- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-07
- Bylos Nr.
- 2A-695-392/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02815-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Jadvyga Mardosevič, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- UAB „Nevėžio vingis“
- Atsakovas
- UAB „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Nevėžio vingis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4617-545/2012 pagal ieškovo UAB „Nevėžio vingis“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Nevėžio vingis“ pareikštu ieškiniu teismo prašė pripažinti atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ vienašališką 2008-07-11 lizingo sutarties Nr. LT076635 nutraukimą neteisėtu. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. nusprendė rekonstruoti nuosavybės teise valdomą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), siekiant padaryti jį patrauklų potencialiems nuomininkams. 2008-07-11 ir 2008-07-17 ieškovas su atsakovu sudarė dvi sutartis: 1) pagal 2008-07-17 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ieškovo valdoma pastato dalis buvo perduota atsakovo nuosavybėn; 2) pagal 2008-07-11 lizingo sutartį Nr. LT076635 atsakovas ieškovui suteikė 1.300.000 Lt kreditą, iš kurio buvo vykdomi pastato rekonstrukcijos darbai, o ieškovas įsipareigojo atsakovui mokėti periodines turto išpirkimo ir palūkanų įmokas. 2009 m. ieškovas, matydamas, kad dėl nepalankių aplinkybių (ekonominės krizės, projektinės dokumentacijos koregavimų, pavėluotos lizinguojamo pastato veiklos pradžios) pradėjo vėluoti atsiskaitymas pagal lizingo sutartį, nusprendė kreiptis į atsakovą dėl laikino turto išpirkimo įmokų mokėjimo atidėjimo paliekant tik palūkanų mokėjimą. Atsakovas sutiko svarstyti lizingo sutarties pakeitimo galimybes, tačiau, neįgyvendinus sutartinių pakeitimų, nutraukė šią sutartį. Ieškovo manymu, atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarties, nes jau buvo gavęs ieškovo prašymą ją pakeisti.
Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas lizingo sutartimi įsipareigojo laiku mokėti sutartines įmokas bei kitus mokėjimus, o taip pat tinkamai vykdyti kitas sutarties sąlygas. Lizingo sutartyje šalys numatė, kad atsakovas turės teisę nutraukti šią sutartį anksčiau joje numatyto termino, jei ieškovas nesumokės visos ar dalies sutartinės įmokos pagal įmokų grafiką ar neįvykdys kitos finansinės prievolės per nustatytą laiką ir nesugebės per 30 dienų po mokėjimų ar nustatyto termino padengti šio įsiskolinimo. Lizingo sutartimi šalys susitarė, kad toks pažeidimas bus laikomas esminiu sutarties pažeidimu. 2009-10-19 duomenimis ieškovo įsiskolinimas pagal lizingo sutartį 91 kalendorinę vėlavimo dieną buvo 59.726,66 Lt. Atsižvelgiant į tai, atsakovas įgijo teisę reikalauti, kad ieškovas padengtų savo įsiskolinimą per papildomą terminą, o jam to neatlikus, vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovui ir toliau netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus atsakovas 2010-01-12 pranešimu vienašališkai nutraukė lizingo sutartį ir pareikalavo nedelsiant grąžinti turtą atsakovui. Lizingo sutarties nutraukimo dieną ieškovo įsiskolinimas buvo 110.130,16 Lt. Ieškovas vėlavo vykdyti savo įsipareigojimus 166 kalendorines dienas, todėl atsakovas turėjo teisę pasinaudoti lizingo sutartyje numatyta griežčiausia sankcija – sutarties nutraukimu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. birželio 20 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, vėlavo mokėti įmokas ir palūkanas šalių suderintu grafiku. Lizingo sutartyje šalys apibrėžė, kas bus laikoma esminiu sutarties pažeidimu, nustatatė, jog atsakovas turės teisę nutraukti sutartį anksčiau joje numatyto termino, jei ieškovas nesumokės visos ar dalies sutartinės įmokos pagal lizingo sutarties įmokų grafiką ar neįvykdys kitos finansinės prievolės per nustatytą laiką ir nesugebės per 30 dienų po mokėjimų ar nustatyto termino padengti šio įsiskolinimo. 2009-10-19 duomenimis ieškovo įsiskolinimas pagal lizingo sutartį 91 kalendorinę vėlavimo dieną buvo 59.726,66 Lt. Ieškovas pripažįsta aplinkybę, kad nuo 2009 m. balandžio mėn. dalinai nustojo mokėti įmokas ir palūkanas. Atsakovas penkis kartus įspėjo ieškovą raštu apie susidariusį įsiskolinimą, ragindamas jį sumokėti, tačiau ieškovas nurodyto įsiskolinimo nesumokėjo, moka kas mėnesį ne 16.000 Lt įmokas, aptartas įmokų grafike, bet kelis kartus menkesnes įmokas. Teismo vertinimu, ieškovo nurodyta aplinkybė dėl ekonominės krizės ir kainų kritimo neatleidžia ieškovo nuo sutartinių prievolių vykdymo atsakovui, be to, nepateikti įrodymai, kad nurodytos aplinkybės turėjo įtakos ieškovo finansinių įsipareigojimų vykdymui. Sutartinių prievolių nevykdymo atveju skolininko kaltė yra preziumuojama. Teismas pažymėjo, kad ieškovo prašymas dėl lizingo sutarties sąlygų pakeitimo pats savaime nesuteikia teisės nevykdyti sutarties. Ieškovo besąlyginis reikalavimas atidėti įmokų ir palūkanų grąžinimo terminus, nedarant jokių įmokų atsakovui netgi po papildomų tam nustatytų terminų ir penkis kartus įspėjant, neteikiant kitų papildomų garantijų dėl įmokų grąžinimo, negali būti vertinamas kaip siekis bendradarbiauti. Be to, ieškovas reikalaudamas padaryti jam nuolaidas, nepateikė jokių realių ir finansiškai pagrįstų patvirtinimų, jog jis galėtų įvykdyti skolinius įsipareigojimus atsakovui netgi po lizingo sutarties pakeitimo. Nagrinėjamu atveju būtent ieškovas prisiėmė riziką ir yra atsakingas už įsipareigojimų nevykdymą, nes rizika dėl savo paslaugų poreikio kritimo (kavinės verslo) yra numanoma ir priskirtina ieškovui. Ieškovo ieškinio reikalavimų patenkinimas reikštų, kad ieškovui mažiausiai metams būtų atidėtas įmokų ir palūkanų mokėjimas, kas iš esmės pažeistų atsakovo kaip finansų įstaigos, kurios pagrindinis verslas yra pinigų skolinimas už palūkanas, interesus ir suteiktų prioritetą ieškovo interesams atsakovo sąskaita. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad lizingo sutartį atsakovas nutraukė pagrįstai, laikantis teisės normų bei sutarties reikalavimų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Nevėžio vingis“ prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-20 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovas neginčijo teismo argumento, jog jis prisiėmė lizingo sutarties neįvykdymo ir verslo nepasisekimo riziką, tačiau šis argumentas neišplėstas, nes teismas nemini, kad tokia rizika gali būti prisiimama tik įprastinėmis verslo sąlygomis, esant normaliai ekonominei ir verslo aplinkai. Tačiau 2009 m. pasaulį ištikusios ekonominės krizės negalima priskirti prie įprastinių verslo pokyčių. Ekonominė krizė gali būti prilyginama nenugalimai jėgai, kadangi ji yra globali, nekontroliuojama, veikianti kone viso pasaulio juridinius ir fizinius asmenis. Finansinių išteklių neturėjimas ne dėl įprastų ekonominių pokyčių ar netinkamai išprognozuotos ūkinės veiklos, o dėl ekonominės krizės yra prilyginimas svarbioms priežastims ir tų pasekmių rizikos neprisiėmė ir negalėjo prisiimti ieškovas. Ieškovui tapo sunkiau įvykdyti lizingo sutartį ne dėl įprastų ekonomikos svyravimų ir verslo pokyčių, o dėl ekonominės krizės. Šių faktų nepaneigė nei atsakovas, nei teismas. Iki tol ieškovas vykdė lizingo sutartį ir grėsmė dėl jos nutraukimo atsiradusi nebuvo. Ieškovo teigimu, bet kokio sandorio šalys ekonominės recesijos sąlygomis yra lygiavertės, todėl lygiomis dalimis turėtų pasidalinti nuo jų valios nepriklausančią riziką ir jos pasekmes. Atsakovas, teikdamas finansines paslaugas, skolindamas pinigines lėšas, turi didesnį atsakomybės rizikos laipsnį savo klientui, todėl privalėjo žymiai labiau kooperuotis ir bendradarbiauti. Atsakovas neturėjo teisės vien formaliu sutarties pažeidimo pagrindu nutraukti lizingo sutartį nespręsdamas ieškovo prašymų dėl laikino sutarties vykdymo palengvinimo. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas iki 2009 m. lizingo sutartį vykdė tinkamai. Įvykus recesijai ieškovas operatyviai informavo atsakovą apie gresiančius sunkumus. Atsakovas net tris kartus sutiko palengvinti sutarties vykdymo sąlygas ieškovui, tačiau neįgyvendino atitinkamų sutarties pakeitimų. Tai gali būti vertinama tik kaip bendradarbiavimo ir kooperacijos pažeidimas. Nepaisant aplinkybės, kad atsakovas sistemingai pažeidinėjo kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigą, ieškovas net ir nutraukus sutartį vykdė dalinius mokėjimus. Į bylą yra pateikti duomenys, kad ieškovas po sutarties nutraukimo atsakovui yra sumokėjęs 47.616,89 Lt, kas sudaro net 43,24 % nuo visos pradelstos sumokėti sumos (110.129,71 Lt). Šis faktas neatitinka teismo nustatytos išvados, kad ieškovas nuo 2009 m. balandžio mėn. sistemingai neatlieka įmokų grafike nustatytų įmokų, o jei moka, tai nežymias sumas. Ieškovas taip pat nurodė, kad CK 6.204 straipsnyje nustatyta, jog įvykus sutarties šalių deryboms dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir joms nepavykus, abi šalys gali kreiptis į teismą. Nukentėjusioji šalis – dėl sąlygų pakeitimo, o kita šalis – dėl sutarties nutraukimo. Tokiu būdu imperatyvia forma įtvirtintas sutarties nutraukimo būdas. Tai, ieškovo nuomone, reiškia, kad jokiu kitu būdu, o tik teismo keliu, sutarties šalis gali vienašališkai nutraukti sutartį. Teismas nepasisakė dėl šio argumento.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo ieškovo UAB „Nevėžio vingis“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-20 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškinio reikalavimus ieškovas grindė CK 6.204 straipsniu, tačiau net nebandė įrodinėti šios teisės normos taikymo sąlygų. CK 6.204 straipsnis gali būti taikomas tik tuomet, kai dėl tam tikrų pasikeitusių aplinkybių atsiranda esminis sutarties šalių teisių ir pareigų disbalansas. Nei dėl sunkios ekonominės situacijos pasaulyje ir Lietuvoje, nei dėl kitų aplinkybių ieškovo teisių ir pareigų apimtis pagal lizingo sutartį nepasikeitė. Sutarties pagrindu mokėtinų įmokų dydžiai nepasikeitė, o pasikeitė tik ieškovo finansinės galimybės vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau tai nėra ir negali būti laikoma sutarties vykdymo suvaržymu nurodytos normos prasme. Sudarydami lizingo sutartį tiek ieškovas, tiek ir atsakovas prisiėmė tam tikrą riziką. Atsakovas prisiėmė riziką, susijusią su finansavimo teikimu, t. y. riziką, kad ieškovas netinkamai vykdys sutartinius įsipareigojimus ir atsakovui teks vienašališkai nutraukti lizingo sutartį ar pasinaudoti kitais pažeistų civilinių teisių gynimo būdais. Ieškovas prisiėmė riziką, kad dėl finansinės padėties pablogėjimo nebegalės tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir lizingo sutartis bus vienašališkai nutraukta. Faktinių aplinkybių, jog įmokos pagal lizingo sutartį nebuvo mokamos laiku, kad ieškovas yra įsiskolinęs atsakovui, ieškovas neginčija, todėl šioje byloje yra įrodyta, jog ieškovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus. Esant tokiai situacijai atsakovas turėjo teisę pasinaudoti vienu iš pažeistų teisių gynimo būdu ir vienašališkai nutraukti lizingo sutartį. Atsakovo teigimu, pats ieškovas nebuvo pakankamai aktyvus siekdamas išsaugoti lizingo sutartį ir tik dėl ieškovo kaltės ši sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Ieškovas klaidino teismą, teigdamas, jog atsakovas ignoravo prašymus pakeisti lizingo sutarties sąlygas. Atsakovas net tris kartus siūlė svarstyti galimybę pakeisti lizingo sutarties sąlygas ieškovo naudai, tačiau, norėdamas, kad tai būtų padaryta, ieškovas privalėjo sumokėti skolą, pateikti finansinius dokumentus ir susisiekti su atsakovo atstovu dėl lizingo sutarties keitimo sąlygų, tačiau ieškovas tiesiog laukė, kol atsakovas atsiųs atitinkamus susitarimus dėl prievolės dalies mokėjimo atidėjimo. Net ir po to, kai ieškovas pažeidė savo esmines prievoles pagal lizingo sutartį, atsakovas siekė išsaugoti sutartinius santykius ir sutiko pakeisti sutarties sąlygas ieškovo naudai, tačiau ieškovas nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų, kad tai būtų pasiekta. Taigi, lizingo sutartis buvo vienašališkai nutraukta tik dėl paties ieškovo aplaidumo ir nerūpestingumo, atitinkamai teismas pagrįstai nusprendė, jog vienašalis sutarties nutraukimas yra teisėtas ir pagrįstas. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę vienašališkai nutraukti sutartį pačioje sutartyje nurodytais atvejais. Analogišką poziciją yra išsakęs ir kasacinis teismas. Šiuo atveju lizingo sutartyje nustatyta, kad visos ar dalies įmokos nesumokėjimas ir nesugebėjimas padengti susidariusio įsiskolinimo per 30 dienų yra esminis sutarties pažeidimas, suteikiantis teisę atsakovui ją vienašališkai nutraukti. Šioje byloje buvo įrodyta, kad ieškovas savo finansinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl atsakovas įgijo teisę vienašališkai nutraukti lizingo sutartį. Atsakovas laikėsi vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Tik atsakovas turi teisę spręsti, koks pažeistų teisių gynimo būdas geriausiai atitinka jo interesus. Šiuo atveju dėl ieškovo įvykdyto lizingo sutarties pažeidimo masto bei ieškovo elgesio po sutarties pažeidimo, atsakovas prarado suinteresuotumą tęsti sutartinius santykius, todėl pasinaudojo teise vienašališkai nutraukti lizingo sutartį. Norėdamas remtis ekonominio sunkmečio aplinkybe, ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, jog ekonominės aplinkos pasikeitimas turėjo įtakos jo verslui ir, jei taip, tai kokia apimtimi. Tokių įrodymų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, jog ekonominė krizė turėjo įtakos jo verslui ar galimybėms vykdyti sutartinius įsipareigojimus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo UAB „Nevėžio vingis“ apeliacinis skundas atmestinas
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2008-07-11 tarp ieškovo UAB „Nevėžio vingis“ ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. LT076635 (b.l. 6-17), kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui 1.300.000 Lt kreditą, o ieškovas įsipareigojo, laikydamasis įmokų grafiko, mokėti kredito grąžinimo (turto išpirkimo) įmokas bei palūkanas.
Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas sistemingai nevykdė lizingo sutartimi prisiimtų finansinių įsipareigojimų, laiku nemokėjo kredito gražinimo įmokų, o ieškovo skola atsakovui vis augo. 2009-04-01 duomenimis ieškovas buvo skolingas atsakovui 31 kalendorinę dieną 29.370,02 Lt; 2009-05-04 duomenimis – 34 kalendorines dienas 26.947,69 Lt; 2009-07-21 duomenimis – 81 kalendorinę dieną 42.450,34 Lt; 2009-08-24 duomenimis – 88 kalendorines dienas 46.240,24 Lt; 2009-10-19 duomenimis – 91 kalendorinę dieną 59.726,66 Lt; 2010-01-12 duomenimis – 166 kalendorines dienas 110.130,16 Lt. Tai patvirtina byloje esantys 2009-03-12 ir 2009-04-20 atsakovo priminimai ieškovui dėl susidariusio įsiskolinimo (b.l. 25, 28), taip pat 2009-04-01, 2009-05-04, 2009-07-21, 2009-08-24, 2009-10-19 atsakovo pretenzijos ir 2010-01-12 atsakovo pranešimas dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo (b.l. 27, 29-32, 36). Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių neginčijo.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad toks sisteminis ieškovo lizingo sutartimi prisiimtų finansinių įsipareigojimų nevykdymas pagal šios sutarties 11.1., 11.2. ir 11.4. punktus laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, suteikusiu teisę atsakovui pagrįstai vienašališkai nutraukti šią sutartį. Lizingo sutarties pažeidimo tęstinumas bei mastas paneigia ieškovo argumentus, kad tai buvo formalus sutarties pažeidimas. Priešingai, sutiktina su atsakovu, kad dėl to jis prarado suinteresuotumą tęsti sutartinius santykius, todėl pagrįstai pasinaudojo teise vienašališkai nutraukti lizingo sutartį.
Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad ieškovas buvo kreipęsis į atsakovą dėl lizingo sutarties pakeitimo, nereiškia, jog vėliau nutraukti šią sutartį atsakovas galėjo tik teismo keliu. Visų pirma, CK 6.217 straipsnio 5 dalis sutarties šalims leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį, kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad šalys buvo susitarusios dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo galimybės, visos sąlygos ir aplinkybės tokiam nutraukimui egzistavo, kadangi ieškovas padarė esminį šios sutarties pažeidimą, o atsakovas tinkamai laikėsi sutarties nutraukimo tvarkos.
Kita vertus, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo prašymai dėl lizingo sutarties pakeitimo (b.l. 24, 26, 33) buvo grindžiami deklaratyviais teiginiais, jų nedetalizuojant ir nemotyvuojant. Ieškovas nei atsakovui, nei teismui šioje byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog iš tiesų lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ieškovas negalėjo įvykdyti būtent dėl savo sunkios finansinės padėties, dėl kontrahentų įsipareigojimų nevykdymo ar vėluojančių atsiskaitymų. To ieškovas nepadarė ir kreipdamasis į teismą dėl lizingo sutarties sąlygų pakeitimo (b.l. 63-69). Sutiktina su atsakovu, kad ieškovas turėjo pateikti konkrečius paaiškinimus ir įrodymus, kokiu būdu ekonominė krizė įtakojo būtent ieškovo finansines galimybes vykdyti lizingo sutartį ir jas apsunkino, tačiau tokių įrodymų ieškovas nepateikė.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su ieškovo teiginiais dėl tariamo atsakovo nebendradarbiavimo. Byloje esantys atsakovo parengti dokumentai patvirtina, kad jis sutiko svarstyti lizingo sutarties pakeitimo galimybes tuo atveju, jeigu ieškovas sumokės susidariusį įsiskolinimą bei pateiks atitinkamą prašymą ir dokumentus, reikalingus įvertinti jo finansinę būklę, taip pat paprašė susisiekti su atsakovu ir aptarti lizingo sutarties pakeitimo galimybes, sąlygas ir įkainius. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas iki lizingo sutarties nutraukimo būtų aktyviai siekęs šios sutarties pakeitimo, susisiekęs su atsakovu, sumokėjęs jam bent didžiąją dalį susidariusio įsiskolinimo ar pateikęs dokumentus, kurių pagrindu atsakovas būtų galėjęs spręsti apie ieškovo realias finansines galimybes ir pasirengimą toliau vykdyti sutartį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad 2010-01-12 duomenimis, kuomet buvo parengtas atsakovo pranešimas dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo (b.l. 36), ieškovo skola atsakovui 166 kalendorinę vėlavimo dieną sudarė 110.130,16 Lt. Ir vėliau, nors ieškovas dengė susidariusį įsiskolinimą, didžioji dalis jo įmokų buvo kelis kartus mažesnės nei numatytos lizingo sutarties įmokų grafike (b.l. 79, 93-94).
Apibendrinus visą tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nei vienašališko lizingo sutarties nutraukimo metu, nei šiuo metu neįrodė, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų pakeista lizingo sutartis, jis turėtų galimybę ir suinteresuotumą tinkamai ir laiku vykdyti šia sutartimi prisiimtus finansinius įsipareigojimus, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti lizingo sutartį ir neprivalėjo dėl to kreiptis į teismą. Ieškovo pasiūlymas keisti lizingo sutarties sąlygas tokio atsakovo pažeistų teisių gynimo būdo neeliminuoja, nes dėl jo buvo susitarta sutartimi.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, dėl jų motyvuotai pasisakė, teisingai taikė ir aiškino šalių santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, jo naikinti ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.