- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-03-18
- Bylos Nr.
- e2-2012-1171/2026
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilma Brazinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Šarkutis“
- Atsakovas
- O. S.
- Advokatai
- Tomas Bagdanskis
- Kategorijos
- 1.2.15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.15.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
- 3.4.1.7Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šarkutis“ direktoriui B. B. ir advokatui Tomui Bagdanskiui,
atsakovo O. S. atstovams Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkui K. J. ir atstovei pagal įgaliojimą O. A.,
viešame teismo posėdyje nuotoliniu būdu žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šarkutis“ ieškinį atsakovui O. S. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo (tinkamo atsiskaitymo su buvusiu darbuotoju, dienpinigių bei netesybų nepriteisimo) ir pagal atsakovo O. S. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Šarkutis“ dėl dienpinigių ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Šarkutis“ pareiškė ieškinį atsakovui O. S., kuriuo prašo pripažinti, kad ieškovė yra tinkamai atsiskaičiusi su atsakovu, ir atsakovo naudai nepriteisti 3 540,60 Eur dienpinigių bei po 1 455,72 Eur už kiekvieną uždelsimo atsiskaityti mėnesį netesybų, skaičiuojant nuo 2025 m. birželio 10 d. iki visiško atsiskaitymo su atsakovu dienos, bet ne daugiau kaip už 6 mėn. ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2024 m. kovo 4 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 184, pagal kurią darbo sutarties šalys sulygo dėl tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo darbo funkcijos. Darbo sutarties 1.3 p. šalys susitarė, jog darbuotojui vykstant į tarnybinę komandiruotę užsienyje dienpinigiai mokami ne mažesni nei 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – LRV) nustatytos normos. Šia nuostata šalys sulygo, kad darbdavys savo pasirinkimu, įgyvendinus darbdavio diskreciją ir nusprendus gali mokėti didesnę dienpinigių normą nei numatyta darbo sutartyje. Pažymėjo, kad prieš pradedant dirbti atsakovas pasirašytinai buvo supažindintas su ieškovės lokaliniais teisės aktais, įskaitant, bet neapsiribojant ir su 2023 m. sausio 9 d. ieškovės patvirtintu darbuotojų komandiruočių tvarkos aprašu. Pažymėjo, kad atsakovas darbo santykių pas ieškovę metu buvo siųstas iš viso į tris komandiruotes. Įsakymuose dėl komandiruočių, su kuriais atsakovas buvo supažindintas pasirašytinai, aiškiai buvo nurodoma, koks dienpinigių normos procentas darbuotojui bus mokamas konkrečios komandiruotės metu, bei jog bus mokama 100 proc. kitų išlaidų sumos, kurios numatytos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. dienos nutarime Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“, t. y. darbuotojui atskirai atlyginamos komandiruotės metu papildomai patirtos išlaidos. Darbuotojas pasirašytinai visada būdavo supažindinamas su avanso apyskaitomis, todėl atsakovui kiekvienos komandiruotės atveju buvo visiškai aišku, kokie dienpinigiai bus mokami ir kaip jie konkrečiai apskaičiuojami. Atsakovas nuo darbo sutarties sudarymo dienos niekada ieškovei nereiškė jokių nusiskundimų ar pretenzijų dėl dienpinigių mokėjimo ir (ar) jų dydžių. Ieškovės teigimu, nagrinėjamu atveju egzistavo visos sąlygos, kurios suteikė teisę mažinti darbuotojui mokamų dienpinigių dydžius. Pirmiausia, ieškovės bendrovėje buvo patvirtinta dienpinigių mokėjimo tvarka dėl dienpinigių dydžio ir objektyvių kriterijų juos mažinti, su kuria darbuotojas buvo pasirašytinai supažindintas. Antra, bendrovės dienpinigių mokėjimo tvarkoje numatyti objektyvūs kriterijai, kuriems esant darbdavys turi teisę nustatyti mažesnę dienpinigių normą. Su minėta tvarka darbuotojas buvo pasirašytinai supažindintas ir niekada nereiškė pretenzijų dėl šios tvarkos ir (ar) dienpinigių. Trečia, ieškovės įmonėje nėra darbuotojų profesinės sąjungos, todėl informavimo ir konsultavimosi su darbuotojų atstovais procedūra negalėjo būti įgyvendinta. Tačiau tai negali tapti kliūtimi darbdavio galimybėms priimti vidaus administravimo aktus, įskaitant patvirtinti dienpinigių apmokėjimo tvarką. Ketvirta, darbuotojui visada buvo nurodomi konkretūs dienpinigiai ir jis, žinodamas dienpinigių mokėjimo tvarką bei susipažinęs su įsakymais dėl komandiruočių, apyskaitomis, neturėjo jokių pretenzijų dėl jų. Taigi atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nagrinėjamoje byloje, akivaizdžiai egzistuoja nurodytų keturių sąlygų visetas, kuris suteikė darbdaviui teisę pagrįstai ir teisėtai darbuotojui mokėti mažiau nei 100 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos maksimalios dienpinigių normos. Ieškovės teigimu, ji yra tinkamai atsiskaičiusi su atsakovu, todėl nėra pagrindo jokių su darbo santykiais susijusių sumų atsakovo naudai priteisti, kaip ir netesybų išieškojimui.
Teismo posėdyje advokatas Tomas Bagdanskis palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti, priešieškinį prašė atmesti. Papildomai paaiškino, jog ginčo situacijoje dienpinigiai atliko atlyginimo funkciją. Atsakovas papildomų išlaidų neturėjo. Teigė, jog atsakovas buvo rūpestingas darbuotojas, visus dokumentus skanuodavo ir versdavo į jam suprantamą kalbą. Jam buvo žinoma, kiek pinigų gauna ir kodėl. Tvirtina, kad įsakymai dėl komandiruočių atsakovui buvo duodami pasirašytinai, pasirašydamas ant įsakymo, jį su programėle išsiversdavo.
Šalies argumentai
Ieškovės direktorius B. B. palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti, priešieškinį prašė atmesti. Teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad su darbuotoju buvo pilnai atsiskaityta. Teigia, kad dienpinigiai buvo mažinami, nes pasikeitė infrastruktūra, pervežimuose nieko negalima numatyti. Tvirtina, jog dienpinigių mokėjimo tvarką jis pats atsakovui išvertė, kiekvieną punktą, atsakovui išvažiuojant į pirmąjį reisą. Tvirtina, kad darbo sutartį taip pat išvertė. Rusų kalbą moka iš patirties.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą/priešieškinį, kurį patikslinęs prašo ieškinį atmesti ir priteisti atsakovui iš ieškovės 3 540,60 Eur dienpinigių, 8 734,32 Eur netesybų bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad visi ieškovės vidaus aktai, išskyrus darbo sutartį, yra tik lietuvių kalba, kurios atsakovas nesupranta. Ieškovės patvirtintame darbuotojų komandiruočių tvarkos apraše nėra nurodyti dienpinigių mažinimo kriterijai. Taip pat nėra jokių duomenų, jog atsakovui buvo tiksliai išaiškintos dienpinigių sumažinimo objektyvios priežastys, jam suprantama kalba. Be to ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog buvo įvykdyta darbuotojo informavimo ir konsultavimo procedūra. Pažymėjo, kad ieškovės darbuotojai yra užsieniečiai, todėl visi darbdavės priimti lokaliniai teisės aktai jau seniai turėjo būti išversti į darbuotojams suprantamą kalbą. Atsakovo teigimu, galima daryti išvadą, jog darbdavys būsimam darbuotojui žada mokėti vieno dydžio dienpinigių sumą, o pateikęs darbuotojui nesuprantama kalba vidaus dokumentą susipažinimui, išmoka sumą, kuri palankesnė darbdaviui, o ne darbuotojui. Nurodė, kad ieškovė pateikė tris įsakymus surašytus lietuvių kalba, kuriuose nurodoma, jog atsakovas buvo siunčiamas dirbti į Vokietiją trims komandiruotėms: 2024 m. balandžio 24 d. – 2024 m. birželio 25 d., 2024 m. rugsėjo 10 d. – 2024 m. lapkričio 18 d., 2025 m. kovo 14 d. – 2025 m. birželio 2 d. Tačiau šiuose komandiruotėse atsakovas neapsiribojo vien Vokietijos teritorija. Per tris reisus atsakovas vežė krovinius į Austriją (A) – 69 Eur/d., Belgiją (B) – 61 Eur/d., Čekiją (CZ) – 50 Eur/d., Italiją (I) – 63 Eur/d., Ispaniją (E) – 58 Eur/d., Latviją (LV) – 44 Eur/d., Lenkiją (PL) – 48 Eur/d., Lichtenšteiną (FL) – 80 Eur/d., Liuksemburgą (L) – 61 Eur/d., Lietuvą (LT) – 28 Eur/d., Nyderlandus (NL) – 64 Eur/d., Norvegiją (N) – 70 Eur/d., Prancūziją (F) – 69 Eur/d., Šveicariją (CH) – 80 Eur/d., Vengriją (H) – 48 Eur/d., Vokietiją (D) – 62 Eur/d. Tačiau įsakymuose, be jokių objektyvių priežasčių, pasirinkta taikyti mažesnius nei 100 proc. dienpinigių dydžius, o būtent mažėjančiai 85 proc., 70 proc., ir nuo 2025 m. kovo 14 d. – 55 proc. Pažymėjo, kad darbuotojui mokamų dienpinigių mažinimas neatitiko konkretumo reikalavimo, buvo neapibrėžtas, nekonkretizuotas, dienpinigių mokėjimo tvarkoje (3.9.2. p.) nurodyti kriterijai neįvardinti. Ieškovė už tris reisus atsakovui išmokėjo 9 570 Eur dienpinigių. Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašo priteisti Darbo ginčų komisijos sprendimu priteistą 3 540,60 Eur dienpinigių sumą. Taip pat atsakovas prašo priteisti 8 734,32 Eur netesybas.
Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame prašo priešieškinį atmesti ir tenkinti ieškinio reikalavimus. Nurodė, kad ieškovė pagrįstai ir teisėtai mokėjo mažesnius dienpinigius nei 100 proc. Vyriausybės patvirtintų dydžių. Dienpinigių mokėjimo tvarkoje be kita ko numatyta, jog jeigu darbuotojas nepatiria faktinių išlaidų, bet yra komandiruojamas, kai faktiškai nepalieka nuolatinės darbo vietos (kabinos), ar komandiruotė vyksta užsienyje ir nėra realių papildomų išlaidų, vadovas gali nustatyti mažesnę dienpinigių normą (3.9.2 p.). Atsižvelgiant į tai, patvirtintos dienpinigių mokėjimo tvarkos 3.9.2 punkto kriterijų, į tai, kad darbdavys apmokėdavo visas darbuotojo išlaidas (pvz. mobiliojo, interneto ryšio, parkavimo ir pan.), ieškovė pagrįstai mažino mokėtinų dienpinigių dydį, tačiau ne mažiau nei 50 proc., taip laikydamasi visų teisės aktų keliamų reikalavimų. Atitinkamai, nėra jokio pagrindo laikyti, kad atsakovui turėjo būti mokėti maksimalūs dienpinigių dydžiai. Papildomai pažymėjo, kad visi ieškovės administracijos darbuotojai moka rusų kalbą, todėl atsakovui pateikiami dokumentai būdavo išverčiami į rusų kalbą ir paaiškinami. Dėl šių priežasčių po susipažinimo su minėtais dokumentais darbuotojas ir pasirašydavo taip patvirtindamas susipažinimą su jais.
Atsakovo atstovė O. A. palaikė priešieškinio reikalavimus, o ieškinį prašė atmesti. Papildomai paaiškino, jog atsakovui iš pradžių darbo užmokestis tiko, vėliau darbdavys nemokėjo už parkingus. Atsakovas sakė, kad darbdavys liko skolingas apie 4000 Eur, nes netinkamai atsiskaitė. Pateikė tachografo duomenis ir prašė apskaičiuoti kiek nesumokėta. Atsakovas nori atgauti savo uždirbtus pinigus. Atsakovas neneigia, kad ant dokumentų pasirašė.
Liudytoja V. V. parodė, kad UAB „Šarkutis“ dirba vadybininke. Parodė, kad jos darbo funkcijos susijusius su užduočių darbuotojams davimu, tvarko užsakymus, pakrovimus, iškrovimus, jei yra problemų, kalbasi su ekspedicija, išrašo sąskaitas, išleidžiant vairuotojus į reisą suruošia dokumentų paketą, rašo prašymus Migracijai. Darbo sutartį užpildo buhalterė. Parodė, jog atsakovui davė pasirašyti įsakymus dėl komandiruočių, kuriuos išvertė. Tvirtina, jog atsakovui viskas buvo paaiškinta, išverstas kiekvienas žodis. Teigia, jog atsakovas ne tas žmogus, kuris pasirašytų nesuprasdamas. Dienpinigių dydis kiekvienu atveju derinamas su direktoriumi, direktorius juos paskaičiuoja, o ji įrašo įsakymuose. Nematė, kaip atsakovas buvo supažindinamas su dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu. Atsakovas visada paklausdavo, jei ko nesuprasdavo. Jis domėjosi darbo užmokesčio sistema, jam viskas buvo svarbu. Iš atsakovo nusiskundimų negirdėjo. Atsakovas laiškus iš Migracijos gaudavo lietuvių kalba, viską išsiversdavo. Ji pati rusiškai kalba ir rašo labai gerai.
Liudytoja A. B. parodė, kad jog UAB „Šarkutis“ dirbo vyr. buhaltere, tačiau 2025 m. gruodžio mėn. išėjo iš darbo. Parodė, jog su darbuotojais ji sudarydavo darbo sutartis, taip pat supažindindavo juos su vidaus teisės aktais. Su dienpinigių mokėjimo tvarka ji atsakovą supažindino bendrais bruožais, kiekvieno žodžio nevertė. Dienpinigius skaičiuodavo pagal direktoriaus įsakymą. Ginčų su atsakovu nebuvo, viską jam paaiškindavo. Tvirtina, jog atsakovas viską nusipaveiksluodavo ir išsiversdavo. Esminiai punktai atsakovui buvo išversti. Viską išversti fiziškai neįmanoma, labai didelės apimties dokumentai. Parašus ji paimdavo iš darbuotojų. Pati yra baigusi ekonomiką. Mano, kad atsakovui atsiskaitymo lapelių ji neteikė, nes nebuvo jo el. pašto adreso.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys ir priešieškinys tenkintini iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl atsakovui mokėtinų dienpinigių vykstant į komandiruotes užsienyje dydžio.
Byloje nustatyta, jog tarp ieškovės UAB „Šarkutis“ ir atsakovo O. S. 2024 m. kovo 4 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 184, kuria atsakovas įdarbintas tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (1.2 p.). Ieškovė į bylą pateikė duomenis, kad atsakovas buvo siunčiamas į tris komandiruotes: pirmoji komandiruotė truko nuo 2024 m. balandžio 24 d. iki 2024 m. birželio 25 d., antroji komandiruotė – nuo 2024 m. rugsėjo 10 d. iki 2024 m. lapkričio 18 d., trečioji komandiruotė – nuo 2025 m. kovo 14 d. iki 2025 m. birželio 2 d. Už pirmosios komandiruotės laikotarpį ieškovė atsakovui mokėjo 85 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio dienpinigius, už antrąją – 73 proc., už trečiąją – 55 proc. Ieškovė nurodo, jog vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2 punkte įtvirtinta galimybe mokėti sumažintus dienpinigius, ieškovės direktorius 2023 m. sausio 9 d. patvirtino Darbuotojų komandiruočių tvarkos aprašą. Atsakovas Darbo ginčų komisijoje iniciavo darbo ginčą, siekdamas iš darbdavio prisiteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, dienpinigius bei netesybas. Darbo ginčų komisija 2025 m. rugsėjo 30 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-104-17916/2025 iš dalies tenkino O. S. prašymą ir priteisė jam 3540,60 Eur dienpinigių bei po 1455,72 Eur už kiekvieną uždelsimo atsiskaityti mėnesį netesybų, skaičiuojant nuo 2025 m. birželio 10 d. iki visiško atsiskaitymo su O. S. dienos, bet ne daugiau kaip už 6 mėn. Kitus O. S. reikalavimus atmetė. Nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi, kuria tenkintas O. S. prašymas, darbdavys kreipėsi į teismą pareikšdamas ieškinį.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK ) 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas) 2 punktą dienpinigiai apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai. Taigi išlaidų, patirtų dėl vykimo į komandiruotę, kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta DK, dienpinigių mokėjimo tvarka detalizuota poįstatyminiame akte. Pirmiau aptartas teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas. Taip pat šis teisinis reguliavimas nustato bendrosios taisyklės išimtį – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai nustatyti kolektyvinėje ar vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte. Be to, nustatyta riba, iki kurios gali būti mažinami dienpinigių dydžiai.
Pažymėtina, jog vadovaujantis Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo nuostatomis darbdavys komandiruojama darbuotojui gali mokėti sumažintos normos dienpinigius tik esant šių sąlygų visetui: jei darbdavys šalių darbo santykių metu buvo nustatęs konkrečius, diferencijuotus pagal objektyvius kriterijus, dienpinigių dydžius; sumažintos normos dienpinigių dydžiai įforminti darbdavio vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte; įvykdytos darbuotojo informavimo ir konsultavimo procedūros; darbuotojas supažindintas raštu su jam mokėtinu dienpinigių dydžiu.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad mažesnis dienpinigių dydis nustatytas teisės aktų reikalavimus atitinkančios formos dokumentuose – vidiniuose norminiuose aktuose. Pasak ieškovės, Darbuotojų komandiruočių tvarkos apraše labai aiškiai nurodoma, jog bendrovės vadovo įsakymu dienpinigiai gali būti mažinami iki 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto maksimalaus dienpinigių dydžio (3.7); mažesni dienpinigių dydžiai, jei mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, - nustatoma šioje tvarkoje (3.8 p.); objektyvūs kriterijai, dėl kurių dienpinigiai gali būti taikomi ir žemesni: <...> jeigu darbuotojas nepatiria faktinių išlaidų, bet yra komandiruojamas, kai faktiškai nepalieka nuolatinės darbo vietos (kabinos), ar komandiruotė vyksta užsienyje ir nėra realių papildomų išlaidų, vadovas gali nustatyti mažesnę dienpinigių normą (3.9.2 p.). Tokios pačios nuostatos numatytos ir bendrovės direktoriaus 2023 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 230118-DU patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse. Tačiau darbdavys ne tik turi teisę pasitvirtinti minėtus aktus, tačiau ir pareigą supažindinti darbuotojus su šiais aktais, kas, teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje nebuvo padaryta. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovė nurodo supažindinusi atsakovą su minėtais dokumentais pasirašytinai. Nesutikdamas su šiuo argumentu teismas pažymi, kad vadovaujantis DK 214 straipsnio 3 dalimi, pareiga įrodyti aptariamos aplinkybės egzistavimo faktą tenka būtent darbdaviui, o ieškovė šios pareigos neįvykdė.
Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos darbo sutarties 1.3 punkte nurodoma, kad vykstant į komandiruotę mokami dienpinigiai, mokant ne mažesnį kaip 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos normos. Ieškovės direktoriaus 2023 m. sausio 9 d. patvirtintame Darbuotojų komandiruočių tvarkos apraše Nr. 230109-K (toliau – Darbdavio aprašas) numatyta: dienpinigių paskirtis – dienpinigiai nėra įskaitomi į darbo užmokestį. Tai yra kompensacija už papildomas išlaidas, patiriamas būnant komandiruotėje (3.15 p.). Apie mokamų dienpinigių dydį darbdavys šioje įmonėje sprendžia vienašališkai: „dienpinigiai už komandiruotę užsienyje, įskaitant išvykimo dieną, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, o grįžimo dieną išmokama ne mažiau kaip 50 proc. Vyriausybės patvirtinto maksimalaus dienpinigių dydžio.“ (3.6.1 p.). „Bendrovės vadovo įsakymu dienpinigiai gali būti mažinami iki 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto maksimalaus dienpinigių dydžio“ (3.7 p.). „Bendrovės vadovas turi teisę nustatyti kitokius dienpinigių procentų dydžius nei numatyta teisės aktuose. (...), (3.19 p.). Darbdavio apraše taip pat nurodyti kriterijai, dėl kurių dienpinigiai gali būti taikomi mažesni: darbuotojai keliasi keltu, kur gaunamas maitinimas (3.9.1 p.); komandiruotės metu nepatiria faktinių išlaidų (3.9.2 p.); su darbo užmokesčio minimumu susijusi sąlyga (3.9.3 p.).
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas pasirašė po darbdavio lokaliniais aktais, tačiau atsakovas nemoka lietuvių kalbos. Ieškovė teismui, nepateikė įrodymų apie tai, kad atsakovas buvo supažindintas su ieškovės direktoriaus patvirtintu Darbuotojų komandiruočių tvarkos aprašu ir Darbo tvarkos taisyklėmis atsakovui suprantama kalba. Dėl to vien atsakovo parašas po aktu, kurio turinys atsakovui nebuvo suprantamas, neįrodo jo tinkamo supažindinimo su minėtais vidaus aktais. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad pats atsakovas fotografavosi dokumentus, ir viską išsiversdavo į jam suprantamą kalbą, yra atmetamas kaip nepagrįstas, nes pagal DK 25 straipsnio 2 ir 4 dalis darbdavys darbuotojui turi perduoti dokumentus išverstus į lietuvių kalbą. Darbdaviui neįvykdžius šios pareigos, darytina išvada, kad ieškovės vidaus teisės aktai dėl dienpinigių sumažinimo nebuvo žinomi, todėl dienpinigiai turėjo būti mokami jų nemažinant.
Pasak ieškovės, atsakovui visi darbdavio priimti aktai buvo išversti į rusų kalbą, kurią atsakovas moka. Tačiau toks susipažinimo būdas neatitinka DK 25 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytos supažindinimo pareigos. Pastebėtina, jog ieškovė dokumentų išvertimo faktą įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau liudytoja A. B. parodė, kad su darbuotojais ji sudarydavo darbo sutartis, taip pat supažindindavo juos su vidaus teisės aktais. Su dienpinigių mokėjimo tvarka ji atsakovą supažindino bendrais bruožais, kiekvieno žodžio nevertė. Esminiai punktai atsakovui buvo išversti. Viską išversti fiziškai neįmanoma, labai didelės apimties dokumentai. Liudytoja V. V. parodė, kad nematė, kaip atsakovas buvo supažindinamas su dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašu. Taigi liudytojos nepatvirtino, jo atsakovui buvo tinkamai išversti ieškovės vidaus teisės aktai dėl dienpinigių sumažinimo. Teismas abejoja ieškovės direktoriaus B. B. paaiškinimais, jog dienpinigių mokėjimo tvarką jis pats atsakovui išvertė, kiekvieną punktą, atsakovui išvažiuojant į pirmąjį reisą, nes liudytoja A. B., kaip minėta, parodė, jog su dienpinigių mokėjimo tvarka ji atsakovą supažindino, be to, supažindinat darbuotoją su tam tikru dokumentu, kuris yra didelės apimties išverčiant kiekvieną žodį yra nerealu. Teismas minėtus ieškovės direktoriaus B. B. paaiškinimus vertina kaip duotus siekiant ieškovei palankių tikslų. Kadangi jų nepatvirtina nei liudytojų parodymai, nei kiti bylos duomenys, minėtieji ieškovės direktoriaus B. B. paaiškinimai nelaikytini įrodymais byloje.
Teismas pažymi, kad konkretų mokėtinų dienpinigių dydį, darbdavys buvo nurodęs 2024 m. balandžio 24 d., 2024 m. rugsėjo 1 d., 2025 m. kovo 14 d. įsakymuose dėl komandiruočių, tačiau visi įsakymai taip pat surašyti tik lietuvių kalba, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas suprato jų turinį. Be to, įsakymuose dėl komandiruočių konkretūs dienpinigių mažinimo kriterijai nėra nurodyti, todėl atsakovas negalėjo suprasti, kodėl jam mokami sumažinti dienpinigiai.
Teismas, pasisakydamas dėl darbdavio nustatytų dienpinigių mažinimo kriterijų, pažymi, kad trečiasis kriterijus, susijęs su dienpinigių proporcingu mažinimu, priklausomai nuo su darbuotojo darbo sutartyje ar kolektyvinėje sutartyje numatytu darbo užmokesčio dydžiu, nevertintas kaip sudarantis pagrindą mažinti dienpinigių dydį. Teismo vertinimu, kiti du ieškovės nustatyti kriterijai, susiję su darbuotojų galimybe gauti maitinimą kelte ir galimybe nepatirti kitų išlaidų komandiruotės metu iš esmės galėtų būti vertinami kaip objektyvūs, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją, tačiau šiuo atveju, kaip minėta, darbuotojas su ieškovės direktoriaus patvirtintais vidaus teisės aktais dėl dienpinigių mažinimo nebuvo tinkamai supažindintas, todėl Darbuotojų komandiruočių tvarkos apraše nustatytų dienpinigių mažinimo kriterijų pagrįstumas neturi teisinės reikšmės.
Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, jog atsakovas buvo tinkamai supažindintas su dienpinigių mažinimo kriterijais. Dėl šios priežasties teismas sprendžia, jog ieškovui turėjo būti mokami Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigiai.
Pripažinus, kad ieškovo naudai turėjo būti mokami maksimalaus (100% ) dydžio dienpinigiai, laikytina, kad ieškovui mokėtina dienpinigių suma už tris komandiruotes sudaro 3540,60 Eur, t.y. teismas vadovaujasi Darbo ginčų komisijos paskaičiavimais, kadangi nenustatė, jog jie apskaičiuoti nepagrįstai. Spręstina, kad dienpinigių nepriemoka sudaro – 3540,60 Eur, kuri priteistina atsakovui iš ieškovės.
Dėl netesybų priteisimo
DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Bylos duomenimis nustatyta, jog darbo ginčą ieškovas Darbo ginčų komisijoje iniciavo 2025 m. liepos 28 d., t. y. praėjus 1,5 mėn. po to, kai nutraukė darbo santykius (nutraukė 2025 m. birželio 9 d.). Teismo nuomone, maksimalaus dydžio netesybų priteisimas iš ieškovės nagrinėjamu atveju nebūtų teisingas ir sąžiningas ieškovės atžvilgiu ir prieštarautų teisingumo principui, būtų iš esmės neproporcingas, nes jis daugiau nei du kartus viršija priteistinų dienpinigių dydį. Be to, teismas vertina ir tai, jog darbo santykiai tęsėsi šiek tiek ilgiau nei metus (1 metus ir du mėnesius). Netesybų dydis mažintinas - ieškovui priteistina 3 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybos, t. y. 4783 Eur (suma su mokesčiais) (1594x3mėn).
Teismas plačiau nepasisako dėl kitų ginčo šalių išsakytų teiginių ir argumentų, nes nemano, jog nagrinėjamo ginčo dalykui jie yra teisiškai svarbūs ir reikšmingi. Į kiekvieną šalies reikalavimo ar atsikirtimo argumentą, juolab ne esminį, pasisakyti/atsikirsti detaliai nėra privalu (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Sutinkamai su DK 231 straipsnio 4 dalies nuostata, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Darbo teisinio santykio dalyviams pareiškus ieškinius teisme po DGK priimto sprendimo, individualaus darbo ginčo byla nagrinėjama teisme iš esmės ir užbaigiama teismui priimant sprendimą, po kurio įsiteisėjimo DGK sprendimas netenka galios visa apimtimi (DK 231 straipsnio 7 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Ieškinys ir priešieškinys tenkinami iš dalies, todėl abi šalys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau atsakovas bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašo.
CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų atitinkamų išlaidų maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos).
Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė iš viso 4 319,23 Eur bylinėjimosi išlaidų už ieškinio, atsiliepimo parengimą, advokato atstovavimą teisme ir kt. Patirtas išlaidas patvirtina PVM sąskaitos faktūros ir mokėjimo pavedimai. Kadangi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, jos priteistinos ieškovei iš atsakovo proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, t. y. iš esmės tenkinta 25 proc. ieškinio ir atmesta 25 proc. priešieškinio, todėl priteistina 1080 Eur (suma suapvalinta).
Teismas šioje byloje išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrė, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti atsakovui O. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šarkutis“, juridinio asmens kodas 140699267, 3540,60 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt eurų 60 ct) dienpinigių ir 4783 Eur (keturis tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus, suma su mokesčiais) netesybų už delsimą atsiskaityti.
Kitose dalyse ieškinį ir priešieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo O. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Šarkutis“, juridinio asmens kodas 140699267, 1080 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.