Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 5 d., 184 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad palenkė UAB „T.“ direktorių Ž. A. iššvaistyti UAB „T.“ turtą – 250000 Lt, o būtent:

jis, 2008 m. pradžioje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, būdamas UAB „T.“ steigėju ir akcininku, tyčia, iš anksto žinodamas, kad UAB „T.“ 2008 m. sausio 1 d. buvo nemoki, jos pradelsti įsipareigojimai (905452 Lt) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (1029524 Lt), žinodamas, kad UAB „T.“ įsiskolinimas už prekes UAB „S.“ 2008 m. birželio 27 d. sudarė 914411,35 Lt, žinodamas, kad UAB „T.“ neturi pakankamai nuosavų lėšų pirkti žemės sklypus už 600000 Lt ir neturėdamas kredito įstaigų teigiamo sprendimo dėl žemės sklypų pirkimo kreditavimo sąlygų, siekiant iššvaistyti UAB „T.“ turtą, teigdamas, kad Islandijos pilietis A. S. taps UAB „T.“ akcininku –nupirks akcijas ir Rusijos piliečio I. D. ir tokiu būdu dalyvaus bendrovės veikloje, finansuos statybų projektą, supažindino su juo UAB „T.“ direktorių Ž. A.. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką D. M. patvirtino, kad turi pakankamai lėšų projektui ir jas investuos, be to, bankas finansuos statybų projektą ir tokiu būdu palenkė Ž. A. uždarosios akcinės bendrovės „T.“, įmonės kodas 300111085, įregistruotos 2005 m. gegužės 2 d., adresu (duomenys neskelbtini), direktorių, atsakingą už įmonės ūkinę finansinę veiklą, privalėjusį užtikrinti buvusio jo žinioje svetimo – UAB „T.“ – turto saugumą, 2008 m. birželio 27 d. Klaipėdoje nepagrįstai sudaryti UAB „T.“ vardu su V. K. ir V. K. preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „T.“ vardu Ž. A. įsipareigojo nupirkti iš V. K. ir V. K. du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), už 600000 Lt, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2008 m. liepos 31 d., bei įsipareigojo sumokėti avansą ir sutarties sąlygų neįvykdymo atveju netesybas 250000 Lt. Pagal 2008 m. birželio 27 d. preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį iš UAB „T.“ sąskaitos Nr. LT (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Snoras“, 2008 m. liepos 9 d. mokėjimo pavedimu Nr. 07092147 į V. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, buvo pervesta 50000 Lt, 2008 m. liepos 10 d. tarptautiniu nurodymu Nr. 69 į V. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, buvo pervesta 39000 eurų (39000 EUR x 3,4528 Lt/EUR = 134659,20 Lt) bei iš UAB „T.“ kasos V. K. buvo išmokėta grynaisiais 2008 m. liepos 10 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 24 3190,40 Lt ir 2008 m. liepos 10 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 23 18000 eurų (18000 EUR x 3,4528 Lt/EUR = 62150,40 Lt), iš viso V. K. buvo sumokėta 250000 Lt (53190,40 Lt+57000 eurų) avanso. Ž. A. iki 2008 m. liepos 31 d. žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), dėl piniginių lėšų trūkumo, pirkimo–pardavimo sutarties UAB „T.“ vardu nepasirašė, 2008 m. rugpjūčio 13 d. raštu V. K. ir V. K. informavo apie sutikimą nutraukti preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį ir sutikimą sumokėti netesybas – 250000 Lt – užskaitant jas iš sumokėto avanso, ir tokiu būdu D. M. sukurstytas Ž. A. iššvaistė UAB „T.“ turtą – 250000 Lt.

Prokurorės nuomone, teismo padaryta išvada, jog D. M. neįtakojo UAB „T.“ direktoriaus sprendimo sudaryti žemės pirkimo sandorių, yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas dėl D. M. veiksmų buvo pradėtas tik Klaipėdos apygardos teismui priėmus 2011 m. lapkričio 22 d. ( turi būti 2010 m. lapkričio 22 d.) nutartį, kuria minėtas teismas prokuratūrai pranešė apie D. M. galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 5 d. ir 184 str. 2 d.

Skundo autorė pažymi, kad liudytojo Ž. A. parodymai, duoti šios bylos ikiteisminio tyrimo metu, sutampa su jo parodymais, duotais jį apklausus įtariamuoju ir kaltinamuoju baudžiamojoje byloje, kurioje jam yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau teisme nagrinėjant šią baudžiamąją bylą Ž. A. jau nebepatvirtino tos aplinkybės, jog pervedė V. K. 250000 Lt iš UAB „S.“ skirtų lėšų būtent D. M. paprašytas ir patikintas, kad maždaug po 3 savaičių šie pinigai bus grąžinti. Prokurorė cituoja Ž. A. parodymus, duotus apygardos teisme, ir teigia, kad jie turi būti vertintini kritiškai, nes jais siekiama palengvinti D. M. atsakomybę.

Plačiai aptardama išteisintojo D. M. parodymus, duotus šios bylos ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, prokurorė teigia, kad jie turi būti vertinami kritiškai, kaip pasirinkta gynybos pozicija, nes jie skiriasi nuo parodymų, duotų jį apklausiant liudytoju baudžiamojoje byloje, kurioje Ž. A. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pastarojoje byloje D. M. parodė, jog derybose su V. K. dalyvavo kaip įmonės savininkas, o Ž. A. - kaip direktorius. Taip pat, patvirtino, jog Ž. A. jo prašymu pervedė 250000 Lt V. K., bei kad žinojo, jog avansas sumokamas iš UAB „S.“ skirtais pinigais ir patikino Ž. A., kad dėl to problemų nekils.

Išteisintojo D. M. teiginys, kad jis buvo bendrovėje tik vadybininkas, todėl jam nebuvo žinoma bendrovės finansinė padėtis, yra neįtikinamas. Tuo metu D. M. buvo UAB „T.“ akcininkas ir žinojo, kad bendrovė turi atsiskaityti su UAB „S.“ lėšomis, gautomis iš Danijos. Be to, jis buvo ir UAB „S.“ akcininkas bei valdybos narys.

Todėl prokurorė teigia, kad D. M. įkalbėjo direktorių Ž. A. užsiimti nauju verslu, žadėjo įnešti savo lėšas projekto vystymui, tačiau iškilus problemoms jokių priemonių nesiėmė, motyvuodamas tuo, kad su juo nebuvo atsiskaityta už akcijas. Skundo autorė teigia, kad pastaroji aplinkybė negali būti vertinama kaip svarbus argumentas, pateisinantis nusikalstamą veiką, nes tokie ginčai turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad išteisintojo teiginiai dėl jo ir A. S. dalyvavimo projekte buvo tik žodiniai ir duoti siekiant palenkti UAB „T.“ direktorių Ž. A. iššvaistyti šios bendrovės turtą. Tačiau iškilus problemoms dėl atsiskaitymo su UAB „S.“, jis šių Ž. A. duotų žodinių garantijų nevykdė, jokių priemonių nesiėmė, atsiskaitymui jokių lėšų nepervedė.

Prokurorė, vadovaudamasi BK 24 str. 5 d. nuostatomis, teigia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog D. M. atitinka kurstytojo sąvoką. Pastarasis bendravo su nusikalstamos veikos vykdytoju Ž. A., kurį, kaip bendrovės akcininkas, paveikė - įkalbėjo užsiimti nauja veikla, pristatė naujo verslo viziją (pirkti sklypus, juose statyti namus ir šiuos parduoti), tvirtindamas, kad šiai veiklai jis kartu su nauju akcininku A. S. įneš asmenines lėšas, supažindino su pastaruoju asmeniu, kartu ieškojo sklypų namų statybai ir nurodė jam sumokėti kitai paskirčiai skirtomis bendrovėje buvusiomis lėšomis, teigdamas, jog jokių problemų dėl UAB „S.“ panaudotų lėšų nekils ir kad šie, ne pagal paskirtį panaudoti pinigai greitai bus kompensuoti iš D. M. bei būsimo akcininko turimų lėšų. Ž. A. D. M. pasitikėjo, nes šis buvo bendrovės akcininkas, turėjo daug turto ir lėšų. Prokurorė mano, kad paminėti išteisintojo veiksmai negali būti vertintini kaip bendro pobūdžio poveikis.

Apeliaciniame skunde ginčijama ir teismo išvada, kad D. M. veikė kaip UAB „T.“ vadybininkas - surado žemės sklypą, supažindino pardavėjus su Ž. A.. Tačiau šių aplinkybių nepatvirtino nei pats išteisintasis, nei liudytojai. Be to, byloje nustatyta, jog žemės sklypai buvo surasti per nekilnojamojo turto agentūrą UAB „Viloradis“, o išteisintasis derybose dalyvavo kaip įmonės savininkas.

Tiek išteisintasis manė, tiek jį informavo Ž. A., kad UAB „T.“ finansinė padėtis buvo gera ir įmonė dirba pelningai. Atsiliepimo autorius pažymi, kad jis aktyviai siekė išspręsti UAB „T.“ įsiskolinimų UAB „S.“ problemas, bandė inicijuoti UAB „S.“ valdybos susirinkimą, supratęs, kad nuo jo pastarosios bendrovės vadovai slepia informaciją ir yra įsteigę ne vieną priedangos įmonę bei galimai vykdo nusikalstamą veiklą. Dėl šių aplinkybių, D. M. kreipėsi į Klaipėdos apygardos vyriausiąjį prokurorą. Be to, jis niekada neteigė, kad su juo neatsiskaitė UAB „S.“ akcininkai bei nesiėmė priemonių ginčo, kilusio tarp minimų abiejų bendrovių, išspręsti taikiu būdu.

Pažymi ir tai, kad jis kartu su A. S. buvo pažadėjęs finansuoti statybų projektą, bet neapmokėti UAB „T.“ skolas UAB „S.“. Be to, byloje nepaneigti Ž. A. parodymai, kad žemės sklypai nebuvo nupirkti ne todėl, kad kas nors atsisakė investuoti į žemės sklypų pirkimą, bet todėl kad buvo areštuota UAB „T.“ sąskaita.

Ž. A. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neteigė, kad jis (D. M.) įtikinėjo jį pirkti minimus sklypus, tai buvo laisvas jo, kaip direktoriaus, pasirinkimas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu dėl pažeistų teisių ir vertimo duoti parodymus prieš save, Ž. A. teismui skundė ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus.

Atsiliepimo autorius nurodo, kad niekada nei raštu, nei žodžiu neįtakojo Ž. A., nekurstė išvaistyti jo vadovaujamos bendrovės turto, nes tam neturėjo jokių motyvų, tikslų ar galimybių Ž. A. palenkti elgtis vienaip ar kitaip.

Kaltinamajame akte nurodytų dveji įrodymų šaltiniai – išteisintojo ir liudytojo Ž. A. parodymai, nepatvirtina D. M. kaltės. Prokurorė nepagrįstai neatsižvelgė į kitus bylos duomenis - papildomus liudytojų parodymus ir rašytinius įrodymus, kuriuose nurodyta, kad išteisintasis dirbo UAB „T.“ vadybininku, tuo tikslu važinėjo į komandiruotes. Todėl atsiliepime teigiama, kad D. M. ne kurstė Ž. A. sudaryti vieną ar kitą sutartį, bet, priešingai, vykdė direktoriaus Ž. A. pavedimus ir nurodymus.

Apeliaciniame skunde nenurodoma kokiu būdu jis kurstė Ž. A. atlikti kaltinime nurodytus veiksmus. Be to, jam, kaip vadybininkui, pagal pareigas buvo pavesta atlikti vienus ar kitus veiksmus, kurių, beje, neginčija ir pati prokurorė, tačiau ji skunde neatsižvelgia į objektyvius duomenis, kuriuos patvirtino teisme apklausti liudytojai S. P., V. R. ir J. L.. Iš pastarųjų liudytojų parodymų seka, kad visus klausimus, susijusius su verslo vystymu, sprendė Ž. A., o ne išteisintasis.

Išteisintasis pažymi ir tai, kad prokurorės akcentuojama Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. (turi būti 2010 m. lapkričio 22 d.) nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir priimta pažeidžiant BPK 44 str. 6 d. ir 257 str. nuostatas. Be to, ji nebuvo įteikta D. M., dėl ko jis negalėjo tokio sprendimo apskųsti.

Šios bylos nagrinėjimo metu prokurorė išplėtė kaltinimą, nes išteisintasis buvo kaltinamas dėl nusikalstamos veikos, padarytos bendrininkų grupe kartu su Ž. A., nors pastarasis apkaltinamuoju 2010 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 184 str. 2 d. kaip vienas, o ne bendrininkų grupe, išvaistęs turtą.

Priešingai nei teigiama prokuratūros apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai ir išsamiai įvertino visą bylos medžiagą, joje surinktų duomenų visumą, BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė ir padarė pagrįstą išvadą, kad D. M. veikoje nėra požymių nusikaltimo, numatyto BK 24 str. 5 d., 184 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė D. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad išteisintasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 24 str. 5 d. ir 184 str. 2 d., požymių.

Šios teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Prokurorė, ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas, remiasi tiksliai neįvardintais išteisintojo D. M. ir Ž. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ir jais grindžia išteisintojo kaltę.

Toks apeliaciniame skunde išdėstytas įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 str., 301 str. prasmei ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-615/2010, Nr. 2K-102/2011, Nr. 2K-113/2011). Pagal šią praktiką prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Šie duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas ir kitus įrodymus, o taip pat teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi.

Prokurorės apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokiais teisėtais būdais gautus įrodymus, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais, patvirtina ar paneigia ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui duoti D. M. ir Ž. A. parodymai. tokių įrodymų prokurorė ir negalėjo nurodyti dėl paprasčiausios priežasties – tokių įrodymų byloje nėra.

Pažymėtina ir tai, kad prokurorės apeliaciniame skunde iškraipomi Ž. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo nuteistas pagal BK 184 str. 2 d.

Iš Ž. A. apklausos protokolų matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu niekada nedavė parodymų, jog V. K. ir UAB „T.“ sąskaitos 250000 Lt perdavė paprašytas D. M. (3 t., 71-75, 81-84, 89-90 b. l.). Tokių parodymų jis nedavė ir pirmosios instancijos teisme (3 t. 138-142 b. l.).

Tokių parodymų nagrinėjant D. M. baudžiamąją bylą Ž. A. taip pat nedavė nei ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 29-30, 32, 118-128 b. l.), nei pirmosios instancijos teisme. Maža to, apklausos teisme metu Ž. A. aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad jokio susitarimo iššvaistyti turtą su D. M. nebuvo (2 t., 40-43 b. l.).

Tokius pačius parodymus Ž. A. davė ir apeliacinės instancijos teisme.

Prokurorė savo apeliaciniame skunde taip pat iškraipė ir D. M. parodymus, nurodydama, kad pastarasis Ž. A. baudžiamojoje byloje davė parodymus esą išteisintasis D. M. jo (Ž. A.) prašė pervesti UAB „T.“ pinigus V. K.. Tokių parodymų šioje baudžiamojoje byloje D. M. niekada nedavė (3 t., 46-49, 50-53 b. l.).

Tokių parodymų jis nedavė ir savo baudžiamojoje byloje (1 t., 142, 147-154 b. l., 2 t., 58-59 b. l.).

Pagal BK 24 str. 5 d. kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikaltimą. Objektyviai kurstymas gali pasireikšti įtikinėjimu, prašymu, papirkimu, grasinimu, apgaule, piktnaudžiavimu, autoritetu ir t. t., lenkiant padaryti konkrečią nusikalstamą veiką. Subjektyviajai kurstymo pusei būdinga tyčia, tačiau motyvai gali būti skirtingi.

Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta tik tai, kad D. M. Ž. A. pasiūlė verslo planą ir padėjo surasti žemės sklypus, dėl kurių pirkimo Ž. A. su V. K. sudarė pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią iš UAB „T.“ sąskaitos buvo pervestas 250000 Lt avansas V. K., o vėliau – nepavykus verslo planui, geranoriško susitarimo tarp sandorio šalių pagrindu šie pinigai buvo grąžinti UAB „T.“.

Tokie D. M. veiksmai patys savaime nėra nusikalstami.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai vieną šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-191/2012 ir kt.).

Byloje nėra jokių duomenų, kad D. M. savo tyčiniais neteisėtais veiksmais objektyviai užkirto kelią sutarties įvykdymui ir tuo sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka.

Jokiais objektyviais bylos duomenimis taip pat nepatvirtintas kaltinimo teiginys, kad D. M., nors ir būdamas UAB „T.“ akcininku, žinojo, jog bendrovė neturi pakankamai lėšų sumokėti 250000 Lt avansą V. K.. D. M. taip pat buvo žinoma, kad Ž. A. kreipėsi į SEB banką dėl kredito gavimo. Taigi teigti, kad D. M. tyčia siekė sukurstyti Ž. A. iššvaistyti svetimą turtą pagrindo nėra, juo labiau, kad Ž. A., kaip bendrovės direktorius, turėjo teisę pats spręsti, ar jo vadovaujama bendrovė pajėgi įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus.

Pažymėtina ir tai, kad nei kaltinamajame akte, nei apeliaciniame skunde nenurodoma, kuo pasireiškė kurstymo perduoti svetimą turtą ir paties turto perdavimo tretiesiems asmenims neteisėtumas, kuris paprastai nustatomas norminiais aktais (Akcinių bendrovių įstatymas, bendrovės įstatai). Todėl nepažeidžiant įstatymo garantuojamos išteisintojo teisės į gynybą, negalima konstatuoti, kad D. M. kurstė Ž. A. neteisėtai neatlygintinai perleisti svetimą turtą tretiesiems asmenims.

Faktiniai bylos duomenys taip pat rodo, kad D. M. realiai nesuvaržė UAB „T.“ galimybių atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Priešingai, šios teisės buvo atkurtos (V. K. grąžinant bendrovei 250000 Lt) būtent tokiu būdu. Todėl kaltinančiosios institucijos noras kriminalizuoti civilinius teisinius santykius šiuo atveju nėra pagrįstas

Kolegija pažymi, kad byloje nėra nustatyti ir išteisintajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės elementai – motyvas ir tikslas. Akivaizdu, kad D. M., būdamas UAB „T.“ akcininku nesiekė ir negalėjo siekti, jog bendrovė, o tuo pačiu ir jis pats, patirtų finansinių nuostolių.

Tokiu būdu byloje nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, kuri leistų daryti išvadą, jog D. M. sukurstė Ž. A. iššvaistyti svetimą turtą.

Apeliaciniame skunde, kaip vienas iš D. M. kaltės įrodymų, nurodyta 2010 m. lapkričio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis (1 t., 3 b. l.), kurioje teigiama, kad „padaryti inkriminuojamą nusikaltimą Ž. A. palenkė D. M.“.

Tokia teismo nutartis nėra kaltę patvirtinantis įrodymas ir todėl negali įpareigoti kitos sudėties teismą priimti D. M. tik apkaltinamąjį nuosprendį, nes pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai konkrečioje byloje įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be to, paminėtoje nutartyje esančios formuluotės aiškiai prieštarauja konstituciniam nekaltumo prezumpcijos principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.