Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. (P. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas P. K. (toliau – ir P. K., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. (b. l. 2-6).

Pareiškėjas P. K. skunde nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. birželio 23 d. buvo laikomas karantino patalpose, kur jam nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, buvo laikomas kartu su rūkančiais, dėl ko buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2017 m. liepos 27 d. buvo laikomas 13 būryje, nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2017 m. spalio 23 d. buvo apgyvendintas 14 būryje, nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. – 8 būryje, vėliau vėl grąžintas į 14 būrį. Gyvenamosiose patalpose nuolat buvo pažeidinėjama gyvenamojo ploto norma, be to, dalį ploto užėmė patalpoje esantys baldai, asmeniniai daiktai. Nebuvo laisvalaikio kambario. Sanitariniame mazge trūko įrenginių, tekdavo laukti eilėse, klozetai tupimi, sienelės mažesnės nei 1 m, pisuarai visai neatitverti, neužtikrinamas privatumas. Duše nebuvo jokių pertvarų, ar užuolaidų, grindys buvo slidžios, nebuvo kilimėlių, maudytis buvo vedamas tik 1 kartą per savaitę. Nebuvo patalpos drabužiams džiovinti. Pasivaikščiojimo kiemelis bei sporto salė labai maži. Ilgalaikių pasimatymų kambariuose tik 1 bendras tualetas ir 1 bendras dušas, bendra virtuvė, nėra pasivaikščiojimo kiemelio, taip sukeliami neigiami išgyvenimai ne tik pareiškėjui, bet ir jo artimiesiems. Bibliotekoje ribojama internetinė prieiga – galima atsidaryti tik vieną svetainę E-TAR, taip ribojama galimybė gauti informaciją iš kitų viešų, valstybės ar valstybės vardu veikiančių juridinių asmenų svetainių. Netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė psichologinius išgyvenimus, orumo pažeminimą. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) atsiliepime (b. l. 16-27) nurodė, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. buvo užtikrinamas minimalus plotas. Karantino patalpose rūkyti draudžiama, už taisyklių nesilaikymą nuteistieji baudžiami drausminėmis nuobaudomis. Laisvalaikio kambariai įrengti tiek 13, tiek 14 būriuose. Sanitariniai ir higienos mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad nuteistieji į dušą vedami vieną kartą per savaitę pagal dienotvarkėje nustatytą laiką, kaip tai numato teisės aktai. Ilgalaikių pasimatymų kambariai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Vieno www.e-tar.lt puslapio pakanka tam, kad nuteistieji galėtų šviestis, sužinotų apie naujausius sprendimus, teisės aktų pakeitimus. Nuteistiesiems nedraudžiama siųsti laiškus į kitas institucijas dėl informacijos gavimo. Manė, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. patirtą neturtinę žalą (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. birželio 21 d. buvo paskirtas į karantino patalpas. Karantino patalpos yra dvi: 27,87 kv. m ploto, įrengtos 7 miegamosios vietos, ir 35,85 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,98 kv. m ploto. Nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2017 m. liepos 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 13 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, kurios plotas 76,20 kv. m, joje viso buvo iki 24 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 3,17 kv. m ploto; nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2017 m. spalio 23 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. – 14 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 2, kurios plotas 77,25 kv. m, joje buvo iki 24 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 3,21 kv. m ploto; nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. buvo perkeltas į 8 būrį, kol bus atliktas remontas 14 būryje, būrio bendras gyvenamųjų patalpų plotas 259,42 kv. m (52,77+52,28+16,50 +50,81+53,04+34,02), viso 8 būryje buvo iki 81 nuteistojo, taigi vienam asmeniui teko 3,2 kv. m ploto (b. l. 16-22, 28-29, 30-31, 32-33, 68, 69).

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 107-110) nurodė, kad į karantino patalpas buvo atnešta papildomų dviaukščių gultų ir vienoje patalpoje buvo apgyvendinti visi 12 atvykusių nuteistųjų, tačiau nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta informacija apie karantino patalpų plotą, įrengtų vietų jose skaičių, kad 2016 m. birželio 15 d. atvyko 9 nuteistieji, todėl ja remiasi. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m ploto norma, o kamerų tipo patalpose (karantino patalpos) – Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad karantino patalpose buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, dėl ko buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovės atstovas nurodė, kad karantino patalpose rūkyti yra draudžiama, yra iškabinti draudžiantys rūkyti ženklai ir užrašai. Nuteistieji yra supažindinami su taisyklėmis, jog patalpose rūkyti negalima, o už taisyklių nesilaikymą baudžiami drausminėmis nuobaudomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Marijampolės PN administracija tinkamai veikė, siekdama užtikrinti, jog nebūtų rūkoma karantino patalpose. Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, pats pareiškėjas taip pat nenurodė, ar dėl rūkymo fakto kreipėsi į administraciją ar kitas institucijas. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į atsakovo atstovą informuodamas apie gyvenamosiose patalpose rūkančius asmenis, apie jam keliamus nepatogumus, o atsakovo atstovas į tokius prašymus nebūtų reagavęs, todėl, nesant tokių duomenų, Marijampolės PN negali būti laikomi pažeidę pareiškėjo teisę kvėpuoti tabako dūmais neužterštu oru.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, jog nebuvo laisvalaikio kambarių, įstaigoje neįrengta drabužių ir avalynės džiovykla.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų – schemų ir foto nuotraukų, matyti, kad pataisos namų būriuose, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, laisvalaikio kambariai buvo įrengti (b. l. 18-23, 52-55, 58, 66-67, 69). Byloje nesant įrodymų, paneigiančių Marijampolės PN nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl laisvalaikio kambarių nebūvimo atmetami kaip nepagrįsti.

Eksploatavimo taisyklių 5.9 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiama batų ir drabužių džiovykla. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Marijampolės PN yra veikianti skalbykla, kurioje teikiamos ir džiovinimo paslaugos, visiems būriams yra suteiktos džiovyklos, taip pat drabužius galima džiovinti ir lauke. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius ar, kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti džiovinimo paslaugas. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, jog sanitariniame mazge trūko sanitarinių įrenginių, dėl ko susidarydavo eilės, o klozetai buvo tupimi.

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245.

2004 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos), 2017 m. Aprūpinimo normose atitinkamai numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Marijampolės PN 13 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 tupimi tualetai, 1 pisuaras, 14 būrio sanitariniame mazge – 2 pisuarai ir 2 sėdimo klozetai, 8 būrio sanitariniame mazge – 3 tualetai ir 3 pisuarai (b. l. 17-22). Taip pat nurodyta, kad ginčo laikotarpiu 13 būryje bausmę atlikdavo iki 40 nuteistųjų, 14 būryje – iki 42 nuteistųjų, 8 būryje – iki 81 nuteistojo. Minėti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų ir pisuarų skaičius 13 būryje iki 2017 m. sausio 1 d., atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose numatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų.

Iš pateiktų fotonuotraukų (b. l. 50-51, 63-64, 74) matyti, kad 13 ir 8 būrio sanitariniuose mazguose buvo tupimų klozetų. Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. 2004 m. Aprūpinimo normos nustato, kad tualete turi būti klozetas arba unitazas, 2017 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad tualete turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas). Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, nes klozetai nebuvo atitverti pilnai sienele.

Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpų, esančių ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 punkte nurodyta, kad tualete ne daugiau kaip 15 asmenų turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m.

Atsakovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 50-51, 63-64, 74) patvirtina, kad sanitariniame mazge buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės. LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgiant į vėliausią LVAT praktiką darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti.

Pareiškėjas nurodo, jog duše nebuvo jokių pertvarų ar užuolaidų, dėl ko buvo pažeistas jo privatumas naudojantis dušu.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė dušų foto nuotraukas (b. l. 84-86), iš kurių matyti, kad dušuose pertvarų nėra. Pažymėtina, kad, nors nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą) matyti, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Tačiau pažymėtina, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo.

Pareiškėjas nurodo, jog į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę.

Taisyklių 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taisyklių 73² punktas numato, kad nuteistieji išleidžiami į dušą pagal dienotvarkėje nustatytą laiką.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistieji naudojasi dušu kartą per savaitę pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką (b. l. 78-80). Pareiškėjas skunde patvirtino, kad buvo vedamas į dušą vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog tokia galimybė jam buvo suteikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo pasinaudoti dušu atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis ir sporto salė buvo labai maži.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nenustato minimalaus pasivaikščiojimo kiemelio ploto, sporto salių įrengimas apskritai nereglamentuojamas, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio ir sporto salės plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad ilgalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengtų atskirų sanitarinių mazgų, dušų, virtuvėlių, nėra kiemelio pasivaikščioti.

Reikalavimai ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimui yra nustatyti Eksploatavimo taisyklių 29-34 punktuose. 31 punkte reglamentuota, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas, sanitarinis mazgas ir virtuvė įrengiama kiekvienam ilgalaikio pasimatymo gyvenamajam kambariui. Nesant techninių galimybių esamas ilgalaikių pasimatymų patalpas įrengti pagal šiame punkte nustatytą reikalavimą, sanitariniai mazgai ir virtuvės gali būti įrengiami bendram naudojimui. Taigi, bendro sanitarinio mazgo ir bendros virtuvės įrengimas nepažeidžia Eksploatavimo taisyklių nuostatų. Reikalavimo įrengti ilgalaikių pasimatymų patalpose pasivaikščiojimo kiemelį nėra. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, Marijampolės PN neteisėti veiksmai dėl ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimo nekonstatuojami.

Pareiškėjas skundėsi, jog Marijampolės PN yra ribojama internetinė prieiga, leidžiama naudotis tik svetaine www.e-tar.lt.

Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta, jog žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistųjų teisę naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais reglamentuoja BVK 96 straipsnis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Nuteistiesiems leidžiamų naudotis elektros prietaisų techninius parametrus, įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi jais tvarką, taip pat šių prietaisų elektros energijos sąnaudų ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apskaičiavimo ir apmokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius (BVK 96 straipsnio 2 dalis).

Kalėjimų departamento direktorius 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 „Dėl Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašą, kurio 8 punkte nustatyta, jog elektros prietaisai neturi turėti galimybių prisijungti prie interneto ir naršyti internete, taip pat neturi turėti kitų ryšio priemonių bei vaizdo ir garso įrašymo galimybių.

Išdėstytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog nacionaliniais teisės aktais iš esmės yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietų įstaigose naudotis internetu.

Pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Be to, pažymėtina, kad EŽTT laikosi pozicijos, kad Konvencijos 10 straipsnio negalima aiškinti kaip bendro įpareigojimo suteikti nuteistiesiems interneto prieigą prie interneto ar konkrečių interneto svetainių (2017 m. sausio 17 d. sprendimas byloje J. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21575/08).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl ribotos interneto prieigos jis negalėjo gauti aktualios informacijos iš valstybės vardu veikiančių juridinių asmenų, taip ribojant galimybes šviestis teisiškai, ginti savo pažeistas teises, integruotis į visuomenę. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui būtų uždrausta siųsti ar gauti dokumentus (įskaitant visą jį dominančią informaciją) iš valstybinių įstaigų paštu, kaip tai numato BVK 100 straipsnis, gauti teisinę pagalbą, kaip tai numato BVK 101 straipsnis, prenumeruoti laikraščius bei žurnalus, kaip tai numatyta BVK 93 straipsnyje. Pažymėtina, kad Teisės aktų registro internetinėje svetainėje (www.e-tar.lt) yra labai daug teisinės informacijos (teisės aktai, teismų sprendimai), sudarančios galimybė šviestis teisikai. Remiantis EŽTT praktika, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo teismo formuojamą praktiką (žr. pvz., 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-912-575/2019), įvertinus tai, kad pareiškėjui nebuvo draudžiama gauti informaciją kitais būdais, pareiškėjo argumentai, kad, turėdamas ribotą prieigą prie interneto, jis negali gauti jam aktualios informacijos, yra itin abstraktūs, spręstina, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Marijampolės PN apribojo pareiškėjo teisę į informaciją.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė psichologinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Marijampolės PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (sanitarinių įrenginių trūkumas, privatumo duše neužtikrinimas), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT panašaus pobūdžio bylose, kur atsakovas buvo Marijampolės PN (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1324-602/2017, 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1845-415/2019), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo P. K. (P. K.) skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo P. K. (P. K.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.