- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-01
- Bylos Nr.
- 2A-1282-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00405-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Gintautas Koriaginas, Aušra Baubienė
- Ieškovas
- S. V. S.
- Atsakovas
- A. Š.
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Lozoraitytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo S. V. S. ir atsakovės A. Š. apeliacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13-939/2014 pagal ieškovo S. V. S. ieškinį atsakovei A. Š. dėl turto pripažinimo bendra daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. V. S. ieškiniu prašė pripažinti bendra daline jo ir atsakovės A. Š. nuosavybe nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 45 300 Lt vertės, ūkinį pastatą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 1 290 Lt vertės, ūkio pastatą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 4710 Lt vertės, kiemo įrenginius (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 242 Lt vertės, gręžinį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 25 000 Lt vertės, esančius (duomenys neskelbtini); priteisti jam ½ gyvenamojo namo, ½ ūkinio pastato, ½ ūkio pastato, ½ kiemo įrenginių, ½ gręžinio ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog su atsakove pradėjio kartu gyventi nuo1986 metų, vėliau įsikūrė jos tėvų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Kadangi namai buvo avarinės būklės, jis pasirūpino leidimais statinius griauti, organizavo naujos statybos darbus, finansavo statybas iš savo asmeninių lėšų, kasmet užaugindavo po keletą gyvulių, juos parduodavo ir gaudavo išmokas iš valstybės. Iš gautų pajamų kartu su atsakove gerino savo buitį, pirko baldus, darė remontus, kūrė bendrus planus. Su atsakove bendrų vaikų neturėjo, tačiau abu rūpinosi atsakovės anūkėmis. Taip jie kartu išgyveno nesusituokę apie 25 metus, ketino su atsakove gyventi ir toliau, tačiau jam pasiligojus tapo atsakovei nereikalingas, o atsakovė gera valia pasidalinti turto nesutiko.
Atsiliepimas
Atsakovė A. Š. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad su ieškovu pradėjo gyventi kartu nuo 1986 metų (duomenys neskelbtini), jos bute. Ji ketino gyventi savo tėvų namuose, tačiau namai buvo apgriuvę. Statybos leidimais rūpinosi ne atsakovas, o ji pati, jai padėjo atsakovės brolis. Pasak atsakovės, ieškovas neprisidėjo prie statybų nei darbu, nei lėšomis. Rašytiniai bylos dokumentai patvirtina, kad žemės sklypas, namas ir kiti priklausiniai yra atsakovės nuosavybė, o gręžinys yra žemės sklypo priklausinys ir jo negalima pripažinti bendrąją daline nuosavybe. Pažymėjo, jog 1993 m. vasario 11 d. ieškovas nusipirko dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini), kur ir buvo jo deklaruota gyvenamoji vieta. Ieškovas ginčo gyvenamajame name negyveno, neturėjo durų rakto, o gyveno ūkiniame pastate. Nuo 2003 metų jos ir ieškovo santykiai pašlijo. Ieškovės teigimu, tarp jos ir ieškovo niekada nebuvo susitarimo kurti bendrą dalinę nuosavybę, šalys turėjo atskirus biudžetus ir savo pajamomis naudojosi atskirai, nevedė bendro ūkio. Po jos dukters atžvilgiu panaudoto smurto ieškovas nuo 2012 metų vasaros kartu negyvena.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovui S. V. S. nuosavybės dalį į atsakovės A. Š. vardu registruoto turto: 1/3 dalį gyvenamojo namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 45 300 Lt vertės, 1/3 dalį ūkinio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)1 290 Lt vertės, 1/3 dalį ūkio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 4 710 Lt vertės, 1/3 dalį kiemo įrenginių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 242 Lt vertės, esančių (duomenys neskelbtini), šį turtą paliekant nuosavybės teise valdyti A. Š.; priteisė iš atsakovės ieškovui 17 180,66 Lt piniginę kompensaciją, 517,05 Lt žyminio mokesčio, 1 620 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš ieškovo atsakovei 1 650 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš ieškovo 22,67 Lt, o iš atsakovės 18,56 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.
Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nurodytus argumentus bei šalių pateiktus įrodymus, išklausęs liudytojų parodymus, konstatavo, jog šalių susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę patvirtina bendras jų gyvenimas ir veikla tiek iki ginčo namo su priklausiniais statybos, tiek ir po jo, taip pat tarpusavio santykių pobūdis, t. y. gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas ir tvarkymas. Pažymėjo, kad prie ginčo gyvenamojo namo su priklausiniais statybos prisidėjo ieškovas tiek bendromis lėšomis, tiek darbu, rūpinosi žmonėmis, kurie atliko įvairius statybos darbus. Iš bylos rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų teismas sprendė, kad tarp šalių buvo susiklostę ne tik turtiniai, bet ir asmeniniai neturtiniai santykiai – 2004 m. balandžio 23 d. įgaliojimu atsakovė įgaliojo ieškovą ją atstovauti visose teismo įstaigose civilinėse bylose dėl tėvų valdžios apribojimo ir laikinosios globos nustatymo vaikams, 1999 m. vasario 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartyje nurodyta, kad proceso šalis yra A. Š. ir jos atstovas S. S.. Kadangi ieškovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo konkretų indėlį į bendrąją nuosavybę, ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas gyvendamas kartu su atsakove savo nuosavybėn įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kad susitaupė 50 000 Lt), kad iš šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų matyti, jog atsakovė A. Š. darbu ir pinigais labiau prisidėjo prie gyvenamojo namo ir jo priklausinių statybos, kad gyvenamojo namo įrengimas užsitęsė ilgą laiką, teismas konstatavo, kad atsakovės A. Š. indėlis yra ženkliai didesnis nei ieškovo, todėl, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas ieškinį tenkino iš dalies. Pažymėjo, nors ieškovas prašė priteisti jam priklausančio turto dalį natūrą, tačiau įvertinęs byloje esančius duomenis, kad ieškovas namuose smurtavo prieš atsakovę ir jos dukrą, teismas sprendė, jog šalių gyvenimas kartu gali būti komplikuotas, todėl ieškovui iš atsakovės priteisė jam priklausančio turto dalies kompensaciją. Teismas nepripažino ieškovui nuosavybės teisės į dalį gręžinio, pažymėdamas, jog ieškovas prie šio inžinierinio statinio neprisidėjo nei savo darbu, nei lėšomis, nes gręžinys buvo įrengtas remiantis 1999 m. vasario 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo patvirtintos taikos sutarties su trečiąja šalimi, kuri šį gręžinį įrengė, pagrindu.
Patenkinus ieškinį iš dalies (45 procentus), bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – ieškovui iš atsakovės priteisė 517,05 Lt žyminio mokesčio ir 1620 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o atsakovei iš ieškovo priteisė 1 650 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas S. V. S. prašo pakeisti 2014 m. vasario 21 d. Prienų rajono apylinkės teismo sprendimą ir pripažinti bendra daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe įregistruotą nekilnojamąjį turtą: gyvenamą namą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 45 300 Lt vertės, ūkinį pastatą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 1 290 Lt vertės, ūkio pastatą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 4 710 Lt vertės, kiemo įrenginius (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 242 Lt vertės, gręžinį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 25 000 Lt vertės, esančius (duomenys neskelbtini); priteisti apeliantui natūra 1/2 gyvenamojo namo, 1/2 ūkinio pastato, 1/2 ūkio pastato, 1/2 kiemo įrenginių, 1/2 gręžinio ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai pripažino ieškovui nuosavybės teises tik į 1/3 dalį nurodyto turto vertės, išmokant jam 17 180,66 Lt dydžio kompensaciją pinigais, nes neįvertino aplinkybės, jog ieškovui kartu gyvenant su atsakove 26 metus ir tvarkant bendrą ūkį, tarp jų susiklostė ne tik asmeniniai neturtiniai, bet ir turtiniai santykiai, kadangi gyvenamasis namas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais buvo pastatyti ieškovo ir atsakovės, taigi nepriklausomai nuo turto teisinės registracijos atsakovės vardu, jam turėtų atitekti nuosavybėn ½ šio turto dalis. Apelianto nuomone, jis teismui pateikė pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas su atsakove buvo sutarę kurti bendrąją nuosavybę, jog jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, lyginant ją su atsakovės dalimi, yra didesnė.
2. Teismas netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą ir nuosavybės teisių į turtą įgijimo pagrindus (1964 m. CK 472 - 474 straipsnius), neteisingai vertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, faktines bylos aplinkybes ir liudytojų paaiškinimus, todėl padarytos išvados yra neteisingos, kas sudaro pagrindą teismo procesinį sprendimą pakeisti. Tuo metu galiojęs CK numatė, kad bendroji junginė nuosavybė galėjo būti sutuoktinių (CK 131 straipsnis 1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija) ir kolūkiečių kiemo (CK 132 straipsnis 1964 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija), tačiau šalių ginčui šios nuostatos netaikytinos, nes ieškovas ir atsakovė nėra sutuoktiniai, nesudarė kolūkiečių kiemo. Vadinasi šiuo atveju galėjo atsirasti tik bendroji dalinė arba asmeninė nuosavybė. Susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia (CK 58 straipsnio 1 dalis).
3. Teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, kadangi apeliantas ieškiniu prašė nustatyti jam nuosavybės teisę į pusė ieškinyje nurodyto turto natūra, tačiau nereiškė reikalavimo priteisti kompensaciją pinigais, nes ketina ir toliau naudotis šia nuosavybe.
4. Nepagrįstas teismo argumentas, jog apeliantas su atsakove susitaupė 50 000 Lt ir 1993 m. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovė dar iki pradedant gyventi kartu, nuosavybės teise turėjo po jiems priklausantį butą. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovas butą, kuriame gyveno anksčiau, keitė į kitą butą, t. y. seną butą pardavė ir pirko naują butą, esantį (duomenys neskelbtini), už savo asmenines lėšas. Ieškovui pardavus asmeninės nuosavybės teise įgytą turtą, jam dar liko 167 999 talonų, kurie buvo panaudoti bendriems šeimos interesams, kas paneigia teismo išvadą, jog ieškovas neturėjo lėšų gyvenamojo namo statybai.
5. Nepagrįstas teismo argumentas, kad šalių gyvenimas kartu gali būti komplikuotas, kadangi ieškovas 2012 m. namuose smurtavo prieš atsakovę, dėl ko ieškovui buvo priteistas turtas ne natūra, bet pinigine kompensacija. Apelianto nuomone, teismas tokią išvadą padarė nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertinęs esančią situaciją.
8. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti piniginę kompensaciją ir padalinti gręžinį, kuris buvo įrengtas kompensuojant gyventojams nepatogumus dėl šalia jiems priklausančios sodybos tiesiamos automagistralės. Ieškovo įsitikinimu, šis turto pagerinimas gyvenamajame name priklauso tiek jam, tiek jo buvusiai sugyventinei, todėl teismas turėjo padalinti šį turtą pusiau, nes tai yra šalių įgyto turto pagerinimas, kurį atliko tretieji asmenys.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimą, kuriuo buvo patenkintas ieškovo S. V. S. ieškinys iš dalies, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovui priklauso 1/3 dalis ginčo nuosavybės, kadangi ieškovas neįrodė, jog buvo tarp šalių buvo susitarimas kurti bendrą dalinę nuosavybę, t. y. statyti apeliantės tėviškėje gyvenamąjį namą su ūkio priestatais kartu ir, kad jie bus jų abiejų bendroji dalinė nuosavybė.
2. Teismas netinkamai įvertino bylos rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas. Apeliantės teigimu, nors teismas sprendime konstatavo, kad prie bendro turto kūrimo S. V. S. prisidėjo asmeninėmis lėšomis ir darbu, tačiau vėliau tame pačiame sprendime nurodo, kad ieškovas nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad jis būtų įgijęs konkrečias statybines medžiagas, taigi teismo išvados yra prieštaringos. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas nuo pat statybos pradžios (1989 - 1990 metų) iki pilnos statybos pabaigos su vidaus apdaila (2013 metų) būtų panaudojęs nors dalį savo gauto uždarbio, pensijos ar kitų turėtų savo pajamų. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad apeliantė su ieškovu bendrai būtų laikiusi gyvulius, auginusi daržoves, dariusi remontą. Pasak apeliantės, byloje pateikti įrodymai, kad ieškovas, atvykęs gyventi į (duomenys neskelbtini), 2005 m. rugpjūčio 27 d. pirko savo vardu traktorių su priekaba ir nelaiko šiuos daiktus bendrąja daline nuosavybe, patvirtina aplinkybę, jog apeliantė su ieškovu niekada nevedė bendro ūkio ir kiekvienas savo lėšomis pirko tik sau asmeninį turtą.
4. Teismas nevertino aplinkybės, kad 1993 m. pastačius ūkio pastatą 2I1p, ieškovas nuo 1993 m. iki 2012 m. liepos jame ir gyveno. Jei ieškovas būtų prisidėjęs prie namo pastatų statybos ar vidaus patalpų įrengimo pinigais ar darbu, šios statybos bei patalpų vidaus įrengimas nebūtų užsitęsęs daugiau nei 25 metus.
5. Teismas netinkamai vertino apeliantės ieškovui duotą įgaliojimą, kadangi įgaliojimai nuosavybės teisių nesukuria. Be to, civilinėje byloje dėl motinos valdžios apribojimo ieškovas apeliantės neatstovavo ir bylos nagrinėjime nedalyvavo, kas matyti iš byloje esančio 2004 m. lapkričio 22 d. teismo sprendimo, kuriame nurodytos šalys ir jų atstovai. Apeliantės tvirtinimu, ieškovas kaip apeliantės atstovas dalyvavo tik 1999 m. pasirašant teisme taikos sutartį su Kauno apskrities viršininko administracija ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. Būtent šioje taikos sutartyje, kurią teismas patvirtino 1999 m. vasario 11 d. nutartimi, pripažįstama, kad žemės sklype „yra A. Š. gyvenamasis namas, šalia kurio suteikiamas sklypas turi būti suteiktas ir įteisintas A. Š. vardu nuosavybėn, kad atsakovas (Lietuvos automobilių kelių direkcija) įsipareigoja įrengti artezinį šulinį, į kurį savo ieškiniu pretenduoja ieškovas. Apeliantės teigimu, tai patvirtina aplinkybę, kad ieškovas dar 1999 metais pats pripažino, kad ginčo pastatai yra tik A. Š. asmeninė nuosavybė.
6. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino apeliantės liudytojų parodymus, vadovaudamasis tuo, jog jie yra apeliantei artimi žmonės, šių liudytojų parodymai sutampa su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o taip pat su liudytojos M. R. (kaimynės) parodymais, kuri teigė, kad ieškovas su atsakove jokio bendro ūkio nevedė, kad ieškovas nepagarbiai elgėsi su atsakove. Apeliantės nuomone, teismas turtėjo kritiškai vertinti būtent ieškovo liudytojų (brolių ir sūnėno) parodymus, kadangi jų parodymai visiškai nesutampa su paties ieškovo paaiškinimais teismo posėdžio metu ir ieškinyje nurodytais argumentais.
7. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas niekada nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos ginčo pastatų adresu. Ieškovo gyvenamoji vieta yra deklaruota jo buto adresu (duomenys neskelbtini).
8. Nepagrįsti teismo teiginiai, jog ieškovas apeliantei padėjo auginti anūkes, kadangi per 9 metus nuo mergaičių gimimo (2003 m. birželio 6 d.) ieškovas nėra nei karto jų prižiūrėjęs.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ieškovas nei ieškinyje, nei bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka neužsiminė ir neįrodinėjo, kad būtų buvęs koks nors susitarimas statyti namą su ūkio priestatais kartu, kad šie statiniai bus ieškovo ir atsakovės bendra dalinė nuosavybė. Ieškovo teigimu, tai, jog ieškovas su atsakove, susipažinę 1985 m., po metų draugystės, pradėjo kartu gyventi, vėliau nusprendė įsikurti jos tėvų namuose, (duomenys neskelbtini), aplinkybė, kad atsakovas rūpinosi leidimo statyboms gavimu, organizavo statybos darbus, finansavo statybas iš savo asmeninių lėšų, rodo, jog ieškovas kartu su atsakove kūrė bendrus planus, kartu ūkininkavo, augino gyvulius, dirbo žemę ir kartu išgyveno 26 metus. Be to, byloje nustatytos aplinkybės, kad 1998 m. kovo 6 d. pareiškime Lietuvos kelių Automobilių kelių direkcijai atsakovė ieškovą vadina savo vyru, bei tai, kad ji ieškovą įgaliojo atstovauti teismuose dėl kompensacijos iš AB „Kelprojektas“, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti buvus šalių susitarimą dėl bendros veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Šalies argumentai
2. Ieškovo teigimu, nepagrįstas atsakovės argumentas, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ji su ieškovu bendrai būtų ūkininkavusi ir laikiusi gyvulius, auginusi daržoves, dariusi remontą, kad ji pati pirko gyvulius sau bei subsidijas iš valstybės taip pat gaudavo sau, o ne ieškovui. Ieškovas nurodo, jog kartu su atsakove kasmet užaugindavo po keletą gyvulių, juos pardavę gaudavo išmokas iš valstybės. Gyvulių priežiūra ir jų pristatymu veterinarui rūpinosi ieškovas. Veterinaras, išduodant pažymas dėl gyvulių, nurodė, jog ūkininkavimą galima forminti tik atsakovės A. Š. vardu, kadangi jos vardu yra registruota žemė, todėl visi gyvuliai ir išmokos už juos buvo registruoti atsakovės vardu. Taigi atsakovės nurodytos aplinkybės nepaneigia buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos, juolab, kad pati atsakovė savo apeliaciniame skunde pripažįsta ir remiasi liudytojos M. R. parodymais, jog „ ieškovas daugiau rūpinosi gyvuliais“.
Atsiliepimas
3. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad atvykęs gyventi į (duomenys neskelbtini), ieškovas susitaupė 50 000 Lt ir 1993 m. vasario 11 d. įsigijo butą (duomenys neskelbtini), kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovė dar iki pradedant gyventi kartu, nuosavybės teise turėjo po jiems priklausantį butą. Bylos rašytiniai įrodymai (sutartys) patvirtina, kad ieškovas butą, kuriame gyveno anksčiau, keitė į kitą butą, tai yra seną butą pardavė ir pirko naują butą, adresu (duomenys neskelbtini) už savo asmenines lėšas. Be to, ieškovui pardavus asmeninės nuosavybės teise įgytą turtą, jam dar liko 167 999 talonų, kurie buvo panaudoti šeimos interesais, t. y., nupirktas traktorius su priekaba, ženkli pinigų suma paskolinta atsakovės dukrai.
4. Atsakovės argumentas, kad ieškovas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos ginčo pastatų adresu nepaneigia fakto, kad sukūrę šį objektą šalys bendrai jį išlaikė, toliau kartu ūkininkavo ir tuo adresu pragyveno dvidešimt šešis metus. Tai patvirtina byloje esantys medicininių dokumentų išrašai dėl ieškovo gyvenamojo adreso (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
5. Ieškovas nesutinka su atsakovės argumentu, kad į gręžinį ar jo dalį ieškovas neturi teisės pretenduoti. Ieškovo įsitikinimu, tai yra ginčo turto pagerinimas gyvenamajame name, todėl vandens gręžinio sklype įrengimas priklauso tiek jam, tiek jo buvusiai sugyventinei, dėl ko teismas turėjo padalinti šį turtą pusiau.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, atsakovės apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl bendros nuosavybės kūrimo, kadangi atsakovė su ieškovu niekada jokio bendro ūkio nevedė, bendro biudžeto neturėjo, gyveno nuo pat pradžių atskiruose pastatuose, atsakovė iš savo asmeninių lėšų tik viena statė ginčo pastatus savo tėvams priklausančioje žemėje, todėl ši statyba užsitęsė daugiau nei 25 metus. Ieškovas per tą laikotarpį pirko butą (duomenys neskelbtini), pirko sau gyvulius, traktorių, taupė pinigus ir laikė banko sąskaitoje. Byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirktinų, kad jis būtų pirkęs statybines medžiagas, rūpinęsis statybomis, šių aplinkybių nepatvirtino ir jo liudytojai.
2. Atsakovės nuomone, nepagrįstai apeliantas ginčija teismo išvadą, jog ieškovas, gyvendamas kartu su atsakove, susitaupė 50 000 Lt ir 1993 m. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), teigdamas, kad jis butą, kuriame gyveno anksčiau keitė į kitą butą, tai yra seną butą pardavė ir pirko naują butą, adresu (duomenys neskelbtini), už savo asmenines lėšas. Atsakovė nurodo, jog įvertinus pateiktus rašytinius įrodymus darytina išvada, jog pardavus vieną butą ir perkant kitą butą, ieškovui gautų pinigų pardavus butą neužteko.
3. Atsakovės nuomone, ieškovas nėra sąžiningas ir šią aplinkybę patvirtina tai, kad kreipdamasis į teismą ieškovas turėjo sumokėti 1 149 Lt žyminio mokesčio, o sumokėjo 400 Lt ir prašė atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, apeliuodamas į savo sunkią materialinę padėtį bei teikė banko sąskaitos išrašą ir kitus įrodymus, patvirtinančius savo melagingą teiginį, kad dėl sunkios materialinės padėties jis negali sumokėti žyminio mokesčio. Tačiau vėliau, bylos nagrinėjimo metu, paaiškėjo, kad ieškovas kitoje savo sąskaitoje turi 50 000 Lt.
4. Ieškovas yra konfliktinė asmenybė ir tai patvirtina teismui pateiktas Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-939/2013. Šiuo metu ieškovui apribota teisė lankytis ginčo valdoje ir tai konstatuota teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.
5. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nevisapusiškai vertino ieškovo liudytojų parodymus, kadangi minėti liudytojai yra ieškovo broliai ir sūnėnai, todėl jie suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau ir jie nepatvirtino ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių.
7. Ieškovas neįrodė, kad vadovaujantis 1964 m. red. CK 472 - 474 straipsniais jis įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teises į ginčo pastatus, todėl ieškinys turėjo būti atmestas pilnai.
8. Atsakovė nesutinka su apelianto teiginiu, jog valdoje esantis gręžinys turi būti po lygiai padalintas ieškovui ir atsakovei. Atsakovė pažymi, jog gręžinys buvo įrengtas Lietuvos automobilių kelių direkcijos lėšomis ir tai patvirtina šalių pasirašyta Taikos sutartis, kurią teismas patvirtino 1999 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5102/99. Šioje nutartyje nurodyta, jog ieškovę A. Š. atstovavo ieškovas S. V. S.. Pasirašant taikos sutartį, jam buvo žinoma, kad gyvenamas namas yra A. Š., o naujai suteikiamas sklypas turi būti suteiktas ir įteisintas A. Š. vardu nuosavybei, todėl į gręžinį ir į nutartyje nurodytų institucijų atliktus darbus ieškovas jokių nuosavybės teisių negali įgyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl nesusituokusių asmenų bendrosios dalinės nuosavybės teisės
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taikydamas CK nuostatas dėl kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų bendrosios nuosavybės įgijimo ir padalijimo, laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas ir bendro ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų lėšomis, bendru jų pačių ir vaikų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. M. K. T., bylos Nr. 3K-3-482/2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis ginčo šalių paaiškinimais, liudytojų V.A. S., P. S., J. K.. V. S., iš dalies M. R. parodymais, kitais bylos rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais buvus šalių neturtinio pobūdžio santykiams, nustatė, jog ieškovas ir atsakovė nuo 1986 iki 2012 metų gyveno kartu, kartu keitė gyvenamąją vietą, bendrai tvarkė ūkį. Teismas šiuos įrodymus išsamiai aptarė, nurodė jų įrodomąją reikšmę, kokias aplinkybes jie patvirtina arba paneigia, taigi įrodymų leistinumo ir sąsajumo reikalavimai pažeisti nebuvo. Vertinti šiuos įrodymus kitaip teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptartu laikotarpiu (1986-2012 metais) šalys gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai (sugyventiniai).
Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Minėtoje kasacinio teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Taigi aplinkybė, kuriam tikslui siekiama sukurti tam tikrą turtą, nagrinėjamoje byloje yra labai reikšminga.
Ieškovo teigimu, ginčo turtas (gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, inžinieriniai statiniai ir gręžtinis vandens šulinys) pastatyti šalims gyvenant drauge, kai jos vedė bendrą ūkį, kuris pasireiškė ir lėšų bendrumu, dėl ko ieškovas mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo paneigti CK 6.971 straipsnio 2 dalyje (CK 472 straipsnis, 1964 m. CK redakcija) numatytos prezumpcijos, jog šalių įnašai į minėto turto kūrimą yra lygūs.
Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija sutinka. Pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalį ir CK 6.970 straipsnio 2 dalį preziumuojama, jog partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Minėta, kad šalys apsigyveno kartu kaip šeima ir pradėjo vesti bendrą ūkį nuo 1986 metų. Bylos duomenimis, ginčo turtas (gyvenamasis namas ir kiti statiniai) pradėtas ir baigtas statyti atitinkamai 1989-1990 ir 1993 metais (t. 1, b. l. 41-44, 84-88), taigi šalims gyvenant faktinėje santuokoje. Remiantis paminėta kasacinio teismo praktika, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė), reikia nustatyti, ar buvo pasiektas sugyventinių konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Priešingai nei teigia atsakovė (apeliantė), byloje leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nenustatyta buvus šalių konkretų susitarimą dėl naujai sukurto turto (pastatytų statinių) asmeninės ar dalinės jo priklausomybės vienam ar abiems iš jungtinės veiklos dalyvių. Pažymėtina, kad šalies pareiga įrodyti jungtinę veiklą kuriant bendrą turtą negali būti formuluojama per griežtai, reikalaujant pateikti tam tikrus įrodymus dėl šalies dalyvavimo įgyjant turtą, taip nukrypstant nuo įrodymų vertinimo ypatumų tokio pobūdžio bylose. Byloje nustatytos aplinkybės apie ieškovo suteiktą paskolą atsakovės dukrai, traktoriaus įgijimą, gyvulių auginimą ir gaunamas iš to pajamas (t. 1, b. l. 29, 133-135), minėtų liudytojų parodymai ir bendras šalių gyvenimas kaip šeimos leidžia daryti išvadą, kad CK 6.970 straipsnio 2 dalies prezumpcija, jog partnerių įnašai yra lygūs, nagrinėjamojoje byloje nebuvo paneigta. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad atsakovės nurodytos lėšos ginčo turto statybai, su kuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas, sumažindamas ieškovo nuosavybės dalį bendrame turte iki 1/3 turto dalies, didžiąja dalimi buvo panaudotos 2002-2013 metais, taigi po oficialaus statybų termino pabaigos (1993 metai), nurodyto nekilnojamojo turto registro duomenyse (t. 1, b. l. 96-98, 149, 151, 154). Taigi šios lėšos gali būti pagrindas spręsti klausimą dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, tačiau nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant šalių nuosavybės dalių šiame turte nustatymo klausimo. Atsakovė šioje byloje nepareiškė savarankiškų reikalavimų ir dėl ieškovo turimo 50 000 Lt dydžio indėlio, todėl vien tai, kad atsakovas turėjo šias santaupas gyvendamas su atsakove, nesudaro pagrindo mažinti jam nuosavybės teisę į statinius, kuriuos šalys pasistatė i gyvendamos kartu, bendru darbu ir lėšomis. Ieškovės pateikti duomenys apie panaudotas lėšas prekių ir paslaugų pirkimui nagrinėjamos bylos atveju nėra esminė, kadangi, kaip jau minėta, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis lėšomis ar santaupomis, bet ir dalyvaujant savo darbu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju, sprendžiant, ar buvo ginčo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos pastatant statinius, esminė aplinkybė yra ta, kad ginčo šalys gyveno kartu, kartu pastatus įrenginėjo ir siekė juos pritaikyti bendro gyvenimo poreikiams tenkinti.
Remiantis nurodytu, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais ir atmesti atsakovės apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo šalių lygių dalių bendrojoje nuosavybėje principo (CK 6.970 straipsnio 2 dalies), dėl ko šioje dalyje teismo sprendimas pakeistinas, priteisiant ieškovui bendrojoje nuosavybėje ½ turto dalį natūra.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas be teisėto pagrindo priteisė jam už tenkančią nuosavybės dalį piniginę kompensaciją, kadangi nei viena iš šalių tokio reikalavimo nebuvo pareiškusi (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Netinkamas ieškovo elgesys buityje, už ką jis buvo pripažintas kaltu 2013 m. kovo 14 d. teismo nuosprendžiu ir dėl ko jam buvo jam taikyti atitinkami teisių ribojimai (t. 1, b. l. 159-164), gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl turto naudojimosi at atidalijimo tvarkos, tačiau negali lemti bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių dalies bendrame turte. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią turto dalį priteisė nepagrįstai ir šią sprendimo dalį panaikina.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 1999 m. vasario 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo patvirtinta taikos sutartimi ginčo turtas – gręžtinis vandens šulinys (gręžinys) atiteko nuosavybėn (buvo pastatytas trečiosios šalies) ieškovei, kai pastaroji perleido trečiajai šaliai nuosavybės teises į jai priklausančio žemės sklypo, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, dalį (t. 1, b. l. 131). Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai atsisakė šį turtą padalinti.
Remiantis tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus ir ieškovo apeliacinį skundą patenkintus iš dalies, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Paduodamas ieškinį ieškovas sumokėjo 1149 Lt žyminį mokestį pirmosios instancijos teisme ir 633 Lt šio mokesčio apeliacinės instancijos teisme. Taip pat jis turėjo 3600 Lt advokato atstovavimo išlaidų pirmosios ir 400 Lt apeliacinės instancijos teismuose. Atsakovė turėjo 3000 Lt advokato atstovavimo išlaidų pirmosios bei 2000 Lt apeliacinės instancijos teismuose ir sumokėjo 515 Lt žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Ryšium su procesinių dokumentų įteikimu, valstybė turėjo 41,25 Lt išlaidų. Pakeitus teismo sprendimą, ieškovo patenkintų reikalavimų dalis sudaro 67,33 proc., atmestų – 32,67 proc. Tokiu būdu ieškovui iš atsakovės priteistina 3893 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovo – 1801,75 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atlikus paminėtų sumų užskaitą, ieškovui iš atsakovės priteistina 2091,25 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Valstybei iš ieškovo priteistina 13,48 Lt, iš atsakovės – 27,77 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti.
Padidinti ieškovui S. V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu pripažintą nuosavybės teisės dalį į atsakovės A. Š. vardu registruotą turtą: nuo 1/3 dalies gyvenamojo namo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 45 300,00 Lt vertės iki ½ dalies šio turto; nuo 1/3 dalies ūkinio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 1290,00 Lt vertės iki ½ dalies šio turto; nuo 1/3 dalies ūkio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 4710,00 Lt vertės iki ½ dalies šio turto; nuo 1/3 dalies kiemo įrenginių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) 242,00 Lt vertės iki ½ dalies šio turto, esančių (duomenys neskelbtini), priteisiant šį turtą ieškovui natūra.
Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės A. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) priteista ieškovui S. V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 17180,66 Lt (septyniolikos tūkstančių vieno šimto aštuoniasdešimties litų 66 ct) piniginė kompensacija.
Kitą sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui S. V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) 2091,25 Lt (du tūkstančius devyniasdešimt vieną litą 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovo S. V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 13,48 Lt, iš atsakovės A. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) 27,77 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant šias sumas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.