Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos montažas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-327-275/2014 pagal ieškovų restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos montažas“ ir M. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui ir notarei J. Š. dėl vekselio, vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais, kredito sutarties pripažinimo pasibaigusia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Bankas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus, t. y. akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Lietuvos pašto tinklapio išrašą, AB Lietuvos pašto duomenis apie pašto siuntų Nr. RN598088405LT ir RN627695965LT pristatymą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsniu, atsižvelgdama į tai, kad poreikis pateikti naujus įrodymus bankui iškilo siekiant paneigti apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, šiuos rašytinius duomenis priima ir vertina.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ieškovas RUAB „Energetikos montažas“ su banku 2011 m. sausio 4 d. sudarė Kredito linijos sutartį. Prievolių pagal šią Kredito linijos sutartį tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas RUAB „Energetikos montažas“ priklausančio turto hipoteka (I t., b. l. 13-24). 2012 m. lapkričio 8 d. RUAB „Energetikos montažas“ ir bankas sudarė papildomą susitarimą Nr. 3 prie Kredito linijos sutarties, kuriuo buvo padidintas maksimalus kredito limitas iki 130 000 eurų (šią sumą sudarė pradelstų mokėjimų suma ir papildomai suteikta kredito suma), nustatytas galutinis kredito grąžinimo terminas 2013 m. spalio 20 d., Kredito linijos sutarties specialioji dalis papildyta 2.7.7.1 punktu, kuriame nurodyta, jog „Kredito gavėjo išrašytu 130 000 eurų paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kurio apmokėjimo terminas penkias dienos po pateikimo. Vekselį laiduoja M. K.“ (I t., b. l. 214). 2012 m. lapkričio 8 d. RUAB „Energetikos montažas“ išdavė bankui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį per penkias dienas po pateikimo įsipareigojo sumokėti 130 000 eurų sumą, vekselio pateikimo apmokėti ir mokėjimo vieta nurodyta UAB Medicinos banko Centro filiale, esančiame Pamėnkalnio g. 40, Vilniuje. Vekselį laidavo ir įsipareigojo atsakyti solidariai M. K.. Vekselio davėjo RUAB „Energetikos montažas“ vardu pasirašė M. K., kuris buvo RUAB „Energetikos montažas“ direktorius. Tas pats fizinis asmuo M. K. veksleyje pasirašė ir kaip vekselio laiduotojas (I t., 28 b. l.). Bankas 2013 m rugpjūčio 5 d. pranešimu apie vienašališką sutarties nutraukimą informavo ieškovus, jog nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. vienašališkai nutraukia Kredito linijos sutartį ir pareikalavo, kad UAB „Energetikos montažas“ iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. grąžintų bankui 109 617,10 eurų dydžio kredito likutį bei sumokėtų iki sutarties nutraukimo dienos priskaičiuotas palūkanas bei kitas mokėtinas sumas (I t., b. l. 30). Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarė J. Š. 2013 m. rugpjūčio 20 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. JŠ-4702 išieškoti iš skolininko UAB „Energetikos montažas“ ir laiduotojo M. K. per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą – 110 735,43 eurus (I t., b. l. 221).

Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu pagrindų

Dėl apgaulės įtakoje sudaryto sandorio

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad CK 1.90 ir CK 1.91 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai nėra suderinami. Tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis) sudarytas sandoris priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią contra voluntatem. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

Iš ieškinio pagrindo matyti, kad aplinkybės, dėl kurių ieškovai prašė pripažinti vekselį negaliojančiu, buvo tokios: M. K., pasirašydamas vekselyje tiek kaip UAB „Energetikos montažas“ direktorius, tiek asmeniškai (kaip fizinis asmuo) suprato, kad pasirašo tik dėl asmeninio laidavimo pagal prievoles, kylančias iš Kredito linijos sutarties. Pasak ieškovo M. K., tokį suvokimą lėmė tai, kad: abu ieškovai su banku bendradarbiavimo ilgą laiką; tarp ieškovų ir atsakovo egzistavo tarpusavio pasitikėjimo santykiai; M. K. silpnai supranta lietuvių kalbą; susitikimo, kurio metu buvo pratęsiamas Kredito linijos sutarties galiojimas, metu pokalbis vyko rusų kalba; M. K. iš banko darbuotojų suprato, jog neva dėl formalių vidinių banko reikalavimų pratęsiant Kredito linijos sutartį reikalinga pateikti dar vieną užtikrinimo priemonę, nepaisant to, kad pagrindinės Kredito linijos sutarties užtikrinimo priemonės netgi viršijo RUAB „Energetikos montažas“ prievolių pagal šią sutartį sumą. Taigi ieškovai ieškiniu įrodinėjo, kad M. K. suklydo dėl prisiimamos prievolės turinio (M. K. buvo įsitikinęs, kad pasirašė dėl asmeninio laidavimo už Kredito linijos sutartį), neteigdami, jog banko veikla buvo tyčia nukreipta nesąžiningai įtikinti ieškovus sudaryti sandorį, sąmoningai nuslepiant itin reikšmingą sandoriui informaciją, ir kad būtent tai suformavo ieškovų valią bei ginčijamo vekselio išdavimą.

Bet kuriuo atveju byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti, jog atsakovo veikla buvo tyčia nukreipta nesąžiningai įtikinti ieškovus sudaryti sandorį (išduoti vekselį, už jį laiduojant), sąmoningai nuslėpti itin reikšmingą sandoriams informaciją ir kad būtent tai nulėmė ieškovo apsisprendimą bei ginčo sandorių sudarymą (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Ginčijami sandoriai negali būti vertinami, kaip sudaryti dėl apgaulės, vien tik dėl to, kad ieškovui atsirado neigiami šių sandorių sudarymo padariniai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog vekselis pripažintinas negaliojančiu ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes buvo išduotas dėl banko atstovų apgaulės pasirašant 2012 m. lapkričio 8 d. papildomą susitarimą Nr. 3 prie Kredito linijos sutarties. Tačiau šio papildomo susitarimo ieškovai neprašė pripažinti negaliojančiu, o aplinkybės, susijusios su 2012 m. lapkričio 8 d. papildomu susitarimu Nr. 3 nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neanalizuoja apeliacinio skundo argumento dėl papildomame susitarime pateiktos netikėtos (siurprizinės) sąlygos apie vekselio išdavimą ir jo laidavimą.

Dėl suklydimo sudaryto sandorio

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008).

Ieškovai ieškinyje nurodė, kad M. K. ketino suteikti atsakovui papildomą užtikrinimą, jog tinkamai įvykdys prievolę pagal Kredito linijos sutartį, tačiau ne RUAB „Energetikos montažas“ išduodant vekselį ir jį laiduojant M. K., bet asmeniniu M. K. laidavimu pagal Kredito linijos sutartį; M. K., kuris nemoka lietuvių kalbos, atvykęs pasirašyti Kredito linijos sutarties pakeitimą, buvo banko darbuotojų suklaidintas dėl jo pasirašomų dokumentų turinio ir esmės. Tai reiškia, kad ieškovų ir banko valia ginčijamo vekselio išdavimo metu buvo nukreipta į papildomų užtikrinimo priemonių pagal Kredito linijos sutartį suteikimą. Byloje nustatyta, kad ginčijamas vekselis atliko prievolių pagal Kredito linijos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonę. Vekselio, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės pagal kitą sutartį išdavimas, yra galimas ir teisės aktams neprieštarauja.

CK 1.90 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi pati, arba atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J Nr. 3K-7-216/2007). Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas (apelianto direktorius), atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, iš tiesų buvo neatsargus, neapdairus, nors būtent jam ir tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju teismo nustatyta, kad RUAB „Energetikos montažas“ vadovu ir pagrindiniu akcininku buvo M. K., kuris turi aukštąjį išsilavinimą, didelę vadovavimo bendrovėms patirtį, be to, ieškovas RUAB „Energetikos montažas“ jau buvo išdavęs vekselį atsakovui, t. y. 2012 m. vasario 24 d. ieškovas išdavė vekselį bankui dėl 258 125 Lt sumos (V t., b. l. 72), kurį RUAB „Energetikos montažas“ vardu pasirašė taip pat M. K. Taigi ieškovams vekselio, kaip vertybinio popieriaus, forma, jo turinys buvo gerai žinomi, todėl apeliantas išduodamas vekselį turėjo suprasti, kokią riziką prisiima. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl bendravimo su banku patirties, pasitikėjimo banko darbuotojais, nepaneigia jau paminėtos apeliantui suklysti tenkančios rizikos. Tai, kad apeliantas galbūt klaidingai įsivaizdavo sudaromo sandorio teisinius padarinius, neleidžia daryti išvados, jog egzistavo esminis suklydimas dėl sandorio esmės ir turinio.

Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.90 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas.

Dėl vykdomojo įrašo ginčijimo

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, ieškinyje nebuvo nurodytos savarankiškos aplinkybės dėl procedūrinių pažeidimų išduodant vykdomąjį įrašą. Pagal ieškinio turinį teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinyje reikalavimas pripažinti negaliojančiu vykdomąjį įrašą buvo suformuluotas kaip išvestinis iš pagrindinio reikalavimo pripažinti negaliojančiais vekselį ir laidavimą pagal vekselį. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad aplinkybės dėl pažeidimų, padarytų išduodant vykdomąjį įrašą, buvo išdėstytos dublike, t. y. ieškovai dublike nurodė, jog vekselio laiduotojui apie vekselio vizavimą nebuvo tinkamai pranešta, todėl laikytina, kad bankas laiku ir tinkamai nepateikė pranešimo apie vekselio apmokėjimą, todėl prarado teisę reikšti reikalavimą M. K., kaip laiduotojui pagal vekselį. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas šių aplinkybių dėl vykdomojo įrašo atlikimo teisėtumo nevertino, nors ieškovai jomis rėmėsi. Apeliaciniame skunde argumentai dėl vykdomojo įrašo neteisėtumo yra išplėsti (argumentai dėl vekselio vizavimo ir pateikimo apmokėti), tačiau apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalies reikalavimas). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija išdėstys argumentus, ar bankas tinkamai įvykdė pareigą pranešti visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims (šiuo atveju – vekselio laiduotojui), kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ir ĮPVĮ) įtvirtintą reglamentavimą, vekselio turėtojas, prieš įgyvendindamas savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal jam išduotą vekselį, t. y. prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, turi atlikti du savarankiškus veiksmus: pateikti vekselį apmokėti (ĮPVĮ 37 straipsnis) ir pranešti apie jo neapmokėjimą (ĮPVĮ 47 straipsnis). Šiuos veiksmus privalo atlikti visi reikalavimų, atsirandančių vekselio pagrindu, patenkinimo siekiantys vekselio turėtojai, nepriklausomai nuo vekselyje nustatyto termino ar jo rūšies (ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis, 40 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnis, 48 straipsnio 2 dalis). Tokių įstatyme nustatytų privalomų procedūrų atlikimo tikslas – apsaugoti vekselio davėjo ir kitų pagal vekselį įsipareigojusių asmenų interesus, užtikrinant, kad jie bus informuoti apie vekselio pateikimą apmokėti ir, tuo atveju, jeigu jis neapmokėtas, – apie jo neapmokėjimą, taip apribojant galimybę, jog vekselio turėtojui pagal tą patį vekselį bus sumokėta daugiau nei vieną kartą, taip pat sudarant prielaidas įvykdyti pagal vekselį atsiradusią prievolę iki priverstinio vykdymo pradžios ir išvengti papildomų išlaidų.

Taigi, jeigu asmuo, kuriam pareiškiamas reikalavimas apmokėti vekselį, jo neapmoka, kitiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims svarbu apie tai žinoti. ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kada vekselio turėtojas turi pranešti vekselio davėjui, kad vekselis neapmokėtas. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai šio straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka apie neakceptuotą ar neapmokėtą vekselį buvo pranešta vekselį pasirašiusiam asmeniui, per tokį pat laiką turi būti apie tai pranešta ir asmenims, kurie už jį laidavo. Pranešti galima bet kokia forma, tačiau įpareigotasis tai padaryti turi įrodyti, kad pranešė laiku. Laikoma, kad terminas nepraleistas, jeigu pranešimas nustatytu laiku buvo išsiųstas paštu (ĮPVĮ 47 straipsnio 4 ir 5 dalys). Nors šios įstatymo nuostatos dispozityviai reglamentuoja pranešimo formą, tačiau įtvirtina, kad, išsiuntus pranešimą paštu, terminų skaičiavimo pradžia siejama su išsiuntimo data, nurodyta pašto dokumentuose.

Byloje yra duomenys apie tai, kad apeliantui buvo siųstas bei įteiktas pranešimas atvykti į banką vizuoti vekselį. Pranešimas buvo išsiųstas UAB „Energetikos montažas“ (duomenys neskelbtini), M. K. ((duomenys neskelbtini)), t. y. išsiųstas vekselyje nurodytais vekselio davėjo bei laiduotojo adresais. Pranešimas 2013 m. rugpjūčio 7 d. įteiktas vekselio davėjui – juridiniam asmeniui, kurio vadovas buvo už prievolės pagal vekselį įvykdymą laidavęs asmuo M. K. (I t., b. l. 224, 226-227, V t., 145-146). Be to, kaip teisingai nurodo bankas atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantas gavo ir 2013 m. rugpjūčio 5 d. elektroninį pranešimą apie vekselio vizavimą ir vekselio neapmokėjimą, o šie duomenys buvo pateikti kartu su ieškiniu (I t., b. l. 34, 35). Apeliantui taip pat buvo išsiųstas ir pranešimas apie vekselio neapmokėjimą, kuris 2013 m. rugpjūčio 22 d. buvo įteiktas vekselio davėjui – juridiniam asmeniui, kurio vadovas buvo ir už prievolės pagal vekselį įvykdymą laidavęs asmuo M. K. (I t., b. l. 228, 230-231, V t., b. l. 143-144). Duomenis apie tai, kad gavo banko pranešimą tiek elektroniniu būdu, tiek paštu, pateikė patys ieškovai kartu su ieškiniu (I t., b. l. 35, 36). Minėti pranešimai buvo įteikti ir laiduotojui (I t., b. l. 226-227, 230-231, II t., b. l. 39-40, 41). Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į ĮPVĮ 47 straipsnio 5 dalies nuostatą, visais atvejais tinkamu įrodymu apie pranešimą dėl neapmokėjimo pripažintinas paštu išsiųstas pranešimas. Nors apeliantas skunde nurodo, kad banko pateikti siuntų įteikimo paštui dokumentai ir išrašai nepatvirtina siųsto pranešimo turinio, tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo netikėti, kad būtent banko į bylą pateikto turinio pranešimai buvo išsiųsti ir įteikti tiek vekselio davėjui, tiek laiduotojui.

Pagal byloje esančią medžiagą, tiek vekselio davėjui, tiek vekselio laiduotojui buvo žinoma apie jiems kilusią pareigą apmokėti vekselius, nes vekselis, kuriam neprivalomas protestas, nustatytu laiku buvo pateiktas vekselio davėjui ir iš jo pareikalauta apmokėti vekselį, taip pat buvo pranešta ir laiduotojui, kad vekselis neapmokėtas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, kad ginčijamas vykdomasis įrašas buvo išduotas nesant tam pagrindo, pripažįsta nepagrįstais.

Dėl alternatyvių ieškinio reikalavimų

Ieškovai ieškinyje pareiškė alternatyvų reikalavimą pripažinti pasibaigusia 2011 m. sausio 4 d. Kredito linijos sutartį ir šią sutartį užtikrinusią šalutinę prievolę – hipotekos sutartį. Šį savo reikalavimą ieškovai siejo su tuo, kad kreditoriui pasirinkus išieškojimą pagal naujai sukurtą savarankišką prievolę (vekselį), pradinė prievolė (kartu su akcesorinėmis prievolėmis) pasibaigia.

Pirmiau šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad ginčijamo vekselio išdavimo pagrindas buvo tarp RUAB „Energetikos montažas“ ir banko sudaryta Kredito linijos sutartis, vekselis atliko tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (Kredito linijos sutartį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją. Nagrinėjamoje byloje duomenų, kad prievolė pagal Kredito linijos sutartį yra įvykdyta ar pasibaigusi kitais pagrindais, nepateikta. Taigi nors šalių sutartiniai santykiai ir nutrūko (bankas Kredito linijos sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d.), bet įsipareigojimai pagal Kredito linijos sutartį nebuvo įvykdyti. CK 6.221 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Prievolė atsiskaityti galioja tol, kol nėra įvykdyta (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), sutarties nutraukimas, jos tolesnis galiojimas ar negaliojimas nepanaikina skolininko prievolės atsiskaityti su atsakovu pagal kredito sutartį, kaip nepanaikina ir iš šios prievolės atsiradusių papildomų teisių ir pareigų (CK 6.123 straipsnio 3 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, kai skolininko prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymas yra užtikrintas tiek nekilnojamojo daikto hipoteka, tiek ir vekseliu, kreditorius, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, turi teisę pasirinkti, kokiu būdu jis pirmiausia sieks savo reikalavimų patenkinimo, nes teisės normos jo neįpareigoja pirmiausia pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto galimybe ir nenustato nurodytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų įgyvendinimo eiliškumo. Pažymėtina, kad sutarties šalys, susitardamos, jog skolininkas pateiks kreditoriui kelis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, o vekselis – vienas iš jų, gali sutartyje nustatyti jų (užtikrinimo būdų) tarpusavio santykį, realizavimo eiliškumą ir kt. Tokiu atveju sutarties šalys privalo laikytis sutarties nustatytų taisyklių, joms taip pat privalomos imperatyvios teisės normos. Jeigu sutartyje tai nenustatyta, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų taikymo klausimai spręstini pagal kiekvieną iš jų reglamentuojančiose materialiosios teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą, pagrindinės ir papildomos prievolės santykio principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad kreditorius yra pažeidęs prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų įgyvendinimo eiliškumą, o tai, kad bankas pirmiausia kreipėsi dėl išieškojimo pagal vekselį, o ne dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto, neteikia pagrindo pripažinti, kad banko veiksmai yra nesąžiningi. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nepritaria apelianto skundo argumentui, kad bankui pradėjus išieškojimą pagal vekselį, Kredito linijos sutartis kartu su visomis jos užtikrinimo priemonėmis turėtų būti vertinama kaip pasibaigusi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ginčijamas vekselis buvo išrašytas užtikrinant RUAB „Energetikos montažas“ suteikto kredito grąžinimą, todėl vykdymo procese turi būti atsižvelgta į prievolės apmokėti vekselius sąsajas su pagrindine prievole grąžinti kreditą, nes sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2013). Pagrindinę prievolę įvykdžius, reikalavimas apmokėti vekselius, viršijant grąžintino kredito sumą, taptų faktiškai nepagrįstas, todėl būtų pagrindas nuo perteklinių vykdymo veiksmų gintis kreipiantis į teismą, prašant pripažinti vekselių davėjo prievolių pabaigą ar kitais įstatyme nustatytais gynybos būdais. Šiuo atveju ieškovai ieškinyje, o apeliantas apeliaciniame skunde neteigė ir neįrodinėjo, kad pagrindinė prievolė yra įvykdyta.

Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas UAB Medicinos bankas pateikė prašymą priteisti jam iš apelianto 1 815 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme ir pridėjo šias išlaidas patvirtinančius duomenis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, iš jų – už atsiliepimo apeliacinį skundą parengimą (1 500 Lt), į atsakovo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį, ginčo sudėtingumą, į tai, kad atsakovo atstovas, rengęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jam tarp šalių kilusio ginčo aplinkybės atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo metu buvo gerai žinomos, o apeliaciniame skunde nurodyti iš esmės tie patys argumentai, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog UAB Medicinos banko naudai priteistina 1 200 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą iš apelianto RUAB „Energetikos montažas“ (CPK 93, 98, 302 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei Medicinos bankui (juridinio asmens kodas 112027077) iš restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Energetikos montažas“ (juridinio asmens kodas 301296548) 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.