Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4, 10–11), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. liepos mėn. atlieka bausmę Marijampolės PN. Nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2015 m. spalio mėn. pareiškėjas buvo patalpintas į 22 būrį, kuriame kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, 2010 m. 22 būryje buvo atliekamas paviršutinis remontas ir dalis kalinių turėjo miegoti lauke palapinėse, o 22 būrio gyvenamosiose patalpose, kur nebuvo atliekamas remontas, gyveno nemažai kalinių. Pareiškėjas teigė, kad patalpose trūko oro, rudenį ir žiemą būdavo drėgna, veisėsi pelėsis, grybelis, grindys buvo senos, išpuvusios, girgždančios, patalpose atsirado graužikų ir tarakonų, tualetuose nebuvo ventiliacijos, jie nebuvo atitverti sienelėmis, nebuvo durų, todėl trūko privatumo. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad per mėnesį pareigūnai atlikdavo apie 15 kratų, išmėtydavo daiktus, išpjaustydavo grindis. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, susierzinimą, t. y. patyrė neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–18) prašė pareiškėjo skundžiamam laikotarpiui, ilgesniam nei 3 metai, taikyti senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d.) ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.Marijampolės PN nurodė, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę įstaigoje atliko nuo 2008 m. liepos 3 d. Nuo 2010 m. liepos 7 d. pareiškėjas bausmę atliko 22 nuteistųjų būryje, 2 brigadoje, 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 144,92 kv. m, patalpoje gali gyventi 46 asmenys, tačiau pareiškėjo laikymo šioje patalpoje laikotarpiu ji niekada nebuvo užpildyta. Taigi, pareiškėjui kalint 22 būryje, minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas nebuvo pažeistas, todėl jo skundas dėl perpildytų pataisos namų ir per mažo gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, yra nepagrįstas. Šiame kontekste Marijampolės PN kartu paaiškino, kad pataisos namų 22 būrys susideda iš eilės įvairių patalpų ir erdvaus kiemo, kuriame nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį. Nuteistieji pataisos namuose gali lankyti mokyklą, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ar kitas turiningam laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat dirbti, lankyti socialinės reabilitacijos programas. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, todėl juose nesikaupia drėgmė ir blogas kvapas. 22 būrio tualete įrengti 4 klozetai ir 2 pisuarai, kurie atskirti pertvaromis, prausykloje yra įrengtas dušas, 5 šalto vandens čiaupai. Marijampolės PN taip pat akcentavo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras reguliariai atlieka patikrinimus pataisos namuose, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta, o nuteistieji niekada nesiskundė, jog jiems tenka laukti eilėse prie sanitarinių mazgų. Be to, esant reikalui, nuteistieji gali pasinaudoti tame pačiame lokaliniame sektoriuje, bet kitame būryje įrengtais sanitariniais mazgais. Marijampolės PN papildomai pažymėjo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus darbuotojai 2013 m. gruodžio 5 d. 22 nuteistųjų būryje atliko oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo matavimus, o nustatytos vertės atitiko teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad vabzdžių bei graužikų kontrolė ir naikinimas Marijampolės PN vyksta operatyviai, dėl dezinsekcijos ir deratizacijos įstaiga yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“. Vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nuteistiesiems kartą per savaitę sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriamas nuo 45 min. iki 2 val. 30 min. laikas dušinėje, kurioje įrengta 15 maišytuvų. Tuo tarpu teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje. Papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad patys laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo rūpintis patalpų švara, šiam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, o ne rečiau kaip kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Marijampolės PN taip pat paaiškino, kad įstaigoje patalpų remontas vykdomas pagal nustatytą grafiką. Duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas, pataisos namai neturi. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su laikymo sąlygų pažeidimais, į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Remdamiesi nurodytomis aplinkybėmis, Marijampolės PN tvirtino, kad veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 53–59) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.Visų pirma, teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos. Tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. sausio 4 d., todėl daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą. Teismas akcentavo, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar dėl teisinės pagalbos. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo ir nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Todėl teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą ir daliai pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 7 d. iki 2013 m. sausio 4 d. taikė ieškinio senaties terminą bei pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Šiuo aspektu teismas kartu nurodė, kad sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2016 m. spalio mėn.Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Remdamasis į bylą pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 7 d. buvo paskirtas gyventi į 22 būrio, 221 brigados, 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 144,92 kv. m, joje įrengtos 46 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,15 kv. m. Teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis ir sutinka su atsakovo atstovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose nebuvo pažeista, t. y. pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint 22 būryje buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.Teismas taip pat pažymėjo, kad, kaip nurodė atsakovo atstovas, Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 10 d., 2012 m. kovo 22 d. atliko Marijampolės PN patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas kartu akcentavo, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Be to, nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą.Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš atsakovo į bylą pateiktos 2014 m. gruodžio 30 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-10-157(KN-P-2014/422), sudarytos tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“, matyti, kad paslaugų teikėjas dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas (kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas) įsipareigoja teikti tik Marijampolės PN maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. Taigi, teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas vykdomas nepakankamai, todėl, atsakovui pažeidus Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimą, numatantį, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, gyvenamosiose patalpose galėjo būti buitinių parazitų ir pareiškėjas dėl jų buvimo galėjo patirti perteklinius nepatogumus.Dėl pareiškėjo teiginių dėl nepakankamo privatumo tualetuose teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui objektyvių duomenų apie 22 būrio sanitarinių mazgų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams ginčo laikotarpiu, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šių pažeidimų lieka nepaneigti. Tačiau teismas kartu akcentavo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu būtų kėlęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl privatumo pažeidimo, skunde šios aplinkybės taip pat išdėstytos abstrakčiai, jų nekonkretizuojant.Teismas taip pat pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik konstatavo, jog gyvenamosiose patalpose grindys senos, išpuvusios, girgždančios, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Taigi, šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertintino kaip deklaratyvias, tuo pačiu nepagrįstas ir neindividualizuotas subjektyviomis neigiamomis pasekmėmis (išgyvenimais), todėl neturtinės žalos faktą dėl nurodytų gyvenimo sąlygų laikė nepagrįstu.Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kratų darymo, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog konkrečių pažeidimo aplinkybių pareiškėjas nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Marijampolės PN patalpų remontas vykdomas pagal nustatytą grafiką. Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktas patvirtina, jog 22 būrio gyvenamosiose patalpose yra atliekami remonto darbai. Teismo vertinimu, kiti tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai neturi juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl teismas juos vertino kaip perteklinius ir detaliau neanalizavo.Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Šiuo aspektu teismas papildomai akcentavo bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrąsias sąlygas, t. y. tai, kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti, įsidarbinti, užsiimti kita leistina veikla. Be to, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją ar kitas institucijas. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė kankinimą, garbės ir orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, suprastėjo jo psichologinė būklė, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas į bylą nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu atsakovo atstovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 8 kartus, pareiškėjas įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas, įskaitą, dėl depresijos požymių, psichikos sutrikimų, psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Teismas taip pat pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Nurodė, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai buvo nežymūs ir iš dalies kompensuoti galimybe judėti po visą lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, suteikta galimybe sportuoti, lankyti Psichologinę tarnybą, Sveikatos priežiūros tarnybą, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Taigi, byloje nenustatęs, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo galbūt patirtus nepatogumus, viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, į tai, kad pareiškėjo patalpinimą į Marijampolės PN lėmė sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą ir jam turėjo būti akivaizdu, kokios kils pasekmės, bei į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises teisme, teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Taigi, teismas pripažino, kad šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–66, 74–76), kuriame nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu ir prašo jį panaikinti bei priteisti iš atsakovo, atstovaujamo Marijampolės PN, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad Marijampolės PN atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl klozetų skaičiaus, taip pat dėl gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičiaus yra neteisingos. Be to, akcentuoja, kad prašė teismo iškviesti liudytoju V. Š., kuris buvo laikomas tame pačiame būryje kartu su pareiškėju, tačiau teismas šio liudytojo neiškvietė, neišsireikalavo 22 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų ir kt. Taip pat pabrėžia, kad Marijampolės PN neregistruoja teikiamų prašymų. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė tokio masto neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 80) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą nepakeistą. Marijampolės PN mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Teigia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą. Marijampolės PN taip pat akcentuoja, kad į bylą pateikė visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakė į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, pateikė visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2015 m. spalio mėn., atlyginimo priteisimo.ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Šiame kontekste pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliu – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 19–43), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Marijampolės PN atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl klozetų skaičiaus, taip pat dėl gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičiaus yra neteisingos, jis nepateikė jokių šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu atsakovo atstovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytą aplinkybę, kad būrio Nr. 22 tualete įrengti 4 klozetai, be kita ko, patvirtina byloje esantis šio būrio patalpų planas (b. l. 23). Kartu pabrėžtina, kad nors apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, jog prašė teismo iškviesti liudytoju V. Š., kuris buvo laikomas tame pačiame būryje kartu su pareiškėju, tačiau teismas šio liudytojo neiškvietė, neišsireikalavo 22 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų ir kt., pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečiai šiai bylai reikšmingas aplinkybes, kurių nebūtų galima nustatyti iš byloje esančių duomenų, būtų galėjęs patvirtinti ar paneigti minėtas liudytojas ir pan., o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų pakako teismui visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas esmines bylai reikšmingas aplinkybes bei priimti faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei ištirtais įrodymais pagrįstą sprendimą.Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, mano, jog nagrinėjamu atveju dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė tokio masto neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais. Taigi, pasisakydamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors byloje pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiuo aspektu akcentuotina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Marijampolės PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi, pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Kartu akcentuotina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti, duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Priešingai, byloje esanti Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistės pažyma (b. l. 42) patvirtina, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į įstaigos Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Be to, byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.