Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

nukentėjusiosios R. A. atstovei pagal įstatymą Z. A. ir atstovui advokatui Vidui Peikšteniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nepilnametės nukentėjusiosios R. A. atstovės pagal įstatymą Z. A. ir nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, taip pat nuteistojo atskirąjį skundą ir dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 4 mėnesiais viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 25 valandas per mėnesį visuomenės labui.

A. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiosios R. A. įstatyminės atstovės Z. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. K. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo R. A. naudai.

Priteista iš A. K. valstybės naudai 446,80 Lt (keturi šimtai keturiasdešimt šeši litai 80 ct) išlaidų Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirto nukentėjusiajai R. A. advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 28 d. apie 16 val., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, tarpusavio konflikto su sugyventine Z. A. metu, reikalaudamas išeiti iš namų, iššovė iš dujinio revolverio į grindis, dėl ko R. A. buvo padaryti cheminiai abiejų akių junginių ir ragenų nudegimai, nukentėjusiajai R. A. sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą.

A. K. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis neturėdamas leidimo laikė šaudmenis, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, miegamajame esančio veidrodžio spintelės stalčiuje, neturėdamas leidimo laikė tris pramoninės gamybos, 16 kalibro, centrinio skėlimo, tinkamus šaudymui, medžioklinius šovinius, skirtus įvairiems 16 kalibro, B, C ir D kategorijų lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams, kol 2010 m. kovo 28 d. apie 16 val. įvykusio konflikto metu, kurio metu nežymiai buvo sutrikdyta R. A. sveikata, šovinius miegamajame buvusiame stalčiuje suradusi R. A. atnešusi padavė tuo metu įvykio vietoje buvusiam savo broliui R. A., kuris šovinius iš karto perdavė konflikto aiškintis atvažiavusiems policijos pareigūnams, o jiems šovinių nepaėmus, 2010 m. kovo 29 d. apie 11 val., R. A. šovinius atvežęs į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatą perdavė specialistui L. K..

Mažeikių rajono apylinkės teismas A. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisino jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios R. A. atstovė pagal įstatymą Z. A. prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį: pripažinti A. K. kaltu dėl visų kaltinamajame akte nurodytų nepilnametės nukentėjusiosios R. A. nežymaus sveikatos sutrikdymo aplinkybių ir padidinti jai padarytos neturtinės žalos atlyginimą iki 30 000 Lt.

Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimo nežymaus sveikatos sutrikdymo R. A. padarymo aplinkybes, t. y. tai, kad ji buvo pastumta nuo laiptų, dėl to nukrito ir nusibrozdino pilvą, taip pat, kad užrakinant duris ir neįleidžiant į vidų, R. A., būdama be šiltų drabužių, basa, peršalo ir susirgo ūmiu šlapimo pūslės uždegimu bei ūmia sloga. Pažymi, kad tuo pačiu teismas nepagrįstai nepriteisė R. A. likusių 29000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei išteisino A. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis, kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Z. A. įsitikinimu, teismas nepakankamai išsamiai įvertino visus duomenis, patvirtinančius aplinkybes, tu­rinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir nepagrįstai nenustatė, kad nuteistasis yra kaltas ir dėl kitų jos dukters sužalojimų bei 29000 Lt neturtinės žalos padarymo.

Atkreipia dėmesį, kad R. A. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, jog po to, kai nuteistasis ją pastūmė nuo cementinių laiptų ir dėl to ji keturpėsčia nukrito ant žemės, jai skaudėjo ne tik sumuštą kelį, bet ir pilvą (t. 1, b. 1. 53-56). Ji (Z. A.) teisme taip pat parodė, kad matė nubrozdintą dukters kelį bei raudoną dėmę ant jos pilvo. Be to, aplinkybes, kad ant R. A. pilvo matėsi raudonos dėmės ir odos nubrozdinimai, patvirtino ir liudytojos R. J. bei Z. M.. Šias aplinkybes patvirtina ir specialisto išvada bei jo paaiškinimai teisme, o iš garso įraše, esančiame prie bylos, girdėti, kaip A. K., atsakydamas į klausimą, už ką muša („dauža“) jos dukterį (R. A.), pasakė, kad yra priverstas tai daryti, stumti lauk. Teigia, jog R. A. pilvo nubrozdinimo aplinkybes patvirtina ir pateikti pastarosios apatiniai marškinėliai su nutraukta petnešėle ir prairusia šonine siūle.

Anot apeliantės, esant nurodytiems duomenims, visiškai patvirtinantiems jos dukters pilvo sužalojimo, sukėlusio nežymų sveikatos sutrikdymą, aplinkybes, kurios buvo tiesioginiame priežasti­niame ryšyje su nuteistojo A. K. tyčiniu R. A. nustūmimu nuo laiptų taip, kad ji parkrito ant žemės, tei­smas neturėjo teisės nepripažinti nuteistojo kaltu ir dėl šio kaltinimo dalies, kaip ir dėl tyčinio susargdinimo ūmia sloga bei ūmiu šlapimo pūslės uždegimu, nes iš visumos bylos įrodymų akivaizdu, kad jos dukra susirgo šiomis ligomis dėl nuteistojo kaltės.

Mano, kad pripažinus A. K. kaltu ir dėl pilvo R. A. nubrozdinimo bei jos susargdinimo ūmia sloga ir ūmiu šlapimo pūslės uždegimu, jos ieškinys dėl 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dukte­riai taip pat yra teisėtas ir pagrįstas, nes nuteistasis šiais papildomais veiksmais jos neįgaliam nuo gimimo vaikui, apie ką nuteistasis gerai žinojo, padarė di­desnę skriaudą, nei vien tik sužalodamas jai akis.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo: pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti; nuosprendžio dalį, kurioje nukentėjusiosios R. A. atstovės pagal įstatymą Z. A. civilinis ieškinys buvo tenkintas iš dalies, panaikinti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, netinkamai įvertino įrodymus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pažymi, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 str.). Procesas privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. BPK 409 straipsnyje numatytos išimtys, kada procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka: 1) kai BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba 2) kai padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Minėtais atvejais baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, neatsižvelgiant į tai, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pabrėžta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-67/2007).

Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, bet ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje. Nustačius, kad nukentėjusiajai R. A. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. paaiškėjus nusikalstamos veikos, nurodytos BPK 407 straipsnyje, požymiams, apelianto įsitikinimu, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą. A. K. buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, o byla perduota teismui. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, buvo atliekamas nesilaikant BPK nuostatų. Tuo pačiu pažymi, jog šis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas buvo ištaisytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Nuteistasis A. K. taip pat nurodo, kad apylinkės teismas iki įrodymų tyrimo pradžios neišaiškino nukentėjusiosios R. A. įstatyminei atstovei Z. A. susitaikymo galimybės, nepaklausė, ar ši nesusitaikytų su kaltinamuoju. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą.

Apelianto teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis, t. y. A. K., veikė neapibrėžta, netiesiogine tyčia, todėl šie jo veiksmai kvalifikuotini pagal kilusias pasekmes ir veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pažymi, kad byloje nustatyta, jog ginčas kilo ne tarp A. K. ir nukentėjusiosios R. A., o tarp jos įstatyminės atstovės Z. A.. Šūvio metu įvykio vietoje buvo tik nuteistasis A. K. ir Z. A.. Šauta buvo į grindis, neuždaroje patalpoje, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis (A. K.) turėjo galimybę numatyti padarinius, kurių pasekoje bus sužalota R. A..

Taip pat atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu jis (A. K.) parodė, jog iš dujinio pistoleto į grindis iššovė gindamasis nuo Z. A. sūnaus R. A., kuris artinosi prie jo. Policijos pareigūnas R. N., buvęs įvykio vietoje, nurodė, jog A. K. dujinis revolveris nebuvo paimtas, nes A. K. buvo blaivus ir paaiškino, jog bijo Z. A. sūnaus ir ginklą panaudojo gindamasis. Tokius parodymus R. N. davė ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir policijos pareigūnas P. Š.. Nors Z. A., R. A. ir R. A. teigia priešingai, t. y., jog A. K. iššovė iki atvykstant R. A., mano, kad pastarųjų parodymais tikėti negalima, nes akivaizdu, kad jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. R. A. parodymus pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, nes jos nurodyti sužalojimai nebuvo patvirtinti medikų išvadomis. Apelianto įsitikinimu, šie jo veiksmai, padaryti būtinosios ginties ribose, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Byloje, pasak apelianto, nėra surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių medikų išvadas, jog R. A. jo (A. K.) veiksmais buvo padaryti akių sužalojimai. Remtis vien nukentėjusiosios ir jos įstatyminės atstovės parodymais nėra teisinio pagrindo, nes pastarosios dėl aukščiau nurodytų motyvų, yra suinteresuotos bylos baigtimi. Be to, policijos pareigūnai, kurie tuoj po šūvio buvo atvykę į įvykio vietą, nurodė, kad nei R. A., nei jos įstatyminė atstovė nesiskundė, jog A. K. veiksmais buvo sužalotos. Vizualiai išorinių sužalojimų ant R. A. veido nesimatė. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytoja apklausta gydytoja M. Z. parodė, jog apžiūrint R. A. cheminių medžiagų veikimo požymių nebuvo. Liudytoja Z. M. parodė, jog ji dirba gydytoja Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centre ir mamos prašymu R. A. parašė siuntimą pas okulistą. Pats siuntimas nesusijęs su tuo, kad buvo grasinta dujiniu pistoletu. Mergaitės akys nebuvo raudonos, todėl ligos kortelėje ir nėra tokio įrašo. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) R. A. taip pat nekonstatuoti akių sužalojimai, pažymėta, jog okulisto įrašo medicininiuose dokumentuose nėra. R. A. akių sužalojimai konstatuoti tik 2010 m. spalio 8 d. atlikus papildomą kūno tyrimą. Nurodo, kad šioje byloje nebuvo atlikta teismo medicininė ekspertizė tikslu nustatyti R. A. kūno sužalojimus. Specialisto išvados yra prieštaringos, iš esmės 2010 m. spalio 8 d. specialisto išvada prieštarauja liudytojų, gydytojų M. Z. ir Z. M. betarpiškai apžiūrėjusių nukentėjusiąją R. A. tuoj po įvykio, parodymams.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, jis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas nepadarius jam inkriminuotos veikos.

Atskiruoju skundu A. K. prašo panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, nes jis ieškinio užtikrinimui 1000 Lt įnešė į Mažeikių rajono apylinkės teismo depozitinę sąskaitą.

Atsikirtimu į nuteistojo A. K. apeliacinį skundą nepilnametės nukentėjusiosios R. A. atstovė pagal įstatymą Z. A. prašo atmesti nuteistojo skundą.

Pažymi, kad ir ji, ir jos dukra parodė, jog nuteistasis A. K. dujiniu pistoletu šovė stovėdamas tarpduryje tuo momentu, kai ji, t. y. Z. A., norėjo išeiti iš kam­bario, kuriame su dukterimi išsikraustydamos rinkosi daiktus. Po šūvio kambaryje pasklido aštrus duju kvapas ir pradėjo graužti akis bei gerklę. Kadangi tuo metu kambaryje buvusi jos duktė pradėjo dusti, todėl ji pastarąją išvedė į kiemą, kur ji po truputį atsigavo. Teigia, kad netikėti tokiais jų parodymais nėra pagrindo, nes šiuos parodymus patvirtina liudytojų R. A. bei P. Š. parodymai. Teigia, kad esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis dujiniu pistoletu šovė žinodamas, kad tose pačiose gyvenamosiose patalpose yra nepilnametė nukentėjusioji ir kad dėl šūvio jai galėjo būti padaras sveikatos sutrikdymas, todėl jis veikė netiesiogine tyčia ir tuo padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad ji (Z. A.) ir jos dukra pa­rodė, jog nuteistasis šovė jai (Z. A.) pastarąjį stumtelėjus nuo praėjimo iš kambario, kurį jis buvo užstojęs ir neleido jai išeiti net ir paprašius, o jos sūnaus tuo metu įvykio vietoje dar nebuvo, jis atvažiavo po to, kai nuteistasis jau buvo iššovęs. Tokius parodymus patvirtino ir jos sūnus, kuris nurodė, kad šūvio metu jo dar nebuvo įvykio vietoje, pranešimą apie šaudymą jis gavo važiuodamas gelbėti sesers. Liudytoja Ž. A. teisme taipogi parodė, kad nespėjus nuva­žiuoti pas ją, t. y. Z. A., vyras telefonu sužinojo, kad nuteistasis jau iššovė kambaryje iš ginklo. Mano, jog visais šiais nuosekliais ir vienodais parodymais abejoti nėra pagrindo. Juolab, kad nuteistasis policijos pareigūnui P. Š. prisipažino, kad dujiniu ginklu jis šovė todėl, kad ji neva jį puolė, ir tik prašydamas nepaimti iš jo šio ginklo paaiškino, kad bijo jos sūnaus, kuris esą gali bet kada grįžti ir su juo susi­doroti. Esant nurodytoms aplinkybėms, mano, kad nuteistojo skundo argumentai dėl būtinosios ginties instituto taikymo yra visiškai nepagrįsti.

Taip pat pažymi, kad byloje surinkti įrodymai neabejoti­nai patvirtina, kad akys jos dukrai R. A. buvo sužalotos dėl poveikio cheminių medžiagų, kurios išsiskyrė nuteistajam panaudojus dujinį ginklą. Tai matyti iš R. A. parodymų, kad pasklidus dujoms, jai pradėjo graužti akis, taip pat iš jos (Z. A.) parodymų, kad po šūvio pasklido aštrus dujų kvapas, pradėjo graužti akis, o kitą rytą dukters akys buvo raudonos, jai pakilo temperatūra, todėl teko kreiptis į gydytoją dėl siuntimo pas okulistą. Šias aplinkybes patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, duota remiantis medicininiais jos dukters R. A. doku­mentais, kur nurodyta, kad R. A. buvo diagnozuoti cheminiai abiejų akių junginių ir ragenų nudegimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikimą. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvados, jog nu­teistasis yra kaltas dėl R. A. akių sužalojimo ir jos sveikatos sutrikdymo šaunant dujiniu ginklu, yra visiškai teisėtos ir pagrįstos.

Anot nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą, nuteistojo skundo argumentas, kad teismas be pagrindo nepasiūlė jam susitaikyti su ja, taip pat nepagrįstas, nes A. K. nepripažino savo kaltės net dėl R. A. akių sužalojimo ir niekada neketino su nukentėjusiąja taikytis.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas, prokuroras ir nukentėjusiosios atstovai prašė baudžiamąją bylą nutraukti, nes nuteistasis susitaikė su nukentėjusiosios atstove pagal įstatymą.

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl A. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį panaikintinas ir baudžiamoji byla šioje dalyje A. K. atžvilgiu nutrauktina (BPK 327 str. 2 p.). Taip pat panaikintina nuosprendžio dalis, kurioje nukentėjusiosios R. A. įstatyminės atstovės Z. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. K. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo R. A. naudai.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant A. K. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį jį pagrįstai išteisino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu proceso dalyviai susitaikė, sudarė taikos sutartį, kurioje nurodė, kad nuteistasis A. K. savanoriškai pripažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, atsiprašė nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą, su nukentėjusiosios atstove pagal įstatymą susitaikė, susitarė dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir prašė baudžiamąją bylą nutraukti.

Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, teismas gali tik tada, kai yra visos BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir nėra aplinkybių, numatytų to paties straipsnio 2 dalyje (negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai).

Nors nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašė jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, neneigė konflikto metu, namuose būnant nukentėjusiajai R. A., iššovęs iš dujinio pistoleto į grindis, paaiškino, kad po šūvio buvo jaučiamas dujų kvapas (2 t. 8, 14-15, 112-116 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. K. pareiškė norintis susitaikyti su nukentėjusiosios atstove pagal įstatymą Z. A., taikos sutartyje nurodė prisipažįstantis padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Bylos duomenys liudija, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios R. A. atstovė pagal įstatymą Z. A. (1 t. 32 b. l.) pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo jos dukrai R. A. (1 t. 30 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą Z. A. ir nukentėjusiosios atstovas advokatas V. Peikštenis prašė priteisti iš A. K. R. A. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (2 t. 155-156 b. l.). Apeliacinės instancijos teismui pateiktoje taikos sutartyje nurodyta, kad nuteistasis ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą susitarė, jog nukentėjusiosios atstovė sumažina ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 30 000 Lt iki 3000 Lt ir nuteistasis iki 2012 m. sausio 1 d. šią neturtinę žalą atlygins, o nukentėjusiosios atstovė nereiškia ir ateityje nereikš A. K. pretenzijų dėl nežymiai sutrikdant R. A. sveikatą jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos.

Kaip jau minėta, trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 38 straipsnį, sąlyga yra nusikalstamą veiką padariusio asmens susitaikymas su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu. Ši sąlyga taip pat yra – tiek nuteistasis A. K., tiek nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą Z. A. taikos sutartyje nurodė ir savo parašais patvirtino, kad jie susitaikė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi A. K. asmenybę, t. y. tai, kad jis anksčiau neteistas (1 t. 173, 174 b. l.), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (1 t. 176 b. l.), charakterizuojamas teigiamai (2 t. 2, 4 b. l.), atsiprašė nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą ir su ja susitaikė, laiko, jog yra pagrindas manyti, kad A. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų, o tai yra ketvirtoji būtina sąlyga taikyti nuteistajam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius institutą (BK 38 str. 1 d. 4 p.).

Esant nurodytoms aplinkybėms ir BK 38 straipsnyje nurodytų būtinų sąlygų visumai, baudžiamoji byla dalyje dėl A. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukiama (BPK 254 str. 5 d.), o kiti nuteistojo bei nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą skundų argumentai nebenagrinėjami.

Lietuvos Respublikos BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniam asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos BK 72 ³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikinamas tuomet, kai ši procesinė prievartos priemonė tampa nebereikalinga (BPK 151 str. 8 d.).

Kaip matyti iš Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010 m. gegužės 27 d. nutarimo (1 t. 193-194 b. l.), šiuo nutarimu, siekiant užtikrinti nukentėjusiosios R. A. atstovės pagal įstatymą Z. A. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, buvo laikinai apribotos A. K. nuosavybės teisės į 0,7000 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatus: gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r.

Priėmus sprendimą panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį dalyje dėl A. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, taip pat nusprendus panaikinti nuosprendį civilinio ieškinio dalyje, panaikintinas ir laikinas A. K. nuosavybės teisės apribojimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsnio 6 dalimi, 8 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį dalyje dėl A. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

A. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnio pagrindu – kaltininkui bei nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą susitaikius, ir baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 303 str. 4 d.).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nukentėjusiosios R. A. atstovės pagal įstatymą Z. A. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. K. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo R. A. naudai.

Patvirtinti tarp A. K. ir nepilnametės R. A. atstovės pagal įstatymą Z. A. sudarytą taikos sutartį ir įpareigoti A. K. iki 2012 m. sausio 1 dalies atlyginti nukentėjusiajai R. A. 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) neturtinę žalą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą Z. A. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti laikiną A. K. nuosavybės teisių apribojimą į šį turtą: 0,7000 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatus: gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r.