Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algimanto Valantino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistosios R. S. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas jos laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d.

Iš R. S. priteista V. K. 1 100 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 800 Eur advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d., apie 15 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, pašiūrėje, esančioje (duomenys neskelbiami), konflikto metu, iš pykčio metė radijo imtuvą G. L. į galvą, jam atsisukus, kitą radijo imtuvą metė pastarajam į kaktą. Paskui peiliu sudavė G. L. šešis smūgius į įvairias kūno vietas ir taip padarė jam šakotinę muštinę odos žaizdą su poodine kraujosruva aplinkui ir kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose kaktos dešinėje pusėje kaktikaulio gumburo projekcijoje, smulkią durtinę-pjautinę odos ir paodės žaizdą kairio peties priekiniame paviršiuje, linijinę pjautinę odos žaizdą dešiniame žande, smulkią durtinę-pjautinę odos ir paodės žaizdą dešinio peties išoriniame paviršiuje, durtinę paviršinę odos žaizdą krūtinės ląstos užpakalinio paviršiaus dešinėje pusėje mentės projekcijoje, kiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės kairės pusės viršutinėje dalyje su dešinio širdies skilvelio priekinės sienos kiauriniu sužalojimu, kiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos užpakalinio paviršiaus dešinės pusės apatinėje srityje užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje VIII krūtinkaulio slankstelio lygyje su dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimu. Nuo kiaurinių durtinių-pjautinių krūtinės ląstos sužalojimų su širdies ir dešinio plaučio sužalojimais, kurie sukėlė kairės pusės hemotoraksą, hemoperikardą, dešinės pusės pneumohemotoraksą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Taip R. S. tyčia nužudė G. L.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Jais remdamasis nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir teisingai nuteistosios R. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

10. Tokie apeliantės R. S. skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

12. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

14. Apeliantė, ginčydama tokią pirmosios instancijos teismo išvadą, naujų faktinių duomenų ar aplinkybių, kurios nebuvo išnagrinėtos ar įvertintos pirmosios instancijos teisme, nenurodo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų ar spręsti, kad byloje esantys įrodymai buvo ištirti ar įvertinti pažeidžiant BPK reikalavimus.

Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

16. Kaip teisingai nustatė apygardos teismas, jos nusikalstamiems veiksmams padaryti įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio, todėl pagrįstai šią aplinkybę pripažino kaltininkės atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

17. Nepagrįstas apeliantės skundo argumentas, kad aplinkybę, jog ji iškvietė greitąją medicinos pagalbą, teismas turėjo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

19. Kaip matyti iš bylos duomenų (t. 1, b. l. 127–137), R. S. 2018 m. rugpjūčio 15 d., 15 val. paskambino Bendrosios pagalbos centro telefonu ir pranešė apie sužalotą asmenį – vyrą, kuris kraujuoja ir miršta. Specialisto išvada (t. 1, b. l. 69) patvirtina, kad G. L., nuteistajai kviečiant greitosios pagalbos medikus, prieš kurį laiką jau buvo miręs. Šie faktiniai duomenys rodo, kad tuo metu, kai R. S. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, nukentėjusysis jau senokai buvo miręs, todėl jokių gyvybės ženklų neberodė. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistoji nustatytais veiksmais jokios pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė ir jam kilsiančių sunkių padarinių nebandė išvengti ir neišvengė. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir jos nenustatė.

Dėl pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės

21. Bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina per tam tikrą tikslų visumą. Taigi baudžiamajame įstatyme (BK 41 straipsnio 2 dalis) nustatyti tokie tikslai: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

22. Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą, inter alia (be kita ko), reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).

23. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Pirmosios instancijos teismas R. S. už tyčinį kito žmogaus nužudymą paskyrė laisvės atėmimą trylikai metų, t. y. bausmę kiek didesnę už baudžiamojo įstatymo, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikaltimą, sankcijoje esantį šios bausmės vidurkį.

24. Nustatydamas šios bausmės trukmę, apygardos teismas įvertino, kad nuteistoji R. S. padarė labai sunkų nusikaltimą, savo veiksmais sukėlė negrąžinamus padarinius – G. L. prarado gyvybę, yra viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistoji niekur nedirba, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, piktnaudžiauja alkoholiu, agresyvi, linkusi nusikalsti, pažymėjo, kad ankstesni teistumai yra išnykę, tačiau ji yra visuomenei pavojinga.

25. Teisėjų kolegija, vertindama BK 41 straipsnyje bausmės paskirčiai keliamus tikslus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajai laisvės atėmimo bausmės trukmę, šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

26. Nors R. S. skunde nurodo, kad yra senyvo amžiaus, silpnos sveikatos, ilgai kalėdama negalės atlyginti žalos, tačiau šios aplinkybės nepaneigia apygardos teismo nuosprendžiu nustatyto laisvės atėmimo bausmės trukmės teisingumo.

27. Nuteistoji apeliacinės instancijos teisme pateikė pažymą, kad ji serga nepagydoma liga, tačiau pateikti duomenys nepatvirtina, kad ji dėl sveikatos būklės negali atlikti jai paskirtos bausmės, o jos amžius, kaip nustatyta byloje, nusikalsti jai nesutrukdė.

28. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, R. S. Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. kovo 5 d. nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 metams. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto c papunkčiu, asmenys, nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, turinčiais teistumą laikomi 8 metus. BK 97 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 4 dalyje nustatyti terminai skaičiuojami nuo paskirtos bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. Pagal faktinius bylos duomenis R. S. BK X skyriuje numatytais pagrindais nuo visos ar dalies bausmės atlikimo nebuvo atleista. Ji 2007 m. rugsėjo 6 d. Panevėžio m. apylinkės teismo sprendimu pagal BVK 157 straipsnį paleista iš laisvės atėmimo vietos lygtinai 3 metams 11 mėnesių 4 dienoms, o 2011 m. rugpjūčio 11 d. išbraukta iš įskaitos Klaipėdos m. pataisos inspekcijoje kaip atlikusi bausmę. Probacijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad aprobuojamasis, kuris probacijos laikotarpiu vykdė auklėjimo ar baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, nepadarė šio straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų pažeidimų, kai sueina bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminas, laikomas atlikusiu bausmę. Todėl, vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punktu, R. S. teistumo terminas, jį skaičiuojant nuo bausmės atlikimo datos – 2011 m. rugpjūčio 11 d., sueina 2019 m. rugpjūčio 11 d. Taigi teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad apygardos teismo išvada, jog nusikaltimo padarymo metu bei skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu R. S. teistumas už kito žmogaus tyčinį nužudymą buvo išnykęs, yra nepagrįsta, padaryta neteisingai įvertinus minėtas įstatymų nuostatas.

29. Apeliantė nurodo, kad atlikdama ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, pažeidimų nedarė, tačiau tą aplinkybę jau buvo įvertinęs teismas, taikydamas jai lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietos, kur ji atliko bausmę už anksčiau padarytą nusikaltimą. Nors nuteistoji tvirtino, kad kalta prisipažįsta, tačiau, kaip buvo aptarta, ne visas reikšmingas aplinkybes atskleidė, todėl jos prisipažinimą laikyti nuoširdžiu teismas neturėjo pagrindo.

30. Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės trukmę, įvertino padaryto nusikaltimo sunkumo laipsnį, nusikalstamais veiksmais sukeltus negrąžinamus padarinius, nuteistosios asmenybę, kuri linkusi nusikalsti. Be to, nuteistoji šį labai sunkų nusikaltimą padarė turėdama teistumą už tyčinį kito žmogaus nužudymą. Jos atsakomybę sunkina viena aplinkybė, o lengvinančių aplinkybių nėra. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, nuteistajai nustatydamas griežtesnę laisvės atėmimo bausmę negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų nepažeidė. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl jos švelninti dėl nuteistosios R. S. skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl neturtinės žalos dydžio

31. Neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatyme nustatytais atvejais.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-118/2013). Pažymėtina, kad CK nenustatyta didžiausia ar mažiausia atlygintina neturtinė žala, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kuo teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

33. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

34. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusiąja pripažinta nužudytojo sesuo V. K., kuri vienintelė nužudytojo artima giminaitė. G. L. pasirinko asocialų gyvenimo būdą, tačiau su ja palaikė ryšius, o pastaroji juo rūpinosi, suteikdavo jam pastogę. Sužinojusi apie smurtinę brolio mirtį, nukentėjusioji išgyveno, rūpinosi brolio laidotuvėmis, jaučia netektį. Visos šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusioji dėl R. S. nusikalstamų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, t. y. jai buvo padaryta neturtinė žala, kuri privalo būti atlyginta.

35. Nuteistoji apeliaciniame skunde neginčija pačios neturtinės žalos padarymo fakto, tačiau, aiškindama, kad nužudė G. L. gindamasi, prašo sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

36. Kaip jau minėta, byloje nepasitvirtino nuteistosios nurodoma aplinkybė, kad ji nusikalstamai veikė gindamasi nuo nužudytojo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 10 000 Eur neturtinės žalos dydį, neįvertino visų šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl priteisė per didelį neturtinės žalos atlyginimą nužudytojo seseriai V. K..

37. Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-244/2011).

38. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, specialisto pateikto medicininio tyrimo duomenų, nužudytojo ir nuteistosios gyvenimo būdas buvo asocialus, jie piktnaudžiaudavo alkoholiu, dažnai konfliktuodavo. G. L. žinojo apie nuteistosios agresyvų būdą, tačiau vis tiek su ja bendraudavo. Taigi, nors nukentėjusiojo veiksmai nusikalstamo įvykio metu nebuvo R. S. smurtinių veiksmų priežastis, tačiau jo pasirinktas asocialus gyvenimo būdas turėjo įtakos atsiradusiems padariniams kilti.

39. Be to, nukentėjusioji ir nužudytasis kartu negyveno, bendravo epizodiškai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji V. K. dėl savo brolio žūties būtų netekusi materialinės paramos, susirgusi kokia nors liga ar dėl to būtų sumažėjusios jos bendravimo galimybės. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, šių aplinkybių neįvertino. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šios aplinkybės yra svarbios teisingam neturtinės žalos dydžio nustatymui. Be to, atsižvelgiant į teismų praktiką aktualiu klausimu panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-292-489/2015, Nr. 2K-162-895/2015, Nr. 2K-630-511/2015, Nr. 2K-179-699/2016, Nr. 2K-57-697/2018, Nr. 2K-167-719/2018, Nr. 2K-207-1073/2018) nužudytojo broliams, seserims priteisiamos įvairios sumos, minimali priteista neturtinės žalos suma – 2 000 Eur, o maksimali – 10 000 Eur. Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį.

40. Taigi teisėjų kolegija, vertindama ne tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, bet ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nužudytojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, pasirinktą gyvenimo būdą, pačios nukentėjusiosios praradimus, dvasinių išgyvenimų padarinius, daro išvadą, jog, esant visoms aptartoms aplinkybėms, nukentėjusiajai V. K. 10 000 Eur suma, priteista neturtinei žalai atlyginti, yra per didelė, prasilenkia su teismų praktikos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, todėl mažintina iki 6 000 Eur. Toks neturtinės žalos atlyginimas šioje byloje, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei leidžia užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą.

Dėl BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo

41. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo pripažinti nuteistąją R. S. pavojinga recidyviste pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes ji, turėdama nepanaikintą ir neišnykusį teistumą už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, padarė kitą labai sunkų nusikaltimą.

42. Asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu teisinių pagrindų sąrašas įtvirtintas BK 27 straipsnio 2 dalyje, kurioje reglamentuoti skirtingi atvejai, kai asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu: 1) jeigu asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktas); 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300/2012). Tačiau vien formalus BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytų pavojingo recidyvo sąlygų konstatavimas savaime nereiškia asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, nes teismai privalo tokį sprendimą ne tik nurodyti apkaltinamajame nuosprendyje, bet ir pagrįsti įstatyme nurodytomis aplinkybėmis. Iš BK 27 straipsnio 3 dalies matyti, kad teismas, spręsdamas asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, apkaltinamajame nuosprendyje už paskutinį nusikaltimą privalo įvertinti kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, jo dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes. Teismų praktikoje, taikant BPK normas, kuriomis reglamentuojamas nuosprendžio surašymas, laikomasi nuostatų, kad teismo sprendimas dėl pripažinimo pavojingu recidyvistu turi būti aiškiai išdėstytas, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje po kvalifikavimo motyvų teismas turi surašyti ne tik įstatymo formuluotes, tačiau ir motyvuotas išvadas dėl konkrečios BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos pripažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300/2012).

43. R. S. ne kartą teista už tyčinius nusikaltimus. Atliekant bausmes už kitų nusikaltimų padarymą, nuteistajai buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, amnestija, lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, tačiau ji reikiamų išvadų nedarė. Paskutinis teistumas už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą yra neišnykęs ir nepanaikintas. Būdama laisvėje R. S. piktnaudžiavo alkoholiu, niekur nedirbo, buvo agresyvi, grasindavo smurtu aplinkiniams ir vėl, panaudodama smurtą, peiliu tyčia nužudė kitą žmogų, padarė labai sunkų nusikaltimą. Nors nuteistoji nėra stiprios sveikatos, 57 metų amžiaus, tačiau tai, kaip patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, nemažina jos pavojingumo visuomenei. Taigi, vertindama R. S. asmenybę, tyčinių nusikalstamų veiksmų sisteminį pobūdį ir tai, kad labai sunkius nusikaltimus ji padarė dėl menkavertės dingsties, teisėjų kolegija pripažįsta, jog yra visos sąlygos R. S. taikyti BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas ir ją pripažinti pavojinga recidyviste, todėl prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 326 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuteistosios R. S. nukentėjusiosios V. K. naudai priteistą 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 6 000 Eur.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pripažinti R. S. pavojinga recidyviste.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.