Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-645-157/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-10-17
Bylos Nr.: 2A-645-157/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00458-2015-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas: A. G.

Kategorijos

3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.19Absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai
3.3.1.19.4Sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų)
3.3.1.19.7Pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka

Civilinė byla Nr. 2A-645-157/2016Proceso Nr. 2-55-3-00458-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.19; 3.3.1.19.4; 3.3.1.19.7 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BATERA“ ieškinį atsakovui A. G. dėl piniginių lėšų išmokėjimo pripažinimo niekiniu, negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „BATERA“ (toliau – BUAB „BATERA“, ieškovė) Vilniaus apygardos teismui 2015-03-04 pateikė ieškinį, kuriame prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais mokėjimo pavedimus, kuriais atsakovui A. G. buvo pervestos lėšos, taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą grąžinti jai 200 742,98 Eur, o taip pat priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.Ieškovė nurodė, kad atsakovas yra buvęs BUAB „BATERA“ vadovas bei vienintelis akcininkas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, kuri teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartimi nutraukta, nes nebuvo parengtas ir patvirtintas restruktūrizavimo planas. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Ieškovė nurodė, kad dar restruktūrizavimo bylos iškėlimo metu jos finansinė padėtis buvo bloga ir toliau sparčiai blogėjo, o per 2012 m. spalio mėn., t. y. – prieš pat restruktūrizavimo bylos iškėlimą, atsakovui buvo išmokėta 300 423 Lt – grąžinta paskola. Tokios didelės pinigų sumos išmokėjimas per itin trumpą laikotarpį turėjo itin ženklų poveikį įmonės mokumui, sąlygojo finansinių sunkumų atsiradimą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, jog bankroto administratorei nebuvo pateikta jokių pirminių dokumentų, patvirtinančių atsakovo reikalavimus BUAB „BATERA“ atžvilgiu, jog Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2154-431/2014 atsisakė patvirtinti kaip nepagrįstą A. G. 106 654,50 Lt kreditorinį reikalavimą (71 589,51 Lt paskolos likutis ir 35 064,99 Lt likutis pagal avanso apyskaitą). Mokėjimo pavedimus, kuriais atsakovui buvo pervesti 300 423 Lt, ieškovė vertino kaip vienašalius sandorius, kuriuos prašė pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio pagrindu, taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą grąžinti jai 200 742,98 Eur, priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.Atsakovas ieškinio nepripažino ir nurodė, kad ieškovė, teigdama, kad ginčijami sandoriai (ieškovės atlikti mokėjimai atsakovui) pažeidžia kreditorių teises, nenurodo kokių būtent kreditorių teisės buvo pažeistos. Dalis BUAB „BATERA“ kreditorių finansinių reikalavimų, kuriuos patvirtino bankroto bylą nagrinėjantis teismas, tapo vykdytini arba buvo pradelsti tik po ginčijamų sandorių (dalies ginčijamų sandorių) sudarymo, todėl atliekant ginčijamus mokėjimus (dalį ginčijamų mokėjimų) tie kreditoriai neturėjo vykdytinos (pradelstos) reikalavimo teisės. Tokiu atveju pripažinti negaliojančiu sandorį (atliktą mokėjimą) visa apimtimi negalima, nes tai prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, bei actio Pauliana instituto paskirčiai, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovas pažymėjo, kad nepaisant to, jog ieškovės mokėjimo pavedimuose buvo nurodyta, kad grąžinama paskola (greičiausiai taip atsitiko dėl iš anksto suformuotų mokėjimo nurodymų šablonų), atsakovas šias lėšas naudojo jos ūkinės komercinės veiklos poreikiams patenkinti. Todėl faktiškai tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė įprasti (tęstinio pobūdžio) santykiai, kuomet jis gaudavo pinigus iš ieškovės pagal avansinę apyskaitą ir juos panaudodavo pastarosios naudai. Šias aplinkybes patvirtina BUAB „BATERA“ turimi avansinės apyskaitos dokumentai (pirminiai pirkimo dokumentai, pagal kuriuos buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais arba asmenine banko mokėjimo kortele), darbo užmokesčio mokėjimo dokumentai (pagal kuriuos atsakovas mokėjo grynaisiais pinigais ieškovės darbuotojams darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas), kitų ieškovės naudai atsakovo patirtų išlaidų dokumentai. Ieškovės ginčijami sandoriai negali būti vertinami kaip pažeidę jos ir jos kreditorių interesus, o atsakovas negali būti vertinamas kaip kreditorius, kuris iš ieškovės gautomis lėšomis tenkina išimtinai savo finansinius reikalavimus, pažeisdamas kitų kreditorių teises, tuo labiau mažindamas ieškovės galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais, – nes gavęs pinigus atsakovas vėliau juos panaudodavo ieškovės naudai – ūkinės komercinės veiklos poreikiams patenkinti, t. y. atliko einamuosius mokėjimus, taip užtikrindamas ieškovės veiklos tęstinumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei BUAB „BATERA“ iš atsakovo A. G. 184 382,29 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015-03-05) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 950 Eur bylinėjimosi išlaidų; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo A. G. 3 009 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi BUAB „BATERA“ iškelta bankroto byla. Bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto administratorių kompanija“. Patikrinusi perduotus įmonės dokumentus, administratorė nustatė, kad atsakovui A. G., kuris buvo įmonės direktorius ir vienintelis akcininkas, laikotarpiu nuo 2012-10-01 iki 2012-10-31 buvo išmokėta 300 423,00 Lt suma, nuo 2012-11-01 iki 2012-12-31 – 112 000,00 Lt suma, nuo 2013-01-01 iki 2013-03-06 – 148 502,13 Lt suma, nuo 2013-03-07 iki 2013-12-31 – 132 140,00 Lt suma, iš viso – 693 065,13 Lt. Šias aplinkybes pagrindė avanso apyskaitų duomenimis – už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 įtrauktos išlaidos, apskaitytos kaip mokėtinos paskolinės sumos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nebuvo ginčijama aplinkybė, jog įmonėje nebuvo pasirašyti ir administratorei nebuvo perduoti jokie pirminiai dokumentai, kurių pagrindų atsakovas turėtų reikalavimą ieškovei. Pats atsakovas aiškino, kad nepaisant to, jog ieškovės mokėjimo pavedimuose nurodyta, jog grąžinama paskola, faktiškai tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė įprasti (tęstinio pobūdžio) santykiai, kuomet atsakovas gaudavo pinigus iš ieškovės pagal avansinę apyskaitą ir juos panaudodavo ieškovės naudai, kad dėl susiklosčiusios finansinės padėties įmonėje buvo siekiama su kontrahentais atsiskaityti grynaisiais pinigais, buvo eilė aplinkybių, kai smulkiems pirkiniams buvo būtina atsakovui ir kitiems darbuotojams turėti grynųjų pinigų, siekiant atsiskaityti už įmonei perkamas prekes ir reikalingas priemones, todėl atsakovui buvo išmokamos atitinkamos pinigų sumos, kurios buvo naudojamos įmonės interesais ir jos veiklai. Šioms aplinkybėms pagrįsti byloje buvo pateikti avansinės apyskaitos buhalterinių sąskaitų išklotinės nuo 2012-10-01 iki 2012-12-31, nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31. Byloje pateikti išrašai iš BUAB „BATERA“ banko sąskaitų patvirtino, jog ieškovė atsakovui nuo 2012-10-01 mokėjimo pavedimais sumokėjo 1 039 853,77 Lt. Tuo tarpu likę 21 282,52 Lt atsakovui buvo išmokėti užskaitant jo įsipareigojimus ieškovei pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią jam atsirado prievolė sumokėti ieškovei 5 000 Lt už iš BUAB „BATERA“ įsigytas UAB „BATERA REKLAMA“ akcijas, bei pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsirado pareiga sumokėti 16 282,52 Lt už iš BUAB „BATERA“ įsigytą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtino byloje esantis buhalterinės sąskaitos ,,4482 Mokėtinos paskolinės sumos“ žiniaraštis pagal kontrahentus už 2012 m. bei buhalterinės sąskaitos ,,4482 Mokėtinos paskolinės sumos“ žiniaraštis pagal kontrahentus už 2013 m. Teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2012-10-01 atsakovui buvo išmokėta 1 061 136,29 Lt suma.Įvertinęs šalių paaiškinimus ir byloje pateiktus dokumentus, teismas padarė išvadą, kad tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai, reguliuojami Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 ir atsakovą vertino kaip atskaitingą asmenį, kuris privalėjo nustatyta tvarka pateikti buhalteriui pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kurie surašomi į avanso ataskaitą (nurodytų taisyklių 9 punktas). Byloje pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai – sąskaitos, žiniaraščiai pagal kontrahentus – 2 435 atskaitingi asmenys, be kitų ir A. G.. Teismas įvertino faktą, kad BUAB „BATERA“ apskaitos dokumentuose įtraukti pirkimo dokumentai, kuriais atsakovas įrodinėjo, kad išmokėtos sumos buvo panaudotos įmonės ūkinės komercinės veiklos poreikių tenkinimui; kad avansinės apyskaitos buhalterinių sąskaitų išklotinės patvirtina, jog įmonės naudai išleista 545 907,14 Lt suma yra pagrįsta pateikiamais dokumentais; kad 2013-06-26 iš asmeninės sąskaitos 2 000 Lt jis pervedė UAB „Eurokasyba“, dar 23 350 Lt įnešė į kasą, – ir sprendė, jog šie įrodymai galėtų pagrįsti atskaitingo asmens gauto avanso panaudojimą, tačiau nurodė, kad ieškovės pateikti argumentai patvirtina, jog avanso apyskaitose bei jose nurodyti pirkimo dokumentai patys savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad avanso apyskaitose nurodytos sumos buvo išleistos A. G. ir / ar išleistos BUAB „BATERA“ naudai. Teismas nustatė, kad pagal ieškovės detaliai paruoštą avansų apyskaitų analizę pagal datas, sumas bei mokėjimo paskirtis, nurodytas pirminiuose dokumentuose – dalis avanso apyskaitose nurodytų išlaidų – 144 756,04 Lt, negali būti laikomos ieškovės naudai ir interesais, kadangi dalis šių išlaidų yra nepagrįstos (t. y. nėra šių išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų), dalis išlaidų yra apmokėtos ne atsakovo, o kitų asmenų, dalis išlaidų yra akivaizdžiai nesusijusios su ieškovės veikla. Teismas vertino, kad byloje nėra įrodytos aplinkybės dėl 144 756,04 Lt panaudojimo įmonės ūkinei komercinei veiklai pagal pateiktus pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, todėl sprendė, kad atsakovas yra atsakingas už šių lėšų grąžinimą ieškovei.Teismas nustatė, kad į avanso ataskaitas už laikotarpį nuo 2012-10-01 iki 2013-12-31 iš viso įtraukta išlaidas pagrindžiančių dokumentų už 545 907,14 Lt, iš kurių 144 756,04 Lt sumai nevertino kaip atskaitingo asmens pagrįstų išlaidų įmonės naudai, laikė, kad iš atsakovui išmokėtų 1 061 136,29 Lt yra pagrįstos 401 151,10 Lt išlaidos, nepagrįstomis pagal avansines ataskaitas yra 659 985,19 Lt išlaidos, iš kurių atėmė atsakovo kaip atskaitingo asmens 2013-01-02 įneštą į ieškovės sąskaitą 23 350 Lt sumą, ir apskaičiavo, kad atsakovas nėra gražinęs ar nustatyta tvarka pagrindęs 636 635,19 Lt (184 382,29 Eur) sumos gautos iš ieškovės, todėl sprendė, kad jis turi pareigą nepanaudotus įmonės veiklai pinigus grąžinti ieškovei.Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad nepaisant buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitytų atskirų mokėjimų, yra vertintinos aplinkybės dėl realiai ieškovės sumažėjusios skolos atsakovui, kad atsakovas, gavęs lėšas iš ieškovės, jas grąžindavo ieškovei kitu pavidalu, apmokėdamas prekes ir paslaugas. Teismas nurodė, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas (21 straipsnio 1 dalis); ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui (14 straipsnio 2 dalis); ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, veiklos pobūdį ir vadovaudamasis arba verslo apskaitos standartais, arba tarptautiniais apskaitos standartais, arba viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartais, arba kitais teisės aktais, reglamentuojančiais apskaitą ir finansinę atskaitomybę (9 straipsnio 1 dalis). Atsakovui, kaip buvusiam atsakingam už apskaitos organizavimą asmeniui, nepateikus pirminių įrodymų apie gautų avansu dalies pinigų panaudojimą, nepateikus įrodymų, kurie pagrįstų atliktas finansines operacijas, ir jo pateiktus argumentus dėl dalies išmokėtų pinigų panaudojimo įmonės interesais – atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, atsakovo veiksmus negrąžinant avansu išmokėtų sumų bei dalį jų panaudojant ne ieškovės interesais, pripažino neteisėtais ir nesąžiningais, pažeidžiančiais įmonės interesus, vertino kaip kaltus veiksmus, nes atsakovas savanoriškai, suvokdamas, kad neprivalo to daryti, naudojo įmonės pinigus ne įmonės veiklos tikslais, tyčia pasisavino įmonės pinigus ir nustatė, kad tai sąlygojo įmonės turto sumažėjimą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu laikotarpiu ieškovę ir atsakovą siejo darbo santykiai, įmonės pinigai atsakovui kaip įmonės vadovui buvo perduodami avansu įmonės funkcijoms ir poreikiams dėl vykdomos ūkinės komercinės veiklos tenkinti ir kadangi ne visi atsakovui perduoti pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį bei dalis jų įmonei negrąžinta, padarė išvadą, kad ieškovei buvo padaryta materialinė žala. Teismas sprendė, kad darbuotojų neteisėtais veiksmais darbdaviui padaryta žala atlyginama pagal darbo įstatymus. Teismas konstatavo, kad atsakovas žalą padarė tyčia, laikė esant visoms darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygoms, sudarančioms pagrindą atsakovui taikyti neribotą materialinę atsakomybę ir vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 253 straipsnio 1 punktu, 255 straipsnio 1 punktu, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, iš atsakovo priteisė 184 382,29 Eur žalos atlyginimo, atitinkamai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą, klausimą išspręsti iš esmės, ieškovės BUAB „BATERA“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškovės reikalavimo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, todėl jis turi būti panaikintas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Teismas neteisėtai peržengė ieškinio ribas, vienašališkai pakeitė ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką, rėmėsi aplinkybėmis ir įrodymais, kurie nebuvo nagrinėjami byloje, nesuteikė apeliantui galimybės pateikti įrodymų, paaiškinimų dėl naujai pasirinkto ginčo teisinio vertinimo ir tokiu būdu teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, užkirto teisę į teisminę gynybą, pažeidė protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atliko tik formalų įrodymų tyrimą ir padarė esminį proceso teisės pažeidimą, nes rėmėsi negausiais byloje surinktais įrodymais. Teismas nepasisakė dėl alternatyvių teisių gynimo būdų, kurie galėtų užtikrinti civilinių teisių pusiausvyrą nagrinėjamu atveju.Teismas, priimdamas sprendimą, nenurodė motyvų, dėl kurių pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką bei iš atsakovo priteisė žalos atlyginimą, taip pat nenurodė jokių argumentų, dėl kurių būtų buvęs pagrindas peržengti nagrinėjamos bylos ribas ir apie tai šalių neinformavo, taigi – pirmosios instancijos teismas neteisėtai pakeitęs tiek ieškinio dalyką, tiek faktinį pagrindą, neteisėtai peržengė ieškiniu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas ir tuo paneigė bei apribojo apelianto teisę gintis nuo jam pareikštų reikalavimų.Teismas, priteisdamas žalos atlyginimą iš atsakovo, nenurodė šalių santykiams taikytinos civilinės atsakomybės rūšies – sutartinė ar deliktinė, taip pat nesiaiškino ir netyrė civilinės atsakomybės taikymui būtinųjų sąlygų. Šalis siejo sutartiniai ir fiduciariniai teisiniai santykiai, tad ir šiuo aspektu lieka neaišku, kokiu pagrindu teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 184 382,29 Eur žalos atlyginimo.Teismas nepagrįstai, remdamasis tik ieškovės subjektyviais samprotavimais, sprendė, kad atsakovas 144 756,04 Lt nepanaudojo ieškovės naudai. Byloje esantys įrodymai patvirtina priešingą – atsakovas už šias lėšas pirko prekes, būtinas ieškovės ūkinei komercinei veiklai, ir tai pagrindžia įmonės apskaitos dokumentai. Po šių prekių įgijimo ir perdavimo ieškovei, buvo atlikta eilė sandorių, kurių ieškovė neginčijo, todėl nėra pagrindo laikyti, kad atsakovas nurodytos sumos nepanaudojo ieškovės naudai.

Ieškovė BUAB „BATERA“ atsiliepime į atsakovo A. G. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti – nėra pagrindo, o atsakovo teiginiai, jog sprendimas turi būti panaikintas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu – nepagrįsti ir nemotyvuoti. Visų pirma įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, antra, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, netinkamai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą ir šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2009). Taigi nagrinėjamu atveju, ieškovė ieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose tinkamai nurodė faktines aplinkybes, t. y. faktinį pagrindą, bei nurodė siektiną materialinį rezultatą, t. y. piniginių lėšų (693 065,13 Lt (200 725,54 Eur)) priteisimo iš atsakovo A. G., tuo tarpu ieškovės nurodyti piniginių lėšų priteisimo pagrindai – CK 6.237 straipsnis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis ir/ar CK 6.66 straipsnis, laikytini kaip teisinis pagrindas, kurio ieškovė neturi pareigos nurodyti ir kuris teismui nėra privalomas bei jo nesaisto, kadangi teisinis ginčo kvalifikavimas yra teismo prerogatyva.Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškinį kitu teisiniu pagrindu, nesudaro pagrindo išvadai, jog teismas pakeitė ieškinio pagrindą ir / ar dalyką ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 693 065,13 Lt (200 725,54 Eur), o teismas sprendimu priteisė tik dalį šios sumos, todėl vien jau dėl to nėra pagrindo teigti, jog ieškovei buvo priteista daugiau negu ji prašė.Apelianto skunde nurodyti teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė remdamasis įrodymais, kurie nebuvo nagrinėjami byloje, taip pat teiginiai, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atliko tik formalų įrodymų tyrimą, nesuteikė apeliantui galimybės pateikti įrodymų ir pan., vertintini tik kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Apeliantas skunde tik abstrakčiai nurodo įvairias teisės normų nuostatas ir civilinio proceso principus ir teigia, jog jie buvo pažeisti, tačiau tokių savo teiginių niekaip nepagrindžia; apeliantas nenurodė kokiais konkrečiais bylos nagrinėjimo metu neištirtais įrodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, kokių konkrečiai įrodymų negalėjo pateikti apeliantas, kokie konkrečiai įrodymai buvo netinkamai įvertini, kokios įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos. Skunde išdėstyti subjektyvūs, nekonkretūs, bendro pobūdžio teiginiai bei abstraktūs pamąstymai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, nenurodė motyvų, dėl kurių pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką bei iš atsakovo priteisė žalos atlyginimą. Šioje byloje ieškovė yra bankrutavusi įmonė ir ieškinys yra pareikštas ginant bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus, todėl net ir padarius hipotetinę prielaidą, jog pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas (nors kaip jau nurodyta aukščiau, tokiai išvadai nėra jokio pagrindo), reiktų konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas ne tik kad turėjo tokią teisę, tačiau ir privalėjo taip elgtis.Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš jo žalos atlyginimą, nesiaiškino ir netyrė CK įtvirtintų civilinės atsakomybės sąlygų ir nenurodė kokia civilinės atsakomybės rūšis (sutartinė ar deliktinė) yra taikoma, nes teismas sprendime aiškiai nurodė, jog nagrinėjamam ginčui taikytina ne bendrąją civilinę atsakomybę, bet darbuotojų materialinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Taigi priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš jo 184 382,29 Eur žalos atlyginimo, nustatė visas darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas ir pateikė tokio savo sprendimo motyvus.Atmestinas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas nepagrįstai, remdamasis tik ieškovės subjektyviais samprotavimais, sprendė, kad atsakovas 144 756,04 Lt nepanaudojo ieškovės naudai. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog dalis BUAB „BATERA“ avanso apyskaitose nurodytų išlaidų, t. y. 144 756,04 Lt, negali būti laikomos išlaidomis, kurias turėjo atsakovas ieškovės naudai ir interesais, padarė ne vadovaudamasis ieškovės subjektyviais samprotavimais, bet ištyręs ir įvertinęs, be kita ko, byloje esančius pirminius dokumentus, kurie patvirtina, jog dalis šių išlaidų yra nepagrįstos, t. y. – nėra šių išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų; dalis išlaidų yra apmokėtos ne A. G., o kitų asmenų; dalis išlaidų yra akivaizdžiai nesusijusios su BUAB „BATERA” veikla.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama pagal atsakovo A. G. apelianto skundo teisinį ir faktinį pagrindą. Kaip minėta šioje nutartyje pirmiau, apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtina, jog šis naikintinas esant absoliučiam negaliojimo pagrindui – neišspręsti ieškovės reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; dėl to, kad teismas neteisėtai peržengė ieškinio ribas, vienašališkai pakeitė ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką, rėmėsi aplinkybėmis ir įrodymais, kurie nebuvo nagrinėjami byloje; dėl to, kad nesuteikta galimybė jam pateikti įrodymus, paaiškinimus dėl naujai pasirinkto ginčo teisinio vertinimo, tuo pažeidžiant šalių lygiateisiškumo, rungimosi, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, užkertant teisę į teisminę gynybą; dėl to, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atlikęs tik formalų jų tyrimą; dėl to, kad sprendime nenurodyti motyvai, dėl kurių pakeistas ieškinio pagrindas, dalykas, peržengtos bylos ribos, iš jo priteisiamas žalos atlyginimas; dėl to, kad tik ieškovės subjektyviais samprotavimais remiantis nuspręsta, jog 144 756,04 Lt jis nepanaudojo bendrovės naudai. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo motyvų, visų pirma pažymi tai, kad atsakovas visiškai teisingai nurodo, jog ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria šis disponuoja savo nuožiūra (CPK 42 straipsnio 1 dalis), kad teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip žinoma, ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Skirtingai nei faktinis, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Teisingai teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius yra bet kurios instancijos teismo pareiga. Taigi kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai suformuluota nuostata, kad ieškinyje aiškiai ir tiksliai turi būti suformuluotas faktinis pagrindas, nes būtent jis kartu su kitu ieškinio elementu – ieškinio dalyku, apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, tik tokiu būdu dalyvaujantys byloje asmenys ir teismas gali nustatyti ginčo pobūdį, tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui bei operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginant pažeistas ginčo šalių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008 etc.). Pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje suformuluotus nurodymus – aiškindamas bei taikydamas įstatymą, privalo tai daryti remdamasis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas bei skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas vertinami vadovaujantis šiomis nuostatomis.Antra, pabrėžtina tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė BUAB „BATERA“ savo procesiniuose dokumentuose aiškiai ir vienareikšmiškai išdėstė faktines bei teisines aplinkybes, sudarančias teismui pateikto ieškininio reikalavimo faktinį pagrindą, o taip pat suformulavo ieškinio dalyką. Kaip jau minėta, ieškovė nurodė, kad atsakovui A. G., buvusiam BUAB „BATERA“ vadovui bei vieninteliam akcininkui, prieš pat restruktūrizavimo bylos iškėlimą (teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis), kuri buvo nutraukta teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartimi neparengus ir nepateikus tvirtinti restruktūrizavimo planą, bendrovė sumokėjo 300 423 Lt; kad teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi ieškovei iškėlus bankroto bylą bankroto administratorei nebuvo pateikta jokių pirminių dokumentų, patvirtinančių atsakovo reikalavimus ieškovės atžvilgiu, o teismas 2014 m. liepos 18 d. nutartimi atsisakyta patvirtinti kaip nepagrįstą jo 106 654,50 Lt finansinį reikalavimą. Tuo remdamasi ieškovė padarė išvadą, kad atsakovui minėti pinigai buvo sumokėti nepagrįstai, neteisėtai, kad tokiais veiksmais yra pažeistos tiek pačios įmonės, tiek jos kreditorių teisės bei teisėti interesai, kuriuos bankroto administratorius pagal įstatymą privalo ginti, todėl turi būti iš jo priteisti. Būtent pats atsakovas, nesutikdamas su jam pareikštu reikalavimu, savo atsiliepime į ieškinį bei kituose procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad ieškovė neįrodė savo kreditorių teisių pažeidimo; kad nepaisant to, jog mokėjimo pavedimuose buvo nurodyta, kad grąžinama paskola, gautas lėšas jis panaudojo bendrovės ūkinės komercinės veiklos poreikiams patenkinti, tai yra jos pačios naudai, ir tai patvirtina jos avansinės apyskaitos dokumentai: pirminiai pirkimo dokumentai, pagal kuriuos buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais arba asmenine banko mokėjimo kortele, darbo užmokesčio mokėjimo dokumentai, pagal kuriuos bendrovės darbuotojams jis mokėjo grynaisiais pinigais darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, kitų bendrovės naudai atsakovo patirtų išlaidų dokumentai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė savo dublike, o taip pat su vėlesniais procesiniais dokumentais, be kita ko, pateikė argumentus ir išsamius rašytinius įrodymus (bendrovės avansines apyskaitas, išrašus iš kasos knygos, išrašus iš bendrovės banko sąskaitų ir kt.), kurie, jos įsitikinimu, paneigia atsakovo tvirtinimą, jog minėtas gautas lėšas jis yra panaudojęs bendrovės interesais. Bylos nagrinėjimas ne kartą buvo atidedamas, suteikiant galimybę įgyvendinti teisę įrodinėti. Taigi, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, teismas, vadovaudamasis būtent šalių procesiniuose dokumentuose išsamiai išdėstytais argumentais ir būtent byloje surinktų įrodymų išsamios ir objektyvios analizės pagrindu teisiškai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir sprendė dėl jų argumentų pagrįstumo. Ta aplinkybė, kad ieškovė kaip teisiniu savo reikalavimų pagrindu rėmėsi CK 6.66 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio normomis, o teismas taikė iš darbo teisinių santykių išplaukiančios civilinės atsakomybės nuostatas, nesuteikia pagrindo konstatuoti nei ieškinio ribų peržengimą, nei vienašališką ieškinio faktinio pagrindo ir dalyko pakeitimą, nei šalių lygiateisiškumo, rungimosi, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų pažeidimą, užkirtusį apeliantui kelią į teisminę gynybą, nei formalų įrodymų tyrimą, – jų vertinimo taisyklių pažeidimą, teismo sprendimo neatitikimą civilinio proceso normų reikalavimams ir kt. (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 270 straipsnis). Be kita ko, pažymėtina tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, netgi nustačius procesinės teisės pažeidimus arba netinkamą jų pritaikymą, tai gali būti pagrindas panaikinti sprendimą tik tuomet, jeigu dėl šio pažeidimo būtų neteisingai išspręsta byla. Trečia, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau nurodyti apelianto argumentai dėl jo teisių bei išvardintų principų pažeidimo atmestini taip pat ir dėl to, jog atsižvelgiant į faktą, kad jis ne tik vadovavo šiai bendrovei, bet taip pat buvo jos vieninteliu akcininku, tai yra vienasmeniškai sprendė dėl strateginio vadovavimo, negali būti traktuojamas kaip silpnesnioji nagrinėjamų teisinių santykių šalis, nes – žinojo / turėjo žinoti tiek Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnyje, 37 straipsnyje nustatytas akcininkų susirinkimo bei bendrovės vadovo teises, pareigas, tiek CK 2.50 straipsnio 3 dalie ir 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas, reglamentuojančias įmonės dalyvio (savininko) bei vadovo atsakomybę, kitų tokiai veiklai svarbių įstatymų reikalavimus. Akivaizdu, kad jis žinojo / turėjo žinoti, jog, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pats yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tinkamą organizavimą. Taip pat žinojo / turėjo žinoti, kad būtent jam tenka visa rizika tuo atveju, kai kyla ginčas dėl bendrovės ūkinių–finansinių operacijų pagrindimo, kurios buvo vykdomos nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, tokie veiksmai nebuvo fiksuojami buhalterinėje apskaitoje (grynaisiais pinigais mokamas darbo užmokestis, atsiskaitoma su ieškovės ūkiniais partneriais, prekių įsigijimas jos naudai ir kt.). Kasacinis teismas šiuo klausimu ne kartą yra nurodęs, kad kilus ginčui juridinių asmenų veiksmai yra įrodinėjami tik leistinomis priemonėmis – buhalterinės apskaitos reikalavimus atitinkančiais pirminiais rašytiniais įrodymais (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Čia būtina pažymėti, kad byloje nėra paneigti ieškovės argumentai, jog atsakovas, pats pagal įstatymą būdamas atsakingas už tokių dokumentų išsaugojimą, bankroto administratorei nepateikė jokių pirminių dokumentų, patvirtinančių savo pretenzijas BUAB „BATERA“ atžvilgiu (CPK 178 straipsnis).Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendžia, kad atsakovo A. G. apeliacinio skundo argumentai nepaneigia jų pagrįstumo (CPK 178, 185 straipsniai, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl šis skundas atmetamas, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą – apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus atsakovo A. G. apeliacinį skundą atsakovei BUAB „BATERA“ atlygintinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis). Pastarosios pateikti įrodymai patvirtina 550 Eur turėtas išlaidas už advokato paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, o taip pat įvertinusi tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 4, 7, 8.11 punktuose nurodytų dydžių, priteisia jų atlyginimą iš atsakovo (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „BATERA“ (juridinio asmens kodas 302435164) 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame teisme atlyginimą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKazys KailiūnasDanguolė Martinavičienė