- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-11-15
- Bylos Nr.
- 1A-549-497/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40752-2020-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Audrius Cininas, Gintaras Dzedulionis
- Nuteistasis
- A. R.
- Civilinis ieškovas
- J. Š., S. Š.
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir jam skirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas A. R. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. spalio 11 d. 14.40 val. iki 2020 m. spalio 12 d. 15.27 val., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
Iš A. R. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. Š. 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. Š. 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš A. R. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 82,64 Eur nukentėjusiųjų gydymo išlaidoms atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. A. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2020 m. spalio 11 d. apie 13.48 val. Justiniškių g. 140A, Vilnius, viešoje vietoje – metalinių garažų masyve, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, t. y. kilus konfliktui su nukentėjusiuoju J. Š. dėl transporto priemonės vairavimo, jis automobiliu „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasivijęs nukentėjusiojo vairuojamą automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdėdamas automobilyje, pro atvirą automobilio langą tęsdamas žodinį konfliktą su J. Š., o pastarajam išlipus iš automobilio ir pasirėmus ant automobilio „Audi 100“ durelių, kitų žmonių – S. Š., sėdėjusios automobilyje „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) akivaizdoje, pasiėmęs automobilyje turėtą D kategorijos pneumatinį nešaunamąjį ginklą, pramoninės gamybos 4,5 mm (.177) kalibro pistoletą P-23 GAMO Nr. 04-4C-160716-04, šį nukreipė į nukentėjusįjį J. Š., o šiam bandant nukreipti automobilio „Audi 100“ salone buvusį vaizdo registratorių į jį, iš kitoje rankoje laikomo dujinio aerozolinio įrenginio – pramoninės gamybos dujų balionėlio „PFEFFER KO JET“, priskiriamo D kategorijos nešaunamiesiems ginklams, tyčia papurškęs dirginančio poveikio medžiagos į nukentėjusįjį, taip padarydamas J. Š. abiejų akių I laipsnio cheminį ragenos ir junginės maišelio nudegimą, nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo J. Š. sveikatą bei automobilio salone buvusiai nukentėjusiajai S. Š. dėl dirginančio poveikio medžiagos patekimo ant veido, sukeldamas fizinį skausmą, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais veiksmais A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendį ir A. R. išteisinti, o nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atmesti.
2.1. Apeliantas nurodo, kad jis prisipažino kaltu dėl to, kad jis išties papurškė dujų, tačiau jis nesielgė įžūliai, nedemonstravo nepagarbos aplinkiniams, niekuo negrasino, o ypač S. Š. ginklu ar daiktu panašiu j jį dar daugiau — jis net nebuvo išlipęs iš savo automobilio, nesielgė konfliktiškai, tačiau matydamas, kad pats nukentėjusysis elgiasi agresyviai ir neteisėtais būdais ir priemonėmis siekia auklėti, elgiasi iššaukiančiai ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams, po to kai J. Š. spjovė jam į veidą ir atidarė savo automobilio dureles ir įkišo ranką bandydamas kažką ištraukti – išsigandęs, kad tas asmuo gali užpulti, pripurškė dujų ir iškart ne tik pasišalino iš įvykio vietos, bet ir kreipėsi telefonu 112 pagalbos, o vėliau – menamam nukentėjusiajam pasivijus jo automobilį ir užblokavus jam kelią, vėl gi nelipdamas iš automobilio ir vengdamas bet kokio kontakto – sulaukė policijos pareigūnų.
2.2. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis iš esmės motyvuotas tuo, kad atsižvelgus į tai, jog nukentėjusieji pajuto bent kažkokį skausmą, o taip pat kadangi viršytos būtinosios ginties ribos (tiksliau – būtinąją gintį teismas atmetė) – tai tarsi savaime padaryta ir nusikalstama veika už kurią numatyta atsakomybė BK 284 straipsnyje. Su tokia išvada apeliantas nesutinka.
2.3. BK 284 straipsnyje aprašyta veika - nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas, kuris gali pasireikšti bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų, t. y. įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybišku, tyčiojimąsi, vandališkais veiksmais. Pagal šį straipsnį veikos kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nusikaltimas numatytas BK 284 straipsnyje yra padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkai turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį, ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai yra pagrindinis, o ne šalutinis jų veikos aspektas. Taigi, norint A. R. pripažinti kaltu, buvo būtina nustatyti, kad jis turėjo tikslą savo veiksmais pažeisti viešąją tvarką ir realiai sutrikdyti visuomenės rimti. Smurtas čia taip pat suprantamas ne kaip atsitiktinis fizinis ar psichinis poveikis, bet sąmoningas jėgos laikymas siekiant sužeisti, įžeisti, įbauginti ar kitaip neigiamai paveikti kitą asmenį.
2.4. Apelianto teigimu, teismas padarė esminę klaidą, papurškimą balionėliu prilygindamas smurtui, kurio nebuvo, mes šiais veiksmais apeliantas siekė, jog J. Š. baigtų kabinėtis ir psichologiškai smurtauti, bijodamas, kad pastarasis gali išsitraukti ginklą ar priemonę, galinčią jį sužeisti.
2.5. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik tais apelianto parodymais, kuriais jis prisipažįsta purškęs dujas, tačiau atmetė kitus jo parodymus, taip pat ir tuos, kad A. R. gynėsi, bei kad būtent J. Š. elgėsi iššaukiančiai ir agresyviai ir būtent jo, o ne A. R. veiksmai atitiko žodžio „smurtas" apibrėžimą.
2.6. Skunde nurodoma, kad teismas dujų papurškimą savaime prilygino įžūliam elgesiui, nors tai būtina aiškiai nustatyti ir aptarti. Iš skundžiamo nuosprendžio negalima suprasti kuo pasireiškė kaltinamojo įžūlus elgesys, nes to niekas nepatvirtino. Apeliantas pažymi, kad jeigu pats J. Š. nebūtų ėjęs prie apelianto automobilio ir bandęs jo kaip nors paveikti — tarp A. R. ir J. Š. apskritai jokio kontakto būtų neįvykę. Visi aktyvūs, o ir agresyvūs veiksmai liejosi tik iš J. Š. pusės. Tačiau teismas visiškai nepagrįstai nevertino šio asmens veiksmų kaip įžūlių, trikdančių viešąją rimtį, nors tai patvirtina ne tik paties apelianto, tačiau ir nešališkos liudytojos G. V. parodymai. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. R. incidento metu dirbo pavežėju, o G. V. buvo atsitiktinė keleivė, kuri taip pat apibūdino, kad J. Š. elgėsi agresyviai ir necenzūriškai, bauginančiai, dėl ko net ji pasijuto nejaukiai ir baugiai, net nebaigė savo kelionės. Ji taip pat paliudijo, kad jokios agresijos iš apelianto pusės nebuvo, jis gąsdinimo arba viešosios rimties sutrikdymo tikslais nedemonstravo jokių ginklų, nors tą labai išsamiai pasakojo J. Š., kuris teigia matęs, kad A. R. turėjo „elektrošokerį" ir juo gąsdino bei jį demonstravo. J. Š. patikino, kad tai tikrai matė, o elektrošokus jis, kaip buvęs policijos pareigūnas, gerai skiria ir suklysti tikrai negalėjo.
2.7. Teismas klaidingai rėmėsi teismų praktika remiantis kuria, smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Nors teismų praktikoje, išties sakoma, kad tai paprastai laikoma įžūliu elgesiu, tačiau būtina vertinti smurto panaudojimo priežastį. Negali būti laikomas įžūlus elgesys kai smurtą ar fizinę jėgą nors asmuo ir panaudoja, kai pats nukentėjusysis agresyvus ir kimba prie kitų asmenų, necenzūriškai keikiasi ir kitus įžeidinėja. Smurtas gi taip pat suprantamas kaip fizinės jėgos naudojimas, kai jėga naudojama ar asmuo mušamas ir žalojamas siekiant jį pažeminti, paniekinti, be priežasties arba esant menkaverčiai priežasčiai Šiuo atveju galima sutikti, kad papurkšdamas balionėliu nuteistasis panaudojo jėgą ar poveikį, gal net viršijo ginties ribas, tačiau ne smurtavo ar juo labiau elgėsi įžūliai. Dar kartą pažymi, kad pats nukentėjusysis prieidavo prie nuteistojo automobilio ir elgėsi agresyviai.
2.8. Skunde pažymima, kad teismo, o ir paties J. Š. nepaneigta, kad būtent jis apspjovė A. R., kas niekaip nesuderinama su visuomenės rimties ar tvarkos palaikymu, kad tokiais savo veiksmais jis demonstruoja nepagarbą aplinkiniam ar aplinkai. Šiuo atveja nuteistasis elgėsi itin ramiai. Jis neišlipo iš automobilio, nesiveržė į J. Š. erdvę ir nesiekė jo paveikti. Nors teismas kaip prieštaravimą nuteistojo parodymuose nurodė priežastį kodėl jis važiavo į garažų teritoriją, tačiau tai nėra joks prieštaravimas ir šiai bylai tai mažai svarbu. Nors A. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad link garažų nuvažiavo dėl smalsumo, o vėliau paaiškino, kad tiesiog žiūrėjo kur apsisukti, tačiau tai nėra prieštaravimas A. R. parodymuose, netgi nuoseklus situacijos papildymas.
2.9. Teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi, J. Š. parodymais, kad jis pasilenkė į savo automobilį pakreipti vaizdo registratoriaus. Apeliantas pažymi, kad tai nukentėjusysis pasakė tik ikiteisminio tyrimo metu. Gi įvykio metu jis necenzūriškai keikėsi, elgėsi agresyviai, apspjovė A. R. ir pasilenkė į savo automobilį A. R. nežinomu tikslu, todėl A. R.. nežinodamas apie J. Š. pasilenkimo tikslą, visiškai natūraliai ir bijodamas agresijos ir jo pusės papurškė dujas ne chuliganiškais ar visuomenės negerbimo, o savigynos tikslais. Ši savigyna gal ir buvo perdėta, tačiau nuo to ji netampa chuliganiška ar viešąją rimtį trikdančia. Taigi, šiuo atveju galima kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą, šioje dalyje sutiktina ir su teismo motyvais, tačiau viršijus būtinąją gintį besiginančiojo veiksmai turėtą būti vertinami ne savaime kaip chuliganiški, bet, pavyzdžiui, atitinkamas sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo ir t.t. Šiuo atveju A. R. nieko nesiekė pažeminti ar įžeisti, kaip nors sutrikdyti viešosios rimties ar paneigti visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas. Nurodo, kad remiantis paties teismo cituota teismų praktika, reikalaujama, kad kiekvienas elementas būtų išsamiai aptartas ir rodytas, o nesant bent vieno nusikaltimo sudėties elemento, šiuo atveju akivaizdaus tyčios nebuvimo – A. R. veikos negalima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.
2.10. Taip pat teismas visiškai nepagrįstai ir nesiremdamas bylos medžiaga nustatė, kad A. R. nusikalstama veika padaryta be aiškios motyvacijos ar nulemta kaltinamojo įsižeidimo dėl ankstesnio apsižodžiavimo dėl vairavimo ir neproporcingai įvertinus nukentėjusiojo J. Š. veiksmus. Teismas visiškai ignoravo tai, kad ir prie garažų įvykusiame epizode būtent J. Š. priėjo prie A. R. automobilio, būtent J. Š. plūdosi, o vėliau apspjovė A. R., taigi teigti, kad dujų papurškimas nors ir perdėtais, bet savigynos tikslais, buvo chuliganiškas - visiškai niekuo nepagrįstas ir atmestinas.
2.11. Taip pat nesuprantama kokį vaizdo įrašą peržiūrėjęs teismas padarė išvadą kad J. Š. jokių aktyvių smurtinio pobūdžio veiksmų nesiėmė, o siekė paimti vaizdo registratorių siekdamas geriau užfiksuoti konfliktą. Skundžiamame nuosprendyje nenurodoma kokiu konkrečiai įrašu rėmėsi teismas, tačiau iš byloje esančių vaizdo įrašų matosi, kad pats konfliktas nėra užfiksuotas, kaip ir nesimato kokius konkrečiai veiksmus atlieka konkretūs asmenys, įrašuose net nesigirdi joks garsas, taigi - toks vaizdo įrašų interpretavimas yra neleistinas ir visiškai nepagristas.
2.12. Apeliantas nurodo, kad skunde nėra prasmės vertinti S. Š. sužalojimo, kadangi tyčia jos atžvilgiu net ir nebuvo įrodinėjama. Ji taip pat buvo automobilyje, o dujos ją pasiekė atsitiktinai, netyčia, taigi A. R. veikimo jos atžvilgiu kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo.
2.13. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad A. R. kaltę patvirtina J. Š., S. Š., A. G. bei G. V. parodymai yra deklaratyvūs ir vertintini kritiškai. S. Š. iš esmės nieko neprisiminė ir net teismo posėdžio meto duodama parodymus tiksliai įvykių detalių neapibūdino, net gi priešingai — paliudijo, kad jokių jos vyro ir nuteistojo kalbų ji negirdėjo. Ji net negalėjo paliudyti ar A. R. nebuvo apspjautas jos vyro, ar nuteistojo atžvilgiu jis neatliko kitokių veiksmų. Teismas taip pat visiškai nepagrįstai neatkreipė dėmesio į gynėjo išsakytą pastebėjimą, kad vaizdo įrašė nesigirdi S. Š. išsakytų žodžių, kuriuos ji liudijo teisme, o teismas visiškai be pagrindo ir neturėdamas žinių padarė išvadą, kad jei įraše nuosekliai girdisi muzika, tai įrašas ir nebuvo taisytas. Toks prieštaravimas taip pat privalo būti įvertintas ir pašalintas, kadangi esant akivaizdžių neatitikimų tarp S. Š. parodymų ir vaizdo įrašo - kritiškai turi būti vertinamas arba vienas arba antras arba abu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad balsu ištarti žodžiai yra visai kito garso tembro ir garsinių savybių, todėl pašalinti žmogaus balsą - nepašalinus fone muzikos, gali bet kuris net ir vidutinių įgūdžių kompiuterio vartotojas, Taigi, teismas įrodymų vertinimą atliko paviršutiniškai.
2.14. Apelianto teigimu, vertinti A. G. parodymų taip pat nėra prasmės, tai yra tik teismo deklaracija, kadangi pastarasis bylai reikšmingų detalių nežinojo, paties įvykio liudydamas teisme neprisiminė, gi G. V. labai aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino būtent A. R. poziciją ir parodymus, o taip pat paliudijo, kad būtent nukentėjusiojo veiksmus buvo galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.
2.15. Skunde nurodoma, kad remiantis teismų praktika, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Didžiausia skundžiamo nuosprendžio klaida yra tai, kad teismas gynybos argumentus laikė prielaidomis ir nurodė, kad baudžiamojoje byloje vadovautis prielaidomis negalima, tačiau teismas supainiojo kad prielaidomis negalima gristi apkaltinamojo nuosprendžio, o kaltinamojo padėtį švelninančios arba bet kokias abejones kaltinamojo kaltumu keliančio prielaidos – privalo būti paneigtos ir būtent teismo. Priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas realiai rėmėsi vien tik nukentėjusiojo J. Š. nenuosekliais, keliančiais abejonių parodymais. Šiuo atveju teismas turėjo ir privalėjo sulyginti jo parodymus su kitų liudytojų, o ypač G. V. parodymais ir tik matydamas jų nuoseklumą ir teisingumą, polinkio meluoti nebuvimą - jais remtis. Šioje baudžiamojoje byloje neabejotinai yra palikta daugybė prieštaravimų tarp esminių aplinkybių, o visi prieštaravimai ir neatitikimai pagal baudžiamąjį įstatymą turėtų būti aiškinanti kaltinamojo naudai, o ne panaudojami prieš jį, kaip šiuo atveju buvo padaryta. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimu išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas, o visos abejonės kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).
2.16. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai nėra motyvuoti, o teisme buvo grindžiami ne siekiu atlyginti žalą, o su tikslu padaryti maksimalų poveikį nuteistajam, tai yra papildomai jį nubausti, o tai netoleruotina. Pabrėžiama, kad būtent nukentėjusieji privalėjo įrodinėti, kokia žala jiems padaryta ir tik nustačius visus civilinės atsakomybės elementus ieškinys galėjo būti tenkinamas. Nors teismas abu civilinius ieškinius tenkino iš dalies, tačiau šios nuosprendžio dalies apskritai nemotyvavo. Teismo argumentas, kad žalos dydis nustatytas remiantis kitose bylose priteisiamų sumų vidurkiu nepagrįstas, nes žala padaroma ir atlyginama konkrečiam subjektui ir konkrečiu atveju. Šioje byloje buvo būtina vertinti ir paties nukentėjusiojo J. Š. veiksmus.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis nesutinka, jog jo veiksmai atitinka BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius ir prašo jį išteisinti.
6. Byloje nėra ginčo, jog A. R. konflikto garažų masyve papurškė J. Š. dujų. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme patvirtino, kad konflikto metu papurškė dujų nukentėjusiajam J. Š. į veidą (t. 2, b. l. 113; t. 3, b. l. 89.) (ši aplinkybė neginčijama ir apeliaciniame skunde). Be paties nuteistojo parodymų, šią aplinkybę patvirtina ir kiti įrodymai: 1) BPC užregistruotas A. R. skambutis, kad jį užpuolė žmogus ir kad jis užpuoliką nupurškė dujomis (t. 2, b. l. 79-80); 2) nukentėjusiojo J. Š. teisme duoti parodymai, kad pasilenkus pasukti vaizdo registratoriaus, A. R. jam papurškė dujų (t. 3, b. l. 65); 3) S. Š. teisme duoti parodymai, jog stipria ruda čiurkšle vyriškis išpurškė visą automobilio saloną, buvo labai stiprus kvapas, jos vyrui kliuvo į akis ir jos vyro veidas ir akys buvo raudonos (t. 3, b. l. 69) ir kiti byloje esantys įrodymai. Taip pat byloje nėra ginčo, kad dėl šių nuteistojo veiksmų kilo padariniai užfiksuoti specialisto išvadoje, remiantis kuria J. Š. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs abiejų akių I laipsnio cheminis ragenos ir junginės maišelio nudegimu (t. 1, b. l. 106). Tokiu būdu, byloje visiškai įrodyta, kad dėl A. R. veiksmų nukentėjusiam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Šiuo atveju skunde keliamas kilęs minėtų veiksmų teisinio kvalifikavimo klausimas, teigiant, kad nuteistojo veiksmus lėmė agresyvus nukentėjusiojo J. Š. elgesys, todėl jo veiksmuose nėra BK 284 straipsnyje numatytų subjektyviųjų požymių, tai yra jis nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos, o veiksmus, kurie sukėlė padarinius, atliko tik gindamasis nuo J. Š. agresijos. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.
7. Tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad nuteistajam netinkamai sukant kairėn į Budiniškių g. J. Š. nuteistojo atžvilgiu panaudojo garso signalą, pirmas pasuko į Budiniškių g., už jo važiavęs nuteistasis pradėjo mirksėti ilgosiomis šviesomis, tuomet J. Š. tai pamatęs sustojo ir išlipo iš automobilio ir priėjo prie A. R. automobilio durelių, kurio metu tarp vairuotojų įvyko pokalbis, tačiau šio pokalbio detales nuteistasis ir nukentėjusysis aiškina skirtingai. A. R. apklaustas teisme nurodė, kad J. Š. užblokavo jam kelią, sustojo ir priėjęs prie durelių ėmė vartoti necenzūrinius žodžius, aiškino pamokysiantis vairuoti, (t. 3 b. l. 89). Ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad nukentėjusysis priėjęs elgėsi agresyviai, klausė kodėl trukdo jam pravažiuoti grasino „sumalti snukį“ (t. 2, b. l. 113). Tuomet A. R. paėmė dujų balionėlį ir perspėjo, kad jį panaudosiantis, jeigu Š. Š. nenusiraminsiantis. Po šių veiksmų J. Š. nuėjo į savo automobilį ir pradėjo važiuoti. Tuo metu moteris, kurią vežė nusprendė toje vietoje išlipti ir atsiskaičiusi išlipo iš automobilio. Nukentėjusysis J. Š. apklaustas teisme parodė, kad matydamas, jog nuteistasis mirksi šviesomis, sustojo ir priėjo prie A. R., manydamas, kad pastarasis dėl kažko nori perspėti, A. R. ėmė plūstis, rankoje laikė elektros šokerį. J. Š., pasakęs, kad reikia laikytis Kelių eismo taisyklių, grįžo į savo automobilį ir nuvažiavo į garažą (t 3. b. l. 64). Nuteistojo parodymus ir aplinkybę, kad J. Š. elgėsi agresyviai patvirtina nešališkos liudytojos, nuteistojo vežtos keleivės G. V. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodymai, remiantis kuriais ji be kita ko patvirtino, kad J. Š. užblokavo A. R. automobilį, šitaip priversdamas jį sustoti. Patvirtino, kad priėjęs J. Š. kreipėsi į savo vietoje sėdintį A. R. nemaloniais žodžiais, jog galintis apraminti, po ko A. R. irgi pasakė galintis apraminti ir ji pastebėjo šio rankoje dujų balionėlį, tuomet J. Š. nuėjo į savo automobilį ir nuvažiavo link garažų masyvo, o ji atsiskaitė už kelionę ir nuėjo namo (t. 2, b. l. 6-7; t. 3, b. l. 86-88). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių abejonių, kad pirmasis konfliktą pradėjo J. Š., kuris, išreikšdamas nepasitenkinimą, jog nuteistasis pažeidė kelių eismo taisykles, panaudojo garsinį signalą, o vėliau užblokavęs kelią, išlipo iš automobilio ir priėjęs prie nuteistojo automobilio, pradėjo šiam priekaištauti necenzūriniais žodžiais. Visgi, aukščiau aptartos aplinkybės, tai yra, jog pirmasis konfliktą pradėjo J. Š. ir būtent jis agresyviai nusiteikęs priėjo prie automobilio, nesuteikia pagrindo spręsti, jog nuteistasis vėliau papurškė dujų tik gindamasis nuo nukentėjusiojo keliamo pavojaus.
8. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Remiantis kasacinio teismo praktika minėtas apibrėžimas leidžia išskirti šias, būtinosios ginties sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020).
9. Byloje nėra ginčo, kad J. Š. grįžus į automobilį ir nuvažiavus link garažų masyvo, o nuteistajam išleidus keleivę ir nuvažiavus iš paskos, jie vėl susitiko garažų masyve. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad garažų masyve J. Š. išlipęs iš savo automobilio vėl ėmė keiktis, grasinti, jog sumušiantis, tuomet A. R. pagrasino šiam pistoletu, po ko šis spjovė nuteistajam į veidą ir įkišo ranką į automobilį, todėl jis išsigandęs, kad šis išsitrauks kokį įrankį, papurškė šiam į veidą ir nuvažiavo (t. 2, b. l. 113). Teisme nuteistasis nurodė, kad pasakė tam vairuotojui, kad jei prireiks, jį apramins dujomis. Kito automobilio vairuotojas jam grasino fiziniu susidorojimu. Automobilio daiktadėžėje buvo orinis ginklas, kurį per langą parodė kito automobilio vairuotojui. Tas vairuotojas jam spjovė į veidą, pasakė, kad tuoj jam parodys ir atidarė savo automobilio dureles, įkišo ranką bandydamas kažką ištraukti. Tuomet jis išsigando, kad asmuo nori jį užpulti, todėl gindamasis pripurškė dujų ir iškart pasišalino iš įvykio vietos (t. 3, b. l. 89). Nukentėjusysis J. Š. teisme nurodė, jog pastebėjo, kad A. R. pradėjo važiuoti jam iš paskos, todėl įjungė registratorių. Privažiavęs savo garažą, pastatė automobilį prie garažo durų ir pamatė, kad atvažiuoja tas automobilis. Automobiliui privažiavus prie jo, vairuotojas atidarė langą ir jis vairuotojo paklausė, kodėl atvažiavo, nes čia yra garažų teritorija. A. R. vartojo necenzūrinius žodžius, o vėliau jis pamatė, kad A. R. išsitraukė pistoletą. Tuomet jis pasilenkė į automobilį pasukti vaizdo registratorių, o tai pamatęs A. R. jam staigiai papurškė dujų. Jis jokių veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatliko ir negalėjo to padaryti, nes nebuvo išlipęs iš automobilio (t. 3, b. l. 65;) Iš esmės identiškas aplinkybes J. Š. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu ( t. 1 b. l. 83-84; 87-88).
10. Teisėjų kolegija, nekvestionuodama A. R. parodymų, jog ir garažų masyve, J. Š. vėl išlipo iš savo automobilio, elgėsi agresyviai, apspjovė A. R., sprendžia, kad minėtos aplinkybės nepateisina nuteistojo smurtinio elgesio.
11. Visų pirma, skunde nepagrįstai sumenkinama nuteistojo atsidūrimo garažų masyve priežastis. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. R. parodė, kad išlipus keleivei nusekė nukentėjusįjį, nes buvo įdomu pasiaiškinti, kas sukėlė tokią agresyvią nukentėjusiojo reakciją, sustojo garažų masyve lygiagrečiai nukentėjusiojo automobiliui, J. Š. išlipo iš automobilio ir jis J. Š. pasakė, kad jo gaudyti nereikia, jis čia. Nors teisme nuteistasis nurodė, kad į garažų masyvą važiavo apsisukti, tačiau tai laikytina gynybine versija, kuri prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Iš nukentėjusiojo J. Š. automobilyje esančiu vaizdo registratoriumi užfiksuotų duomenų, kurie nukentėjusiojo pateikti į bylą (toliau – Vaizdo įrašas) (t. 2, b. l. 59) matyti, kad iš karto pravažiavus pakeliamąjį užtvarą į garažų teritoriją yra net kelios vietos, kuriose automobilis gali apsisukti (Vaizdo įrašo 0.06-0.10 min), tačiau nuteistasis to nepadarė, o nusekė gilyn į garažų teritoriją paskui J. Š. automobilį. Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato veiklos skyriaus daiktų apžiūros protokolas, kurio apžiūrėti vaizdo įrašai daryti į įvykį reagavusių pareigūnų mobiliąja vaizdo kamera, iš kurių matyti, kad iš karto po įvykio pareigūnams kalbantis su A. R. ir J. Š. beaiškinant situaciją, A. R. nurodo, kad „jeigu mane kažkas sustabdė ir pradeda gąsdinti, tai ką man reikėjo daryti“. Minėtame apžiūros protokole taip pat užfiksuota, kad J. Š. paklausus A. R., ar šis atvažiavo keršyti, šis atsakė „arba atsakykit už savo žodžius arba nešnekėkit nesąmonių“ Taigi, iš karto po įvykio, A. R. patvirtino, kad nuvažiavo į garažų masyvą, nes jį įžeidė pirminio konflikto metu nukentėjusiojo išsakyti gąsdinimai ir norėjo išsiaiškinti dėl anksčiau kilusio konflikto, kuris, pažymėtina jau buvo pasibaigęs, taigi pakartotinį kontaktą, nesant jokios grėsmės inicijavo būtent nuteistasis. Antra, nepaisant to, jog garažų masyve iš automobilio išlipo J. Š. ir pasak nukentėjusiojo keikėsi ir jį apspjovė ir nuteistajam pasirodė, kad J. Š. ketina prieš jį smurtauti iš automobilio išsitrauktu įrankiu, jis, sėdėdamas automobilyje, turėjo visas galimybes išvengti bet kokių nukentėjusiojo veiksmų pasišalindamas, kelias jam užblokuotas nebuvo, ką sėkmingai padarė, kai panaudojo dujas (Vaizdo įrašo 1.17 min.). Atsižvelgiant į tai, kad konfliktą, kurio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas inicijavo pats nuteistasis, tai, jog jis net manydamas, kad J. Š. iš automobilio traukia įrankį, kuriuo sužalos nuteistajį, turėjo visas galimybes smurto panaudojimo išvengti, tačiau vietoje to pasirinko atlikti smurtinius veiksmus, nėra jokio pagrindo teigti, kad A. R. veikė būtinosios ginties sąlygomis ar jas peržengdamas.
12. Skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, jog remiantis vaizdo įrašu J. Š. jokių aktyvių smurtinio pobūdžio veiksmų nesiėmė, o siekė paimti vaizdo registratorių siekdamas geriau užfiksuoti konfliktą. Šis nuteistojo argumentas pagrįstas iš dalies. Vaizdo įraše užfksuota, kad vaizdo registratorius buvo nukreiptas, jog fiksuoti automobilio priekį (Vaizdo įrašo 0.00-1,15 min.), matyti, kad nuteistojo automobilis atvažiuoja iš priekio ir sustoja prie J. Š. automobilio šono ir fiksuojamas tik nuteistojo automobilio galinių durelių kampas ir galinis sparnas (Vaizdo įrašo 0.46 min). Pastebėtina ir tai, kad iš vaizdo įrašo girdėti, kad J. Š. atidarius dureles, įsijungia atidarytų durelių perspėjimo garsas (vaizdo įrašo 0.46 min -1.20 min), kuris taip pat trukdo girdėti jo ir nuteistojo lauke vykusį pokalbį. Taigi, remiantis garso įrašu, negalima nustatyti nei nuteistojo ir nukentėjusiojo lauke išsakytų žodžių, nei lauke atliktų veiksmų. Visgi, vaizdo įraše aiškiai matyti, kad grįždamas į automobilį J. Š. bando nukreipti vaizdo registratorių ir šis J. Š. bandomas nukreipti kairėn, jog fiksuoti A. R., ir nukreipiamas aukštyn ir į kairę (Vaizdo įrašo 1.14-1.16 min), todėl jokių abejonių, kad J. Š. siekė nukreipti vaizdo registratorių, siekdamas užfiksuoti konfliktą, nėra.
13. Nors nuteistasis ginčija vaizdo įrašo garso objektyvumą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jokių abejonių vaizdo įrašo vaizdo ir garso autentiškumas nekelia. Automobiliniu vaizdo registratoriumi užfiksuotame įraše užfiksuotas vientisas vaizdo įrašas, vaizdo įraše gerai girdimi automobilyje buvusių J. Š. ir S. Š. balsai, tiek prieš įvykį, tiek ir J. Š. grįžus atgal į automobilį. Kita vertus, skunde keliamas tik vaizdo įraše fiksuoto garso autentiškumas, kuris šiuo atveju neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl A. R. kaltės.
14. Skunde nurodoma, kad nuosprendyje nuteistojo kaltė deklaratyviai grindžiama J. Š., A. G. parodymais ir G. V. parodymais, nes jie prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotiems duomenims. Teisėjų kolegija, sutinka, jog liudytojos G. V. parodymai sutampa su nuteistojo parodymais ir nepatvirtina jo kaltės, tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas S. Š. parodymus pagrįstai akcentavo, jog ši nurodė, kad matė vamzdį ir stiprią rudą čiurkšlę, kuria A. R. išpurškė visą automobilio saloną. Jos vyrui pakliuvo į akis, jis pradėjo jas valytis. Jai dujų pateko į kairę veido pusę ir kaklą, buvo labai stiprus kvapas, pradėjo pykinti, ji pradėjo vemti. Šie jos parodymai sutampa ne tik su J. Š. parodymais, tačiau ir vaizdo įraše užfiksuotais duomenimis bei paties nuteistojo parodymais, jog jis panaudojo ašarines dujas, o taip pat kitais bylos įrodymais (tiek paties nuteistojo, tiek S. Š. skambučiais BPC, kuriuose fiksuotas dujų purškimo faktas ir kitais įrodymais). A. G. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykio neprisimena, tačiau pagarsinus parodymus patvirtino, kad iš karto po įvykio jis matė sužalojimus ant nukentėjusiųjų. Ta aplinkybė, kad į daug iškvietimų vykstantis pareigūnas praėjus ilgam laikui nuo įvykio negalėjo detaliai nupasakoti įvykio, nereiškia, jog jo parodymais negalima remtis, kai juos patvirtina kitos aplinkybės. Kaip minėta, ginčo, kad J. Š. buvo padaryti sužalojimai, byloje nėra ir jie užfiksuoti įrodymų visuma. Taigi pagrindo nesiremti šiais parodymais pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo. Taigi, tvirtinti, kad A. R. kaltė iš esmės skundžiamame nuosprendyje grindžiama vien J. Š. parodymais, nėra jokio pagrindo.
Dėl skausmo sukėlimo S. Š.
15. Kaltinimu nuteistajam inkriminuotas ir skausmo sukėlimas J. Š. automobilyje buvusiai S. Š.. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019 ).
16. Remiantis specialisto išvada, S. Š. po 2020 m. spalio 11 d. įvykio, objektyvių sužalojimų nekonstatuota ir nurodyta, kad burnos ir ryklės nudegimo diagnozė nėra pagrįsta objektyviais ištyrimo duomenimis, todėl sužalojimu nekvalifikuojama (t. 1, b. l 139-140). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta S. Š. nurodė, kad papurkšta čiurkšlė pataikė jai ir vyrui, nuo ko pradėjo perštėti veidą, papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kai į saloną buvo papurkšta, iš karto pasklido nemalonus kvapas, pradėjo griaužti, deginti gerklę, sukilo žiaukčiojimo refleksai, jai degino gerklę, tai kėlė fizinį skausmą (t. 1, b. l 108, 111-112). Apklausta teisme nurodė, kad jai pateko dujų į kairę veido pusę, buvo labai stiprus kvapas, ją pradėjo pykinti. Dėl dujų patekusių į automobilio saloną, ji patyrė fizinį skausmą, gydytojai jai nustatė gerklės uždegimą (t. 3 b. l. 69). Teisėjų kolegija pažymi, kad Vaizdo įraše užfiksuoti duomenys patvirtina, kad dujų koncentracija salone nebuvo didelė, nes jos nebuvo tiesiogiai purškiamos į automobilio saloną (Vaizdo įrašo 1.15-1.20 min). Atsižvelgus į tai, bei aplinkybę, jog specialisto išvadoje burnos ir ryklės nudegimo diagnozė sužalojimu nekvalifikuojama, vienareikšmiškai susieti dujų poveikio ir gerklės uždegimo šiuo atveju negalima. Papildomai pažymėtina, kad tai, kad aplinkybės jog papurškus dujų S. Š. būtų kaip nors išreiškusi skausmą nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklaustas teisme nenurodė ir automobilyje kartu buvęs J. Š.. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien nemalonus kvapas ir to sukelti nemalonūs pojūčiai negali būti vertinami kaip fizinis skausmas, todėl fizinio skausmo sukėlimas S. Š. šalinamas iš kaltinimo.
Dėl veikos kvalifikavimo
17. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia, o veikos motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-19-511/2020 Kiekvienu straipsnio dispozicijoje nurodytu būdu demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-696/2015).
18. Skundžiamame nuosprendyje išvada, jog visuomenės rimtis buvo sutrikdyta, grindžiama tuo, kad nuteistojo veika buvo padaryta viešoje vietoje, be aiškios motyvacijos, nulemta įsižeidimo, dėl įvykio buvo kviesta policija, sužalojimus patyrė J. Š. ir S. Š.. Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad veiksmai (sveikatos sutrikdymo padarymas) savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo. Pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka, o visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas yra padariniai (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-54-222/2017). Nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje gali būti padaroma tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad nors nuteistasis smurtą panaudojo viešoje vietoje, tačiau toks jo elgesys buvo sąlygotas prieš tai vykusio konflikto, kurį pirmas, dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo, pradėjo nukentėjusysis, po ko nuteistasis nusprendė J. Š. pasivyti ir siekė toliau konfliktuoti, todėl jo motyvacija šiuo atveju buvo labai konkreti ir nukreipta būtent į J. Š., siekiant šį pamokyti, o ne sutrikdyti viešąją tvarką. Be to, remiantis Vaizdo įrašu, smurtą nuteistasis panaudojo gana atokiame garažų masyve, kuriame tuo metu nebuvo pašalinių asmenų, o vien ta aplinkybė, jog dėl įvykio buvo kviesta policija, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Kaip minėta, byloje nenustatyta, jog nuteistojo veiksmais buvo sukeltas skausmas ir S. Š.. Remiantis Vaizdo įrašu (1.14-1.18 min), nuteistasis dujas purškė iš savo automobilio išlipusiam ir vėliau į jo vidų pasilenkusiam J. Š., todėl sutiktina su skundo argumentu, jog A. R. neturėjo tyčios sužaloti S. Š.. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog vertinama veika privataus konflikto ribų neperžengė, o A. R. veiksmų kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį nėra teisinio pagrindo. Vis dėlto A. R. savo smurtiniais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, todėl jo veikoje yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Nors skunde tvirtinama, kad A. R. veiksmai galėtų būti vertinami kaip neatsargus sveikatos sutrikdymas, tačiau aukščiau šiame nuosprendyje išdėstyti argumentai patvirtina, kad A. R. veiksmai, papurškiant dujų buvo padaryti tiesiogine tyčia, kuri buvo nukreipta būtent į J. Š. sveikatą, purkšdamas ašarines dujas pastarajam į akis, jis suvokė, kad tokiu būdu nukentėjusiajam bus sutrikdyta sveikata ir to norėjo.
19. Tokiu būdu teisėjų kolegija laiko įrodytu, kad 2020 m. spalio 11 d. apie 13.48 val. Justiniškių g. 140A, Vilnius, viešoje vietoje – metalinių garažų masyve, kilus konfliktui su nukentėjusiuoju J. Š. dėl transporto priemonės vairavimo, jis automobiliu „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasivijęs nukentėjusiojo vairuojamą automobilį „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sėdėdamas automobilyje, pro atvirą automobilio langą tęsdamas žodinį konfliktą su J. Š., o pastarajam išlipus iš automobilio ir pasirėmus ant automobilio „Audi 100“ durelių, kitų žmonių – S. Š., sėdėjusios automobilyje „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) akivaizdoje, pasiėmęs automobilyje turėtą D kategorijos pneumatinį nešaunamąjį ginklą, pramoninės gamybos 4,5 mm (.177) kalibro pistoletą P-23 GAMO Nr. 04-4C-160716-04, šį nukreipė į nukentėjusįjį J. Š., o šiam bandant nukreipti automobilio „Audi 100“ salone buvusį vaizdo registratorių į jį, iš kitoje rankoje laikomo dujinio aerozolinio įrenginio – pramoninės gamybos dujų balionėlio „PFEFFER KO JET“, priskiriamo D kategorijos nešaunamiesiems ginklams, tyčia papurškęs dirginančio poveikio medžiagos į nukentėjusįjį, taip padarė J. Š. abiejų akių I laipsnio cheminį ragenos ir junginės maišelio nudegimą, nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo J. Š. sveikatą. Šiais veiksmais A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
20. Kaip minėta, byloje esantys tiek paties nuteistojo, tiek liudytojos G. V. parodymai patvirtina, kad pirmąjį konfliktą inicijavo J. Š., kuris panaudojo garsinį signalą, o vėliau užblokavęs kelią išlipo iš automobilio ir priėjo prie automobilyje sėdinčio nuteistojo ir vartojo necenzūrinius žodžius. Nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad ir antrojo konflikto metu iš automobilio vėl buvo išlipęs būtent J. Š., todėl šiuo atveju pripažinta A. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
Dėl bausmės
21. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje už šio nusikaltimo padarymą numatyta viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmė. Teismas, skirdamas A. R. bausmę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (smurtinis nusikaltimas), pavojingumo laipsnį (padarė nesunkų nusikaltimą), kaltės formą (veikė tyčia), asmenybę (neteistas, tačiau anksčiau jo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kuris nutrauktas susitaikius su nukentėjusiu, daug kartų baustas administracine tvarka). Nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šių A. R. asmenybę ir padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta jam skiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu ir jos trukmė nustatant mažesnę, nei sankcijos vidurkis.
Dėl civilinių ieškinių
22. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
23. S. Š. ir J. Š. pareiškė civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
24. S. Š. civiliniame ieškinyje nurodė, kad jautėsi nesaugiai, bijojo, kad dėl parašyto pareiškimo kaltininkas kreipsis į policiją. S. Š. tvirtino, kad neturtinė žala pasireiškė fiziniu skausmu, jis buvo pažemintas, išgyveno dėl neteisybės, buvo sutrikdyta jo dienotvarkė, nes dėl akių skausmo negalėjo atlikti kelias dienas suplanuotų darbų (1 t. b. l. 99-100; 133-134). Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, ieškiniai motyvuojami konkrečiomis aplinkybėmis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl civilinių ieškinių vertino su neturtinės žalos padarymu susijusias aplinkybes ir dėl to pasisakė, rėmėsi teismų praktikoje priteisiamais neturtinės žalos dydžiais. Nors skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas nepagrįstai vertino teismų praktikoje priteisiamų sumų vidurkį, nes kiekvienas atvejis yra individualus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio būtina atsižvelgti į priteisiamas sumas tos kategorijos bylose, kiekvieną atvejį individualizuojant. Todėl skundo argumentas, kad ši nuosprendžio dalis nemotyvuota visiškai nepagrįstas. Visgi, teisėjų kolegija nekvestionuodama, jog dėl nuteistojo veiksmų J. Š. patyrė skausmą, pažeminimą, buvo sutrikdyta jo dienotvarkė, pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nuteistojo veiksmams, kuriais J. Š. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, atsižvelgdama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendžia, kad J. Š. priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 200 Eur.
25. Skundžiamu nuosprendžiu S. Š. iš nuteistojo priteista 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgus į tai, jog šiuo atveju nenustatyta, kad A. R. nusikalstamais veiksmais prieš S. Š. buvo naudotas smurtas ir padaryta fizinė žala, ji šioje byloje nelaikytina nukentėjusiąja, todėl pagrindo priteisti neturtinę žalą nėra, taigi jos civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.
26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Nuteistojo A. R. skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendį pakeisti.
A. R. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnjo 1 dalį, perkvalifikavus iš 284 straipsnio ir paskirti jam laisvės apribojimą 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant jį tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 24 valandas sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti A. R. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020 m. spalio 11 d. 14.40 val. iki 2020 m. spalio 12 d. 15.27 val., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.
J. Š. iš A. R. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 200 Eur.
S. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.