Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-05-29 · Civilinė byla Nr. e2S-483-881/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-29
Bylos Nr.
e2S-483-881/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-32848-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Ieškovas
„BTA Insurance Company“ SE
Atsakovas
AAS „Gjensidige Baltic“
Kategorijos
  • 113.6.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-483-881/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32848-2014-1Procesinio sprendimo kategorija: 113.6.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. gegužės 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „BTA Insurance Company“ SE atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2384-871/2015 pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl skolos sumokėjimo ir įskaitymų pripažinimo negaliojančiais, kuria civilinė byla sustabdyta.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ vienašalius įskaitymus: 2014 m. sausio 3 d. įskaitymą Nr. (01)-1.14-0013, 2014 m. kovo 6 d. įskaitymą Nr. (01)-1.14-441, 2014 m. balandžio 9 d. įskaitymą Nr. (01)-1.14-685, ir priteisti iš atsakovo 6 334,13 Lt, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas neturėjo pagrindo atlikti įskaitymus, nes visos atsakovo pretenzijos, kurių pagrindu atsakovas atliko vienašalį įskaitymą, buvo pateiktos tuo pačiu teisiniu pagrindu, t. y. atsakovas vadovaudamasis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. dienos sprendimu reikalavo iš ieškovo sumokėti draudimo išmokas pagal priekabos valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Ieškovas nemokėjo atsakovui pagal pateiktas pretenzijas, nes Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 5 dalis numatė, kad draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančiosios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Esant nesutarimui tarp šalių dėl teisės taikymo, t. y. draudimo išmoka turi būti mokama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, ieškovas nemokėjo galimai nepagrįstos draudimo išmokos. Teisės aiškinimo klausimą išsprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, pagal kurį šiems santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos teisės normos. Pasak ieškovo, nagrinėjamu atveju žalą, padarytą Vokietijoje įvykusiuose eismo įvykiuose, turi atlyginti atsakovas, kaip vilkikų valdytojų civilinės atsakomybės draudikas, o ieškovas, kaip vilkikų priekabų valdytojų civilinės atsakomybės draudikas, tokios pareigos neturi.

Atsiliepimas

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, remdamasis tuo, kad įskaitymai atlikti teisėtai. Pažymėjo, kad atsakovo ieškovui pareikšti ir atsakovo įskaityti reikalavimai grindžiami aplinkybe, kad už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius, kurių kaltininkais pripažinti transporto priemonės junginio (vilkiko su priekaba) valdytojai, abiejų transporto priemonės junginio sudedamųjų dalių (tiek vilkiko, tiek priekabos) draudikai yra atsakingi lygiomis dalimis, jie prieš nukentėjusįjį asmenį laikytini solidariaisiais skolininkais. Šiam teisiam santykiui taikytina Vokietijos teisė. Taigi, BTA Insurance Company, kaip priekabos draudikui, kyla pareiga mokėti draudimo išmoką nukentėjusiam dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio. Atsakovo teigimu, jo reikalavimai kilę iš Vokietijoje įvykusių eismo įvykių, todėl, nustatant tiek ieškovo, tiek atsakovo atsakomybės apimtį, turi būti vadovaujamasi Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktais. Atsakovas įvykdė solidariąją prievolę, todėl ieškovas turėjo grąžinti jam 50 procentų sumos, kurią atsakovas išmokėjo nukentėjusiems asmenims.

Atsakovas paruošiamuosiuose dokumentuose pateikė prašymą sustabdyti bylą, kol bus priimtas ESTT prejudicinis sprendimas ir kol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priims galutinę nutartį byloje Nr. 3K-3-415/2014.

Šalies argumentai

Ieškovas su pareikštu prašymu nesutiko, prašė jo netenkinti, nes tai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Nurodė, kad tai, kokia teisė taikytina sprendžiant šalių ginčą, išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, nurodant, jog vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų tarpusavio santykiams taikytina Lietuvos teisė. Be to, šioje byloje turi būti aiškinamasi, ar buvo visos įskaitymo sąlygos, ieškovo teigimu, atsakovas negalėjo atlikti įskaitymo, nes atsakovo prievolė nebuvo aiškiai apibrėžta, nebuvo galiojanti ir vykdytina; atsakovas 2014 m. sausio 3 d., 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. balandžio 9 d. įskaitymais įskaitė prievoles, jau tada jam buvo aišku dėl taikytinos teisės, nors dar ir šiai dienai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškinasi taikytiną teisę ir dėl to yra kreipęsis į ESTT.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą, iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priims prejudicinį sprendimą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimąsi civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 (teisminio proceso Nr. 2-01-3-07655-2012-4) ir bus priimtas galutinis sprendimas pastarojoje byloje.

Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių vilkikų ir jų priekabų draudikų atgręžtiniams draudikų reikalavimams taikytinos teisės ir draudikus siejančių teisinių santykių pobūdžio: vilkikų valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu apdrausta atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ draudimo bendrovėje, o priekabos valdytojų – ieškovo bendrovėje; atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ atlygino eismo įvykiuose, įvykusiuose Vokietijoje 2011 metais, nukentėjusių asmenų patirtus nuostolius ir kreipėsi į ieškovą, nurodydamas, kad jis, kaip priekabų valdytojų civilinės atsakomybės draudikas, turi atlyginti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, nes pagal Vokietijoje galiojantį teisinį reglamentavimą transporto priemonių junginio (vilkiko ir priekabos) padarytą žalą po 50 procentų atlygina vilkiko ir priekabos draudikai. Remdamasis tuo, atsakovas atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, dėl kurio nuginčijimo ieškovas kreipėsi į teismą, nes mano, jog nagrinėjamu atveju šalis sieja draudimo teisiniai santykiai ir atgręžtiniams reikalavimams turėtų būti taikoma Lietuvos, ne Vokietijos teisė. Nors ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3K-3-415/2014, kurios ratio decidendi yra analogiškas šiai civilinei bylai – sprendžiamas ginčas dėl transporto priemonių junginių – velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų tarpusavio santykių kvalifikavimo ir taikytinos teisės šiems santykiams nustatymo – nusprendė, jog siekiant teisingai išnagrinėti bylą būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje, kaip ir nurodytoje Nr. 3K-3-415/2014, atsakovas kelia klausimus dėl Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkto bei šios nuostatos įgyvendinamųjų TPVCAPDĮ normų aiškinimo ir taikymo, nustatant taikytiną teisę draudikų – ieškovo ir atsakovo – tarpusavio santykiams. Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad kasacinio teismo nagrinėjamos bylos ratio decidendi yra analogiškas nagrinėjamai bylai, klausimas dėl Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkto nuostatos aiškinimo, t. y. ar ji turėtų būti laikoma taikytinos teisės taisykle ne tik nukentėjusių nuo eismo įvykių asmenų apsaugos atveju, bet ir sprendžiant klausimus, susijusius su transporto priemonių junginį apdraudusių draudikų tarpusavio santykiais, yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas ir jo pagrindu suformuota kasacinio teismo praktika analogiškuose ginčuose turės įtakos nagrinėjamai bylai, teismas laikė tikslinga sustabdyti šią bylą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priims prejudicinį sprendimą ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priims galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014, idant išvengti skirtingo teisės aiškinimo ir skirtingų sprendimų bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės yra analogiškos. Teismas pažymėjo, kad tokios praktikos laikosi ir kitose analogiško pobūdžio bylose, pavyzdžiui Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-42828-863/2014, civilinėje byloje Nr. 2-3555-910/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-2319-262/2014. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą AAS „Gjensidige Baltic“ v. BTA „Insurance Company“ SE, bylos Nr. 3K-3-430/2014, 2014 m. spalio 15 d. nutartimi sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti teisiškai pagrįstais ieškovo argumentus, kad šalių ginčui išspręsti taikytinos teisės klausimas gali būti išspręstas vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, pateiktais išaiškinimais, nestabdant bylos dėl kitoje civilinėje byloje ESTT pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Atsakovas paruošiamuosiuose dokumentuose, teismo nuomone, teisingai pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi: kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje teisės išaiškinimai pateikti dėl eismo įvykių, įvykusių dar tuo metu, kai nebuvo taikomi Reglamentas Roma I, Reglamentas Roma II. Dėl to kasacinio teismo nurodytoje byloje pateiktais teisės išaiškinimais negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad vien šioje byloje šalių ginčas vyksta dėl atgręžtinių reikalavimų už keturiuose Vokietijoje įvykusiuose eismo įvykiuose vilkikų su priekabomis padarytą žalą. Tos pačios šalys turi daugiau civilinių bylų, kuriose sprendžiami analogiško pobūdžio ginčai. Nagrinėjamu atveju kilusio ginčo pobūdis, apimtis ir sudėtingumas teikia pagrindą teismui imtis visų galimų priemonių tam, kad šalių ginčas būtų išspręstas preciziškai išsiaiškinus klausimus, kylančius dėl taikytinos teisės. Be to, atsižvelgiant į analogiško pobūdžio ginčų skaičių, svarbu išvengti skirtingo teisės aiškinimo ir skirtingų sprendimų iš esmės tapačiose bylose. Teismo nuomone, tai, kad faktinių aplinkybių ir teisės požiūriu sudėtingo ginčo išsprendimas nagrinėjamu atveju užtruks dėl siekio išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti jam išspręsti reikšmingus klausimus, šiuo konkrečiu atveju negali būti vertinama kaip proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 str.) pažeidimas. Ginčo išsprendimas, nesulaukus ESTT prejudicinio sprendimo kitoje civilinėje byloje nagrinėjamai civilinei bylai aktualiais teisės klausimais, neatkurtų teisinės taikos tarp ginčo šalių, taigi nebūtų pasiektas CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką ir nutartyje pasisakė dėl aplinkybių, kurios nagrinėjamoje byloje yra teisiškai nesvarbios: byla yra ne dėl Vokietijos ar Lietuvos teisės taikymo, ieškovas pateikė ieškinį dėl žalos atlyginimo ir įskaitymų pripažinimo negaliojančiais. Teismas skundžiamoje nutartyje aptarė antrąjį ieškinio reikalavimą dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais ir bylą sustabdė, tačiau dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą, kurio atsakovas neginčija, nepasisakė. Be to, teismas net netyrė ginčijamų įskaitymų pagrįstumo CK 6.130 straipsnio prasme. Ieškovas ginčija įskaitymo pagrįstumą, įrodinėdamas, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą, todėl šios bylos esmė yra nustatyti, ar yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovui atliekant vienašalį įskaitymą, buvo visos sąlygos pagal CK 6.130 straipsnį. Ieškovo nuomone, yra daug aplinkybių, kurios pagrindžia įskaitymo nepagrįstumą: vien ta aplinkybė, kad atsakovas prašo sustabdyti bylą, kol ESTT priims prejudicinį sprendimą, patvirtina aplinkybę, kad ginčijamų įskaitymų atlikimo metu (2014 metų sausio-balandžio mėnesiais), atsakovas neturėjo apibrėžto, galiojančio, vykdytino reikalavimo, o ieškovas neturėjo pareigos sumokėti atsakovo reikalaujamas sumas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis taip pat patvirtina aplinkybę, kad ginčijamų įskaitymų atlikimo dieną atsakovas neturėjo vykdytino reikalavimo; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, išaiškino, kad santykiams tarp draudikų, atsirandantiems iš draudimo teisinių santykių, yra taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, atsakovas draudimo išmokas mokėjo 2012 metais, todėl visi įskaitymai buvo atlikti praleidus ieškinio senaties terminą; net jei ESTT priims atsakovui palankų prejudicinį sprendimą, tai nereikš, kad atsakovo pareikštos pretenzijos bus automatiškai patenkintos, t. y. dėl atsakovo pareikštų pretenzijų bus atliekamas išsamus tyrimas ir tik tada sprendžiama, ar atsakovo reikalavimai yra pagrįsti. Taigi teismas nagrinėjo, tyrė ir skundžiamoje nutartyje nurodė Vokietijos bei Europos Sąjungos teisės aktus, tačiau netyrė pareikšto ieškinio, kuris niekaip nesusijęs su Vokietijos teisės taikymu/netaikymu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas atskirajame skunde nurodo visiškai kitokias aplinkybes, nei yra išdėstyta ieškinyje. Ieškinyje ieškovui nurodžius, kad atsakovo įskaitymai nebuvo galiojantys ir vykdytini, o tarp šalių yra nesutarimas dėl teisės taikymo (Lietuvos ar Vokietijos), teismas pagrįstai nustatė, kad ši aplinkybė turės būti išanalizuota byloje ir dėl jos turės būti pasisakyta teismo sprendime. Be to, ieškovui atskirajame skunde nurodžius, kad byla yra ne dėl teisės taikymo, jis ir toliau laikosi pozicijos, kad atsakovo reikalavimų pagrįstumas turi būti nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos teisę, su kuo atsakovas nesutinka. Taigi teismui pripažinus, kad savarankiškai, nesulaukęs ESTT prejudicinio sprendimo, šio ginčo teisės taikymo aspektu jis neturi galimybės išnagrinėti, nėra pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti; nutarties panaikinimas reikštų, kad teismas būtų įpareigotas bylą išnagrinėti pagal teisės aktus, kurie jam šiuo metu yra neaiškūs, o tokia situacija būtų visiškai nesuderinama su pamatine teismo priederme vykdyti teisingumą. Abu ieškovo ieškinio reikalavimai yra betarpiškai susiję, t. y. negali būti išnagrinėti skyrium, todėl atskirojo skundo argumentas, kad teismas turėjo pasisakyti ir dėl šalutinio reikalavimo, yra nepagrįstas. Atsakovas yra įsitikinęs savo reikalavimų pagrįstumu, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad LAT 2014 m. spalio 8 d. nutarė kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo analogiškoje byloje, mano, kad yra tikslinga ir šią civilinę bylą nagrinėti jau turint kompetentingos institucijos išaiškinimą. Ieškovas niekuomet nebuvo pranešęs, kad nesutinka su jam pareikštais reikalavimais, priešingai, informavo atsakovą, kad dėl visų ginčo įvykių nėra priėmęs jokio sprendimo. Taigi pats ieškovas nėra tikras dėl atsakovo reikalavimų pagrįstumo, todėl, atsižvelgiant į tai, kad savo poziciją ieškovas formuos tik po ESTT prejudicinio sprendimo priėmimo, nagrinėjamos bylos sustabdymas iki šio reikšmingo fakto padės ne tik visapusiškai ir teisingai išnagrinėti civilinę bylą, bet ir pačiam ieškovui įvertinti savo ieškinio reikalavimus bei galimai užbaigti bylą taikos sutartimi. Teismui pripažinus, kad atsakovo reikalavimai turi būti nagrinėjami pagal Vokietijos teisę, atitinkamai ir ieškinio senatis turės būti nustatoma pagal užsienio valstybės teisės aktus. Taigi, kadangi į ieškovo argumentą dėl ieškinio senaties skaičiavimo teismas galės pasisakyti tik išsiaiškinęs byloje taikytiną teisę, atskirojo skundo argumentai ne tik nepaneigia, bet priešingai – patvirtina skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą.

2015 m. gegužės 22 d. Vilniaus apygardos teisme gauti atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ rašytiniai paaiškinimai, kuriuose atsakovas prašo nutraukti apeliacinį procesą pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE atskirąjį skundą. Nurodo, kad teismo pripažinta aplinkybė, kad bylos negalima išnagrinėti, kol ESTT nepriims prejudicinio sprendimo bylai aktualiais teisiniais klausimais, laikytina privalomuoju bylos sustabdymo pagrindu (CPK 163 straipsnio 9 punktas). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad teismas bylą sustabdė CPK 163 straipsnio 9 punkto pagrindu, ir priimta nutartis yra neskundžiama (CPK 165 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atsakovo prašymo nutraukti apeliacinį procesą

CPK 165 straipsnyje nustatyta, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, gali būti duodamas atskirasis skundas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo nuomone, kad skundžiama nutartis turėtų būti neskundžiama nurodyto straipsnio pagrindu. Pirma, skundžiama nutartis priimta ne CPK 163 straipsnio 9 punkto, bet 164 straipsnio 4 punkto pagrindu. Antra, net jei būtų laikoma, kad teismo priimtas procesinis sprendimas iš dalies tolygus kreipimuisi į ESTT, teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiama nutartimi byla buvo sustabdyta ne iki ESTT prejudicinio sprendimo priėmimo, bet iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos išnagrinėjimo, kas eliminuoja CPK 163 straipsnio 9 punkto taikymo galimybę. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas nutraukti apeliacinį procesą atmetamas.

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu sustabdyta civilinė byla.

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos (CPK 162³ str.).

CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji bylos sustabdymo pagrindai, kuriuos nustačius klausimas dėl bylos sustabdymo tikslingumo paliktas spręsti teismui. Fakultatyviųjų bylos sustabdymo pagrindų sąrašas nėra baigtinis ir bylą teismas turi teisę sustabdyti, jei pripažįsta, kad tai būtina (CPK 164 straipsnio 4 punktas). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, bylos stabdymo šiuo teisiniu pagrindu klausimas įstatymo leidėjo paliktas išimtinai teismo diskrecijai, todėl teismas savo nuožiūra vertina susidariusią situaciją ir, remdamasis proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia dėl būtinybės stabdyti bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimą sustabdė remdamasis CPK 164 straipsnio 4 punktu, iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priims prejudicinį sprendimą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimąsi civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2014 ir šioje byloje bus priimtas galutinis procesinis sprendimas. Tokį sprendimą teismas motyvavo siekiu išvengti skirtingo teisės aiškinimo ir skirtingų sprendimų bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės yra analogiškos, priėmimo.

Nors apeliantas atskirajame skunde tvirtina, kad teismas netinkamai nustatė nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką ir nutartyje pasisakė dėl aplinkybių, kurios šioje byloje yra teisiškai nesvarbios, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais atsakovo atliktus įskaitymus ir tuo pagrindu priteisti iš atsakovo skolą. Taigi pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apelianto reikalavimas priteisti skolą (atskirajame skunde – žalą) yra išvestinis iš reikalavimo pripažinti negaliojančiais atsakovo atliktus įskaitymus, todėl, kaip teisingai nurodo atsakovas, nustatęs pastarojo sustabdymo pagrindą, pirmosios instancijos teismas neturėjo atskirai pasisakyti dėl likusio ieškinio reikalavimo, kadangi šio tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo sustabdyto reikalavimo išnagrinėjimo baigties.

Antra, pareikštame ieškinyje apeliantas atsakovo atliktų įskaitymų neteisėtumą CK 6.130 straipsnio prasme grindė būtent Lietuvos teise, konkrečiai LR transporto priemonės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, pateiktu išaiškinimu dėl taikytinos teisės. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje kilo ginčas dėl taikytinos teisės, visiškai atitinka paties apelianto ieškinyje suformuotą poziciją, taip pat ir atskirajame skunde dėstomus argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo: kaip teisingai nurodo atsakovas, įvertinti pastaruosius teismas taip pat galės tik išsiaiškinęs, kurios valstybės teisę taikyti.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą precedento doktrinos galiojimo Lietuvos teisės sistemoje klausimu, teismų praktika turi būti nuosekli, neprieštaringa ir prognozuojama, taigi teismai turi laikytis savo sukurtų precedentų ir yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pasisakė, kad „<...> jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus. Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant“.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad šios bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal nustatytas aplinkybes yra pateisinamas siekiu užtikrinti, kad tarp šalių kilęs ginčas būtų teisiškai tinkamai kvalifikuotas ir išnagrinėtas. Pastarasis tikslas gali būti pasiektas tik išsiaiškinus visus klausimus, susijusius su byloje taikytina teise.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, sustabdydamas civilinę bylą, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Vilija Mikuckienė