Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-16 · Administracinė byla Nr. I-3202-505/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-16
Bylos Nr.
I-3202-505/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00089-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3202-505/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00089-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3; 51.4; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 16 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (Kybartų pataisos namai (juridinio asmens kodas – 188720027) reorganizuoti jungimo būdu, juos prijungiant prie Marijampolės pataisos namų (juridinio asmens kodas – 188722220), kuriems perėjo visos Kybartų pataisos namų teisės ir pareigos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namus ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ pagrindu), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2–14, 35–36), taip pat prašyme (b. l. 33–37) nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. priėmė įsakymą Nr. R1-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pažeidžiamos asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teisės, numatytos Tarptautinėse sutartyse, Konstitucijoje ir įstatymuose, todėl pareiškėjui, kalinčiam Kybartų pataisos namuose, buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjo nuomone, asmens teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu ir tik laikantis konstitucinio proporcingumo principo. Tvirtino, jog minėtame įsakyme nustatytos daiktų paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarkos taikymas tiesiogiai pažeidžia Konstitucijoje numatytą teisę į nuosavybės neliečiamumą. Atliekant bausmę Kybartų pataisos namuose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.1 punktu, iš pareiškėjo iki 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kurių iki minimo įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti. Tvirtino, kad minėtu įsakymu Kybartų pataisos namams suteikiama teisė sunaikinti nuteistiesiems (iš jų ir pareiškėjui) nuosavybės teise priklausančius daiktus. Teigė, kad pataisos namų administracija, žinodama apie ketinimą kreiptis į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus dėl pareiškėjo teisių pažeidimų konstatavimo, šiuo metu yra sustabdžiusi minimo įsakymo 2 punkto vykdymą, tačiau bet kada gali pradėti vykdyti įsakymą ir atimti bei sunaikinti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius vertingus kilnojamuosius daiktus.

Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.5 punktu yra nustatyta nuteistųjų laikymo kamerų tipo patalpose tvarka, kuria akivaizdžiai nustatomos žiaurios, žmogaus orumą žeminančios bausmės. Iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) yra paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė, o lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, t. y. neišduodant minkštosios patalynės dalies iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Pareiškėjo įsitikinimu, asmuo, atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje ir pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, gali būti baudžiamas iki 15 parų truksiančia žiauria, žmogaus orumą žeminančia bausme, kadangi nuteistajam, laikomam kamerų tipo patalpose, yra leidžiama išeiti iš kameros tik 2 valandas per dieną, o likusias 22 valandas nuteistasis būna kameroje, kurioje 12 valandų per parą nebūna galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti. Netgi gydytojui rekomendavus nuteistajam, perkeltam į kamerų tipo patalpas, būtinybę turėti sąlygas poilsiui, nėra sudaroma galimybė dienos metu turėti patalynę, t. y. bent minkštąją patalynės dalį (čiužinį, pagalvę), taip suvaržant nuteistojo galimybę ilsėtis, atsigulti, atsisėsti ant minkšto paviršiaus. Teigė, jog kyla abejonių dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo, kadangi nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinama jos švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai. Pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose pasitaiko atvejų, kai vykdant kratą ir patalpose suradus psichotropinių medžiagų vyksta tyrimas siekiant nustatyti, kam tos psichotropinės medžiagos priklauso. Tokiu atveju yra imama žmogaus DNR būtent nuo patalynės. Aplinkybėmis, kai patalynė yra sudedama ir laikoma vienoje patalpoje, kyla grėsmė, kad psichotropinių medžiagų likučių pateks ant kito asmens patalynės, ir bus apkaltintas visiškai nekaltas žmogus. Kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems užimtumas nėra organizuojamas, jiems neleidžiama dalyvauti bendrose laisvės atėmimo vietos užimtumo grupėse, todėl galima daryti išvadą, kad toks teisinis reglamentavimas, kuriuo vadovaujantis yra apribojama nuteistojo teisė ilsėtis, yra nepagrįstas jokių objektyvių tikslų, susijusių su laisvės atėmimo bausmės atlikimu, buvimu. Tvirtina, kad toks teisinis reglamentavimas sukelia nuteistajam neigiamų padarinių, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, nėra adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu; nuteistasis yra išsigandęs, kad už menkiausią bausmės atlikimo režimą jis gali būti uždarytas į kamerų tipo patalpas, kuriose su juo bus žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, žeminamas jo orumas. Tvirtino, kad jo konstitucinę teisę turėti privatinę nuosavybę bei netrukdomai ja disponuoti atsakovės atstovas riboja atimdamas stalo įrankius, indus, arbatos puodelius, motyvuodamas tuo, kad metaliniai šaukštai ir šaukšteliai bei keraminiai arbatos puodeliai nenumatyti minėtame įsakyme.

Akcentavo, kad Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.12 punktas apribojo pareiškėjo specialiąją teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Pažymėjo, kad jam neparduodama daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę. Toks vaisių ir daržovių kiekio nustatymas yra nuteistųjų galimybės rūpintis savo sveikata ir maitintis sveikai apribojimas, pažeidžiantis pareiškėjo teises, kadangi vaisių ir daržovių vartojimo apribojimas gali sukelti sveikatos sutrikimų. Pažymi, kad apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį iki 500 ml/g šiuo metu yra susidariusi situacija, kad pareiškėjui nėra sudaryta galimybė įsigyti visų būtinų maisto gaminių, kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė nebuvo pasiruošusi pakeitimams ir šiuo metu netiekia maisto produktų mažesnėmis pakuotėmis, nei buvo tiekiama iki Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo įsigaliojimo. Teigia, kad nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, kadangi buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, taip nepagrįstai apribojama teisė rūpintis savo mityba ir sveikata, kadangi, išvykdamas iš pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojamas į kitas vietas, jis negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu. Nurodo, kad šiuo metu neturi jokios galimybės įsigyti pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų, kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė buvo nepasiruošusi šių pakeitimų įsigaliojimui ir neužtikrino, kad šie produktai mažesnėmis pakuotėmis būtų tiekiami laisvės atėmimo vietoje, todėl yra priverstas valgyti sausą maistą, negali jo pagardinti mėgstamais padažais, taip nepagrįstai apribojant jo teisę į maisto pasirinkimą. Nurodė, kad jam nesudaryta galimybė įsigyti termiškai apdorotos mėsos ir žuvies produktų, nusipirkti razinų, datulių, medaus, uogienės. Pažymėjo, kad turi sveikatos sutrikimų, jam yra diagnozuota stuburo išvarža, todėl turi vartoti vitaminų ir papildų, kurių turėti draudžiama. Teigė, kad yra visiškai apribota galimybė vartoti visų rūšių maisto papildus ir vitaminus. Nurodo, kad yra vegetaras ir sportuoja, todėl, siekiant užtikrinti visavertę, jo asmenines savybes atitinkančią mitybą, jam yra būtina vartoti maisto papildus ir vitaminus. Akcentuoja, kad pataisos namų siūlomo maisto davinio energinės vertės vidurkis yra 2423 kcal per dieną, kurio nepakanka reguliariai sportuojančiam pareiškėjui – tokio energijos kiekio pakanka tik organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Teigia, kad šaltuoju metų laiku netenka galimybės užsiimti sportu, kadangi sporto inventorius yra įrengtas pataisos namų kieme, o pareiškėjas, nenaudodamas sportui skirtų pirštinių, gali pakenkti savo sveikatai, nušalti rankų pirštus. Nurodytais veiksmais yra pažeidžiama teisė į užimtumą, sportą ir sveikatą. Pareiškėjo nuomone, yra visos sąlygos, būtinos kilti atsakovės deliktinei atsakomybei. Prašo skundą patenkinti bei kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo, kiek tai susiję su šia byla.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 51–56) nurodė, kad Kybartų pataisos namai nepriima teisės aktų, o tik besąlygiškai juos vykdo. Pažymėjo, jog, vykdant Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. R1-213, iš nuteistųjų paimami tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami, o kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Iš pareiškėjo nebuvo paimti ir sunaikinti leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nuteistieji gali įsigyti ir turėti plastikinių arba medinių stalo indų (lėkščių, dubenėlių sriubai, šaukštų, puodelių, šakučių ir peilių). Pažymėjo, kad nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose (iki 15 parų), yra aprūpinami visu būtinu inventoriumi, taip pat ir taburetėmis arba stalo ilgio suoliukais, todėl pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nėra galimybės atsisėsti, yra nepagrįsti. Gydytojui rekomendavus, nuteistiesiems leidžiama turėti minkštąjį inventorių ne tik nustatytu poilsio metu. Pabrėžė, jog nuteistieji patys atsineša savo patalynę ir pasideda ją į tam skirtas patalpas, o atėjus poilsio laikui, patys ją pasiima; patalynė yra sudedama tam skirtose lentynose, atskiriama viena nuo kitos, taip pat pabrėžė, jog paimamo minkštojo inventoriaus laikymo patalpa yra vėdinama bei užtikrinami visi higienos reikalavimai. Pažymėjo, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose apgyvendintas nebuvo, bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, kuriose patalynė iš nuteistųjų nėra paimama, taip pat pareiškėjas iš Kybartų pataisos namų etapuotas nebuvo, todėl jam apsirūpinti ilgai negendančiu maistu nereikėjo. Nurodė, jog pareiškėjui nebuvo skirtas vegetariškas maitinimas, jam nebuvo konstatuota stuburo išvarža. Pareiškėjas į Kybartų pataisos namų administraciją dėl skunde išdėstytų nusiskundimų nesikreipė. Pažymėjo, kad nuteistųjų apsipirkimas pataisos namuose yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XII skyriaus.

Akcentuoja, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213, buvo pakeistas minėtų Taisyklių 18 priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“, taigi dėl šių aplinkybių pasikeitė reikalavimai daugelio produktų pakuotėms ir jų kiekiui. Pažymi, kad vadovaujasi anksčiau paminėtu įsakymu, tai yra objektyvios aplinkybės, kurios nuo pataisos namų nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Akcentuojama, kad po įvardijamo teisinio reguliavimo pasikeitimo operatyviai buvo išspręstas klausimas dėl aliejaus ir kitų prekių išfasavimo talpų pakeitimo ir šiuo metu parduotuvei tiekėjai pristato ir galima nusipirkti prekių mažose pakuotėse (0,5 l pieno, 0,45 l aliejaus). Pataisos namų parduotuvėje visada galima įsigyti karšto bei šalto rūkymo lašinių ir dešrų, rūkytų vištų sparnelių, ketvirčių, virtų dešrų ir įvairių dešrelių, šaltienos, pašteto. Nurodo, jog pagal užsakymą (dėl trumpo galiojimo termino) nuteistieji užsako ir jiems atvežama keptų šašlykų, keptos sprandinės, o tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl negalėjimo įsigyti termiškai apdorotų mėsos ir žuvies produktų. Pataisos namuose yra užtikrinama visavertė nuteistųjų mityba, ir tai įrodo Kybartų pataisos namuose tiekiamo maisto valgiaraščiai. Pataisos namuose esančioje valgykloje maitinimo paslaugas teikia UAB „Niklita“. Nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energinė vertė yra nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį ir cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Pataisos namuose pareiškėjui buvo suteikiama tinkama ir subalansuota mityba. Atsakovės atstovo įsitikinimu, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nepagrįsti, neatitinka tikrovės, todėl skundas nepagrįstas ir netenkintinas, o prašymas dėl Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 teisėtumo ištyrimo grindžiamas abstrakčiais teiginiais, kurie galimai gali kilti ateityje, todėl nėra norminio akto tyrimo dalyko.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 44–48) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Akcentuoja, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės institucijos turi teisę ir pareigą priimti teisės aktus, nustatančius įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnyje aiškiai bei nedviprasmiškai nurodyta, kad būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, bendrą masę nustato Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės, todėl teisingumo ministras turi visus įgaliojimus spręsti dėl jų nustatymo ir pakeitimo. Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 18 priede nustatytas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuriame yra tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai. Pabrėžia, jog visiems nuteistiesiems yra teikiamas visavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigos parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Taip pat į sąrašą sąmoningai nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai, o draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, padidina nuteistųjų saugumą, kadangi sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtų įrankių. Atkreipia dėmesį, kad sudarant sąrašą buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, tačiau įvertinti ir pačių nuteistųjų apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai. Mano, kad nagrinėjamu atveju prieš pareiškėją nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat jis neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl skundas negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) veiksmų, vykdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. R1-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas, Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. R1-213) 1.1, 1.5 ir 1.12 punktus, t. y. paimant iš pareiškėjo ir sunaikinant daiktus, viršijančius nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktus, kurių iki minimo įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, taip pat maisto produktus, kurių tinkamumo vartoti terminas pasibaigęs, kalint kamerų tipo patalpose paimant patalynę, pažeidžiant jo teisę apsipirkti pataisos namuose veikiančioje parduotuvėje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti žalą.

Neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį yra civilinės atsakomybės pagrindas. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti, ar, priešingai, jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-229-1062/2019).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-470-520/2019 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-470-520/2019 ir kt.). Neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurių įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-470-520/2019 ir kt.). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Dėl daiktų, viršijančių nustatytą leidžiamą daiktų svorį, daiktų, kurių iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, bei patalynės, indų paėmimo

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš to, kad, atliekant bausmę Kybartų PN, vadovaujantis Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu, 2018 m. lapkričio 15 d. iš pareiškėjo turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kurių iki minimo įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, tačiau ir čiužinys, užklotas, pagalvė (toliau – ir patalynė). Pareiškėjas kelia abejones dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo, kadangi nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip užtikrinama jos švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai.

Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas; akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d.). Pagal Aprašo 3 punktą, suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Vadovaujantis Aprašo 1 priedu, nustatančiu laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normas, išduodama patalynė: antklodė (1 vnt. 3 metams), čiužinys (1 vnt. 4 metams), pagalvė (1 vnt. 2 metams), patalynės komplektas (2 komplektai 1 metams), rankšluostis (2 vnt. 1 metams).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, jog nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.; toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 220 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamus į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.

Anksčiau nurodytų Vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte įtvirtinta, jog nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar)baudžiamosios bylos medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, paimami. Kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi reikmenys ir daiktai, išskyrus reikmenis, daiktus, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais reikmenimis ir daiktais turimų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Pataisos įstaigos sandėlyje saugomų nuteistojo daiktų ir reikmenų bendroji masė neturi viršyti 20 kilogramų. Jei nuteistajam atliekant bausmę nustatoma, kad jo turimų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė viršija leistiną svorį, jie paimami, saugomi ir sunaikinami vadovaujantis šio punkto nuostatomis.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 53–54) nurodė, kad iš pareiškėjo nebuvo paimti ir sunaikinti jokie leidžiamų turėti daiktų kiekį viršijantys daiktai. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas jokių prieštaravimų tokiai atsakovės atstovo pozicijai neišdėstė. Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kokie konkretūs daiktai ir kada iš jo buvo paimti, neįrodinėjo šios aplinkybės galimomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (rašytiniais liudytojų parodymais, neprašė jų kviesti į teismo posėdį). Skunde pareiškėjas nurodė, jog Įsakymo nuostatos dėl daiktų paėmimo vykdymas yra sustabdytas, tačiau gali būti vykdomas ateityje. Akivaizdu, kad pareiškėjo teiginiai dėl paimtų bei galimai ateityje paimtinų daiktų, viršijančių nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktų, kurių iki minimo įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, yra hipotetiniai, deklaratyvūs ir neįrodyti, jų pagrindu negali būti konstatuota pareiškėjui galimai padaryta neturtinė žala, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nedetalizavo, kada ir į kokią kamerų tipo patalpą buvo perkeltas, kurioje iš jo buvo paimama patalynė, o atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas kamerų tipo patalpose negyveno, laisvės atėmimo bausmę jis atliko bendrabučio tipo patalpose, kuriose iš nuteistųjų patalynė pagal teisės aktų nuostatas nebuvo paimama, taip pat ne kartą buvo už tinkamą elgesį skatintas (b. l. 53, 58). Šių duomenų pareiškėjas neginčijo, juos paneigiančių įrodymų nepateikė.

Įvertinus pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu negyveno kamerų tipo patalpose, jo pretenzijos dėl kamerų tipo patalpose dienotvarkėje nustatytu laiku paimamos patalynės, nepakankamų užimtumo priemonių, negalėjimo pailsėti, paimtos patalynės laikymo sąlygų ir pan. laikomos nepagrįstomis.

Taip pat pareiškėjas nedetalizavo, kada ir dėl kokių priežasčių iš jo buvo paimti stalo įrankiai, indai ir arbatos puodeliai, taip pat nepaaiškino, kaip ribojama jo galimybė sportuoti, neturint specialių pirštinių, t. y. pareiškėjas nenurodė Kybartų PN įvykdytų pažeidimų konkrečių faktų, neaprašė jų, įvardydamas konkretų jų padarymo laiką, kurie galėtų patvirtinti konkrečius jo teisių pažeidimus. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik apsiribojo abstrakčiais teiginiais apie jo teisės galimus pažeidimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.

Dėl galimybės įsigyti maisto produktų

Pagal BVK 92 straipsnio 1 dalį, nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (toliau – ir Sąrašas) 1.1–1.15 punktuose nurodyta, kad nuteistieji gali įsigyti (turėti) ne daugiau kaip 2 kg vaisių, daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų); ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) – duonos gaminių, pieno produktų, termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių bei žuvies, chalvos, šokolado, šokoladinių saldainių, džiovintų vaisių, riešutų, aliejaus, margarino, natūralios arbatos, kavos, kakavos, sulčių, gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens, prieskonių, sintetinių saldiklių, sausų dribsnių, sausos sriubos, sausų antrųjų patiekalų, sauso sultinio, kruopų, makaronų (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomus nuteistuosius); ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes) – kečupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų; kiaušinių (išskyrus kamerose ir kamerų tipo patalpose laikomus nuteistuosius) bei ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotės, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gydytojo rekomenduotų vaistinių preparatų.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su aplinkybe, jog Įsakymo 1.12 punktu pakeitus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedą, jame buvo nustatyti papildomi ribojimai, dėl kurių pareiškėjas negalėjo nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, jam nebuvo sudaryta galimybė įsigyti termiškai apdorotos mėsos ir žuvies produktų, razinų, datulių, medaus, uogienės. Apribojus maisto ir pakuočių dydį iki 500 ml/g bei 200 ml, laisvės atėmimo įstaigų parduotuvės nespėjo prisitaikyti ir netiekia mažesnėmis pakuotėmis maisto gaminių, todėl pareiškėjui nėra sudaryta galimybė įsigyti būtinų maisto produktų (aliejaus, pieno), buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, todėl nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų (konservų, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų), priverstas valgyti sausą maistą ir negali jo pagardinti mėgstamais padažais, taip yra nepagrįstai apribojama teisė rūpintis savo mityba ir sveikata, kadangi, išvykdamas iš pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojamas į kitas vietas, jis negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu.

Atsakovės atstovas nurodė, kad pataisos namų parduotuvėje visada galima įsigyti karšto bei šalto rūkymo lašinių ir dešrų, rūkytų vištų sparnelių, ketvirčių, virtų dešrų ir įvairių dešrelių, šaltienos, pašteto, be to, pagal nuteistųjų užsakymą (dėl trumpo galiojimo termino) jiems atvežama keptų šašlykų, keptos sprandinės (b. l. 53).

Iš atsakovės atstovo kartu su atsiliepimu pateikto UAB „Lobby baltic“ 2018 m. lapkričio 16 d. kainoraščio (b. l. 116–122) matyti, kad parduotuvėje, be kita ko, galima įsigyti rūkytų, sūdytų, keptų ir vytintų mėsos gaminių, vaisių, daržovių, konservuotų vaisių ir daržovių, keptos/sūdytos žuvies, mėsos konservų, maisto papildų, šaldytų produktų, prieskonių, grūdėtų garstyčių, fasuotos ir marinuotos produkcijos ir pan., o tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl negalėjimo įsigyti termiškai apdoroto maisto, konservuotų maisto produktų.

Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas nurodė, kad po Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo pakeitimo Kybartų PN parduotuvėje maždaug mėnesį nebuvo aliejaus ir kitų prekių, kurių išfasavimo talpos buvo pakeistos, nes parduotuvė buvo sudariusi sutartis su tiekėjais atitinkamoms pakuotėms ir rinkoje mažesnėmis pakuotėmis kai kurių prekių įsigyti nebuvo galima (b. l. 53). Toks atsakovės atstovo tvirtinimas iš esmės leistų konstatuoti neteisėtus jos veiksmus, 2018 m. spalio–lapkričio mėnesiais neužtikrinant nuteistųjų (iš jų ir pareiškėjo) teisės apsipirkti pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga nurodyti faktines aplinkybes, kurios galėtų patvirtinti konkrečius pareiškėjo teisių pažeidimus, tenka pačiam pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl jo pažeistų teisių nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad nuo 2018 m. spalio 19 d. neturėjo galimybės nusipirkti daugiau nei 2 kg vaisių ir daržovių per savaitę, razinų, datulių, medaus, uogienės, pomidorų padažo, sojų padažo, garstyčių, krienų, aliejaus ir pieno, tačiau nenurodė konkrečių jo teisių pažeidimų atvejų, t. y. pareiškėjas nenurodė tikslių datų, kada ir kokių konkrečių produktų jam nebuvo parduota, nepaaiškino, ar buvo pasiūlyta įsigyti alternatyvią prekę (prekes) ir pan. Nors į bylą pateiktame kainoraštyje (b. l. 116–122) nėra įtraukti džiovinti vaisiai, aliejus, kečupas, pomidorų ir sojų padažai, majonezas ir krienai, – tai patvirtina, jog minėtą mėnesį šių produktų nebuvo galima nusipirkti, tačiau byloje įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, jog jis pageidavo įsigyti jo nurodytus maisto produktus ir šie produktai jam nebuvo parduoti, nėra. Teismas byloje nenustatė, o ir pats pareiškėjas neteikia argumentų apie tai, kad kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl tam tikrų produktų nebuvimo pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nesamos galimybės įsigyti jo nurodytų maisto produktų iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir yra atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Pareiškėjas skunde taip pat reiškė pretenzijas dėl to, kad, išvykdamas iš pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojamas į kitas vietas, negalėjo apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu. Pažymėtina, jog, atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu nebuvo etapuojamas iš Kybartų pataisos namų (b. l. 53, 57), todėl jo pretenzijos dėl išvykstant iš Kybartų PN į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojant į kitas vietas negalėjimo apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu, atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas tvirtino, kad jam, sportuojančiam asmeniui, Kybartų PN siūlomo maisto davinio energinė vertė buvo per maža. Reiškė pretenzijas dėl maisto kokybės, apribotos galimybės vartoti maisto papildus ir vitaminus, kurie jam, kaip asmeniui, kuriam diagnozuota stuburo išvarža, yra būtini užtikrinti visavertę, jo asmenines savybes atitinkančią mitybą.

Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pažymėtina, kad būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas visavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai).

Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų patvirtintų sveikatos sutrikimų, dėl kurių yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nurodytos Taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, 2015 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog jam diagnozuota stuburo išvarža ir dėl to turi vartoti vitaminus bei papildus, tačiau, atsakovės atstovo duomenimis (b. l. 54), pareiškėjui stuburo išvarža nėra konstatuota, taip pat jam nebuvo skiriamas dietinis maitinimas. Į bylą nėra pateikta ir jokių duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų teikusi rekomendacijas dėl specialaus maitinimo pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicinines indikacijas), taip pat maisto papildus (vitaminus). Todėl, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos, skirti pareiškėjui kitokį nei pagal valgiaraštį maitinimą, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažintina, jog Kybartų PN administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimo, nes Taisyklių 7 punktas nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų.

Byloje nenustatyta, kad maistas būtų tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas su rašytiniais prašymais į Kybartų PN administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl leidimo vartoti maisto papildus (vitaminus) nesikreipė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad maisto kaloringumas buvo per mažas ir pan., nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių skundėsi atsakovės atstovui, nepatvirtina pataisos namų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nenustatyta, kad Kybartų PN administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, ir dėl to pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nėra.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie Konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 23, 53 straipsnių ir kitų teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Eur, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto tyrimo

Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.5, 1.12 punktų teisėtumo, kiek tai susiję su nagrinėjama byla, patikros.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog pareiškėjas privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui (Konstitucijai) ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2009).

Pažymėtina, jog tam, kad būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir taip nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Taigi ir asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien su teisės akto buvimu. Galimas hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Taigi, atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikyto norminio administracinio akto teisėtumą.

Šiuo atveju pareiškėjas, kreipdamasis su skundu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrindė jokiais faktiniais įrodymais, kad jo atžvilgiu administracinio akto taikymas sukėlė jo įvardijamas negatyvias teisines pasekmes – jog buvo paimti ir sunaikinti daiktai, kad jam konkrečiu atveju buvo uždrausta įsigyti prekių, kad buvo paskirta drausminė nuobauda perkėlimas į kamerų tipo patalpas, kuriose paimamas minkštasis inventorius ir t. t. Pareiškėjo išreikštos abejonės nenukreiptos į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl įvardijamo akto taikymo pareiškėjui.

Įvertinus tai, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje nėra tinkamo kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto tyrimo pagrindo bei dalyko, todėl prašymas kreiptis dėl norminio administracinio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė