Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4, 10-11) nurodė, kad nuo 2008 m. liepos mėnesio atlieka bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN). Nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2015 m. spalio mėnesio buvo patalpintas į 22 būrį, kuriame kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, t.y. jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamo ploto norma. 2010 m. 22 būryje buvo atliekamas paviršutinis remontas ir dalis kalinių turėjo miegoti lauke palapinėse, o 22 būrio gyvenamosiose patalpose, kur nebuvo atliekamas remontas, gyveno nemažai kalinių. Patalpose trūko oro. 22 būryje buvo atliktas paviršutinis remontas. Rudenį ir žiemą patalpose būdavo drėgna, veisėsi pelėsis. Grindys senos, išpuvusios, girgždančios. Patalpose atsirado graužikų ir tarakonų. Nurodė, jog per mėnesį atlikdavo pareigūnai apie 15 kratų, daiktus išmėtydavo, išpjaustydavo grindis. Tualetuose nėra ventiliacijos, jie nėra atitverti sienelėmis, nėra durų, todėl nėra jokio privatumo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė emocinius, dvasinius pergyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, susierzinimą. Patirtą žalą įvertino 100 000 Eur, prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 14-18) nurodė, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN atliko nuo 2008-07-03. Nuo 2010-07-07 atliko bausmę 22 nuteistųjų būryje, 2 brigadoje, 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 144,92 kv.m., patalpoje gali gyventi 46 asmenys. Paaiškino, kad pataisos namų būrys Nr. 22 susideda iš eilės įvairių patalpų ir erdvaus kiemo, kuriame nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį. Nuteistieji pataisos namuose gali lankyti mokyklą, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ar kitas turiningam laisvalaikiui skirtas erdves, taip pat dirbti, lankyti socialinės reabilitacijos programas. Pareiškėjui kalint būryje Nr. 22 minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas nebuvo pažeistas, todėl jo skundas dėl perpildytų pataisos namų ir per mažo gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, yra nepagrįstas. Paaiškino, kad nuteistieji niekada nesiskundė, kad jiems tenka laukti eilėse prie sanitarinių mazgų. Marijampolės visuomenės sveikatos centras reguliariai atlieka patikrinimus pataisos namuose, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas, pataisos namai neturi. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su laikymo sąlygų pažeidimais, į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, ilgesniam nei 3 metų laikotarpiui taikyti senaties terminą.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir –LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto, sanitarinių bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 4 d. (b. l. 5), todėl daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, orumo pažeminimą ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, orumo pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 7 d. iki 2013 m. sausio 4 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės pataisos namuose nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2016 m. spalio mėnesio.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų.

Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta ginčo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.

Remiantis į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi nuo 2012 m. liepos 7 d. į 22 būrio, 221 brigados, 2 gyvenamąją patalpą (b. l. 14-16, 19, 21-22). 22 būrio 221 brigados 2 gyvenamosios patalpos plotas 144,92 kv. m., įrengta 46 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,15 kv. m. (144,92/46) (b. l. 14, 23). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis ir sutinka su atsakovo atstovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad gyvenamojo ploto norma pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose nebuvo pažeista. Daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint 22 būryje, jam buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Higienos norma HN 76:2010, kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad patalpose netinkama vėdinimo sistema, todėl buvo per didelė oro drėgmė, sienos pelijo.

Pagal ginčo laikotarpiu galiojusios higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos 26 punkte numatyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu turi būti 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 10 d., 2012 m. kovo 22 d. atliko Marijampolės pataisos namų patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus (b.l. 27-29). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kameros per atveriamą langą. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su tarakonų, graužikų gyvenamosiose patalpose buvimu.

Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (Higienos normos 60 p.). Iš atsakovo į bylą pateiktos 2014 m. gruodžio 30 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 27/10-10-157(KN-P-2014/422), sudarytos tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ (b. l. 34-38) matyti, kad paslaugų teikėjas dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas (kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas) įsipareigoja teikti tik Marijampolės pataisos namų maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad Marijampolės pataisos namuose kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas vykdomas nepakankamai, todėl teismas vertina, kad atsakovui pažeidus Higienos normos 60 punkto reikalavimą, gyvenamosiose patalpose galėjo būti buitinių parazitų ir pareiškėjas dėl jų buvimo galėjo patirti perteklinius nepatogumus.

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina ir dėl patirtų nepatogumų nesant tualetuose privatumo.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui objektyvių duomenų apie 22 būrio santechninių mazgų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams ginčo laikotarpiu, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šių pažeidimų lieka nepaneigti. Tačiau kartu pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu būtų kėlęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl privatumo pažeidimo, skunde šios aplinkybės taip pat išdėstytos abstrakčiai, jų nekonkretizuojant. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, kad pareiškėjas tik konstatavo, kad gyvenamosiose patalpose grindys senos, išpuvusios, girgždančios, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pagal LVAT formuojamą praktiką, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (administracinė byla Nr. A444-619/2008). Todėl minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos deklaratyviomis, o tuo pačiu nepagrįstomis ir neindividualizuotomis subjektyviomis neigiamomis pasekmėmis (išgyvenimais), todėl neturtinės žalos faktas dėl nurodytų gyvenimo sąlygų laikytinas nepagrįstu.

Nurodė, jog per mėnesį atlikdavo pareigūnai apie 15 kratų, daiktus išmėtydavo, išpjaustydavo grindis.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl kratų darymo, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Pareiškėjas nurodė, kad 22 būrio patalpos buvo neremontuojamos.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad patalpų remontai vykdomi pagal nustatytą grafiką. Avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktas patvirtina, jog 22 būrio gyvenamosiose patalpose yra atliekami remonto darbai (b.l. 41).

Pareiškėjas tvirtino, kad kalinimo sąlygos Marijampolės PN pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V.prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos, t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti, įsidarbinti, užsiimti kita leistina veikla. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją ar kitas institucijas.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė kankinimą, garbės ir orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, prastėjo psichologinė būklė, tačiau nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialias Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos pažymas (b. l. 42,44), kuriose nurodoma, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 8 kartus, pareiškėjas įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas įskaitą, dėl depresijos požymių, psichikos sutrikimų, psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti gyvenimo sąlygos, nesikreipė.

LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Teismo vertinimu likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai neturės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl laikytini pertekliniais ir detaliau neanalizuotini.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet CK 1.138 straipsnio 8 punkte taip pat numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (pvz. 2000 m. spalio 10 d. EŽTT sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (ABTĮ 13 str., 20 str.). Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. LVAT formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus administracinėse bylose Nr. A-1779-575/2016; Nr. A-1491-575/2015, Nr. A-1275-575/2015 nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų, t. y. nepakankamai vykdomos pareigos kontroliuoti ir naikinti buitinius parazitus gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo patirti nepatogumai buvo nežymūs ir iš dalies kompensuoti galimybe judėti po visą lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, suteikta galimybe sportuoti (b. l. 24, 25, 26), lankyti Psichologinę tarnybą, Sveikatos priežiūros tarnybą, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Byloje nenustačius, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo galimai patirtus, viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, į tai, kad pareiškėjo patalpinimą į Marijampolės pataisos namus sąlygojo sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą, ir jam turėjo būti akivaizdu, kokios to pasėkoje kils pasekmės, bei į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises teisme, teismas daro išvadą kad byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimo Higienos normos 60 punkto reikalavimams laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 4 p. teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.