Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių V. S. ir B. C. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11915-945/2014 pagal ieškovių V. S. ir B. C. ieškinį atsakovei notarei R. K. dėl notaro vykdomojo įrašo panaikinimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „LKU turto valdymas“, L. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Trečiasis asmuo UAB „LKU turto valdymas“ atsiliepimuose į ieškovės V. S. apeliacinį skundą (17-19, t. II) ir ieškovės B. C. apeliacinį skundą (b.l. 20–22, t. II) prašė apeliacinius skundus atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti galioti nepakeistą. Nurodė analogiškus argumentus, kaip ir atsakovė atsiliepimuose į apeliacinius skundus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo, remiasi skundų teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jų ribų.

Apeliaciniais skundais yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl notaro vykdomojo įrašo panaikinimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl vykdomojo įrašo, išduoto notarės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str.). Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ir ĮPVĮ) vekselis apibrėžiamas kaip vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba kuriuo tai padaryti įsako kitam asmeniui (ĮPVĮ 2 str. 1 d.). Pagal ĮPVĮ 81 straipsnio nuostatas, kai atsiranda reikalavimo teisė pagal neprotestuotiną vekselį, vekselio turėtojas, pranešęs visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims nustatytu terminu, kad vekselis neapmokėtas, pateikia notarui rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko ir notaras Vyriausybės patvirtinta tvarka atlieka vykdomąjį įrašą. Notarų vykdomųjų įrašų atlikimą reglamentuoja Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtinta Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, vekselio turėtojas, prieš įgyvendindamas savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal jam išduotus vekselius, t. y. prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, turi atlikti du savarankiškus veiksmus: pateikti vekselį apmokėti ir pranešti apie jo neapmokėjimą. Šiuos veiksmus privalo atlikti visi reikalavimų, atsirandančių vekselių pagrindu, patenkinimo siekiantys vekselių turėtojai, nepriklausomai nuo vekseliuose nustatyto termino ar jų rūšies (ĮPVĮ 36 str. 1 d., 40 str. 1 d., 47 str., 48 str. 2 d.). Tokių privalomų įstatyme nustatytų procedūrų atlikimo tikslas – apsaugoti vekselio davėjo ir kitų pagal vekselį įsipareigojusių asmenų interesus, užtikrinant, kad jie bus informuoti apie vekselio pateikimą apmokėti ir, tuo atveju, jeigu jis neapmokėtas, – apie jo neapmokėjimą, taip apribojant galimybę, jog vekselio turėtojui pagal tą patį vekselį bus sumokėta daugiau nei vieną kartą, taip pat sudarant prielaidas įvykdyti pagal vekselį atsiradusią prievolę iki priverstinio vykdymo pradžios ir išvengti papildomų išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1494/2014).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo L. S. 2009 m. liepos 23 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį jį pateikus įsipareigojo sumokėti kredito unijai „Sūduvos parama“ 420 076,09 Lt (b.l. 7, t. I). Vekselyje esantis įrašas patvirtina, kad vekselio davėja pratęsė vekselio apmokėjimo terminą ir nurodė, kad vekselis gali būti pateiktas apmokėjimui per 160 mėnesių. Vekselio antrojoje pusėje esantis įrašas patvirtina, kad pagal minėtą vekselį laidavo apeliantės B. C. ir V. S.. Vekselio antrojoje pusėje esantis įrašas patvirtina, kad indosamentu pagal vekselį įsipareigoję asmenys vietoje kredito unijos „Sūduvos parama“ turi mokėti UAB „LKU turto valdymas“. Vekselio turėtoja, UAB „LKU turto valdymas“, siekdama įgyvendinti savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal turimą vekselį, 2014 m. kovo 25 d. kreipėsi į atsakovę dėl notaro vykdomojo įrašo atlikimo (b.l. 79–80, t. I). 2014 m. balandžio 8 d. vykdomuoju įrašu (b.l. 6, t. I) notarė pareikalavo išieškoti solidariai iš skolininkės L. S., laiduotojų B. C. ir V. S. vekselio turėtojos UAB „LKU turto valdymas“ naudai iš viso 287 193,18 Lt su Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 50 straipsnyje numatytomis šešių procentų metinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo nesumokėtos vekselio sumos nuo vekselio mokėjimo termino pasibaigimo iki vykdomojo įrašo visiško įvykdymo dienos. Apeliantės kreipėsi į teismą prašydamos panaikinti minėtą vykdomąjį įrašą jų atžvilgiu, tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas apeliančių ieškinį atmetė. Apeliantės, ginčydamos pirmosios instancijos teismo sprendimą pateikė apeliacinį skundą, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliaciniame skunde ginčijama bylą išnagrinėjusio teismo išvada, kad vekselis tinkamai buvo pateiktas apmokėti vekselio davėjai ir kad ji buvo tinkamai informuota apie vekselio neapmokėjimą, nes, apeliančių teigimu, vekselio turėtojai žinant apie faktinę vekselio davėjos gyvenamąją vietą Vokietijoje, vekselio turėtoja vekselį pateikė apmokėti ir apie vekselio neapmokėjimą vekselio davėją informavo išsiųsdama pranešimus jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad vekselis apmokėti jį išdavusiai L. S. buvo pateiktas nepraleidus vekselyje nustatyto termino, nekilo, tačiau kvestionuojamas pareigos pateikti vekselį apmokėjimui bei pranešti apie neapmokėjimą tinkamas įvykdymas. Apeliantės B. C. teigimu, kadangi vekselis nebuvo pateiktas tinkamai apmokėti, tai prievolė jį apmokėti, o kartu ir prievolė atsakyti laiduotojoms dėl vekselio neapmokėjimo, nėra atsiradusi.

Vekselių naudojimo taisyklių 22 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią vekselis gali būti pateikiamas apmokėti mokėtojo gyvenamojoje vietoje (buveinėje) arba kurioje nors kitoje vekselyje nurodytoje vietoje. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. kovo 3 d. pranešimu (b.l. 82, t. I) UAB „LKU turto valdymas“ vekselio davėjai pateikė apmokėti 2009 m. liepos 23 d. surašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Pranešimas dėl vekselio apmokėjimo buvo siųstas vekselio davėjai L. S. adresu (duomenys neskelbtini). 2014 m. kovo 6 d. raštu (b.l. 83, t. I) vekselio turėtoja informavo vekselio davėją ir laiduotojas apie vekselio neapmokėjimą, o minėtas pranešimas vekselio davėjai taip pat siųstas pirmiau nurodytu adresu. Nurodytu adresu yra deklaruota vekselio davėjos L. S. gyvenamoji vieta, tačiau, apeliančių teigimu, vekselio davėja nurodytu adresu realiai negyvena ir ši aplinkybė vekselio turėtojai, siunčiant tiek reikalavimą apmokėti vekselį, tiek ir pranešimą dėl neapmokėjimo, buvo žinoma, taip pat vekselio turėtojai buvo žinoma ir vekselio davėjos gyvenamoji vieta Vokietijoje, dėl ko toks vekselio turėtojos elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, o vykdomasis įrašas nesant tinkamai įvykdytoms sąlygoms jam išduoti, negalėjo būto išduotas. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kritiškai ir laiko nepakankamais padaryti išvadą, kad vekselio turėtoja netinkamai realizavo savo teisę pateikti apmokėti vekselį, o taip pat pareigą informuoti apie vekselio neapmokėjimą. Vekselio turėtoja tiek reikalavimą apmokėti vekselį, tiek ir pranešimą dėl jo neapmokėjimo siuntė vekselio davėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje, kuris sutampa ir su vekselyje nurodytu vekselio davėjos gyvenamosios vietos adresu. Byloje duomenų apie tai, kad vekselio davėja tinkamai ir laiku būtų informavusi vekselio turėtoją apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą ir būtų nurodžiusi naująjį gyvenamosios vietos adresą nėra, o bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjusios aplinkybės, kad vekselio davėja jos žinomu Vokietijoje gyvenamosios vietos adresu nebuvo rasta ir jai neįteikti teismo procesiniai dokumentai, kad šiuo adresu vekselio davėjos nepavyko rasti ir vekselio turėtojai, sudarė pakankamą pagrindą bylą nagrinėjusiam teismui padaryti išvadą, kad aplinkybė, jog vekselio turėtojai buvo žinoma tikroji vekselio davėjos gyvenamoji vieta Vokietijoje, yra paremta tik prielaidomis. Esant nustatytoms aplinkybėms reikalauti, kad vekselio turėtoja vekselį apmokėjimui pateiktų ne jai žinomu, vekselio davėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje, o adresu, kuriuo vekselio davėja nerandama, teisėjų kolegijos manymu, nėra jokio teisinio pagrindo. Priešingai, toks elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus, protingumo, teisingumo principus ir negali būti vertinamas kaip nesąžiningas. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad vekselio turėtoja tinkamai įgyvendino teisę pateikti apmokėjimui vekselį jį išdavusiam asmeniui, taip pat tinkamai vekselio davėją informavo apie vekselio neapmokėjimą, nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai tiek ir dėl prievolės apmokėti vekselį neatsiradimo, tiek ir dėl be pagrindo išduoto vykdomojo įrašo.

Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 45 straipsnio nuostatas, jei pasibaigus vekselio mokėjimo terminui jis nebuvo apmokėtas, vekselio turėtojas gali indosantams, davėjui ir kitiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims pareikšti reikalavimus sumokėti, tačiau prieš tai juos turi informuoti, kad vekselis nėra apmokėtas. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje reglamentuota pranešimų apie vekselio neapmokėjimą indosantui ir vekselio davėjui terminai. ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros laikymasis, nors ir privalomas visais vekselių neapmokėjimo atvejais (ĮPVĮ 48 str. 2 d.), ypač reikšmingas tada, kai išrašyto vekselio pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja ne tik vekselio davėjas ir vekselio turėtojas, bet ir akceptantai, indosantai, laiduotojai, kurių ir vekselio davėjo atsakomybė vekselio turėtojui yra solidari (ĮPVĮ 49 str. 1 d.), todėl apmokėti vekselį vekselio turėtojas gali pareikalauti bet kurio jų. Jeigu asmuo, kuriam pareiškiamas reikalavimas apmokėti vekselį, jo neapmoka, kitiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims svarbu apie tai žinoti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad indosamento pagrindu reikalavimo teisės pagal vekselį yra perleistos trečiajam asmeniui, todėl, vadovaujantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, apie tai, kad vekselis neapmokėtas, vekselio turėtoja turėjo informuoti ir kredito uniją „Sūduvos parama“, tačiau byloje rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad teisės aktų nustatyta tvarka raštiškai apie vekselio neapmokėjimą buvo informuotas ir šis juridinis asmuo, nėra. Tačiau net ir nustačius šias aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė negali būti laikoma sudarančia pagrindą panaikinti vykdomąjį įrašą. Visų pirma, paminėtina, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą vekselio turėtojas vekselio neapmokėjimo atveju reikalavimo teisę gali nukreipti į bet kurį iš atsakingų asmenų, tačiau šiuo atveju vekselio turėtoja reikalavimo kredito unijai „Sūduvos parama“ nereiškia, dėl ko tinkamos pareigos informuoti ją apie vekselio neapmokėjimą jai jokių teisinių pasekmių nesukelia. Antra, bylos nagrinėjimo teisme metu vekselio turėtoja patvirtino, kad kredito unijai „Sūduvos parama“ yra žinoma apie vekselio neapmokėjimą, kas leidžia manyti, kad nors ir ne raštiška forma, bet ji yra informuota apie vekselio neapmokėjimą. Trečia, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 47 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje įtvirtintos informavimo pareigos laiku neįvykdęs asmuo savo teisių nepraranda, tačiau tik atsako už žalą, padarytą dėl savo kaltės. Nurodytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos manymu, sudaro pagrindą pripažinti, kad šis formalus pranešimo apie vekselių neapmokėjimą tvarkos pažeidimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti notarės veiksmų išduodant ginčo vykdomąjį įrašą neteisėtumo.

Pagal Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos nuostatas notaras, priimdamas prašymą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, patikrina, ar vekselį pateikiantis asmuo yra teisėtas jo turėtojas ar jo įgaliotas asmuo; ar vekselis sudarytas pagal įstatymo reikalavimus; ar vekselis užprotestuotas pagal Vekselių ir čekių protestavimo taisykles arba vekselio turėtojas yra atleistas nuo pareigos įforminti protestą (Tvarkos 6 punktas). Bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas, ar notaras priimdamas prašymą tinkamai įvykdė savo pareigą dėl nurodytų duomenų patikrinimo, nenustatė priežasčių, dėl kurių prašymas negalėtų būti priimtas ar vykdomasis įrašas negalėtų būti išduotas, nors, apeliantės V. S. teigimu, notarė, priimdama prašymą atlikti vykdomąjį įrašą, nesilaikė jai nustatytos pareigos patikrinti ir įsitikinti, ar pateiktas vekselis sudarytas pagal įstatymo reikalavimus. Ši apeliantė nurodė, kad pateiktas notarei vekselis neatitinka jam įstatyme nustatytų reikalavimų, todėl vykdomasis įrašas negalėjo būti išduotas. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti paprastasis vekselis, numatyti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnyje. Kokių iš šiame straipsnyje numatytų reikalavimų neatitinka ginčo vekselis, apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Kadangi nagrinėjamu atveju buvo išduotas paprastasis neprotestuotinas vekselis, nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad vekselis neatitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 3 straipsnio reikalavimų, kadangi šie reikalavimai jam nėra taikomi. Apeliantės teigimu, vekselis taip pat neatitinka ir minėto įstatymo 33 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų, kadangi, apeliantės manymu, įrašas apie laidavimą nepagrįstai įrašytas antroje vekselio pusėje. Apeliantės teigimu, esant vietos pirmojoje vekselio pusėje, įrašas apie laidavimą negalėjo būto įrašytas antrojoje pusėje, o tai sudaro pagrindą pripažinti, kad vekselis neatitinka jam įstatyme numatytų reikalavimų. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliančių argumentas dėl vekselio neatitikimo Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 33 straipsnio 3 dalies reikalavimams yra nepagrįstas, nes nagrinėjamu atveju laidavimas yra išreikštas žodžiu „laiduota“, ne tik laiduotojų parašu taip, kaip kad numatyta ĮPVĮ įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje. Be to, tai, kad ginčo vekselyje nėra nurodyta, už kurį asmenį laiduojama, nėra pagrindas spręsti, kad įrašas apie laidavimą neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi nesant tokių duomenų laikoma, kad laiduota už vekselio davėją, šiuo konkrečiu atveju už trečiąjį asmenį L. S.. Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir apeliacinio skundo argumentus, jog bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai antrąją vekselio pusę, kurioje yra įrašas apie laidavimą, vertino kaip vekselio pratąsą. Susipažinus su skundžiamo teismo sprendimo turiniu, teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas antrosios vekselio pusės nevertino kaip vekselio pratąsos, o tik rėmėsi įstatymo 33 straipsnio 1-2 dalies nuostatomis, pagal kurias laidavimas įrašomas vekselyje ar jo pratąsoje. Įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje vekselio pratąsa apibrėžta kaip vekselio pridėtinis lapas perduodamiesiems įrašams, jeigu jie netelpa vekselyje, o nagrinėjamu atveju įrašas apie laidavimą įrašytas ne pridėtiniame lape, o vekselio antrojoje pusėje. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien šalių pasirinkimas, kurioje vekselio vietoje padaryti įrašą apie laidavimą, negali būti vertinamas kaip absoliutus tokio sandorio negaliojimo pagrindas notaro vertinamų aplinkybių sprendžiant vykdomojo įrašo išdavimo klausimą kontekste. Nagrinėjamoje byloje apeliantės teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo laidavimo įrašų, neprašė jų kaip vienašalių sandorių pripažinti negaliojančiais, todėl šiems sandoriams galiojant, o jų įforminimo būdui nesudarant pagrindo juos vertinti juos kaip negaliojančius, vykdomąjį įrašą išduodanti notarė pagrįstai nepripažino jai pateikto vekselio neatitinkančio įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija tuo pačiu pažymi, kad nepagrįstu laikytinas ir apeliantės V. S. argumentas dėl teismo pareigos savo iniciatyva išeiti už nagrinėjamos bylos ribų. Šios apeliantės teigimu, bylą nagrinėjęs teismas savo iniciatyva turėjo vertinti laidavimo sandorių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą ir išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su vekselio atitikimu įstatymo reikalavimams toje apimtyje, kuri apima notarės veiksmų teisėtumą atliekant jai vykdomąjį įrašą. Apeliantė teismo pareigą išeiti už nagrinėjamos bylos ribų grindė kasacinio teismo nutartyje Nr. 3K-3-477/2008 suformuota praktika, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje kasacinio teismo nutartyje suformuota praktika nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Minėtoje byloje kasacinis teismas pasisakė dėl teismo pareigos tinkamai kvalifikuoti pareikštą reikalavimą ir jį įvertinus esant būtinybei taikyti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju apeliantė teigia egzistuojant teismo pareigą peržengti ieškinio reikalavimo ribas ir savo iniciatyva spręsti laidavimo sandorių teisėtumo klausimą. Nurodyta kasacinio teismo praktika nesuponuoja teismo pareigos nagrinėjamu atveju bylai esant dispozityviai suformuluoti už apeliantes, kurias byloje atstovavo profesionalūs teisininkai, atitinkamų reikalavimų dėl laidavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, kadangi tokio pobūdžio byloje būtent ieškovas, nurodydamas konkrečias faktines aplinkybes ir pareikšdamas konkretų reikalavimų, t. y. pasirinkęs savo pažeistų teisių konkretų gynimo būdą, apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Pareiga suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą įstatyme įtvirtinta ieškovui, todėl bet kokie argumentai, kad teismas nagrinėjamoje byloje kokiu nors būdu turėjo peržengti pareikšto ieškinio ribas ir spręsti dėl laidavimo sandorių galiojimo, nesant reikalavimo dėl to, laikytini teisiškai nepagrįstais (CPK 265 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija nesudarančiu pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko ir ieškovės V. S. apeliacinio skundo argumentą dėl civilinės bylos nesustabdymo iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla, pradėta nagrinėti Marijampolės AVPK Nusikaltimų skyriuje pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal apeliančių pareiškimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 3 dalyje (dokumento suklastojimas) dėl laidavimo sutarties suklastojimo (b.l. 57, 96, t. I). CPK 163 straipsnyje reglamentuoti atvejai, kuriems esant civilinė byla privalo būti sustabdyta. Vienas iš tokių atvejų yra tada, kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Byloje duomenų apie tai, kad užbaigus nurodytą ikiteisminį tyrimą baudžiamojo proceso nustatyta tvarka teisme būtų nagrinėjama baudžiamoji byla nėra, todėl privalomas civilinės bylos sustabdymo pagrindas, numatytas CPK 163 straipsnio 3 punkte, neegzistuoja. Argumentų, dėl ko nagrinėjama civilinė byla turėtų būti sustabdyta teismo iniciatyva (CPK 164 str. 4 p.), apeliaciniame skunde nenurodyta, todėl spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė nagrinėjamos civilinės bylos, nėra pagrindo. Be to, minėtas ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl dokumento suklastojimo, nors civilinėje byloje aplinkybės dėl vekselio, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis įrašas, suklastojimo, kaip kad ir dėl apeliančių parašų ties laidavimo įrašu suklastojimo, nebuvo nurodytos. Nesant nurodytų aplinkybių dėl galimo vekselio suklastojimo fakto, apeliantams neprašant išreikalauti vekselio originalo, teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva reikalauti 2009 m. liepos 23 d. vekselio originalo.

CPK 265 straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas, priimdamas sprendimą, turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Apeliančių teigimu, bylą nagrinėjęs teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl jų bylos nagrinėjamu teisme metu nurodytų aplinkybių, t. y. kad UAB „LKU turto valdymas“ negalėjo pateikti tikslių duomenų apie tai, kokią skolą bylos nagrinėjimo teisme metu sudaro L. S. nesumokėtos įmokos ir kokios yra išieškotos iš laiduotojų sumos, o taip pat, kad tik indosamento pagrindu 2012 m. rugsėjo 27 d. buvo nustatyta nauja, nežinoma ir neaptarta pareiga nurodant skolininkei ir laiduotojoms mokėti ne į kredito unijos „Sūduvos parama“ sąskaitą, bet į UAB „LKU turto valdymas“ sąskaitą, kas tik patvirtina, jog vekselis neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, o kartu ir tai, kad laiduotojos nežinojo apie laidavimą pagal indosamento įrašą. Kokiu būdu šios aplinkybės gali įtakoti vykdomojo įrašo pagal neapmokėtą vekselį atlikimą, o taip pat, kaip šios aplinkybės susijusios su priimto teismo sprendimu, turi įtakos jo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliantės nenurodė. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas notaro vykdomojo įrašo teisėtumo klausimas, todėl aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu vekselio turėtoja negalėjo pateikti konkrečių duomenų apie nesumokėtą vekselio sumą ir iš apeliančių išieškotas sumas, negali būti laikoma turinčia reikšmės sprendžiant notaro veiksmų, atliktų dar iki bylos nagrinėjimo teisme, teisėtumo klausimą. Be to, galimybę perleisti vekselį kitam asmeniui numato įstatymas, todėl nesant nurodytų jokių argumentų, dėl kurių indosamentas yra neteisėtas, jis negali būti laikomas sudarančiu pagrindą vekselį vertinti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų. Apeliančių pareiga atsakyti pagal vekselio davėjo prievoles nėra priklausoma nuo asmens, kuriam jos turi atsakyti. Pateiktais pranešimais dėl vekselio neapmokėjimo būtent indosamento pagrindu jį įgijęs asmuo informavo apeliantes apie jų pareigą sumokėti pagal jo turimą vekselį, todėl tokiu būdu apeliantėms tapo žinoma apie teisių pagal vekselį perdavimą kitam asmeniui. Iki tol apeliančių pareiga sumokėti pagal vekselį nebuvo atsiradusi.

Teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstais laiko ir apeliacinių skundų argumentus dėl netinkamo CK 6.89 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Apeliančių teigimu, nesant nustatytam konkrečiam vekselio apmokėjimo terminui, t. y. jų laidavimu užtikrintos prievolės įvykdymo terminui esant neapibrėžtam, laidavimas laikytinas neterminuotu, o kadangi vekselio turėtoja savo teisių neįgyvendino per du metus nuo laidavimo sandorio sudarymo, laidavimas pasibaigė.

CK 6.89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jei kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio išieškotojui. Kadangi laidavimo sandoriai sudaryti 2009 m. liepos 23 d., tai, apeliančių teigimu, reikalavimą joms vekselio turėtoja pareiškė praleidusi įstatyme numatytą dviejų metų terminą, todėl jų prievolės pagal laidavimo sandorį jau yra pasibaigusios. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.

Vekselio apmokėjimas yra terminuota prievolė. Apmokėjimo terminas vekselyje nurodomas dėl būtinybės apibrėžti reikalavimo pagal vekselį teisės egzistavimo laiką, taip pat siekiant sudaryti sąlygas įsipareigojimui pagal vekselį įvykdyti bei vekselio turėtojui tinkamai įgyvendinti protesto teisę vekselio neapmokėjus. Vekselio patikimumui civilinėje apyvartoje užtikrinti, mokėtojo ir vekselio turėtojo teisėtiems interesams apsaugoti ĮPVĮ pateiktas vekselio apmokėjimo terminų nurodymo būdų išsamus sąrašas. Nagrinėjamoje byloje vekselio mokėjimo terminas apibrėžtas jo pateikimu apmokėti, t. y. konkrečiu įvykiu. Vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti apmokėtas vekselį pateikus mokėtojui. Vekselis turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos, tačiau vekselio davėjas gali šį laiką sutrumpinti arba pratęsti (ĮPVĮ 36 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vekselio davėja, pasinaudojusi jai įstatymo suteikta teise, pratęsė vekselio apmokėjimo terminą ir nustatė, kad toks vekselis gali būti pateiktas apmokėjimui per 160 mėnesių nuo jo išrašymo dienos. Taigi nagrinėjamu atveju vekselyje yra nustatytas konkretus vekselio pateikimo apmokėti, o kartu ir prievolės pagal vekselį įvykdymo terminas - 160 mėnesių nuo vekselio išrašymo dienos, todėl negalima sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad pagal išduotą vekselį atsiradusios prievolės yra neterminuotos. Vekselyje esant nurodytam konkrečiam jo pateikimo apmokėti terminui, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo terminu yra apibrėžtos ir apeliančių, kaip laiduotojų atsakomybės ribos laiko aspektu. Pripažinus, kad apeliančių laidavimu užtikrinta prievolė negali būti laikoma neterminuota, nes yra nustatytas konkretus jos įvykdymo terminas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.89 straipsnio nuostatas dėl neterminuoto laidavimo ir pripažinti, kad apeliančių prievolės pagal laidavimo sandorius jau yra pasibaigusios.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, tinkamai taikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias notaro vykdomųjų įrašų išdavimo tvarką, laidavimą, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių ginčijamas notaro vykdomasis įrašas galėtų būti panaikintas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija išsamiai nepasisako.

Atmetus apeliacinius skundus, apeliantėms jų turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.