Telšių apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

dalyvaujant prokurorei V. M., nepilnametės nukentėjusiosios R. A. atstovams Z. A., advokatui V. P., kaltinamojo gynėjui advokatui R. K.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs 1948-03-13 Mažeikių rajone, K. kaime, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, pradinio išsilavinimo (baigęs 8 klases), išsituokęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis G. kaime, Ž. sen., M. rajone, anksčiau neteistas, kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., 253 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

A. K. smurtaudamas nežymiai sužalojo nepilnametę, o būtent: 2010 metų kovo 28 dieną, apie 16 valandą, G. kaime, Ž. seniūnijoje, Mažeikių rajone, tarpusavio su sugyventine Z. A. konflikto metu, reikalaudamas išeiti iš namų, iššovė iš dujinio revolverio į grindis, dėl ko R. A. buvo padaryti cheminiai abiejų akių junginių ir ragenų nudegimai, taip sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiąjai R. A..

A. K. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis neturėdamas leidimo laikė šaudmenis, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namo, esančio G. kaime, Ž. seniūnijoje, Mažeikių rajone, miegamajame esančio veidrodžio spintelės stalčiuje, neturėdamas leidimo laikė tris pramoninės gamybos, 16 kalibro, centrinio skėlimo, tinkamus šaudymui, medžioklinius šovinius, skirtus įvairiems 16 kalibro, B, C ir D kategorijų lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams, kol 2010-03-28, apie 16 vai. įvykusio konflikto metu, kurio metu nežymiai buvo sutrikdyta R. A. sveikata, šovinius miegamajame buvusiame stalčiuje suradusi R. A. atnešusi padavė tuo metu įvykio vietoje buvusiam savo broliui R. A., kuris šovinius iš karto perdavė konflikto aiškintis atvažiavusiems policijos pareigūnams, o jiems šovinių nepaėmus, 2010-03-29 apie 11 vai. R. A. šovinius atvežęs į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatą perdavė specialistui L. K..

A. K., apklaustas teismo posėdžio metu dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino ir parodė, kad R. A. atžvilgiu jokio smurto niekada nėra vartojęs ir jos 2010-03-28, apie 16 val. nesužalojęs. Jis su Z. A. gyveno kartu apie penkerius metus. Ji atsikraustė su dukra Rasa pas ji į G. kaimą. Kažkiek laiko kartu gyveno ir Zinaidos sūnus Artūras. Vėliau Artūras pradėjo daryti nusikaltimus ir jis liepė išsikraustyti iš jo namų. Su Rasa susitardavo gerai. Jis žinojo, kad ši turi negalia ir padėdavo Zinaidai ją išlaikyti. 2010 metais jo ir Z. A. santykiai pašlijo, jis jai liepęs pastarajai su dukterim išsikraustyti, nes jam atsibodę išlaikyti iš savo lėšų ne tik sugyventinę bet ir jos vaikus, apie kuriuos ji atsikraustydama pas jį, nesakė. 2010-03-28 jis pareiškė Zinaidai, kad tai paskutinė diena kai jos gyvena jo name ir liepė kraustytis. Tarp jų kilęs žodinis konfliktas, nes Zinaida pasakiusi, kad niekur nesikraustys, greičiau iškraustys jį patį. Jis paskambinęs į policiją, išsikvietė pareigūnus, kad padėtų išspręsti ginčą. Zinaida buvo kažkokiu momentu išėjusi iš namų, Rasos tada kambaryje nebuvo, ji buvo vasarinėje virtuvėje. Kai grįžo Z. A., jie sustoję tarpduryje barėsi, vienas prieš kitą nesmurtavę, ir nesimušę. Rasa tuo metu buvo namuose savo kambaryje. Jiems barantis į kiemą automobiliu įvažiavęs Zinaidos sūnus Ričardas. Ričardas iš karto puolė į jų pusę, pradėjo šaukti, pasakė, kad įves čia tvarką, todėl jis nieko nelaukdamas, iš kišenės išsitraukė dujinį revolverį, kurį turėjo įsigijęs savigynai ir vieną kartą iššovė į grindis. Į žmones nesitaikė. Po šūvio praėjus kelioms minutėms, į kiemą įvažiavo policijos automobilis. Policijos pareigūnams jis papasakojo tarp jo ir Zinaidos įvykusią konfliktinę situaciją, ir pareigūnai jiems patarė ginčą išspręsti teisme civilinio proceso tvarka. T. Z. A. policijos pareigūnams, apie tai, kad jis neva konflikto metu sužalojęs jos dukterį Rasą, nieko nesakiusi ir neužsiminusi, ji, su dukterimi susirinkusi daiktus, išvažiavo, jai iš paskos išvažiavo ir policijos pareigūnai. Jokių šaudmenų ir ginklų namuose jis nėra turėjęs ir nelaikė. Norėdama jį apšmeižti ir apkaltinti apie neva namuose turimą ginklą išsigalvojo Z. A.. 2010-03-28 policijos pareigūnus aiškinantis konflikto tarp jo ir Z. A. aplinkybes, kieme buvęs Zinaidos sūnus Ričardas iš kišenės kažką išsitraukęs parodė policijos pareigūnui. Ką išsitraukė ir parodė, jis nematė, bet girdėjo Ričardą pareigūnui sakant, kad tie šoviniai priklauso A. K., kad dar namuose yra laikomas paslėptas medžioklinis šautuvas. Namuose jokio medžioklinio šautuvo ir šovinių jis neturi ir nelaiko. Jis namuose turi tik dujinį revolverį, kurį įsigijo savigynai. Šį dujinį revolverį jis parodė policijos pareigūnui, kuris apžiūrėjęs ginklą jam grąžino. Policijos pareigūnas jo pasiteiravo, ar jis namuose laiko neteisėtus ginklus ir šovinius, buvo užėjęs į kieme esančią lauko virtuvę, gyvenamąjį namą bet nei ginklo nei šaudmenų nerado. Visa byla yra melas ir šmeižtas, kurį jo manymu išsigalvojo Z. A., nes jis liepė jai išsikraustyti iš jo namų.

Nukentėjusioji nepilnametė R. A., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad 2010 metų kovo 28 dieną, apie 16 val. jos mamai išėjus prie Varduvos upės pasižiūrėti, ar nėra apsemtas kelias, jai pasilikus namuose, įjos kambarį įėjęs mamos sugyventinis A. K. be jokios priežasties pradėjo ant jos šaukti, sakydamas " tu man čia negulėsi ir netinginiausi", liepė susirinkti daiktus ir išeiti. Ji A. K. nieko neatsakė, bet jis prie jos priėjęs, viena ranka suėmė už liemens, kita už pakarpos, pradėjo ją tempti iš kambario, dėl ko ji išsigandusi pradėjo verkti. Ištempęs iš kambario, A. K. ją išmetė pro lauko duris vienmarškinę į lauką ir pastūmė nuo cementinių laiptų, dėl ko ji keturpėsčia nukritusi ant žemės, susitrenkė kairės kojos kelį. A. K. užrakino namų duris. Dėl tokio A. K. elgesio ji labai išsigando, dėl patirto smurto jai skaudėjo pilvą ir sumuštą kelį. Dėl patirto streso nesuvokdama, kas įvyko, ji apie penkias minutes apsirengusi plonais viršutiniais rūbais, basa, tik su kojinėmis, stovėjo lauke. Paskui, kad nesušaltų, nes buvo vėjuota, nuėjo į kieme buvusią vasarinę virtuvę, kur paskambino savo broliui R. A. ir prašė jo atvažiuoti (telefoną ji turėjo su savimi kelnių kišenėje). Pastovėjusi apie tris minutes pamatė, kad grįžta mama, tada išėjo jos pasitikti. Mamai paklausus, kodėl ji apsiverkusi, jai papasakojo, kad A. K. ją išmetė iš namų. Tada mama telefonu pakalbėjo su R. A. ir paskambino policijai. A. K. išėjęs iš trobos sekiojo mamai iš paskos. Po skambinimo į policiją mama atėjusi į vasarinę virtuvę jai pasakė, kad reikia eiti namo susirinkti savo daiktus, dokumentus, nes čia daugiau nebegyvens. A. K. jas abi įleido į namus ir namuose ji su mama rinkosi savo daiktus, o tuo metu A. K. jas stebėjo ir pakeltu balsu agresyviai rėkavo, kad jos yra jam nereikalingos. Renkantis daiktus mama norėjo išeiti iš kambario atsinešti maišelį, bet A. K. jai pastojęs kelią nenorėjo išleisti iš kambario, dėl ko mama A. K. stumtelėjusi, kad jis pasitrauktų. Tada A. K. iš kelnių kišenės išsitraukė dujinį revolverį, jį nukreipė prie mamos kojų ir vieną kartą iššovė į grindis. Po namus pasklido dujos. Pasklidus dujoms, ji pradėjo dusti, dujos graužė burną ir akis, dėl ko mama ją išvedė į kiemą. Tada po kelių minučių atvažiavo brolis R. A. su žmona, dar po kelių minučių-policijos pareigūnai, kuriems A. K. liepė ją su mama iškraustyti. Po konflikto ji su mama susirinkusios savo daiktus išvažiavo pas Mažeikiuose gyvenančią tetą (t.1, b. l. 53-56).

Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji R. A. parodė, kokiu būdu ją A. K. ištempė iš kambario, kaip ji suklupo, kai ją nustūmė nuo laiptų (t. 1, b. l. 59-67).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusiosios R. A. atstovė pagal įstatymą Z. A. parodė, kad su A. K. jam priklausančioje sodyboje Griežės kaime, Mažeikių rajone, kaip sugyventiniai kartu gyveno nuo 2005 metų sausio mėnesio. Gyvendami kartu vedė bendrą ūkį, iš kurio pragyveno, visas pinigines lėšas naudojo bendrai. Kartu su jais gyveno ir jos nepilnametė dukra R. A.. Iš pradžių su A. K. gerai sutarė, bet vėliau prasidėjo nuolatinai barniai, be to, A. K. pradėjo girtauti. 2010 metų kovo pabaigoje jie gyvenamajame name darė remontą, kurį padėjo daryti jos sūnus R. A.. Remonto metu iš kambario į garažą buvo išnešti baldai, kuriuos po remonto reikėjo sunešti atgal. Dalis baldų, tame tarpe ir rašomasis stalas, prie kurio Rasa ruošdavo pamokas, buvo parnešti atgal, bet A. K. liepė rašomąjį stalą išnešti ir vietoj jo parnešti iš garažo seną spintelę, dėl ko 2010-03-27 ji su A. K. susipyko. Konflikto metu A. K. jai su Rasa liepė išsikraustyti. 2010-03-28 apie 16 valandą ji išėjo iš namų pažiūrėti prie Varduvos upės, ar nėra dėl pavasarinio potvynio apsemtas tiltas. Grįžusi namo, pamatė, kad Rasa buvo sušalusi ir apsiverkusi lauke, ji buvo labai susijaudinusi. Paklausus, kas nutiko, Rasa papasakojo, kad jai išėjus, A. K. be jokios priežasties ją suėmęs už sprando ir juosmens, ištempė iš kambario, išmetė į kiemą užrakino duris ir neįleido vidun. A. K. pareikalavo, kad ji su dukra išsikraustytų iš jo namų. Ji paklausė Alberto, kodėl jis Rasą išmetęs iš namų, pradėjo jį dėl tokio elgesio gėdinti ir sakyti, kuo jam vaikas nusikaltęs, bet A. K. atšovė, kad savo namuose gali daryti ką nori, todėl ir Rasą iš namų išmetė. Ji nuėjo į kambarį rinktis savo ir Rasos asmeninių daiktų bei dokumentų. A. K. stovėjo tarpduryje. Susirinkusi daiktus, ji norėjo iš kambario išeiti, bet A. K. jai užstojo kelią neleido išeiti, todėl jo paprašiusi pasitraukti ir leisti išeiti, bet A. K. niekur nesitraukė, todėl ji truputį A. K. stumtelėjo. Tada A. K. iš karto užsiplieskė, iš kelnių kišenės išsitraukęs dujinį revolverį, vieną kartą iššovė į grindis. Kambaryje iš karto pasklido aitrus dujų kvapas, pradėjo griaužti akis bei gerklę. Kambaryje tuo metu buvusi Rasa pradėjo dusti, todėl Rasą ji išvedė į kiemą, kur Rasa po truputį atsigavo. Tada dėl įvykusio konflikto ji paskambino policijai. Į policiją tuo pat metu paskambino ir A. K.. Prieš atvažiuojant policijos pareigūnams, į kiemą savo automobiliu atvažiavo jos sūnus R. A. su žmona Živile. Paskui atvažiavo ir policijos automobilis, Pareigūnai nuėjo prie A. K. pasikalbėti, paskui vienas iš pareigūnų jai pasakė, kad šeimyninius nesutarimus reikia spręsti teisme civiline tvarka. Ji pareigūno paprašė kelias minutes palaukti, kol baigs su dukra susirinkti savo daiktus. Kartu su Rasa ir sūnumi Ričardu išvažiavo į Mažeikius, kur laikinai apsistojo pas tetą R. J.. Kadangi A. K. smurtaujant prieš jos dukrą Rasą, jai ant sprando ir pilvo buvo atsiradusios raudonos dėmės ir įbrėžimai ir skaudėjo akis, sekančią dieną kreipėsi pas okulistą ir šeimos gydytoją. Duktė buvo apžiūrėta ir jai skirtas gydymas. Kadangi Rasos sveikata nepagerėjo, ji konflikto metu buvo išmesta į kiemą tik su plonais rūbais, todėl peršalo, ji dar kartą kreipėsi pas medikus, kurie Rasą dėl šlapimo takų uždegimo ir paūmėjusio sinusito paguldė į ligoninę. Dėl kaltinamojo veiksmų jos duktė Rasa, kuri nuo gimimo yra silpnos sveikatos dėl įgimtos širdies ligos, patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, todėl prašo priteisti 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. A. K. turėjo namuose nelegaliai medžioklinį šautuvą ir šovinius. Kelis šovinius policijos pareigūnams buvo pateikęs jos sūnus Ričardas, bet pareigūnai jų nepaėmė. Namuose stalčiuje A. K. laikė dežutę su šoviniais.

Liudytojas R. A. parodė, kad 2010 metų kovo 28 dieną apie16 val. jam į mobilaus ryšio telefoną paskambino sesuo R. A., gyvenanti su mama Z. A. G. kaime, Mažeikių rajone, pas A. K., ir pasakė, kad mamos sugyventinis A. K. ją išmetė iš namų ir neįleidžia į vidų, todėl paprašė atvažiuoti. Jis su žmona Ž. A. iš karto savo automobiliu išvažiavo į G. kaimą. Neužilgo sesuo paskambino vėl ir sakė, kad Albertas šaudo. Jis žinojo, kad A. K. namuose turi medžioklinį 16 kalibro šautuvą, kurį laikė nelegaliai, todėl pagalvojo, kad šis būtent išto ginklo šaudė. Kai atvažiavo į A. K. priklausančios sodybos kiemą, K. kalbėjo telefonu. Mama jam papasakojo, kad žodinio konflikto metu dėl namuose daromo remonto, A. K. jai liepė iškraustyti. Kai norėjo iš kambario išeiti, A. K. jai pastojo kelią, dėl ko ji A. K. stumtelėjusi, todėl A. K. iš kišenės išsitraukęs dujinį revolverį, vieną kartą iššovė į grindis, namuose pasklido dujos. Pakalbėjęs su mama, jis taip pat užėjęs į gyvenamąjį namą, kur buvo juntamas aštrus dujų kvapas ir dėl to iš karto pradėjo perštėti akis. Suprato, kad šauta buvo iš dujinio ginklo. Jis sesers Rasos paprašė iš gyvenamojo namo miegamajame esančios spintelės stalčiaus atnešti A. K. priklausančius tris medžioklinio šautuvo šovinius, kuriuos ten matė padėtus remontuodamas miegamąjį. Rasai iš namų minėtus tris šovinius atnešus, juos iš karto padavė policijos pareigūnui. Taip pat pasakė, kad kambaryje ant lango dar yra pilna tokių pat šovinių dėžutė, taip pat namuose K. nelegaliai laiko medžioklinį šautuvą kurį pats buvo matęs, bet pareigūnas paėmęs duotus tris šovinius, net nebuvo užėjęs į namą ieškoti ginklo ir šovinių. Pareigūnas šovinius jam atidavė atgal, pasakęs, kad šoviniai jam yra nereikalingi. Kadangi policijos pareigūnas jo duotų šovinių neėmė, sekančią dieną tuos tris šovinius jis nuvežė į Mažeikių rajono policijos komisariatą ir atidavė pareigūnui L. K..

Liudytoja Ž. A. parodė, kad 2010 metų kovo 28 dieną apie 16 val. jos vyrui R. A. paskambino jo sesuo R. A., kuri su uošviene Z. A. tuo metu gyveno G. kaime, Mažeikių rajone pas A. K.. R. A. pasakė, kad namuose vyksta konfliktas, todėl paprašė atvažiuoti. Kartu su Ričardu ji išvažiavo į Griežės kaimą. Nespėjus atvažiuoti, jos vyrui dar kartą kažkas paskambino, ar jo mama, ar Rasa, paprašė atvažiuoti skubiau, pasakė, kad konflikto metu A. K. iššovė kambaryje iš ginklo. Ji žinojo, kad A. K. namuose turi medžioklinį šautuvą, kurį buvo mačiusi, ar tą ginklą jis laikė legaliai, ji nesidomėjo. Atvažiavus Rasa jai papasakojo, kad A. K. ją, mamai išėjus, išmetė iš namų. Sužalojimų ant Rasos kūno ji nematė, jos veidas buvo paraudęs ir ašarojo akys, nes Rasa sakė, kad Albertas konflikto metu kambaryje iššovė iš šautuvo. Paskui Zinaidai ir Rasai susirinkus daiktus, jos automobiliu išvažiavo, o ji su vyru išvažiavo iš paskos. Visi nuvažiavo pas Mažeikiuose gyvenančią Zinaidos tetą R. J.. Dar pas A. K. sodyboje vykusio konflikto metu sėdėdama automobilyje matė, kaip Rasa kažką atnešusi padavė jos vyrui Ričardui. Tada jos vyras, priėjęs prie policijos pareigūno, jam kažką padavė į ranką, o pareigūnas apžiūrėjęs Ričardui gražino. Tada Ričardas pasakė pareigūnui, kad K. namuose turi medžioklinį šautuvą. Vienas iš pareigūnų, nuėjęs prie namo, pasižvalgė prie durų, į namą neužėjęs, sugrįžo atgal. Paskui Zinaidai su Rasa išvažiavus automobiliu į Mažeikius, jos vyras sugrįžęs į automobilį parsinešęs parodė tris medžioklinio šautuvo šovinius,

Liudytoja R. J. parodė, kad 2010 metų kovo mėnesio pabaigoje, maždaug apie Z. A. gimtadienį tai buvo, galėjo būti 28 diena, jai į mobilaus ryšio telefoną paskambino sesers dukra Z. A., gyvenanti su sugyventiniu A. K. jam priklausančioje sodyboje Griežės kaime, Mažeikių rajone, ir pasakė, kad konfliktuoja su savo sugyventiniu Albertu, kuris jai ir kartu gyvenančiai dukteriai Rasai priekaištauja dėl kažkokių senų baldų, kuriuos reikėjo išnešti iš Rasos kambario. Praėjus kuriam laikui, Zinaida jai vėl paskambino ir pasakė, kad iš namų išėjusi pasivaikščioti, kad nusiramintų, o Rasa pasiliko namuose savo kambaryje, taip pat namuose pasilikęs ir Albertas. Praėjus pusvalandžiui, jai vėl paskambino Zinaida ir pasakė, kad grįžusi namo, kieme rado verkiančią, iš namų basą išmestą savo dukterį Rasą, dėl ko namuose kilęs barnis, kurio metu Albertas liepęs abiems kraustytis iš jo namų, taip pat konflikto metu Albertas iššovęs iš dujinio ginklo. Tada ji Zinaidos paprašė duoti jai telefonu pasikalbėti su Albertu. Albertas iš pradžių su ja kalbėjo audringai, sakė, kad jam piemenė gyvenimo nereguliuos, dar kalbėjo apie kažkokią spintelę, kurią reikėjo parnešti į Rasos kambarį, bet kad namuose šaudęs ir prieš Rasą smurtavęs, nieko neminėjo. Vakare, apie 18 valandą, Zinaida su Rasa savo automobiliu pas ją atvažiavusi paprašė leisti kelias dienas pagyventi. Zinaida sakė, jog Albertas jas išvarė iš namų. Kartu su jomis atvažiavo ir Zinaidos sūnus Ričardas su žmona. Rasa buvo susijaudinusi, todėl davė jai raminamųjų vaistų ir arbatos. Pokalbio metu Ričardas išsitraukęs jai parodė kažkokius šovinius, kiek buvo šovinių, tiksliai nepamena - trys ar keturi, tiksliau šovinių apibūdinti negali, nes apie tai nieko neišmano, bet Ričardas sakė, kad šoviniai yra skirti medžiokliniam šautuvui ir priklauso Albertui.

Liudytojas policijos pareigūnas R. N. parodė, kad 2010-03-28, pagal nustatytą mėnesio grafiką dirbant operatyvinėje grupėje, apie 16 val., buvo gautas budėtojo nurodymas vykti į Griežės kaimą, Mažeikių rajone, kur A. K. sodyboje vyksta buitinis konfliktas. Į iškvietimą važiavo kartu su pareigūnu P. Š.. A. K. sodybos kieme buvo sodybos šeimininkas, jo sugyventinė Z. A. ir jos sūnus R. A.. Jie tarpusavyje barėsi ir vienas ant kito šaukė. Paklausius dėl ko kvietė policiją, jie paaiškino, kad A. K. ir Z. A. skiriasi ir nesutaria dėl turto dalybų. Tada jis jiems paaiškino, kad dėl turto padalinimo turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Taip pat Z. A. sakė, kad A. K. konflikto metu namuose iššovė iš dujinio revolverio į grindis. A. K. neneigė šovęs dujiniu ginklu, nes Z. A. jį puolė, todėl jis iššovė perspėjamąjį šūvį į grindis. R. A. sakė, kad A. K. namuose turi nelegaliai laikomą medžioklinį ginklą, bet kur jį laiko, nurodyti negalėjo. R. A. rodė kažkokias gilzes, kurias jis išsitraukė iš kišenės. Pagal ji tos gilzės nebuvo tinkamos šaudymui. P. Š. apžiūrėjo gyvenamąjį nmą ir kieme buvusį ūkinį pastatą, jokių ginklų ir šovinių nerado. Kai jie kalbėjosi su sodybos šeimininkais mergaitė stovėjo lauke šalia motinos ir stebėjo įvykius, kad ji būtų buvusi sužalota ar išsigandusi, nesimatė. Apie tai, kad prieš ją būtų pavartotas smurtas niekas nesakė. Jiems su Šimkumi būnant kieme, moteris susirinko savo daiktus ir su dukra automobiliu išvažiavo. Iš A. K. dujinis revolveris nebuvo paimtas, nes Kesminas buvo blaivus ir paaiškino, kad bijo Z. A. sūnaus ir ginklą panaudojo gindamasis. Įvykio vietoje nei iš A. K., nei iš Z. A. rašytiniai pareiškimai ar skundai nebuvo gauti.

Savo parodymus R. N. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t.1, b. 1.142-146).

Liudytojas policijos pareigūnas A. A. parodė, kad jis 2010 m. kovo mėnesį su kolegomis R. B. ir P. M. važiavo į Griežės kaimą pas A. K. ieškoti šovinių. Apžiūrėjus ūkinį pastatą, gyvenamąjį namą, jokių ginklų ir šovinių nerado

Liudytojas policijos pareigūnas P. M. davė analogiškus parodymus, papildomai nurodė, jog sodybos šeimininkas A. K., paklausus jo ar turi namuose ginklą, padavė dujinį revolverį. Buvo apžiūrėti sodyboje esantys pastatai, bet ginklo ar šaudmenų rasta nebuvo.

Liudytojas policijos pareigūnas M. Š. taip pat parodė, kad vyko į A. K. sodybą ieškoti ginklų, šovinių ir nieko nerado. Girdėjo iš kolegos L. K., kad R. A. buvo atnešęs į komisariatą tris šovinius ir sakė, kad jie priklauso A. K..

Analogiškus parodymus davė liudytoju apklaustas policijos pareigūnas T. T..

Liudytojas, policijos pareigūnas L. K. parodė, kad maždaug prieš metus pas jį į darbo kabinetą užėjęs iki tol jam nepažįstamas R. A., padavė tris lygiavamzdžiams šautuvams skirtus šaudyti šovinius. Jis pasakė, kad šoviniai priklauso A. K., gyvenančiam Griežės kaime, Mažeikių rajone. Sakė taip pat, kad tarp A. K. ir jo mamos savaitgalį buvo kilęs konfliktas ir buvo atvykę policijos pareigūnai. Taip pat nurodė, kad A. K. namuose turi paslėpęs nelegaliai laikomą medžioklinį šautuvą. Taip pat R. A. pasakė, kad minėtus šovinius jis buvo padavęs sekmadienį, t.y. 2010-03-28, į Griežės kaimą, Mažeikių rajone, pas A. K. atvažiavusiems policijos pareigūnams, bet šovinių pareigūnai neėmė. R. A. pateikti šoviniai buvo 16 kalibro, tokiais šoviniais galima šaudyti lygiavamzdžiais medžiokliniais šautuvais. Tada iš R. A. pateiktus šovinius, surašęs šaunamojo ginklo ir šaudmenų priėmimo aktą, jis išėmė, taip pat tą pačią dieną surašė informaciją kriminalinės policijos pareigūnams, apie Griežės kaime, Mažeikių rajone pas A. K. galimai laikomą medžioklinį šautuvą ir šaudmenis.

Liudytojas V. B. teisme parodė, kad nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio iki 2010 liepos mėnesio dirbo pas A. K. sodyboje. A. K. gyveno su žmona ir dukra. Alberto ir dukters santykiai buvo normalūs. Jokių ginklų A. K. sodyboje jis nėra matęs. Jis būdavo dažniausiai vasarinėje virtuvėje, ten buvo kūrenama, patalpos šiltos. Rasa dažnnai užeidavo į virtuvę. Su šeimininke Zinaida jis dažnai pabendraudavo, ši niekuomet jam nesiskundė, kad Albertas skriaudžia jos dukrą Rasą.

Liudytoja Z. M. teisme parodė, kad dirba gydytoja Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centre ir mamos prašymu R. A. parašė siuntimą pas okulistą. Mergaitės mama sakė, kad buvo papurkšta dujiniu pistoletu. Ar ji buvo tada apžiūrėjusi mergaitę, neprisimena Jei įrašė kortelėje, jog apžiūrint pilvo srityje nežymus nubrozdinimas, gal ir žiūrėjo mergaitę. Nėra kortelėje įrašyta kuo skundėsi ligonė. Akys matyt nebuvo raudonos, dėl to ir neparašyta, jog jos raudonos. Prašymas pas okulistą galėjo nebūti susijęs su tuo, kad grasinta dujiniu pistoletu. Kitų duomenų apie mergaitės ligas ji neturėjo.

Liudytoja M. Z. parodė, kad taip pat ji dirba gydytoja ir į ją gydytojos Kindaravičiūtės atostogų metu kreipėsi Z. A. nurodydama, kad dukrai skauda galvą, akys, kad dažniau šlapinasi. Mama papasakojo, kas vyko namuose, kad mergaitė buvo išstumta už durų šiltai neapsirengusi. Galėjo ji sušalti. Mergaitė buvo išsigandusi. Jai nosis buvo užgulta, skundėsi skausmu pilvo apačioje. Su mama pasitarusios nusprendė, kad gerai mergaitę paguldyti į stacionarą ir ištirti. Ji buvo paguldyta į stacionarą su diagnoze ,,būklė po streso“. Nebuvo pas mergaitę ryškių peršalimo simptomų. Buvo nosis užgulta, sloga. Nors kiek kojas atšalus, gali būti šlapimo takų uždegimas. Stresas galėjo taip pat įtakoti skausmus. Cheminių medžiagų veikimo požymių nebuvo. Toliau mergaitę gydė stacionaro gydytojas.

Siekiant išsiaiškinti nukentėjusiosios sužalojimų pobūdį bei jų padarymo aplinkybes, teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas A. S.. Specialistas patvirtino specialisto išvadomis nustatytus sužalojimus, paaiškino, jog darydamas pirminį tyrimą jis nenurodė, kad mergaitės akys buvo sužalotos, todėl, kad tokio įrašo nebuvo medicininiuose dokumentuose. Vėliau jis tiesiog detalizavo išvadą. Nurodė, kad galimai nukentėjusiosios nurodytu laiku ir aplinkybėmis galėjo būti padaryti sužalojimai pilvo srityje. Sužalojimai atsirado paveikus kietais, bukais daiktais. Specialistas nurodė ir tai, kad kol nėra nustatytos šlapimo pūslės uždegimo ir ūmios slogos priežastys, jis negali to sieti su trauma.

Iš 2010-03-29 Mažeikių rajono apylinkės vyriausiajam prokurorui paduoto Z. A. pareiškimo matyti, kad ji kreipėsi į prokuratūrą nurodydama, kad 2010-03-28 A. K. jos nepilnametę dukrą Rasą išmetė iš namo ir į jį neįleido. Vėliau jis šovė iš dujinio pistoleto, dėl ko buvo padaryti sužalojimai jos dukrai ( t. 1, b. l. 1).

Iš 2010-05-03 teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 138/10(13) ir 2010-10-13 išvados Nr. G 14-138/10(13) matyti, kad R. A. nustatyti nežymūs odos nubrozdinimai pilvo srityje, potrauminio streso sindromas, ūmus šlapimo pūslės uždegimas, ūmi sloga, cheminiai abiejų akių junginių ir ragenų nudegimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą. Nežymūs odos nubrozdinimai pilvo srityje ir potrauminio streso sindromas, galėjo būti padaryti kontakto su kietu buku daiktu metu, užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2010-03-28. Ūmus šlapimo pūslės uždegimas ir ūmi sloga gavosi nuo peršalimo. Šių susirgimų priežastinio ryšio su trauma, nustatyti iš turimų duomenų, nėra galimybės. (t. 1, b. l. 72; 83-84).

Iš 2010-06-10 specialisto išvados Nr. 40-25-IS1-0745 matyti, kad tirti pateikti 3 šoviniai yra šaudmenys, o būtent pramoninės gamybos, 16 kalibro centrinio skėlimo, tinkami šaudymui, medžiokliniai šoviniai, kurie skirti įvairiems 16 kalibro, B, C ir D kategorijų lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams (t. 1, b. 1.115-117).

Iš Telšių apskrities VPK Mažeikių rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus specialisto L. K. pateiktos pažymos Nr. 86-73-IL-3255matyti, kad civilinėje apyvartoje esančių ginklų registro duomenimis A. K. nebuvo ir nėra išduotas leidimas įsigyti ar laikyti šaunamuosius ginklus (t. 1, b. 1. 200).

Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas – tai mušant ar kitaip smurtaujant žmogui sukeltas fizinis skausmas arba nežymus jo sužalojimas ar trumpas susargdinimas.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs, sukėlęs jam fizinį skausmą tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine (toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam) ir netiesiogine tyčia ( kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Teisiamajame posėdyje ištyrus byloje surinktus įrodymus, nepilnametės nukentėjusiosios parodymus, išklausius kaltinamojo, liudytojų parodymus, nustatyta, kad įvykis, dėl kurio buvo iškelta byla, įvyko 2010 m. kovo 28 d. apie 16 val. A. K. sodyboje G. kaime, Mažeikių rajone.

Teismas pažymi, kad kaltinamasis, nukentėjusioji ir liudytojai duoda tik iš dalies skirtingus parodymus dėl įvykio. Vertinant visų dalyvavusių įvykyje asmenų duotus parodymus ir šių parodymų visumą, konstatuotina, kad faktinės įvykio nustatytos aplinkybės buvo tokios: tarp sugyventinių A. K. ir Z. A. egzistavo užsitęsę konfliktiniai santykiai. A. K. pareikalavo, kad Z. A. su nepilnamete dukra išsikraustytų iš jam nuosavybės teise priklausančios sodybos. Z. A., būdama įsitikinusi, kad dalis turto turi atitekti jai, išsikraustyti atsisakė. 2010-03-27 tarp sugyventinių įvyko buitinis konfliktas dėl baldų pastatymo po remonto kambaryje. 2010-03-28 konfliktinė situacija tęsėsi, tikslu išvengti didesnio konflikto Z. A. iš namų išėjo. A. K. priekaištavo Z. A. dukrai, kuri liko namuose ir ši atsidurė lauke apsirengusi lengvais drabužiais, nors lauke buvo pakankamai šalta. Tuo metu pastaroji paskambino motinai pranešdama, kad ją A. K. jėga tiesiog išmetė iš namo. Tokia situacija vyko kelias minutes. Grįžus Z. A., ji su dukra įėjo į namą, kur vėl tarp sugyventinių įsipleskė žodinis konfliktas. Nepilnametė R. A. savo kambaryje pakavo savo daiktus. Konflikto, kuris vyko tarp sugyventinių R. A. kambario tarpduryje, metu, Z. A. pasakius, kad tuoj atvyks jos sūnus Ričardas ir pastūmus A. K., pastarasis šovė į grindis iš dujinio pistoleto.

Tai, kad įvykis įvyko tokiomis aplinkybėmis neneigia ir kaltinamasis A. K., ir nukentėjusiosios R. A. įstatyminė atstovė Z. A.. Tačiau vertinant kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus pastebėtina, kad skiriasi šių asmenų parodymai dėl to, ar A. K. vartojo R. A. atžvilgiu smurtą. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad kaltinamasis A. K. nuo pat pradžios neigia mušęs ar kitaip smurtavęs ir nežymiai sužalojęs nukentėjusiąją R. A.. Jis neneigia, kad įvykus tarpusavio su Z. A. konfliktui, priekaištavo ir jos dukrai dėl ne taip sustatytų baldų ir vėliau, su Z. A. besistumdant, šovė iš dujinio pistoleto į grindis, bet tai padarė pamatęs, jog atvyko Z. A. sūnus Ričardas ir bijodamas, kad šis gali panaudoti smurtą jo atžvilgiu. Nukentėjusiajai R. A. nepatiko jo išsakyti priekaištai ir ji pati išėjo iš namų į lauko virtuvę. Nukentėjusiosios jis neužgavo ir nesužalojo. Nukentėjusioji teigia, kad kaltinamasis ją sugriebė už kaklo ir juosmens ir išmetė iš namo, ji susidaužė kelią, tačiau tokių jos parodymų nepatvirtina specialisto išvada, todėl teismas šioje dalyje nukentėjusiosios parodymais nesivadovauja. Liudytojai Z. A. ir R. A. nurodo, kad A. K. iššovė iš dujinio pistoleto name ir tuo metu dar nebuvo atvykęs R. A.. Kiti liudytojai apie įvykį žino ir pasakojo iš pačios nukentėjusiosios ir jos atstovės žodžių. Analizuojant liudytojų parodymus, kitas aplinkybes matyti, nors specialisto išvada ir buvo nukentėjusiajai nustatyti nežymus nubrozdinimai pilvo srityje, įrodymų visuma vienareikšmiškai ir be jokių abejonių nepatvirtina, jog nubrozdinimai R. A. pilve buvo padaryti A. K. pavartojus smurtą jos atžvilgiu. Be to, byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios ūmus šlapimo pūslės uždegimas ir ūmi sloga gavosi nuo peršalimo ir šie susirgimai negali būti siejami su trauma. Iš išreikalautos prie bylos iš Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centro R. A. asmens sveikatos istorijos ir pačios nukentėjusiosios parodymų nustatyta, kad jai jau 2010-03-16 buvo diagnozuotas rinosinusitas ir įvykio metu ji buvo gydoma nuo peršalimo.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu.

Esant aukščiau išanalizuotoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad byloje surinktais įrodymais neįrodyta, kad kitus sužalojimus, išskyrus sužalojimą abiejų akių junginių ir ragenų nudegimus, R. A. tyčia padarė A. K.. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ar prielaidomis, iš kaltinimo šalintinos aplinkybės, kad A. K. iš pykčio, kad jo sugyventinės Z. A. dukra R. A., gimusi 1994-04-15, nevykdo jo nurodymo išnešti iš kambario rašomąjį stalą, reikalaudamas susikrauti daiktus ir išeiti iš jo namų, sugriebė R. A. už sprando ir juosmens, ją pakėlęs išnešė pro duris ir išmetė į lauką, po to pastūmė ją nuo laiptų, dėl ko nukentėjusioji nukrito, ko pasėkoje nukentėjusiajai buvo padaryti nubrozdinimai pilvo srityje, sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdimą, paskui užrakinęs duris neįleido jos į vidų, dėl ko R. A. būdama be šiltų drabužių, basa, peršalo ir susirgo, jai buvo nustatytas ūmus šlapimo pūslės uždegimas, ūmi sloga, sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Byloje nėra duomenų, kad A. K. R. A. sužalojimus: cheminius abiejų akių junginių ir ragenų nudegimus padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t.y. kad būtų turėjęs tikslą nukentėjusiąją sužaloti, tačiau akivaizdu, kad šaudamas į grindis iš dujinio revolverio kambario, kuriame buvo nukentėjusioji, tarpduryje, jis suprato, kad tokiu būdu gali sužaloti R. A. ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti, t.y. veikė neapibrėžta, netiesiogine tyčia, todėl šie jo veiksmai kvalifikuotini pagal kilusias pasekmes ir veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d. sudėtį. Todėl kaltinamojo argumentai apie tai, jog jis padarė neatsargų nusikaltimą, atmestini.

LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

A. K. kaltinamas laikęs savo namuose Griežės kaime, Mažeikių rajone be leidimo tris pramoninės gamybos 16 kalibro centrinio skėlimo medžioklinius šovinius, skirtus įvairiems medžiokliniams šautuvams. Tokiai išvadai pagrįsti ir patvirtinti byloje nėra surinkta duomenų bei įrodymų, o teismo ištirti įrodymai nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių nepatvirtina. Pats kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė turėjęs šaunamąjį ginklą ir šovinius tokiam ginklui. Policijos pareigūnų, apklaustų teisme parodymais nustatyta, jog kaltinamojo sodyboje nebuvo rasta tokių ginklų ar šovinių. Vien tik faktu, kad liudytojas R. A. pateikdamas tris 16 kalibro šovinius policijos pareigūnams bei aiškindamas, jog šie priklauso A. K. bei paimti iš jo gyvenamojo namo, grįsti pastarojo kaltės negalima. Liudytojų R. A., Z. A. parodymų apie A. K. neteisėtai laikoma šaumąjį ginklą ir šovinius jam nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai bei besąlygiškai įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Šiuo atveju A. K. kaltė nėra įrodyta teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 str. 1 d. A. K. dėl kaltinimo pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas A. K. bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad jis netiesiogine tyčia padarė vieną nusikaltimą, įvertina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, t. y., kad veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas baigtas, kaltinamasis panaudojo smurtą ir nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Atsižvelgtina į kaltinamojo asmenybę: anksčiau neteistas ( t. 1, b. l. 173), dirba ir charakterizuojamas išimtinai teigiamai ( charakteristikos, t. 2, b. l. 2, 4), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta (BK 59 str., 60 str.). Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, BK 41 straipsniu, teismas laiko, kad teisingumo principo įgyvendinimą šioje baudžiamojoje byloje užtikrins švelniausios bausmės, numatytos LR BK 140 str. 1 d., viešųjų darbų paskyrimas kaltinamajam.

LR CK 6.283 straipsnio 1 dalyje (žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju) įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Nukentėjusiajam atlyginama neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Taigi pati įstatymo norma nustato, kad nukentėjusiajam nusikaltimu yra padaroma neturtinė žala, todėl įrodinėti neturtinės žalos padarymo fakto nereikia. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyti neturtinės žalos požymiai, kurie yra vertinamieji, ir juos įvertina teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Pripažinus A. K. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., iš jo CK 6.250 str. 2 d. pagrindu priteistina atlyginti nukentėjusiajai R. A., kuriai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kurio pasekmėms šalinti reikėjo kreiptis į gydytojus, vartoti medikamentus, ji po patirto fizinio smurto labai išgyveno, jautė netikrumo ir baimės būsenas, padarytą neturtinę žalą - 1000 Lt (kadangi R. A. nepilnametė, priteistų lėšų tvarkytoja jos atstovė pagal įstatymą Z. A.).

Be to, nagrinėjant bylą teisme, nukentėjusiąją R. A. atstovavo advokatas, kuriam už šį darbą valstybės sumokėta 446,80 Lt ( 2011-08-22 pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų). Turėtos išlaidos atstovo pagalbai apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis, iš kaltinamojo valstybės naudai priteistinos šios išlaidos.

Daiktų, turinčių reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti nėra, po atlikto tyrimo medžioklinio šautuvo šoviniai sunaudoti (t. 1, b. l. 115-117).

Kardomoji priemonė kaltinamajam nebuvo paskirta.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299 straipsniais, 301-305, 307 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirti 4 mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 25 valandas per mėnesį visuomenės labui.

A. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiosios R. A. įstatyminės atstovės Z. A. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš A. K. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimo R. A. naudai.

Priteisti iš A. K. valstybės naudai 446,80 Lt ( keturis šimtus keturiasdešimt šešis litus 80 ct) išlaidų Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirto nukentėjusiajai R. A. advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per nuosprendį priėmusį Mažeikių rajono apylinkės teismą.