- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-07
- Bylos Nr.
- AS-146-731-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01658-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Finasta Asset Management“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Finasta Asset Management“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Finasta Asset Management“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Finasta Asset Management“ (toliau – ir UAB „Finasta Asset Management“, bendrovė, pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1-22), kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2K-130 (toliau – ir Sprendimas), priimtą teisės pažeidimo byloje Nr. 12K-6, kuriuo bendrovei paskirta 50 000 litų bauda bei UAB „Finasta Asset Management“ įpareigota atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį (toliau – ir Nurodymas) pagal Komisijos 2011 m. sausio 13 d. rašte Nr. 06-51-(11.15-04) nurodytą tvarką.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Komisijos 2011 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2K-130 rezoliucinėje dalyje pateikto įpareigojimo nedelsiant įvykdyti Komisijos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 2K-198 nustatytą Nurodymą pagal 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04) (toliau – ir Nuomonė) nustatytą tvarką galiojimą. Prašyme nurodė, kad, apskundus Sprendimą ir netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, susidaro tokia situacija, kad bendrovė įpareigota vykdyti Nurodymą, kurio teisėtumą ir pagrįstumą ji ginčija teisme. Ginčijamas sprendimą susijęs su labai dinamiškais teisiniais santykiais – nuolat kinta tiek pareiškėjo valdomų II pakopos pensijų fondų (Invalda Aktyvaus Investavimo pensijų fondo, Invalda Augančio Pajamingumo pensijų fondo, Invalda Subalansuoto pensijų fondo, Invalda Racionalios Rizikos pensijų fondo) ir III pakopos pensijų fondo (Invalda Akcijų Pensija Plius fondo) (toliau – ir Pensijų fondai) dalyvių skaičius, tiek Pensijų fondų turto (aktyvų sudėtis), tiek šio turto vertė ir kt. Todėl dabar įvykdžius Komisijos Nurodymą pagal Nuomonėje pateiktą tvarką, o vėliau teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą ir pripažinus, kad Nuomonės vykdyti bendrovė neprivalėjo, Pensijų fondams bendrovės pervestas lėšas susigrąžinti būtų labai sudėtinga, o iš tų Pensijų fondų dalyvių, kurie per ginčo laikotarpį paliks Pensijų fondus – apskritai neįmanoma. Be to, esant reikalui atgręžti ginčijamo sprendimo vykdymą ir negalint susigrąžinti lėšų iš Pensijų fondus palikusių jų dalyvių, didesnė finansinė našta tektų likusiems Pensijų fondų dalyviams, kas būtų nepateisinama tiek šių Pensijų fondų dalyvių, tiek viešojo intereso atžvilgiu. Be to, bendrovė, net ir įvykdžiusi Komisijos Nurodymą pagal Nuomonėje pateiktą tvarką ir savarankiškai apskaičiavusi „teorinį alternatyvaus Pensijų fondų turto investavimo rezultatą“, negalės būti tikra, kad jos apskaičiavimas Komisijai bus priimtinas, ir kad Komisija pakartotinai nebaus už tariamą Nurodymo nevykdymą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi (b. l. 108-109) pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.
Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą medžiagą bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir vėliau teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, jo įvykdymas būtų apsunkintas ar neįmanomas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvuoja galimais asmeniniais nepatogumais. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Pensijų fondams bendrovės pervestas lėšas susigrąžinti būtų labai sudėtinga, o iš tų Pensijų fondų dalyvių, kurie per ginčo laikotarpį paliks Pensijų fondus – apskritai neįmanoma, nelaikytina išskirtine aplinkybe, rodančia, kad teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar taptų neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo patirta žala galėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl pareiškėjo motyvo, kad, įvykdžius Nurodymą, Komisija galimai vėl baus už Nurodymo nevykdymą, teismas pažymėjo, kad šis motyvas paremtas prielaidomis, ir vertino jį kaip siekį ateityje išvengti galimų teisminių ginčų, kas taip pat nesudaro pagrindo reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.
III.
Pareiškėjas UAB „Finasta Asset Management“ atskiruoju skundu (b. l. 115-122) prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį ir pritaikyti UAB „Finasta Asset Management“ prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos 2011 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2K-130 dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-6 rezoliucinėje dalyje pateikto įpareigojimo nedelsiant įvykdyti Komisijos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 2K-198 nustatytą nurodymą pagal 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04) nustatytą tvarką galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Atskirajame skunde išdėstė šiuos argumentus:
1. Bendrovės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju skundžiama nutartis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pažeidžia pareiškėjo teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Jeigu bendrovė, vykdydama Komisijos įpareigojimą, imtųsi vykdyti Komisijos Nurodymą pagal Komisijos Nuomonėje pateiktą tvarką, kurios teisėtumo ir privalomumo pareiškėjas nepripažįsta ir ginčija savo skundu, o išnagrinėjus bylą pagal ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, nebebūtų įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki ginčijamo sprendimo priėmimo bei atkurti pažeistas pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, todėl, nesiėmus priemonių užtikrinti realią ir veiksmingą pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų apsaugą, t. y. nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų pažeista bendrovės teisė į teisminę gynybą. Pareiškėjui apskundus ginčijamą sprendimą, yra kvestionuojamas pačios Nuomonės privalomumas ir teisėtumas, dėl ko susiklosto situacija, kai bendrovė yra įpareigota vykdyti Nurodymą tokiu būdu, kurio teisėtumą ir privalomumą ji ginčija teisme. Esant tokiai situacijai, pareiškėjo nuomone, egzistuoja objektyvus pagrindas sustabdyti ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikto Komisijos įpareigojimo dėl privalomo Nuomonės laikymosi vykdymą. Tokią poziciją pareiškėjas grindžia Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika (2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. I-3108-121/2011).
2. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas yra susijęs su labai dinamiškais ir nuolat kintančiais teisiniais santykiais: nuolat kinta tiek bendrovės valdomų Pensijų fondų dalyvių skaičius, tiek Pensijų fondų turto (aktyvų) sudėtis, tiek šio turto vertė ir kt. Todėl bendrovei įvykdžius Komisijos Nurodymą pagal Nuomonėje pateiktą tvarką, o vėliau teismui patenkinus bendrovės skundą, pripažįstant, kad Nuomonė yra neteisėta ir nepagrįsta ir todėl bendrovei nebuvo privaloma, Pensijų fondams bendrovės pervestas lėšas susigrąžinti būtų labai sudėtinga būtent dėl to, kad, kaip minėta, Pensijų fondų sudėtis ir jų dalyviai dėl teisinių santykių specifikos per ginčo nagrinėjimo laiką iš esmės pasikeistų. Kitaip tariant, jei reikėtų atstatyti iki Sprendimo įvykdymo buvusią padėtį, dėl besikeičiančios Pensijų fondų dalyvių, turto (aktyvų) sudėties ir vertės realiai būtų neįmanoma objektyviai suskaičiuoti, kokia dalimi kiekvienas Pensijų fondo dalyvis turėtų grąžinti lėšas bendrovei (todėl tokio skaičiavimo principai, tikėtina, būtų naujo ginčo objektas). Be to, iš tų Pensijų fondų dalyvių, kurie per ginčo laikotarpį paliks Pensijų fondus, susigrąžinti Pensijų fondams pervestas lėšas vėliau būtų apskritai praktiškai neįmanoma.
3. Nagrinėjamu atveju sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, būtina įvertinti tai, kokios įtakos reikalavimo priemonės pritaikymas ar nepritaikymas gali turėti viešajam interesui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-646/2007). Konkrečiai, jeigu ginčijamas sprendimas būtų pripažintas neteisėtu ir būtų atgręžiamas jo vykdymas, t. y. būtų atstatoma iki ginčijamo sprendimo buvusi padėtis, nebūtų įmanoma susigrąžinti lėšų iš Pensijų fondus palikusių jų dalyvių, taigi lėšų skirtumą turėtų padengti likę Pensijų fondų dalyviai arba nauji Pensijų fondų dalyviai. Akivaizdu, kad Pensijų fondų turto, o tuo pačiu ir Pensijų fondų dalyvių investicinės grąžos sumažėjimas dėl iki ginčijamo sprendimo buvusios padėties atstatymo Pensijų fondų dalyviams būtų visiškai nenaudingas, todėl pareiškėjas nuogąstauja, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, galėtų būti pažeistas ir viešasis interesas.
4. Vykdydamas teismo sprendimą, pripažįstantį ginčijamo Sprendimo neteisėtumą (jei toks būtų priimtas), t. y. atstatydamas iki Sprendimo priėmimo buvusią padėtį, pareiškėjas turėtų įvykdyti labai sudėtingą didelės apimties apskaitą, kuri pareikalautų didelių resursų. Pareiškėjui vykdant teismo sprendimą, tektų perskaičiuoti grynuosius aktyvus ir apskaitos vienetų vertes už kiekvieną dieną per administracinės bylos laikotarpį. Toks skaičiavimas būtų labai komplikuotas, pareikalautų žmogiškųjų resursų, todėl pareiškėjui būtų objektyviai sudėtinga įvykdyti teismo sprendimą.
5. Pareiškėjui įvykdžius Sprendimą, o po to – teismo sprendimą, pripažįstantį, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas, bendrovės paskelbta informacija taptų neteisinga, o tai klaidintų bendrovės valdomų Pensijų fondų dalyvius ir visuomenę. Informacija apie pensijų fondų vidutinį grynųjų aktyvų dydį yra privalomai skelbiama viešai (Komisijos 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 4 patvirtintos Grynųjų aktyvų vertės skaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 49 p.). Bendrovei viešai skelbiant pagal Metodiką paskaičiuotų pensijų fondų grynuosius aktyvus bei apskaitos vienetų vertę, pensijų fondų dalyviai gali stebėti jų turimo turto Pensijų fonduose dydį. Pabrėžia, kad, pareiškėjui įvykdžius ginčijamą Sprendimą, pasikeistų Pensijų fondų grynųjų aktyvų dydis, o vėliau šioje administracinėje byloje teismui priėmus bendrovei palankų sprendimą ir prireikus atstatyti padėtį, buvusią iki Sprendimo priėmimo, t. y. susigrąžinti Pensijų fondams pareiškėjo pervestas lėšas, bus akivaizdu, kad per visą administracinės bylos proceso laikotarpį bendrovė viešai skelbė neteisingus duomenis, tokiu būdu galimai klaidindama bendrovės valdomų pensijų fondų dalyvius. Kita vertus, susigrąžinus Pensijų fondams pervestas lėšas, Pensijų fondų dalyviams, stebintiems Pensijų fondų grynųjų aktyvų dydžius bei apskaitos vienetų vertes, gali kilti klausimas, kodėl per trumpą laikotarpį ženkliai sumažėjo Pensijų fondų vertė. Pensijų fondų vertė paprastai keičiasi dėl svyravimų rinkoje, dėl netinkamo pensijų fondų valdymo ir t. t., o ne dėl to, kad Pensijų fondus valdantis subjektas atstato iki neteisėto Komisijos sprendimo buvusią padėtį, todėl Pensijų fondų dalyviai, vengdami papildomos rizikos, galėtų pasitraukti iš bendrovės valdomų pensijų fondų.
6. Pažymi, kad, atstatant iki Sprendimo įvykdymo buvusią padėtį, tektų spręsti klausimą dėl pervestų į Pensijų fondus lėšų uždirbto pelno. Visiškai neaišku, kaip reikėtų elgtis su tokiu pelnu, nes nei teisės aktai, nei teismų praktika nenurodo, kaip tokiu atveju reikėtų skaičiuoti grąžintinas sumas. Tuo atveju, jeigu Pensijų fondų vertė kristų, reikėtų spręsti, kaip tokiu atveju atstatyti iki Sprendimo buvusią padėtį, kas taip pat yra visiškai neaišku. Sunku tikėtis, kad per visą administracinės bylos proceso laikotarpį Pensijų fondų turtas (o kartu ir pareiškėjo pervestos lėšos, vykdant Sprendimą) išlaikys status quo padėtį, t. y. nei padidės, nei sumažės, todėl ir dėl šių aplinkybių akivaizdu, kad teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų, o visiškas jo įvykdymas netgi gali tapti neįmanomu. Tokioje situacijoje galimai nukentėtų pareiškėjas arba Pensijų fondų dalyviai.
7. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad „realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-287/2009).
8. Pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra sąlygotas ir paties Komisijos duoto įpareigojimo nekonkretumo. Esant tokiam neaiškiam ir nekonkrečiam Komisijos nurodymui, koks jis yra suformuluotas Nuomonėje, bendrovė, net ir įvykdžiusi Komisijos Nurodymą pagal Nuomonėje pateiktą tvarką ir savarankiškai apskaičiavusi „teorinį alternatyvaus Pensijų fondų turto investavimo rezultatą“, negalės būti tikra, kad jos apskaičiavimas Komisijai bus priimtinas, ir kad Komisija pakartotinai nebaus bendrovės už tariamą Nurodymo nevykdymą.
9. Skundžiama teismo nutartis ta dalimi, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra neteisėta ir dėl motyvų stokos (ABTĮ 106 str. 1 d. 5 p.). Pareigą motyvuoti procesinius sprendimus patvirtino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N3-443/2006, 2007 m. birželio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A403-568-07 ir kt.). Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrindė savo išvados, kad rizikos tinkamam teismo sprendimo įvykdymui nėra. Pareiškėjo teigimu, teismas tik nurodė abstraktaus pobūdžio taisykles dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindo, kas negali būti laikoma tinkamu motyvavimo pareigos įvykdymu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 95 straipsnyje nustatyta, kad, apskundus Komisijos sprendimą, kuriuo paskirta bauda, bauda turi būti sumokėta per 40 dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. Taigi, apskundus ginčijamą sprendimą, jo vykdymas iš karto buvo sustabdytas minėtu įstatymo pagrindu. Be to, ginčijamame sprendime, priešingai nei atskirajame skunde teigia pareiškėjas, Komisija bendrovei nenustatė jokio įpareigojimo atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, kadangi: (i) Nurodymas pareiškėjui buvo nustatytas Komisijos 2009 m. birželio 11 d. sprendime Nr. 2K-198 (toliau – ir Pirminis sprendimas). 2009 m. liepos 24 d. pareiškėjas, apskųsdamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui Pirminį sprendimą, prašė pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Nurodymo vykdymą. 2009 m. liepos 28 d. teismas priėmė nutartį, kuria pareiškėjo prašymas buvo atmestas ir Nurodymo vykdymas nebuvo sustabdytas – šios nutarties nei pareiškėjas, nei Komisija neskundė, taigi Nurodymas privalėjo būti įvykdytas nedelsiant. Tačiau pareiškėjas Nurodymo iki šiol nėra įvykdęs. Praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo 2009 m. liepos 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties, pareiškėjas, skųsdamas ginčijamą Sprendimą, iš esmės vėl prašo stabdyti Pirminiame sprendime suformuluoto Nurodymo vykdymą; (ii) Kadangi Nurodymo vykdymo procesas Pirminiame sprendime detalizuotas nebuvo, jo vykdymas buvo paaiškintas dviem Komisijos raštais: pirmą kartą 2009 m. birželio 19 d. Komisijos raštu Nr. 06-857-(9.2-03) bei antrą kartą, kai, atsižvelgusi į maždaug pusantrų metų besitęsiantį pareiškėjo neveikimą ir pasikeitusias aplinkybes finansų rinkose ir siekdama apsaugoti Pensijų fondų dalyvių interesus bei užtikrinti bendrovės pareigos veikti geriausiais pensijų fondų dalyvių interesais vykdymą (Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo (toliau – ir PSPKĮ) 6 str. 1 p.), Komisija buvo priversta pakeisti Nurodymo vykdymo proceso išaiškinimą 2011 m. sausio 13 d. Nurodymo vykdymo tvarka. Atkreipia dėmesį, kad nei vieno iš Komisijos raštų, kuriuose detalizuotas Nurodymo vykdymo procesas, pareiškėjas neskundė, nors PSPKĮ 56 straipsnio 3 dalis numato, kad Komisijos veiksmai ar neveikimas gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka; (iii) 2010 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Pirminiame sprendime suformuluoto Nurodymo vykdymo išaiškinimo. 2011 m. vasario 25 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. I-2355-580/2009, kuria pareiškėjo prašymą išaiškinti sprendimą atmetė, motyvuodamas tuo, kad „teismui nėra suteikta teisė pateikti administracinio sprendimo vykdymo išaiškinimus ar nustatyti administracinio vykdymo tvarką“ (nei viena iš šalių nutarties neskundė). Atsižvelgdamas į išdėstytą, atsakovas mano, kad ginčų dėl paties Nurodymo vykdymo nebegali būti, nes šios bylos dalykas yra poveikio priemonės (50 000 Lt baudos) pritaikymas už Nurodymo nevykdymą.
Nurodo, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui pritaikyta vienintelė poveikio priemonė – piniginė 50 000 Lt bauda, tuo tarpu ginčijamo sprendimo formuluotė „Komisija atkreipia dėmesį, kad 2009 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimu Nr. 2K-198 nustatytas nurodymas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, nepaisant šiuo sprendimu paskirtos poveikio priemonės, privalo būti nedelsiant įvykdytas pagal 2011 m. sausio 13 d. Komisijos rašte Nr. 06-51-(11.15-04) nustatytą tvarką“ negali būti laikoma nauju įpareigojimu pareiškėjui. Pabrėžia, kad Nurodymo vykdymo sustabdymo klausimas buvo išspręstas 2009 m. liepos 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2355-580/2009, tuo tarpu nei viena iš Nurodymo vykdymo tvarkų pareiškėjo nebuvo apskųstos ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl Sprendimu paskirtos piniginės baudos bendrovei teisėtumo ir pagrįstumo, o visi klausimai, įskaitant ir reikalavimo užtikrinimo taikymą, susiję su Nurodymu, buvo išspręsti jau pasibaigusioje administracinėje byloje (Nr. I-2355-580/2009, Nr. AS662-1339/2010).
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra specifinis, bei į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-3108/2011 aplinkybės yra iš esmės skirtingos, mano, kad bendrovės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi, šioje byloje yra nepagrįstas.
Nurodo, kad pareiškėjas savo valia laiku neįvykdė ir iki šiol nevykdo Pirminiame sprendime nustatyto Nurodymo (nors 2009 m. liepos 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Pirminio sprendimo galiojimas nebuvo sustabdytas ir Nurodymas turėjo būti įvykdytas nedelsiant). Būtent už šį nevykdymą, pasibaigus teisminiams ginčams dėl pareiškėjo veiksmų ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui konstatavus pareiškėjo veiksmų neteisėtumo buvimą, investavus pareiškėjo valdomų Pensijų fondų turtą į taip pat pareiškėjo valdomą Finasta Juodosios jūros suderintąjį investicinį fondą, Komisija ginčijamu Sprendimu bendrovei paskyrė ekonominę sankciją – 50 000 Lt baudą (PSPKĮ 59 str. 1 d. 7 p.).
Be to, pareiškėjas, laiku neįvykdydamas jam vadovaujantis PSPKĮ 57 straipsnio 1 dalies 6 punktu privalomo Nurodymo, kartu prisiėmė ir visą riziką dėl tokio pareigų nevykdymo galimų pasekmių ateityje. Atsakovas pažymi, kad, jeigu bendrovė būtų vykdžiusi jai teisės aktų nustatytas pareigas ir iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. grąžinusi Pensijų fondams į Finasta Juodosios jūros suderintąjį investicinį fondą investuotas šių Pensijų fondų lėšas (1,7 mln. Lt), pokyčiai finansų rinkose, atsiradę teisminių ginčų laikotarpiu, nebūtų turėję jokios įtakos pareiškėjo pareigoms Pensijų fondų atžvilgiu.
Pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad „pareiškėjo veiklos apsunkinimas dėl ginčijamo sprendimo, neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai, galimas darbuotojų skaičiaus pasikeitimas, laiko nuostolių bendrovei atsiradimas, nelaikytina ypatingomis (išskirtinėmis) aplinkybėmis, rodančiomis, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. AS63-253/2009). Vadovaujantis tokia teismų praktika, pareiškėjo argumentas, jog bendrovei galinti kilti „didelė žala (neigiamos pasekmės), reiškia, kad egzistuoja rizika, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkės“ bei kiti panašūs atskirojo skundo teiginiai vertintini kaip nepagrįsti, nes bet kokie nuostoliai ar nepatogumai bendrovei nėra laikomi pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
„Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. AS63-277/2008, AS62-459/2011). Atsakovas pažymi, kad atskirojo skundo argumentas, jog, „apskaičiavusi teorinį alternatyvaus Pensijų fondų investavimo rezultatą, bendrovė negalės būti tikra, kad jos skaičiavimas Komisijai bus priimtinas, ir kad Komisija pakartotinai nebaus bendrovės už tariamą Nurodymo nevykdymą“, yra pagrįsti tik prielaidomis dėl ateityje, pareiškėjo nuomone, galimų Komisijos veiksmų, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokius pareiškėjo spėjimus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi vadovautis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose AS16-528/2007, AS10-349/2007, AS492-547/2011). Atsakovas pažymi, kad, remiantis šalių interesų balanso ir viešųjų interesų apsaugos principais, reikėtų atsižvelgti ne tik į pareiškėjo galimus nepatogumus, tačiau ir į faktą, kad pareiškėjui nevykdant Nurodymo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., vien tik iš II pakopos pensijų fondų į kitas valdymo įmones išėjo net 4017 dalyvių (iš Finasta Racionalios rizikos pensijų fondo – 516, Finasta Aktyvaus investavimo pensijų fondo – 379, Finasta Augančio pajamingumo pensijų fondo – 58, Finasta Subalansuotojo fondo – 3064 dalyviai) (priedas Nr. 2), todėl šiuo atveju svarbu įvertinti ne tik pareiškėjo galimus nepatogumus, tačiau ir dėl Nurodymo nevykdymo kylančius Pensijų fondų dalyvių praradimus tuo atveju, jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonė vis dėlto būtų pritaikyta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirąjį skundą atmesti.
Pareiškėjas skundu prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2K-130, priimtą teisės pažeidimo byloje Nr. 12K-6, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta 50 000 litų bauda. Kartu su skundu pareiškėjas prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje sustabdyti skundžiamo sprendimo dalies, kuria, pareiškėjo teigimu, jis įpareigotas atstatyti iki pažeidimo buvusią padėtį, galiojimą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).
Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ (kuria atskirajame skunde remiasi pareiškėjas), atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Pažymėtina, jog Lietuvos administraciniuose teismuose laikinųjų apsaugos priemonių sampratą atitinka reikalavimo užtikrinimo priemonės, nustatytos ABTĮ 71 straipsnyje. Minėtoje Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje nurodyta, kad spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), teismas turi įvertinti visus reikšmingus veiksnius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios kompensavimas būtų sudėtingas, ir yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.
Apibendrindama reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto prasmę, teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinama ne tik grėsmė būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui, pažeistų asmens teisių ir teisėtų interesų atkūrimui. Teisingumo principas reikalauja, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų atsižvelgta į visų proceso dalyvių interesus, taip pat turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Paminėtos nuostatos atsispindi ir administracinių teismų praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS444-244/2008, Nr. AS525-222/2010, Nr. AS146-297/2011).
Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo (b. l. 23-28) turinio, rezoliucinės sprendimo dalies 1-uoju punktu pareiškėjui buvo paskirta bauda už 2009 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimu Nr. 2K-198 nustatyto Nurodymo nevykdymą (šio sprendimo teisėtumas buvo ginčijamas teisme, įsiteisėjusiu teismo sprendimu Pirminis sprendimas pripažintas teisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1339/2010)), o 2-uoju punktu atkreiptas pareiškėjo dėmesys, kad, nepaisant paskirtos poveikio priemonės, jo pareiga įvykdyti 2009 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimu Nr. 2K-198 nustatytą Nurodymą neišnyko. Jokių naujų nurodymų skundžiamas Sprendimas pareiškėjui nesukūrė.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašo stabdyti tą Sprendimo dalį, kuria atkreiptas dėmesys į ankstesniu Komisijos sprendimu nustatyto įpareigojimo vykdymą, kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų ne tik neadekvatus, bet ir betikslis, nes net ir patenkinus šį pareiškėjo prašymą, pareiškėjo pareiga įvykdyti 2009 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimu Nr. 2K-198 nustatytą Nurodymą neišnyktų. Tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą jame išdėstytais motyvais ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą arba pakeisti vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę kita (ABTĮ 71 str. 5 d.), todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Finasta Asset Management“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.