Utenos apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims M. R., A. S. dėl asmeninio testamento patvirtinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja D. J. kreipėsi į teismą su pareiškimu suinteresuotiems asmenims M. R., A. S. ir vadovaujantis LR CK 5.30 str., 5.31 str. 4 d., LR CPK 579-582 str. nuostatomis prašo patvirtinti 2013-02-19 L. M. sudarytą asmeninį testamentą. Nurodė, jog su L. M. kartu gyveno kaip šeima nuo 1988 metų, vedė bendrą ūkį, tačiau santuoka nebuvo įregistruota. 2013 m. rugpjūčio 1 d. L. M. mirė. Po L. M. mirties, tvarkydama jo daiktus ir dokumentus, rado L. M. ranka 2013 m. vasario 19 d. parašytą patvarkymą ( pasižadėjimą) visą savo užgyventą turtą palikti D. J.. Kadangi šiuo raštu išreikšta mirusiojo valia palikti turtą konkrečiam asmeniui, todėl jis turėtų būti pripažintas asmeniniu testamentu ir teismo patvirtintas. Posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė pareiškimą palaikė ir prašė jį patenkinti ir paaiškino, jog pareiškėja su mirusiuoju gyveno kartu daugiau kaip 20 metų. Niekada nesakydavo jog turtą paliks A. ar A. giminėms. L. M. labai mylėjo jos anūkes. Sakydavo E. viską paliks.

Suinteresuotas asmuo M. R. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo nurodė, jog su pareiškimu nesutinka ir nurodė, jog sūnėną L. M. nuo 11 metų augino jos tėvai. Ir ji pati L. M. rūpinosi tarsi savo sūnumi. Po tetos S. M. mirties L. M. iš namų išvijo jo sugyventinė D. J.. L. M. pasakojo, jog D. J. reikalauja parašyti testamentą, jog butą, garažus ir santaupas paliktų jai. Be to, tai, jog velionis L. M. pasižada palikti visą savo užgyventą turtą pareiškėjai, neatitinka CK 5.30 straipsnio keliamų reikalavimų, tai yra surašytas netinkamai, nes pažadėti palikti turtą ir jį palikti yra dvi skirtingos sąvokos. Posėdžio metu suinteresuoto asmens atstovė advokatė J.Umbrasienė prašė pareiškimo netenkinti, kadangi neatitinka asmeniniam testamentui keliamų reikalavimų.

Suinteresuotas asmuo A. S. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo nurodė, jog su pareiškimu sutinka ir neprieštarauja, jog jis būtų patvirtintas. Pareiškime nurodoma, jog D. J. ir sūnėnas L. M. kartu gyveno daug metų, todėl suprantama jo valia visą užgyventą turtą palikti savam žmogui. Todėl prašė patvirtinti asmeninį testamentą. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotam asmeniui A. S. mirus, suinteresuotu asmeniu buvo įtraukta A. S. teisių perėmėja D. G., kuri pasėdžio metu neprieštaravo, jog būtų patvirtintas L. M. asmeninis testamentas. Posėdžio metu D. G. teigė, jog L. M. su D. J. gyveno kaip šeima. Visą laiką žinojo, jog jie gyvena kaip šeima, todėl neprieštarauja, kad būtų patvirtintas asmeninis testamentas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas netenkintinas.

Bylos medžiaga, pareiškėjos, jos atstovės suinteresuoto asmens, jos atstovių, suinteresuoto asmens paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, jog 2013-08-01 mirė L. M. ( b.l. 8). Byloje yra L. M. rašytas raštas, jog pasižada palikti visą savo užgyventą turtą D. J. ( b.l. 7) Pareiškėja vadovaujantis LR CK 5.30 str., 5.31 str. 4 d., LR CPK 579-582 str. nuostatomis prašo patvirtinti L. M. asmeninį testamentą.

Dėl asmeninio testamento.

Testamentas yra vienašalis sandoris, kuriame išreiškiamas jį sudariusio asmens patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo, t.y. pirminis juridinis faktas, kuris, įvykus kitam juridiniam faktui – atsiradus palikimui – sukuria teisinį paveldėjimo santykį – testamentiniai įpėdiniai kviečiami paveldėti. Dėl to įstatymas nustato testamento formos, turinio ir kitus reikalavimus. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato dviejų rūšių testamentus: oficialiuosius (LR CK 5.28 str.) ir asmeninius (LR CK 5.30 str.). Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas (LR CK 5.30 str. 1 d.).

Taigi Lietuvos Respublikos CK 5.30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti imperatyvūs reikalavimai asmeniniam testamentui, tai yra, jog a) asmeninis testamentas turi būti surašytas testatoriaus ranka; b) asmeniniame testamente turi būti nurodytas testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena) ir vieta; c) testatoriaus valios išraiška; d) asmeninis testamentas turi būti pasirašytas testatoriaus. Tik esant šiems reikalavimams testamentas galioja. Įstatymas numato vienintelę išimtį dėl datos ir vietos. Tai yra nenurodžius datos ar vietos testamentas negalioja tik tuo atveju, jeigu tai negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškio iš kitų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis teismas formuodamas teismų praktiką dėl asmeninio testamento patvirtinimo yra konstatavęs, jog teismas, nagrinėdamas prašymą patvirtinti asmeninį testamentą, patikrina, ar jis atitinka CK 5.30 straipsnyje nustatytus reikalavimus asmeninio testamento formai, turiniui, ar jame yra išreikšta testatoriaus valia dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Testatoriaus valia yra esminis būtinas testamento elementas; ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties. Įstatyme įtvirtinta testamento ir konkrečiai – asmeninio testamento samprata neleidžia patvirtinti tokio asmeninio testamento, kuris neatitinka šių esminių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-218/2004, Nr. 3K-3-643/2013). Taigi sprendžiant dėl asmeninio testamento atitikimo reikalavimams ir sprendžiant dėl jo patvirtinimo - esminiu būtinu elementu yra laikoma mirusiojo valia. Nagrinėjamu atveju L. M. parašė, jog „..pasižada palikti visą savo užgyventą turtą..“. Kaip minėta, jog testamentas – tai vienašalis sandoris, kuriame išreikštas jį sudariusio asmens patvarkymas dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. Todėl jau pati testamento samprata suponuoja turto paskirstymą po palikėjo mirties. Tačiau L. M. parašytas raštas nėra pavadintas testamentu, todėl iš šio rašto turinio negalima daryti vienareikšmės išvados, jog tai yra patvarkymas dėl turto būtent po jo mirties, nes nėra aišku kada jis pasižada palikti turtą D. J.. Be to, pasižadėjimas atlikti veiksmą reiškia veiksmą atlikti ateityje. Todėl pasižadėjimas atlikti veiksmą negali būti prilyginamas veiksmo įvykdymui. Suinteresuotas asmuo M. R. ir jos atstovė A. N. nurodė, jog L. M. nesirengė palikti turto D. J.. A. N. posėdžio metu nurodė, jog L. M. turtą žadėdavo jai, A. N., palikti ir D. J. vaikams. Taigi šiuo atveju kyla ginčas ir dėl L. M. valios. Pagal kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, šis turi būti nustatomas vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, būtina aiškintis tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į testamento prigimtį, esmę bei jo dalyką, reikšmė (mutatis mutandis CK 6.193 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-161/2011, 3K-3-643/2013). Taigi pagal Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl tikrosios testatoriaus valios išraiškos ir dėl to, kokią reikšmę (šnekamosios ar specialiosios – teisės kalbos) priskirti testamente pavartotiems žodžiams bei sąvokoms, asmeninio testamento atveju atsižvelgtina į testamento turinio išdėstymo būdą, o visas testamento tekstas vertintinas kaip vientisas dokumentas. Teismų praktikoje taip pat pažymima, jog sprendžiant ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimus, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį. Galutines išvadas teismas gali padaryti tik tada, kai, vadovaudamasis įrodymus, jų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, tinkamai nustato ir teisiškai kvalifikuoja faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-539/2011, Kauno apygardos teismo nutartis Nr.2A-378-254/2014). Taigi, aiškinantis L. M. ketinimus atsižvelgtina į pačios pareiškėjos D. J. paaiškinimus, liudytojų parodymus. Pati D. J. posėdžio metu paaiškino, jog L. M. labai mylėjo jos anūkes ir sakydavo, jog viską paliks jai, D. J., ir jos anūkėms. Liudytoja D. B. parodė, jog L. M. visada sakydavo, jog „viskas liks E.“ (pareiškėjos D. J. anūkei). Suinteresuoto asmens M. R. atstovė A. N. taip pat patvirtino, jog L. M. žadėdavo turtą palikti jai, A. N., jos vaikams, D. J. vaikams. Taigi šiuo atveju aiškinantis L. M. valią nagrinėjamoje byloje pagal L. M. pasirašytą pasižadėjimą ir faktinės aplinkės, nustatytas posėdžio metu leidžia daryti išvadą, jog L. M. valia nevisiškai sutampa su L. M. 2013-02-19 išdėstytu pasižadėjimu „ palikti visą savo užgyventą turtą D. J.“, kadangi apklausti asmenys įvardijo, jog L. M., savo paveldėtojais laikydavo ne vien D. J., bet ir jos anūkę. L. B. patvirtino, jog L. M. sakydavo, jog „viskas liks E.“ (D. J. anūkei). Nors pareiškėjos atstovė advokatė padėjėja D. A. teigė, jog L. M. neturėjo specialaus išsilavinimo, todėl taip ir surašė, tačiau posėdžio metu apklausta liudytoja D. B. parodė, jog ji matė šį L. M. pasirašytą raštą, ir ji pati L. M. sakė, jog reikia pas notarą sutvarkyti. Kaip teigia liudytoja, jog ir pats L. M. sakė, jog bus laiko ir nueis pas notarą. Todėl šiuo atveju negalima teigti, jog L. M. nežinojo kaip turi būti įforminami patvarkymai dėl turto po jo mirties. Be to, pažymėtina, jog liudytoja L. B. parodė, jog ir pats L. M. sakydavo, „jeigu kas jam atsitiktų, tai visi plėšytus dėl turto“. Visos šios išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog L. M. 2013.02.19 rašytam raštui, jog jis „L. M. pasižada palikti visą savo užgyventą turtą D. J.“ trūksta vieno iš būtinojo asmeninam testamentui keliamo elemento, valios išraiškos, išreikštos taip, kad būtų aišku, jog L. M. duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties, todėl šis L. M. pasirašytas raštas negali būti tvirtinamas kaip asmeninis testamentas.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 582 str. 6 d. teismo nutartis išduoti leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktus apeliacine tvarka neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos, tačiau teismo atsisakymas išduoti leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktą neatima iš pareiškėjo teisės, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą dėl leidimo išdavimo, pareiškimo ar fakto patvirtinimo. Kadangi prašymas patvirtinti asmeninį testamentą iš esmės reiškia prašymą dėl paveldėjimo procedūrų taikymo, o tokio prašymo atmetimas užkerta kelią pareiškėjai paveldėti asmeninį testamentą surašiusio testatoriaus turtą, todėl nutarčiai, kuria šis prašymas išsprendžiamas, yra netaikomas Lietuvos Respublikos CPK 582 str. 6 d. numatytas draudimas nutartį skųsti apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, ši teismo nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu (Lietuvos Respublikos CPK 334 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Suinteresuotas asmuo M. R. prašė priteisti 2000 Lt turėtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą. Pareiškėja į teismą dėl asmeninio testamento patvirtinimo kreipėsi pareiškimu LR CPK 579-582 str. nustatyta tvarka. CPK 582 str. 7 d. nustato, jog nustatyta tvarka nagrinėtoje byloje, dalyvaujančių asmenų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tačiau pagal teismų praktiką suinteresuotam asmeniui priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti ( Panevėžio apygardos teismo 2014-04-22 nutartis Nr.2S-304-755/2014). Taigi M. R. šioje byloje patyrė išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą CPK 93 straipsnio 1 dalyje šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Taigi šiuo atveju suinteresuoto asmens M. R. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistinos iš pareiškėjos D. J.. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. CPK 88 straipsnyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos.

Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos ar visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką (LAT 2008-10-28 nutartis Nr. 3K-3-533/2008), teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jei realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia.

Teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Teismas spręsdamas šių išlaidų dydį atsižvelgia į advokatės J.Umbrasienės dalyvavimo teismo posėdžiuose trukmę, procesinio dokumento surašymą. Kaip matyti iš byloje , esančio pinigų priėmimo kvito išlaidos yra sumokėtos už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą. LR Teisingumo ministro įsakymų patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Pagal minėtas rekomendacijas už vieną atstovavimo valandą teisme nustatomas koeficienas yra 0.15. Atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama su minutėmis, ji apvalinama: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Nagrinėjamoje byloje pagal posėdžių trukmę vadovaujantis minėtomis rekomendacijomis atstovavimo laikas yra 5 valandos. Todėl suinteresuoto asmens prašoma 2000 Lt suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius. Todėl 2000 Lt išlaidos už atstovavimą, atsiliepimo į pareiškimą surašymą atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei advokato darbo ir laikos sąnaudas bei vadovaujantis teisingumo protingumo ir sąžiningumo kriterijais mažintinos ir priteistina 1500 Lt.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Teismas pareiškėjos prašymu 2013 m. spalio 24 d. taikė laikinąsias apsaugos priemones -įpareigojo Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarę Rimutę Bučinskienę sustabdyti L. M., a.k. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo bylą bei neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo L. M. įpėdiniams iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1048-834/2013 įsiteisėjimo. Todėl laikinosios apsaugos priemonės įsiteisėjus teismo nutarčiai panaikintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 290-291 str., 582 str. 6 d., teismas

nutaria:

Pareiškėjos D. J. pareiškimo netenkinti.

Priteisti iš pareiškėjos D. J. 1500 litų ( vieną tūkstantį penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų M. R..

Įsiteisėjus nutarčiai, Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones- įpareigoti Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarę Rimutę Bučinskienę sustabdyti L. M., a.k. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo bylą bei neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo L. M. įpėdiniams iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1048-834/2013 įsiteisėjimo, panaikinti.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama atskiruoju skundu Panevėžio apygardos teismui paduodant skundą per Anykščių rajono apylinkės teismą.