- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-27
- Bylos Nr.
- 2A-919-567/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Ona Gasiulytė, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- BUAB „Nevėžio vingis“
- Atsakovas
- „Swedbank lizingas“
- Trečiasis asmuo
- notarė V
- Kategorijos
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Nevėžio vingis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3676-734/2014 pagal ieškovo BUAB „Nevėžio vingis“ ieškinį atsakovui „Swedbank lizingas“, UAB dėl lizingo sutarties pripažinimo apsimestine, pripažįstant ją paskolos sutartimi, bei nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, pripažįstant šią sutartį įkeitimo (hipotekos) sutartimi, trečiasis asmuo notarė V. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydamas:
pripažinti apsimestine 2008-07-11 lizingo sutartį Nr. LT076635, sudarytą tarp UAB „Nevėžio vingis“ ir UAB „Swedbank lizingas“, pripažįstant šią sutartį paskolos sutartimi;pripažinti apsimestine 2008-07-17 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Nevėžio vingis“ ir UAB „Swedbank lizingas“, pripažįstant šią sutartį įkeitimo (hipotekos) sutartimi;priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas nuosavybės teise valdė 55/100 dalis pastato-kavinės-baro, esančio Parko g. 33A, Panevėžyje. 2008 metais ieškovas nusprendė iš esmės rekonstruoti šias patalpas iš skolintų lėšų, todėl 2008-07-11 ieškovas ir atsakovas sudarė lizingo sutartį Nr. LT076635, pagal kurią, įsigaliojus šiai sutarčiai, jos pagrindu atsakovas įsipareigojo sudaryti su ieškovo nurodytu pardavėju pastato pirkimo-pardavimo sutartį, įgyti pastato nuosavybės teisę ir po to perduoti pastatą ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais. 2008-07-17 ginčo šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas iš ieškovo nupirko 55/100 dalis pastato-kavinės-baro, turintį 1317,25 m², tokiu būdu atsakovas įvykdė lizingo sutartyje nustatytą įpareigojimą įgyti iš ieškovo nurodyto pardavėjo turtą. 2009-07-10 šalys sudarė sutartį dėl papildomo finansavimo, kuria konstatavo, kad pastato vertė ženkliai viršija neišpirktą pastato vertę pagal lizingo sutartį, todėl atsakovas ieškovui papildomai suteikė 164741,08 EUR paskolą 120 mėnesių laikotarpiui, kurios grąžinimas bus užtikrintas lizingo sutarties objektu. Ieškovas nurodė, kad šalių sudaryta lizingo ir pirkimo – pardavimo sutartys yra apsimestinės, nes jomis buvo siekta pridengti paskolos ir hipotekos sandorius. Ieškovas teigė, jog visos lizingo teisinius santykius reglamentuojančios normos yra įstatymo leidėjo sukonstruotos su sąlyga, kad šiuose santykiuose dalyvauja trys šalys - lizingo davėjas, lizingo gavėjas ir pardavėjas. Ginčo atveju lizingo gavėjas ir pardavėjas yra vienas ir tas pats asmuo – ieškovas. Aplinkybė, kad šalys negalėjo sudaryti lizingo sutarties, atskleidžia ir lizingo sutarties nuostatos, 1.1 punkto 11,12,22 papunkčiai, 1.1 punkto 20 papunktis, 3.1 punktas, 3.2 punktas, 3.3, 3.5, 3.8 punktai, 3.7 punktas. Nurodytos įstatyminės ir sutartinės nuostatos akivaizdžiai atskleidžia, kad lizingo teisiniuose santykiuose lizingo davėjas negali sutapti su pardavėju, arba sutartis turi būti suformuluota taip, kad lizingo gavėjo ir pardavėjo teisių ir pareigų vykdymas būtų protingai, teisingai ir suprantamai pagrįstas. Nurodytos aplinkybės patvirtino, kad šalys siekė ne lizingo sutartinių santykių, o paskolos santykių. Tai, kad šalys siekė paskolos santykių, patvirtina ir 2009-07-10 sutartis dėl papildomo finansavimo, kuria atsakovas suteikė ieškovui 164741,08 EUR paskolą 120 mėnesių laikotarpiui. Nustačius, kad šalys siekė paskolos, o ne lizingo teisinių santykių, 2008-07-17 pirkimo-pardavimo sutartis kvalifikuotina kaip hipotekos sutartis, pagal kurią ieškovas, gavęs iš atsakovo paskolą, įkeitė ieškovui priklausantį pastatą (LR CK 6.567 str., 6.570 str. 1 d. 6.573 str., 6.870 str. - 6.880 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti, kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2008-06-17 ieškovas pateikė atsakovui paraišką dėl nekilnojamojo turto lizingo sutarties sudarymo, kurioje nurodė, jog pageidauja sudaryti vadinamąją grįžtamojo lizingo sutartį, t.y. sutartį, kurios pagrindu lizingo sutarties dalykas yra įsigyjamas ne iš trečiojo asmens, o iš paties lizingo gavėjo. Atsakovas, apsvarstęs tokį ieškovo prašymą, sutiko jį tenkinti ir 2008-07-11 sudarė lizingo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo iš to paties ieškovo, kaip pardavėjo, įsigyti 55/100 pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir perduoti jį valdyti ir naudotis ieškovui, kaip lizingo gavėjui, lizingo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Ieškovo prašymu atsakovas taip pat sutiko suteikti ieškovui papildomą finansavimą, todėl šalys 2009-07-10 sudarė priedą Nr. 4 prie lizingo sutarties - sutartį dėl papildomo finansavimo. Ieškovas lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, 2009-10-19 duomenimis ieškovo įsiskolinimas pagal lizingo sutartį 91 kalendorinę vėlavimo dieną buvo 59726,66 Lt, kadangi ieškovas nebevykdė sutartinių įsipareigojimų, atsakovas 2010-01-12 pranešimu vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo nedelsiant grąžinti atsakovui turtą, lizingo sutarties nutraukimo dieną ieškovas atsakovui buvo skolingas 110130,15 Lt, ieškovas vėlavo vykdyti savo įsipareigojimus 166 kalendorines dienas. 2010-03-10 ieškiniu ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas modifikuoti lizingo sutarties sąlygas - pakeisti finansinių įsipareigojimų vykdymo tvarką, Vilniaus apygardos teismas 2011-05-02 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1354-553/2011 ieškinį atmetė. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo, priėmus 2012-12-06 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį Nr. 2A-769/2012. 2012-04-06 ieškiniu ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas pripažinti vienašališką lizingo sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-06-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4617-545-2012 ieškovo ieškinys buvo atmestas. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo, priėmus 2013-02-07 Vilniaus apygardos teismo nutartį Nr. 2A-695-392/2013. Atsakovas nesutiko su ieškovo argumentais, jog tarp ginčo šalių sudaryta lizingo sutartis yra apsimestinis sandoris, nes ieškovo teigimu, imperatyvios įstatymo normos nenumato galimybės sudaryti lizingo sutarties, kuria sutarties dalykas įsigyjamas ne iš trečiojo asmens, o iš paties lizingo gavėjo, todėl ieškovas padarė išvadą, kad šiuo sandoriu šalys siekė pridengti paskolos teisinius santykius. Atsakovas nurodė, kad viena iš lizingo rūšių yra grįžtamojo lizingo sandoriai, kurių atveju lizingo davėjas lizingo dalyką gauna ne iš trečiojo asmens, bet iš lizingo gavėjo, t.y. daikto pardavėjas tampa lizingo gavėju. Šalių sutarties santykių kvalifikavimą šiuo atveju lėmė ne santykių dalyvių skaičius, o santykių dalyvių atliekamų funkcijų bei teisių ir pareigų pasiskirstymas - lizingo davėjas atlieka finansavimo funkciją, nežiūrint, kad lizingo davėjas įgyja daiktą nuosavybės teise ekonominiu daikto savininku yra lizingo gavėjas, jam tenka didžioji dalis naudos ir rizikos, susijusios su lizingo būdu nuomojamu daiktu, praėjus sutarties terminui lizingo gavėjui yra galimybė įgyti daiktą nuosavybės teise. Atsakovas nurodė, jog ieškovas neįrodė, kad finansinio lizingo sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo buvo siekiama pridengti kitą - paskolos sandorį. Tiek ieškovas, tiek atsakovas siekė sudaryti grįžtamojo lizingo sutartį, tokią sutartį sudarė ir ją vykdė, todėl pareikštas toks ieškovo ieškinys tėra nesąžiningas ieškovo bandymas išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Aplinkybes, kad ieškovas pats siekė sudaryti finansinio lizingo sutartį, patvirtina 2008-06-17 ieškovo paraiška dėl nekilnojamojo turto lizingo sutarties sudarymo, ieškovas, pasirašęs šią sutartį, vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, naudojosi šios sutarties suteiktomis teisėmis, t.y. valdė ir naudojo turtą, bei mokėjo sutartines įmokas, iškilus ieškovui finansiniams sunkumams, ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti finansinių įsipareigojimų vykdymo tvarką, vėliau, kai lizingo sutartį atsakovas vienašališkai nutraukė dėl to, kad ieškovas nevykdė savo įsipareigojimų, ieškovas pateikė net du ieškinius teismui, siekdamas išsaugoti ir atkurti sutartinius lizingo teisinius santykius. Visa tai rodo, kad sutarties šalys suprato, jog sudaro grįžtamojo lizingo sutartį, būtent tokią sutartį sudaryti siekė ir ją vykdė. Tai reiškia, kad šalių valia dėl lizingo sutarties sudarymo buvo išreikšta tinkamai ir jokių trūkumų neturi, todėl nėra pagrindo teigti, kad lizingo sutartis yra apsimestinis sandoris. Ieškovas, ginčydamas lizingo sutartį, kuri buvo sudaryta tik paties ieškovo iniciatyva, elgiasi nesąžiningai, juo labiau, kad klausimą dėl tariamo lizingo sutarties negaliojimo ieškovas iškėlė tik po to, kai net dvejose bylose buvo atmesti ieškovo reikalavimai atnaujinti ir modifikuoti ieškovo ir atsakovo tarpusavio sutartinius santykius (LR CK 1.2 str., 1.5 str., 1.87 str., 6.156 str., 6,193 str., 6.567 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-27 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo UAB Nevėžio vingis“ 53,57 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas nustatė, kad atsakovas, kaip lizingo davėjas, iš ieškovo, kaip lizingo gavėjo, 2008-07-17 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo nuosavybės teise negyvenamąsias patalpas 55/100 pastato-kavinės-baro, unikalus Nr. 2798-8002-2016, esančias (duomenys neskelbtini). Šios pirkimo-pardavimo sutarties 4 p. nurodyta, kad turtas perkamas su tikslu perduoti jį 2008-07-11 lizingo sutarties Nr. LT076635 pagrindu valdyti ir naudotis pačiam pardavėjui, kaip lizingo gavėjui – uždarajai akcinei bendrovei „Nevėžio vingis“, kuris naudosis turtu ir jį valdys lizingo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs šį sutarties punktą, teismas padarė išvadą apie ginčo šalių ketinimus, kad, prieš pasirašant lizingo sutartį, t.y. šalys aiškiai išreiškė valią pasirašius nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, sudaryti dėl šio turto lizingo sutartį. Ieškovo 2008-06-17 paraiška atsakovui, kuria ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl lizingo sutarties sudarymo, nurodydamas konkretų lizingo sutarties dalyką - 55/100 pastato, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat rodė ieškovo ketinimus dėl lizingo sutarties sudarymo, bei šis ieškovo veiksmas atitinka LR CK 6.567 str. 2 d. nuostatas, nustatančias, kad lizingo davėjas pardavėją ir daiktą renkasi pagal lizingo gavėjo nurodymus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo 2010-03-10 ieškinys teismui dėl lizingo sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo ieškovas prašė atidėti dvylikai mėnesių įmokų pagal lizingo sutartį Nr. LT076635 mokėjimą, paliekant tik palūkanų mokėjimą, ieškovo 2012-04-06 ieškinys, kuriuo ieškovas prašė pripažinti vienašališką 2008-07-11 lizingo sutarties Nr. LT 076635 nutraukimą neteisėtu, patvirtino, kad šių procesinių dokumentų turiniu ieškovas pripažino esant sudarytą lizingo sutartį su atsakovu, šią sutartį pagal galimybes ieškovas vykdė. Tokią pačią išvadą teismas padarė, remdamasis ieškovo 2009-01-15, 2009-03-19, 2009-10-28 prašymais atsakovui atidėti turto išpirkimo mokėjimus pagal lizingo sutartį, 2010-01-29 raštu dėl lizingo sutarties sąlygų pakeitimo, 2010-01-18 prieštaravimu dėl lizingo sutarties. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad šalys siekė paskolos santykių 2009-07-10 sutartimi dėl papildomo finansavimo, kuria atsakovas suteikė ieškovui 164741,08 EUR paskolą 120 mėnesių laikotarpiui. Teismas nurodė, kad ieškovas sutartį su atsakovu dėl papildomo finansavimo aiškino atskirai, nesiejo su kitomis tarp šalių pasirašytomis sutartimis. Teismas konstatavo, kad 2009-07-10 sutartis dėl papildomo finansavimo yra priedas prie ginčo finansinio lizingo sutartie. Teismas pažymėjo, kad šios sutarties preambulė, kurioje nurodyta, kad papildomo finansavimo sutartis sudaroma, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių yra pasirašyta finansinio lizingo sutartis dėl nekilnojamojo turto, kurį atsakovas, kaip lizingo davėjas ir šio turto savininkas, perdavė valdyti ieškovui. Teismas įvertino tai, kad turto rinkos vertė ženkliai viršija neišpirktą turto vertę pagal lizingo sutartį, kad ieškovas pageidauja gauti, o lizingo bendrovė sutinka suteikti klientui 164741,08 EUR paskolą 120 mėnesių laikotarpiui, ir padarė išvadą, kad šia sutartimi šalys susitarė dėl papildomo finansavimo, kad ieškovas galėtų vykdyti lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, šalys susitarė, jog lizingo sutartis bus laikoma tinkamai įvykdyta tik tuo atveju, jei bus pilnai ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimai, numatyti sutartyje dėl papildomo finansavimo. Teismas nurodė, kad iš 2008-07-17 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties turinio yra aiški šios sutarties šalių valia, t.y. ieškovas, siekdamas gauti iš atsakovo finansavimą lizingo būdu, parduoda atsakovui 55/100 dalis pastato - kavinės baro, esančio (duomenys neskelbtini) (sutarties 1 p., 4 p.). Šia sutartimi šalys susitarė dėl parduodamo turto kainos, jos sumokėjimo tvarkos, t.y. šios kainos dalis 1300000 Lt įskaitoma, kaip ieškovo pradinė įmoka pagal pasirašytą lizingo sutartį, likusią 1300000 Lt atsakovas ieškovui sumoka dalimis iki 2008-10-25 (sutarties III skirsnis). Šalių susitarimu šis turtas yra perduodamas pirkėjui (atsakovui), šalims pasirašant šią sutartį, kuri taip pat yra laikoma ir turto perdavimo-priėmimo aktu, šalims pasirašius šią sutartį ir ją patvirtinus notarui, nuosavybės teisė į turtą pereina pirkėjui (atsakovui), o teisė valdyti ir naudotis turtu lieka pardavėjui (ieškovui), jis taip pat yra lizingo sutartyje nurodytas lizingo gavėjas lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu joje nustatytomis sąlygomis (LR CK 1.87 str. 1 d., 6.156 str., 6.189 str. 1 d., 6.567 str., 6.200 str. 1 d., 2 d.; CPK 93 str., 96 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas BUAB „Nevėžio vingis“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimą ir priimti naują – tenkinti ieškovo ieškinį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo vadovautis viena sutarties nuostata, kadangi ji negali atskleisti tikrųjų šalių ketinimų, jei kitos įstatyminės ir sutartinės nuostatos bei šalių elgesys yra prieštaringi. Ieškovas rengė raštus, procesinius dokumentus, įvardindamas 2008-07-11 sutartį, kaip lizingo, tik siekdamas tiksliai įvardinti dokumentą, kad teismas ar atsakovas tiksliai žinotų apie kokį dokumentą yra kalbama. Tačiau toks dokumentų apibrėžtumas negali būti įrodymu, sprendžiant dėl sandorio apsimestinumo bei dėl tikrosios šalių valios. Pirmosios instancijos teismas ieškovo argumentus atmetė tuo pačiu pagrindu, remdamasis vien sutartimis, tačiau nesiejo visų dokumentų į vieną visumą (LR CK 6.567 str., 6.570 str., 6.573 str., LR CPK 185 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas „Swedbank lizingas“, UAB pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-27 sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad ieškovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų ar teisinių motyvų, o tiesiog pakartojo tuos teiginius, kuriais rėmėsi ieškinyje. Ieškovas ir toliau nepagrįstai teigė, kad įstatymas nenumato galimybės sudaryti vadinamąją „grįžtamojo lizingo“ sutartį, kurios pagrindu sutarties dalyku esantis turtas yra įsigyjamas iš paties lizingo davėjo. Toks ieškovo elgesys parodė, kad jis neišmano rinkoje egzistuojančių finansavimo sandorių ir nesuvokia, jog civilinė teisė yra grindžiama dispozityvumo principu. Ieškovo pozicija, kad finansinio lizingo teisiniai santykiai yra galimi tik juose dalyvaujant trims atskiriems subjektams, prieštarauja LR CK nustatytoms teisės normoms. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir ginčo sutartis aiškino ne tik, atsižvelgdamas į tikruosius šalių ketinimus (LR CK 1.2 str., 6.156 str., 6.567 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas. Spręsdamas dėl sandorį sudariusių šalių valios, išreikštos išorine išraiškos forma, atitikties jų vidinės valios (tikrųjų ketinimų) turiniui, teismas turi vadovautis ne sutarties pažodiniu tekstu, bet vertinti sutarties sudarymo aplinkybes, aiškintis tikruosius sandorio šalių (faktinių ir ginčijamų) ketinimus, t. y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardytos) sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgti į šalių (faktinių ir ginčijamų) elgesį iki ir po sutarties sudarymo bei kt. (CK 6.193 straipsnis).
Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto motyvu, kad ginčijamos 2008-07-11 lizingo sutartis Nr. LT076635 ir 2008-07-17 pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytos tarp UAB „Nevėžio vingis“ ir „Swedbank lizingas“, UAB yra apsimestiniai sandoriai (CK 1.87 straipsnis). Apsimestinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad, sudarant tą sandorį, juo siekiama pridengti kitą sandorį, todėl tuo atveju turi būti taikomos taisyklės to sandorio, kurį sutarties šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (jei tas sandoris neprieštarauja įstatymui). Apsimestinis sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios, nes jame išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Tokiu sandoriu yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių ir siekė sandorio šalys. Taigi įrodinėjant sudarytų sandorių apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo.
Nagrinėjamu atveju ieškovas teigė, kad ginčijamos sutartys yra apsimestinės, nes šalių sudaryta 2008-07-11 lizingo sutartis Nr. LT076635 pripažintina paskolos sutartimi, o 2008-07-17 pirkimo-pardavimo sutartis - įkeitimo (hipotekos) sutartimi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas siekė gauti paskolą, užtikrintą hipoteka.
Taigi reikia aiškintis, koks yra ginčijamų sandorių tikslas ir ar šalys, sudariusios ginčijamas sutartis, siekė kitų teisinių padarinių.
Lizingo (finansinės nuomos) sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise lizingo gavėjo nurodytą daiktą iš lizingo gavėjo nurodyto asmens ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais, o lizingo gavėjas – naudoti daiktą pagal paskirtį bei mokėti periodines įmokas. Pagal CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nustatytą lizingo sąvoką šios sutarties šalys – lizingo davėjas ir lizingo gavėjas tikslu įvykdyti prisiimtas prievoles turi sudaryti kitus lizingo santykių subjektams privalomus arba papildomus sandorius. Lizingo davėjas, kuris lizingo sutarties sudarymo momentu nėra daikto (šios sutarties dalyko) savininkas, turi šį daiktą įsigyti iš lizingo gavėjo nurodyto asmens. Šis įsigijimas privalomas, todėl ir tokio turto pirkimo-pardavimo sutartis lizingo davėjui privaloma. Pirkimo-pardavimo sandoris lizingo santykiuose yra ,,lydintis“ sandoris, sudaromas vykdant lizingo sutartį, ir dėl tokios savo paskirties turi tam tikrų specifinių bruožų palyginus su atskira pirkimo - pardavimo sutartimi.
Analizuojant ginčijamas sutartis, akivaizdu, kad šalys siekė sudaryti būtent lizingo sutartį ir pirkimo – pardavimo sutartį, nes šalių valia dėl lizingo sutarties ir pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo išreikšta tinkamai ir vykdoma, jokių valios trūkumų nenustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti ginčijamas sutartis apsimestinėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijama lizingo sutartis buvo sudaryta ieškovo iniciatyva, o po lizingo sutarties sudarymo šalys notarine tvarka sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurią vykdydamas, atsakovas sumokėjo ieškovui sutartą kainą. Tokiu būdu darytina išvada, kad šalys nesiekė sudaryti hipotekos sandorio, nes dėl hipoteka apsunkinto turto savininkui nėra mokama įkeičiamo turto kaina.
Nagrinėjamu atveju prie lizingo sutarties sudarytas priedas – sutartis dėl papildomo finansavimo savaime nepaneigia lizingo sutarties esmės ir nesudaro teisinio pagrindo ją pripažinti apsimestine sutartimi ar paskolos sutartimi. Tai, kad priede prie lizingo sutarties dėl papildomo finansavimo ieškovui buvo suteikta paskola bei sutarta pakeisti lizingo sutarties pabaigos pagrindus, numatant, kad lizingo sutartis bus laikoma įvykdyta, jei bus pilnai ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimai, numatyti sutartyje dėl papildomo finansavimo, savaime nereiškia, kad priedu prie lizingo sutarties buvo pakeista lizingo sutarties esmė bei šalių tarpusavio santykių turinys. Situacija, kai vykdant lizingo sutartį, atsakovas ieškovui suteikė dar ir paskolą, nereiškia, kad lizingo sutartis tapo paskolos sutartimi.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė ginčijamų sandorių apsimestinumo ar kitų sandorių, kuriuos ketino sudaryti šalys, buvimo, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pripažinti ginčijamas sutartis apsimestinėmis pagal CK 1.87 straipsnį nėra pagrindo.
Tai, kad ieškovui nepatinka sprendimo surašymo stilius, nereiškia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir iš esmės atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus pagal CPK 270 str. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi bylos nagrinėjimo dalykui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išnagrinėta teisingai (LR CK 1.5 str., CPK 7 str., 12 str., 13 str., 80 str., 88 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Įsiteisėjusia Šiaulių apygardos teismo 2014-10-23 nutartimi ieškovui BUAB „Nevėžio vingis“ buvo iškelta bankroto byla, todėl pagal LR CPK 83 str. 1 d. 8 p. bankrutuojančiai įmonei grąžinama 289,62 EUR (1000 Lt) sumokėto žyminio mokesčio (2 t., b.l. 88, 101) už apeliacinį skundą, nutarties vykdymą šioje dalyje pavedant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (CPK 3 str., 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 87 str. 1 d. 1 p., 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą nepakeistą.
Grąžinti ieškovui BUAB „Nevėžio vingis“ (j. a. k. 147688939) 289,62 EUR (1000 Lt) sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nutarties vykdymą šioje dalyje pavedant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.