinę išraišką, bet ir į kitus požymius, reikšmingus BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto kvalifikuojančio požymio – didelio kiekio - nustatymui. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė atsižvelgęs ir į šaudmenų charakteristiką, paskirtį, smogiamąją ir griaunamąją galią ir pagrįstai konstatavo, kad jais gali būti keliama gana didelė grėsmė visuomenės saugumui, nustatytas kiekis neteisėtai disponuojamų šaudmenų kelią grėsmę valstybėje nustatytai disponavimo ribotos civilinės apyvartos daiktais tvarkai. Šios teismo išvados yra pagrįstos byloje esančiais faktiniais duomenimis(t. 2, b. l. 8-23, 61-68, 78-93, 96-99). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistojo L. D. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, nes jis, veikdamas bendrininkų grupėje, disponavo dideliu kiekiu šaudmenų ir trimis šaunamaisiais ginklais.

17. BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo ketverių iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam L. D. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskyrė įstatymo sankcijoje numatytą minimalią ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Skirdamas šią bausmę teismas atsižvelgė į šio nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį, kad L. D. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), nusikaltimo padarymo aplinkybes, nusikaltimo stadiją, kaltininko kaltės formą, jo tikslus ir asmenybę. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis buvo šio sunkaus baigto nusikaltimo vykdytojas. Jis veikė bendrininkų grupėje. Tai teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. L. D. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas, tačiau pagal LITEKO duomenis L. D. atžvilgiu 2016 m. spalio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas ir 2017 m. liepos 20 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė dar du apkaltinamuosius nuosprendžius, kurie yra jau įsiteisėję. Kolegijos nuomone, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad nuteistasis, būdamas laisvėje, nepaiso visuomenėje priimtinų elgesio, moralės normų, įstatymų reikalavimų. Jis linkęs nusikalsti. Tai rodo jo akivaizdų abejingumą visuomenės saugomoms vertybėms. L. D. nedaro teigiamų išvadų. Tai patvirtina jo asmenybės didesnį pavojingumo visuomenei laipsnį. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad už šio nusikaltimo padarymą turi būti paskirta baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nustatydamas šios bausmės trukmę pirmosios instancijos teismas be pirmiau aptartų aplinkybių atsižvelgė ir į tai, kad L. D. yra jauno amžiaus, mokosi, savanoriauja, charakterizuojamas teigiamai, prisipažino padaręs sunkų nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir L. D. paskyrė minimalią sankcijoje numatytą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Kolegijos manymu, įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, ši bausmė nėra aiškiai per griežta.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra galimybės, nes nėra visų būtinų šiame įstatyme numatytų sąlygų.Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 222/2011 ir kitos).

17.1. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nuteistasis L. D. būtų pats savo noru atvykęs į teisėsaugos institucijas ir pranešęs apie savo nusikalstamą veiką. Jo padaryta nusikalstamą veiką išaiškino ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir yra bent vienas iš šio straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose numatytų alternatyvių aplinkybių. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką taikant BK 62 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad būtų nustatytos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Be to byloje turi būti nustatyta ir kitų pastarajame straipsnyje numatytų aplinkybių. Kaip jau minėta, teismas nustatė tik vieną nuteistojo L. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Bylos duomenimis kitų aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnyje, 62 straipsnio 2 dalyje, nėra, todėl nėra teisinio pagrindo, vadovaujantis BK 62 straipsniu, nuteistajam L. D. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.

Skirti nuteistajam L. D. švelnesnę bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat nėra pagrindo, nes nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ar jo asmenybę.

18.1. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-230/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ar nuteistąjį L. D., kurios leistų spręsti, kad, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam galėtų būti skirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta bausmė.

18.3. Nuteistojo L. D. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, yra jauno amžiaus, po nusikalstamos veikos padarymo pasikeitė, įsidarbino ir gyvena pagal oficialiai gaunamas pajamas, nėra išimtinės. Pirmosios instancijos teismas jas įvertino, paskirdamas nuteistajam BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, daro išvadą, kad L. D. pagal BK 253straipsnio 2 dalį paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę. Ši bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta ir dar labiau ją švelninti pagrindo nėra. Be to nuteistasis L. D. apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos galutinės bausmės vykdymą.

20.1. Nuteistojo L. D. apeliacinio skundo argumentai dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, taikant BK 75 straipsnį, yra siejami su prašymu, pritaikius BK 62 straipsnį, paskirti jam pagal BK 253 straipsnio 2 dalį švelnesnę bausmę, o tuo pačiu sušvelninti ir jam paskirtą galutinę už kelis nusikaltimus paskirtą bausmę, kas, jo manymu, būtų pagrindas svarstyti klausimą dėl BK 75 straipsnio taikymo.

20.2. Iš tiesų, nusikaltimų, už kuriuos nuteistas L. D. padarymo metu galiojo BK 75 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554 pakeista, įsigaliojusi nuo 2015.03.24 redakcija, kuri suteikė teismui teisę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metu, kai asmuo nuteisiamas už tyčinius nusikaltimus ne didesne, negu ketverių metų laisvės atėmimo bausme, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas yra padaręs labai sunkų nusikaltimą, ir kai teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią.

20.3. L. D. yra nuteistas už penkių tyčinių nusikaltimų padarymą, kurių tarpe labai sunkaus nusikaltimo nėra.

20.4. BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę.

20.5. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aptarto įstatymo reikalavimais, L. D., už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtas bausmes subendrinęs BK 63 straipsnio 4 dalies ir 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, paskyrė galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmių bendrinimo taisyklių teismas nepažeidė.

20.6. Dėl išdėstytų motyvų nuteistasis L. D. neatitinka BK 75 straipsniui taikyti būtinos sąlygos – jam už tyčinius nusikaltimus paskirta galutinė subendrinta bausmė viršija ketverius metus, todėl BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos. Taigi atidėti L. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą apygardos teismas neturėjo įstatyminio pagrindo.

Dėl nuteistojo N. R. B. nuteisimo pagal BK 261straipsnį

Iš nuteistojo N. R. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčija jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 261 straipsnio kvalifikuojantį požymį – narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams, o tuo pačiu ir šio įstatymo taikymą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. R. B. yra pripažintas kaltu pagal BK 261 straipsnį už narkotinės ar psichotropinės medžiagos, draudžiamos naudoti medicinos tikslams, kurios sudėtyje buvo kanabinoidinė medžiaga, išplatinimą nepilnamečiui R. B. ir pagal BK 261 straipsnį už psichotropinės medžiagos išplatinimą nepilnamečiui E. M.

22.2. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, prieštarauja nuosprendyje nustatytoms faktinėms nusikaltimų padarymo aplinkybėms, kurias patvirtina byloje esantys, pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai.

22.3. Kolegijos nuomone, byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog N. R. B., nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis neteisėtai perduodamas psichotropines medžiagas E. M. ir psichotropines ar narkotines medžiagas R. B., žinojo ir suprato, kad šie asmenys yra nepilnamečiai.

22.4. Nuteistasis N. R. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis su R. B. buvo pažįstami, nes kartu mokėsi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje. Jis žinojo, kad R. B. yra moksleivis, mokosi vieneriais metais žemesnėje klasėje, negu nuteistasis, kuriam pačiam ką tik buvo suėję 18 metų. N. R. B. taip pat pripažino, kad nukentėjusysis E. M. yra jo pusbrolis, su kuriuo artimai bendravo nuo vaikystės. Nuteistasis žinojo, kad E. M. yra 16 metų. Toks nuteistojo aiškinimas sutampa su R. B. ir E. M. parodymais. Esant šių faktinių duomenų visetui, teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, kad nuteistasis N. R. B. žinojo ir suprato, jog narkotines, psichotropines medžiagas išplatina nepilnamečiams ir to savo veiksmais siekė. Todėl skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nuteistojo nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas (perduodant narkotinę medžiagą R. B.) pagal BK 261 straipsnį ir (perduodant psichotropinę medžiagą E. M.) pagal BK 261 straipsnį, tinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą.

Dėl N. R. B. nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį

N. R. B. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis kartu su D. P., L. D., M. B., veikdami bendrininku grupe, naudodami psichinį smurtą, atėmė M. G. laisvę.Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis N. R. B. nurodo, kad nukentėjusysis M. G. į automobilį įsėdo ir juo važinėjosi savo noru, prieš nukentėjusįjį fizinės prievartos nenaudojo ir šiam laisvės neatėmė, nes nukentėjusysis turėjo realią galimybę bet kada iš įvykio vietos pasišalinti. Minėti nuteistojo N. R. B. skundo argumentai tvirtina, kad N. R. B. ginčija jo nuteisimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį teisėtumą. Šie apelianto argumentai nepagrįsti, jie prieštarauja byloje esančių, pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetui. Neteisėtas laisvės atėmimas kvalifikuojamas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, esant bent vienam iš šių požymių: 1) jeigu buvo panaudotas smurtas; 2) jeigu buvo sukeltas pavojus nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai; 3) jeigu asmuo nelaisvėje laikytas ilgiau nei 4 valandas. ,,Smurto“ apibrėžtis inter alia apima tiek psichinį, tiek ir fizinį smurtą.

26.1. Pirmosios instancijos teismas N. R. B. ir jo bendrininkų nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, nustatęs, jog buvo panaudotas psichinis smurtas, t. y., esant vienam šiame straipsnyje numatytam požymiui. Išvadą, kad M. G. buvo atimta laisvė panaudojant psichinį smurtą, teismas padarė remdamasis visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų: nukentėjusiojo M. G., liudytojos B. M. parodymais, iš dalies nuteistųjų N. R. B., M. B. parodymais, akistatų protokolais, duomenimis, užfiksuotais Bendrojo pagalbos centro 112 gautų pokalbių stenogramose ir kitais įrodymais.

26.2. Nukentėjusysis M. G. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad jis, N. R. B., D. P., L. D., M. B. panaudojus jo atžvilgiu psichinį smurtą, ne savo valia, o būdamas priverstas, įsėdo į automobilį ir buvo nuvežtas į sodo namelį, kur nuteistieji prievarta jį ten laikė. Nukentėjusysis M. G. parodė, kad N. R. B. kartu su D. P., L. D., M. B. atvažiavo prie jo automobilio, liepė pasišalinti šalia stovinčiam draugui ir, visi jį apstoję, reikalavo sėstis į automobilį, o D. P., prikišęs savo veidą prie jo veido, į automobilį sėsti reikalavo garsiai. Kaltinamieji jam sakė, kad bet kokiu atveju jis vis tiek bus patalpintas į automobilį. Nukentėjusysis neatlaikė jų spaudimo, pakluso jų reikalavimui - įlipo į automobilį ir buvo nuvežtas į sodo namelį, kur jam nuteistieji uždėjo antrankius ir, nuvedę į rūsį, paliko (t. 3, b. l. 65-67, 78-79, t.6, b. l. 27-30). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytoja B. M., kuri aiškino, kad nukentėjusysis M. G. telefonu jai pranešė, kad yra pagrobtas, surakintas antrankiais ir laikomas rūsyje (t. 6, b. l. 74-75). Iš liudytojo V. A. parodymų matyti, kad iš (duomenys neskelbtini) apskrities VPK OVS budėtojų dalies buvo gautas pranešimas, kuris patvirtino, jog skambino nukentėjusysis M. G. ir pranešė, kad jį pagrobė 4 ar 5 asmenys ir, uždarę rūsyje, laiko. Kai pareigūnai atvyko į įvykio vietą, nukentėjusysis buvo pasimetęs, neatrodė, kad jam būtų buvę juokinga (t. 6, b. l. 76-77). Kad nukentėjusysis į automobilį įsėdo prieš savo valią, nuteistiesiems prieš jį panaudojant psichinį smurtą, nuvežtas ir laikomas sodo namelyje prievarta, iš dalies patvirtina ir pačių nuteistųjų parodymai. Nuteistasis N. R. B. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jis stotelėje M. G. liepė sėsti į automobilį, bet šis nenorėjo. N. R. B. patvirtino, kad sodo namelyje nuteistieji nukentėjusiajam trumpam laikui buvo uždėję antrankius (t. 6, b. l. 96-101). Iš nuteistojo N. R. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad M. G. buvo patalpintas į rūsį, nuteistiesiems siekiant, kad pastarasis išsigąstų ir paskambintų reikalingam asmeniui dėl pinigų (t. 5, b. l. 23-24). Kad sodo namelyje L. D. uždėjo M. G. antrankius ir nuvedė į rūsį, patvirtino ir nuteistasis M. B. (t. 4, b. l. 139-141). Akistatos tarp nuteistojo M. B. ir nukentėjusiojo M. G. metu, M. B. pripažino, kad M. G. turėjo pagrindą nuteistųjų bijoti, nes jie visi garsiai kalbėjo (t. 4, b. l. 142-144). Iš Bendrojo pagalbos centro 122 gautų pokalbių stenogramų matyti, jog M. G. pranešė, kad jis yra pagrobtas ir laikomas uždarytas rūsyje, kurio durys užverstos baldais. Pokalbių metų M. G. buvo labai išsigandęs, prašė padėti, nustatyti jo buvimo vietą, nežinojo, ką su juo darys (t. 2, b. l. 163-165).

26.3. Kolegija, vertindama šiuos faktinius duomenis, daro išvadą, kad nuteistojo N. R. B. skundo argumentas, kad nukentėjusysis M. G. savo noru pakeitė savo buvimo vietą, kartu su nuteistaisiais važiuodamas automobiliu į sodo namelį ir ten būdamas, yra paneigtas minėtais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, susiejęs visus aptartus bylos įrodymus į vientisą loginę grandinę, padarė pagrįstą išvadą, kad nustatytoje vietoje ir laiku nuteistasis N. R. B., veikdamas kartu su D. P., L. D., M. B., visi apstoję M. G. reikalaudami, kad pastarasis sėstų į jų nurodytą automobilį, prieš pastarojo valią nuveždami į sodo namelį ir surakinę antrankiais patalpindami rūsyje, prieš M. G. naudojo psichinį smurtą ir taip neteisėtai atėmė jam laisvę. Nėra abejonių, jog nukentėjusysis nuteistųjų veiksmus suprato kaip jam kilusią realią grėsmę, o nuteistasis N. R. B. suprato, jog taip veikdamas, neteisėtai pagrobė nukentėjusįjį M. G., prieš jo valią perkėlė jį į kitą vietą ir norėjo taip veikti, siekdamas užvaldyti svetimą turtą – M. G. pinigus.

26.4. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo N. R. B. šiuos nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, teisingai taikė šį baudžiamąjį įstatymą.

26.5. Nuteistojo N. R. B. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis M. G. įvykio metu galėjo pabėgti, nepaneigia apygardos teismo nustatytų aplinkybių, kad nuteistasis N. R. B. neteisėtai atėmė M. G. laisvę, naudojant prieš jį psichinį smurtą.

Dėl nuteistajam N. R. B. paskirtų bausmių

Nepagrįstas nuteistojo N. R. B. apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas jam už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė bausmes, pažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimus. Kaip jau minėta, pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. , 2K-429-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-148/2014, 2K-481/2014).

Priešingai nei teigiama nuteistojo N. R. B. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį bei jos dydį, paminėtų reikalavimų iš esmės laikėsi.

Individualizuodamas nuteistajam N. R. B. bausmes, tai yra parinkdamas tiek bausmės rūšį, tiek nustatydamas bausmių dydžius, apygardos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį. Nuteistasis N. R. B. padarė du labai sunkius nusikaltimus (BK 261 straipsnis, 261 straipsnis), vieną sunkų nusikaltimą (BK 253 straipsnio 2 dalis) ir penkis apysunkius nusikaltimus (BK 253 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 2 dalis, 180 straipsnio 1 dalis, 214 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis), į tai, kad padarytos nusikalstamos veikos tyčinės, baigtos. Byloje buvo kruopščiai įvertintos byloje nustatytos nusikaltimų padarymo aplinkybės.

29.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte (prisipažino kaltu dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis ir nuoširdžiai gailisi), ir jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte (nusikalstamas veikas, numatytos BK 253 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, padarė veikiant bendrininkų grupėje), ir skirdamas N. R. B. bausmę, kitų aplinkybių kontekste, šias aplinkybes tinkamai įvertino.

29.2. Iš nuteistojo N. R. B. skundo turinio matyti, kad apeliantas mano, jog teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę turėjo pripažinti ir tai, kad jis prisipažino kaltu dėl nukentėjusiojo M. G. atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų.

29.3. Vadovaujantis teismų praktika, BK 59 straipsnio 1 dalyje 2 punkte numatyta kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015).

29.4. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs N. R. B. duotus parodymus, nustatė, kad dalis jo parodymų prieštaravo byloje surinktiems įrodymams. N. R. B. nurodytas aplinkybes: apie nukentėjusiojo M. G. vykimą kartu su nuteistaisiais ir buvimą sodo namelyje savo noru, šventimą D. P. vaiko gimtadienį, pinigų, telefono ir banko kortelės atidavimą savo noru, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip neatitinkančias tikrovės, nes jas paneigia apygardos teismo nuosprendyje aptarti ir įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokie nuteistojo parodymai negali būti vertinami kaip visiškas savanoriškas esminių veikos padarymo aplinkybių pripažinimas ir nuoširdus N. R. B. gailėjimasis dėl šių padarytų nusikaltimų. Jis savo nusikalstamų veiksmų kritiškai nevertina. Todėl apygardos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog N. R. B. prisipažino padaręs BK 146 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus ir dėl to nuoširdžiai gailisi, bei pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

29.5. Apygardos teismas nuosprendyje detaliai įvertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. N. R. B. praeityje ne vieną kartą teistas (teistumas neišnykęs), nedirba, teigiamų išvadų nedaro. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo N. R. B. asmenybę įvertino neigiamai.

29.6. Apeliacinio skundo argumentai, kad N. R. B. nusikaltimus padarė, būdamas jauno amžiaus, vos suėjus pilnametystei, dabar turi mažamečių vaikų, šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo nuteistajam švelninti apygardos teismo paskirtas bausmes, kurios yra mažesnės už sankcijose numatytą tos bausmės vidurkį. Šios aplinkybės negali atsverti ir būti prioritetinės, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis bei įvykdytų nusikaltimų pavojingumu, kurias skirdamas bausmes visiškai pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas.

29.7. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad, būdamas laisvėje jis dirbtų, padėtų savo vaikams, tačiau jo nusikalstamas elgesys tiek iki šių nusikaltimų padarymo, tiek ir po jų šiuos argumentus paneigia. Pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsniu, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Šiuo konkrečiu atveju N. R. B. be kitų nusikaltimų yra nuteistas už dviejų labai sunkių ir vieno sunkaus nusikaltimų padarymą, kurių vykdyme jo vaidmuo buvo pakankamai aktyvus. Apeliantas, būdamas laisvėje, elgėsi nusikalstamai, nesilaikė įstatymų ir visuomenėje priimtinų taisyklių, niekur nedirbo. Taigi esama padėtis yra dėsningas jo nusikalstamo elgesio rezultatas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis, būdamas laisvėje, dirbtų ir taip pasirūpintų savo šeima. Pažymėtina, kad nustatydamas bausmių trukmę pirmosios instancijos teismas be pirmiau jau aptartų aplinkybių atsižvelgė ir į tai, kad N. R. B. yra jauno amžiaus, augina du mažamečius vaikus. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, N. R. B. skyrė laisvės atėmimo bausmes, žymiai švelnesnes, negu įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytus nusikaltimus, sankcijoje nustatytą šių bausmių vidurkį. Dar kartą vertinti tas pačias teismo nustatytas ir įvertintas aplinkybes ir dar daugiau tuo pačiu pagrindu švelninti bausmes, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apeliantas skunde jokių kitų naujų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neįvertintų aplinkybių, galinčių turėti įtaką paskirtų bausmių dydžiui mažinti, nepateikė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Apelianto kitokia nuomonė dėl bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių vertinimo, negali būti pripažinta pakankamu pagrindu švelninti paskirtas bausmes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą - padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jų padarymo aplinkybes, nuteistojo atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes, nuteistojo N. R. B. asmenybę charakterizuojančius duomenis, konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu N. R. B. už padarytas veikas paskirtos bausmės buvo tinkamai individualizuotos, priešingai nei teigia nuteistasis, jos nėra aiškiai per griežtos, atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmių paskirtį, yra proporcingos bei teisingos. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti dėl nuteistųjų L. D. ir N. R. B. apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų L. D. ir N. R. B. apeliacinius skundus atmesti.