Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-06-03 · Administracinė byla Nr. A-2225-629/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-06-03
Bylos Nr.
A-2225-629/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02887-2018-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2225-629/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02887-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2018 m. liepos 13 d. atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama, dalį ploto užėmė patalpoje esantys baldai, asmeniniai daiktai. Pareiškėjas teigė, jog Pravieniškių PN-AK vilkino išrašytų receptinių vaistų išdavimą, nebuvo tinkamai suteiktos odontologo paslaugos. Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosiose patalpose Nr. 9 buvo įrengtas tik tupiamas tualetas, dėl turimo neįgalumo buvo itin sunku juo pasinaudoti. Gyvenamosiose patalpose žiemą būdavo šalta, vasarą karšta, drėgna. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, o pareiškėjas dėl netinkamų atsakovo atstovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, orumo pažeminimą, diskomfortą, depresiją, sveikatos pablogėjimą.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje yra centralizuotas šildymas, todėl užtikrinama tinkama temperatūra nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant prašymams, išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Atsakovo atstovas teigė, kad vaistai išduodami pagal gydytojų paskyrimus bei nurodytomis valandomis remiantis vidaus tvarkos taisyklėmis. Būrių gyvenamosiose patalpose įrengti sėdimi klozetai, o kamerų tipo patalpose vienas tupimas klozetas ir viena praustuvė. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. liepos 13 d. buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos) ir paciento (pareiškėjo) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Iš į bylą pateikto Lietuvos Respublikos sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2018 m. vasario 27 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo“ teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų (netinkamai suteiktų odontologo paslaugų) kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, kurie nurodė, pareiškėjui dėl netinkamai suteiktų odontologo paslaugų kreiptis į Odontologų rūmus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Odontologų rūmus ir teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepasinaudojo įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kuria dar gali pasinaudoti, todėl pareiškėjo skundą šioje dalyje paliko nenagrinėtu.

7. Teismas vertino atsakovo atstovo prašymą laikotarpiui nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 8 d. taikyti ieškinio senatį. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 1.127 straipsnio 1, 5 dalis, 1.131 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu ir pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl nusprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 8 d. atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas, pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, nusprendė, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. liepos 13 d.

9. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, t. y. gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, nustatė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas, kuriame nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, bei Taisyklių 11¹.2 punktas, kuriame nustatyta, kad kamerų tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Žemesnės instancijos teismas

10. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipė dėmesį, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Teismas nusprendė, jog nagrinėjamos bylos atveju nenustačius minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys.

11. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo norma) (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo norma) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. birželio 8 d.) nuostatas dėl aprūpinimo sanitariniais įrenginiais, atsakovo atstovo pateiktą informaciją ir konstatavo, kad ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normoje nustatytų reikalavimų.

12. Teismas vertino pareiškėjo teiginį, jog gyvenamosiose patalpose Nr. 9 buvo įrengtas tik tupiamas tualetas, o dėl turimo neįgalumo buvo itin sunku juo pasinaudoti, ir nustatė, kad 2004 m. Aprūpinimo normoje nustatyta, jog kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti klozetas arba unitazas, o 2017 m. Aprūpinimo normoje – kad kamerų tipo patalpos sanitariniame mazge turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas). Teismas darė išvadą, jog nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatas, byloje esančius duomenis ir nustatė, kad teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad kamerų tipo patalpose Nr. 9 buvo įrengtas tupiamas tualetas, kuriuo dėl turimo neįgalumo buvo itin sunku juo pasinaudoti, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip nepakankamus neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

13. Teismas nusprendė, jog neturi pagrindo abejoti byloje atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų temperatūros atitiktį teisės aktų reikalavimams. Teismas nenustatė, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamos gyvenamųjų patalpų oro temperatūros buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikė juos nepagrįstais ir atmetė.

14. Teismas vertino pareiškėjo teiginį, kad Pravieniškių PN-AK vilkino išrašytų receptinių vaistų išdavimą, aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. V-156 patvirtinto Vaistinių preparatų ir medicinos prekių įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo (galiojusio iki 2017 m. gruodžio 13 d.) ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-538 patvirtinto Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo nuostatas, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytą informaciją. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tiksliai nenurodė, kada, dėl kokių vaistų kreipėsi į Pravieniškių PN-AK ir kiek laiko užtruko jo prašomų vaistų gavimas. Byloje nėra jokių duomenų (medicininių išrašų, gydytojų išrašytų receptų), iš kurių būtu galima spręsti apie pareiškėjui paskirtus konkrečius vaistus ir jų vartojimo ypatumus. Iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų ir medicininių pažymėjimų kopijų teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK buvo gauti tam tikri vaistai, kuriuos pareiškėjui buvo leidžiama turėti. Teismas darė išvadą, jog byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovo atstovas nagrinėjamame kontekste savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

15. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (sanitariniuose mazguose ginčo laikotarpį trūko inventoriaus), teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

16. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas, panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas teigia, kad teismas, dalį pareiškėjo skundo atmetęs kaip nepagrįstą, netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes, dėl ko nenustatė kalinimo sąlygų pažeidimų ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl galimai netinkamai suteiktų odontologijos paslaugų, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo tvarka. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi ir teigia, jog teismas, nurodydamas, jog minėtas įstatymas numato privalomą bylos išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarką, suklydo, nes pareiškėjas turėjo galimybę pasirinkti ar kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje buvo pažeistos jo teisės, ar į teismą. Pareiškėjas nurodo, kad nepasinaudojo išankstinio nagrinėjimo tvarka, nes tokia galimybė jam buvo apribota, kreipėsi į teismą ir teismas šioje dalyje jo skundą privalėjo išnagrinėti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kreipimusi į kalinimo įstaigą aptariamu klausimu. Pareiškėjas teigia, jog jis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje, jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, atsakovo atstovą, kuris jo skundo nenagrinėjo, o nurodė kitą instituciją, pastaroji skundo taip pat nenagrinėjo, nurodė dar kitą instituciją, į kurią pareiškėjui pasiūlė kreiptis. Pareiškėjas remiasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis ir teigia, jog būtent atsakovo atstovas, kaip pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 2 dalies nuostatas atliekantis sveikatos priežiūros įstaigos funkcijas, privalėjo nagrinėti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas akcentuoja, kad prašė teismo įpareigoti atsakovo atstovą pateikti duomenis apie kalinimo laikotarpiu pareiškėjui taikytą gydymą, šiuo laikotarpiu dirbusio gydytojo-stomatologo kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus (licenciją), nes jo vertinimu, jį gydė galimai nekvalifikuotas asmuo. Pareiškėjas teigia, kad teismas tokį pareiškėjo prašymą privalėjo tenkinti. Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimu ir teigia, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitiktiems teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi.

19. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuri susijusi su pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto atitiktimi teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kada buvo pateikti duomenys apie patalpų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, plotą. Pareiškėjas teigia, kad po to, kai jis buvo perkeltas į kameros tipo patalpas iš bendrabučio tipo patalpų, šios buvo keičiamos, išgriaunant užtvaras ir išmontuojant dalį lovų, tokiu būdu siekiant dirbtinai padidinti vienam kaliniui tenkantį gyvenamąjį plotą, kad kalinimo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas pabrėžia, kad iki tol vienam kaliniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o būtent tuo metu pareiškėjas šiose patalpose ir buvo kalinamas. Pareiškėjas nurodo, kad būtent atsakovo atstovas privalėjo pateikti aktualius duomenis apie patalpų plotą, o teismas privalėjo užtikrinti, kad tokie duomenys būtų pateikti.

20. Pareiškėjas teigia, kad teismas, vertindamas jo teiginius dėl sanitarinių įrenginių skaičiaus ir tipo, neatsižvelgė į esminę reikšmę turinčias aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas turi neįgalumą, susijusį su nugara, 55 procentų darbingumą. Šis sveikatos sutrikimas lemia tai, kad pareiškėjas turi specialiųjų poreikių, susijusių su gyvenamuoju plotu, sanitariniais įrenginiais, mityba, gydymu. Pareiškėjas teigia, kad patalpose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių, o nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo laikomas kameros tipo patalpoje Nr. 9, kurioje nebuvo tinkamo pareiškėjo sveikatos būklei tualeto (tupiamas tualetas, kuriuo naudotis turint neįgalumą buvo itin sudėtinga). Pareiškėjas teigia, kad jis tiek skunde teismui, tiek teikdamas paaiškinimus aplinkybes dėl jo patirtų sunkumų, susijusių su sveikatos būkle, itin išsamiai detalizavo ir nurodė dėl to pasireiškusias individualias pasekmes, todėl visiškai nesuprantama, kuo remiantis teismas padarė priešingas išvadas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas turėjo duomenis apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, tačiau kalinimo sąlygų neorganizavo pagal pareiškėjo specialiuosius poreikius.

21. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, jog byloje nėra pateikta objektyvių duomenų apie tai, jog pareiškėjui išrašyti medikamentai nebuvo teikiami laiku. Pareiškėjas teigia, kad jis neturėjo galimybės tinkamai gydyti itin ūmaus sveikatos sutrikimo, susijusio su naudojimusi tualetu. Pareiškėjas teigia, jog jis su skundu pateikė vaistų receptus, atsakovo atstovo pažymas apie vaistų gavimą, prašė teismo įpareigoti atsakovo atstovą pateikti jam teiktus pareiškėjo prašymus dėl medikamentų, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Pareiškėjas akcentuoja, jog būtent šie prašymai, kartu su pateiktais receptais ir pažymomis, būtų neginčijamai įrodę, jog pareiškėjui pateikus prašymą su vaistų receptu, faktiškai jis vaistus gaudavo po ilgo laiko, vaistų gavimas buvo apsunkintas, dėl ko pareiškėjas negalėjo tinkamai gydytis savo sveikatos sutrikimo. Pareiškėjas nurodo, kad teismas klaidingai nurodė, kad jis nesikreipė į atsakovo atstovą dėl vaistų gavimo, taip pat kad byloje nėra jokių medicininių dokumentų, kadangi pareiškėjas į bylą šiuos įrodymus pateikė.

22. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino aplinkybės dėl pareiškėjo badavimo, kuri ir patvirtina, kad pareiškėjas buvo priverstas imtis kraštutinių priemonių, kad atsakovo atstovas atkreiptų dėmesį į daromą pažeidimą vilkinant vaistų išdavimą. Pareiškėjas teigia, kad badas tęsėsi 8 dienas, tačiau teismas šių duomenų iš atsakovo atstovo neišreikalavo.

23. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo kompensacijos.

24. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, jo samprotavimai nepagrįsti jokiais objektyviais ar subjektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus bei, kad siekė pareiškėjui sąmoningai pakenkti. Byloje taip pat nenustatyta atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio. Nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas skunde nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą.

27. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

28. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. P. kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2018 m. liepos 13 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. gegužės 26 d. dėl inventoriaus trūkumo sanitariniuose mazguose. Kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat netenkino reikalavimo priteisti neturtinę žalą pinigais.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįsigilino į skundo reikalavimus, netinkamai vertino įrodymus, esminių įrodymų neišreikalavo, neatsižvelgė į individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes, dėl ko nenustatė kalinimo sąlygų pažeidimų ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus bei tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

33. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar jų nesuteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nepriklausomai nuo to, kad asmuo laikomas laisvės atėmimo vietoje, teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo (nesuteikimo) reguliuoja ne kardomųjų priemonių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos, todėl kalinamas asmuo turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybės taikymo rūšis, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. mutatis mutandis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013), reiškia ir tai, kad tokios tvarkos turi būti laikomasi ir tada, kai asmeniui sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos įkalinimo įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo atsižvelgti ir vertinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamai pareiškėjui suteiktomis odontologo paslaugomis, nes dėl tokios žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

35. Pareiškėjas skunde prašomą atlyginti neturtinę žalą, be kita ko, siejo su teisės į sveikatos priežiūrą Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu, t. y. jis teigė, kad turi neįgalumą, susijusį su nugara (duomenys neskelbtini (b. l. 11), kalinimo metu kentė nuo itin ūmaus sveikatos sutrikimo, dėl kurio itin jautriai reagavo į aplinkos pokyčius, privalėjo vartoti vaistus, tačiau pareiškėjui išrašytų receptinių vaistų pristatymas buvo vilkinamas. Šiuo klausimu atsakovo atstovas atsiliepime nurodė ir į bylą pateikė medicininį pažymėjimą (b. l. 58), kuriame teigiama, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų apie ūmų sveikatos sutrikimą nėra, vaistai išduodami pagal gydytojų paskyrimus bei nurodytomis valandomis remiantis vidaus tvarkos taisyklėmis, asmens sveikatos istorijoje yra įrašas, kad nuteistasis turi 3 neįgalumo grupę ir nustatytas netektas darbingumas 55 proc., tačiau nėra tai patvirtinančio dokumento. Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 1 d. vykusio posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad jam tekdavo mėnesį ir daugiau laukti vaistų, paskutinius dvejus metus jie nebuvo pristatomi, todėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartimi atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti duomenis apie receptinių vaistų išrašymą ir jų išdavimą pareiškėjui. Atsakovo atstovas papildomai pateiktame paaiškinime ir medicininiame pažymėjime (b. l. 109-110) nurodė, kad vaistai nuteistajam skiriami gydančio gydytojo, įrašius į paskyrimo lapą. Paskyrimo lape pažymimas paciento apsilankymas, vaistų išdavimo data. Gydytojas išrašo vaistus, kuriuos gydytojai turi savo įstaigos vaistinėje. Jei pacientas buvo konsultuotas kitoje vaistinėje gydančių specialistų, kurie skiria vaistus, o šių vaistų nėra kalėjimo departamento centralizuotame perkamų medikamentų sąraše, rašomas gydančio gydytojo tarnybinis pranešimas ir vaistinės darbuotojas juos užsako vaistinėse su kuriomis yra sudaryta sutartis. Tokiu atveju vaistų gavimas gali kiek užtrukti. Šia informacija ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas nagrinėjamame kontekste savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, jog pareiškėjas prašė teismo įpareigoti atsakovo atstovą pateikti jam teiktus pareiškėjo prašymus dėl medikamentų, tačiau iš atsakovo atstovo teismas minėtų duomenų neišreikalavo ir įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui.

36. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Atsakovo atstovui nepateikus įrodymų, aplinkybės vertinamos pareiškėjo naudai ir konstatuojami atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.

37. Sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, jog pareiškėjas dėl vilkinamų pateikti, negaunamų medikamentų buvo paskelbęs badą ir prašė pirmosios instancijos teismo įpareigoti atsakovo atstovą pateikti informaciją apie pareiškėjo registruotą badavimo laikotarpį ir priežastis. Informaciją apie tai, kad tik po badavimo gaudavo vaistus nurodė ir Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 1 d. vykusio posėdžio metu (informacinė pažyma, b. l. 99). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti šiuos pareiškėjo argumentus ir prašymą, nagrinėdamas pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su išrašytų receptinių vaistų pristatymu, arba pateikti argumentus, kodėl atsisako juos įvertinti arba išreikalauti pareiškėjo prašomus įrodymus.

38. Pastebėtina, kad vienareikšmio tupiamų tualetų vertinimo nėra pateikęs ir EŽTT, paprastai akcentuojamasi į privatumą arba tupiami tualetai vertinami kitų nustatytų pažeidimų visumos kontekste atskirai dėl jų nepasisakant (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Vis dėlto, iš EŽTT praktikos matyti, kad esant atitinkamiems sveikatos sutrikimams, dėl kurių naudojimasis tupiamais tualetais objektyviai yra apsunkintas, konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., bylas Asalya prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43875/09; Mircea Dumitrescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 14609/10). Nors pagal galiojantį teisinį reguliavimą laisvės atėmimo vietų sanitariniuose mazguose klozetas gali būti tupiamas, t. y. teisinis reglamentavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą unitazą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į byloje esančius pareiškėjo pateiktus medicinos dokumentų išrašus, vertinant pareiškėjo skundo teiginio, jog jis Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. buvo laikomas kameros tipo patalpoje Nr. 9, kurioje nebuvo tinkamo pareiškėjo sveikatos būklei tualeto, pagrįstumą.

39. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 56 straipsnio, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, t. y. neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, nepašalino iškilusių abejonių, neišreikalavo įrodymų iš atsakovo atstovo bei tokiu būdu pažeidė nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.).

40. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017).

41. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017).

42. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasVeslava RuskanMilda Vainienė